A-822-169-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-169/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03361-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija: 2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. U. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (38-2)VR-1.7-21; 2) panaikinti Vilniaus RAAD Trakų rajono agentūros (toliau – ir Agentūra) 2012 m. kovo 21 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-13 iki 2012 m. balandžio 11 d. išvežti atliekas ir priduoti atliekų tvarkytojams.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių 16.1 punkto sąlygos, nustatančios neapdorotų nepavojingų statybinių atliekų sunaudojimą statybvietėje, kurioje šios atliekos susidaro, atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi 2012 m. vasario mėn.), kuri nustato, kad atliekų turėtojas /.../ turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats /.../).

Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 37–40) nurodė, kad jis jokiomis atliekomis neatsikratė, nenorėjo ir neprivalėjo atsikratyti. Jo atgabentos ir pagal išankstinius suderintus planus panaudotos medžiagos vertintinos ne kaip atliekos, o kaip subproduktas, kurių pareiškėjas nesiekė šalinti, tačiau ketino naudoti jam naudingomis sąlygomis vėliau. Atvežtos medžiagos turėjo vertę kaip statybinis laužas, skirtas suprojektuoto kelio įrengimui pagal išankstinius planus. Jų panaudojimas pareiškėjui buvo ekonomiškai naudingas, nes jis galėjo sutaupyti lėšų vietoj kitų kelio įrengimui reikalingų medžiagų pirkimo.

Be to, viešoje interneto erdvėje yra gausu skelbimų apie statybinio laužo pardavimą; tai medžiaga, turinti rinkoje nusistovėjusią vertę. Nebuvo nustatyti jokie požymiai, patvirtinantys, kad pareiškėjo į sklypą atvežtos medžiagos buvo jam našta. Atsakovas pareiškėjui surašė privalomą nurodymą dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo – statybinių atliekų, suvežtų į žemės sklypą, neišvežimo, galimai padarius ATPK 513 straipsnyje nustatytą pažeidimą, nors konkretaus žalos aplinkai padarymo aspekto neanalizavo, jokių įrodymų apie kokią nors padarytą žalą aplinkai nepateikė.

Aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 16.1 punktas, nustatantis užpildo ar konstrukcinės medžiagos panaudojimą, nepagrįstai susiaurina Atliekų tvarkymo įstatymą, kurio sąlygas įstatymo leidėjas nustatė, įvertindamas ir pripažindamas taupaus medžiagų sunaudojimo galimybę. Aplinkos ministerija, priėmusi Statybinių atliekų tvarkymo taisykles, realizavo savo įgaliojimus, tačiau priimant norminius teisės aktus turi būti paisoma tam tikrų teisėkūros reikalavimų, inter alia būtinybės laikytis įstatymų viršenybės principo.

Taigi, atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, nesukuriant naujų bendro pobūdžio normų, konkuruojančių su įstatymo normomis. Nagrinėjamoje byloje tai yra vienas iš aspektų, vertinant Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių 16.1 punkto galimą prieštaravimą Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas į jo naudojamą sklypą iš objekto, kuriame pareiškėjas atliko remonto darbus, kurių metu susidarė statybinis laužas, atvežė medžiagas ne norėdamas jas sunaikinti, jomis atsikratyti, o siekdamas jas panaudoti suprojektuoto kelio įrengimui pagal suderintą projektą.

Žala aplinkai dėl jo veiksmų nenustatyta.

Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 91–94) pareiškėjas nurodė, kad, besitęsiant jo konfliktui su atsakovu, statybinį laužą, kurį agentūros atstovai laiko atliekomis, J. T. pergabeno į jos nurodytą vietą: sodininkų bendriją „Pasaka“, kad ji kaip šių medžiagų valdytoja nuspręstų, kaip toliau jas panaudoti. Agentūros atstovai gali nuvykę į vietą įsitikinti, kad buvusių tvarkingai sustatytų maišų, į kuriuos tvarkingai buvo sudėtas statybinis laužas, sklype nebėra. J. T. jį pridavė į UAB „Švara visiems“ / UAB „Bionovus“. V. U. atstovas pranešė agentūrai 2013 m. vasario 24 d., kad maišų su statybiniu laužu nėra. Jei Agentūros darbuotojai manytų, kad šio fakto patvirtinimui dar reikalingas koks nors oficialus dokumentus – būtų organizuojamas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymas. Jokios faktinės pažeidimo aplinkybės neegzistuoja. Agentūrai pateikti 2013 m. vasario 20 d. medžiagų perdavimo aktai bei sąskaitos faktūros, patvirtinančios, kad statybinis laužas priduotas įmonei UAB „Bionovus“ per UAB „Švara visiems“.

Atsakovas Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 46–47).

Atsakovas nurodė, kad neteisėtas statybinių atliekų šalinimo faktas buvo galutinai patvirtintas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartimi byloje Nr. ATP-1198-533/2012 konstatuota, jog V. U. administracinėn atsakomybėn už pažeidimo, numatyto ATPK 513 straipsnio 9 dalyje padarymą buvo patrauktas teisėtai ir pagrįstai. Taip pat buvo konstatuota, kad minėtame žemės sklype „<...> maišuose sukrautos statybinės atliekos buvo laikomas, o vėliau ir smulkinamos ne statybvietėje, kurioje jos susidarė, ir ne atliekų tvarkymo vietoje – sąvartyne <...>. Šiuo atveju pats procesas – atliekų išmetimas, tame tarpe palikus jas tam neskirtoje vietoje laikytinas aplinkos teršimu, nepaisant to, kad šiuo atveju šios statybinės atliekos buvo sukrautos į maišus“. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalies nuostatos ir faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu neturėtų būti iš naujo įrodinėjami.

Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą atsakovas nurodė, kad jog šis pareiškėjo prašymas yra visiškai nepagrįstas, o teikdamas jį V. U. bando išvengti pareigos įvykdyti 2012 m. kovo 21 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-13 reikalavimus. Atsakovas sutinka su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 13 d. nutarime konstatuota išvada, jog nėra jokio teisinio pagrindo abejoti Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių atitikimu Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimams, nes įstatymas nustato bendruosius atliekų prevencijos ir tvarkymo reikalavimus, sąlygas, kai medžiaga ar daiktas gali būti nelaikomi atliekomis, atliekų tvarkymo valstybinį reglamentavimą, pagrindinius atliekų tvarkymo sistemų organizavimo ir planavimo principus, reikalavimus atliekų turėtojams ir tvarkytojams, atliekų tvarkymo ekonomines ir finansines priemones ir t. t. (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 1 d.), o Statybinių atliekų tvarkymo taisyklėse šio įstatymo nuostatos yra tik detalizuotos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjo prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo abejoti Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių atitikimu Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimams, nes įstatymas nustato bendruosius atliekų prevencijos ir tvarkymo reikalavimus, sąlygas, kai medžiaga ar daiktas gali būti nelaikomi atliekomis, atliekų tvarkymo valstybinį reglamentavimą pagrindinius atliekų tvarkymo sistemų organizavimo ir planavimo principus, reikalavimus atliekų turėtojams ir tvarkytojams, atliekų tvarkymo ekonomines ir finansines priemones ir t. t. (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 1 d.), o Atliekų tvarkymo taisyklės ir Statybinių atliekų tvarkymo taisyklės yra tik detalizuojančios šio įstatymo nuostatas. Teismo vertinimu prieštaravimų, konkurencijos tarp šių normų nėra, be to jos nesukuria naujų bendro pobūdžio normų. Atkreiptas dėmesys, kad šis klausimas jau buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje, kuri priimta, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl jam skirtos minėtos administracinės nuobaudos. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių atitikimu Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatoms.

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad pareiškėjas V. U. baustas administracine tvarka pagal ATPK 513 straipsnio 9 dalį už Atliekų tvarkymo taisyklių 7 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių 16.1, 16.2, ir 16.4 punktų pažeidimus. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. ATP-1198-533/2012 konstatavo, kad minėtame žemės sklype maišuose sukrautos statybinės atliekos buvo laikomas, o vėliau ir smulkinamos ne statybvietėje, kurioje jos susidarė, ir ne atliekų tvarkymo vietoje – sąvartyne. Taip pat teismas konstatavo, kad šiuo atveju pats procesas – atliekų išmetimas, taip pat palikus jas tam neskirtoje vietoje, laikytinas aplinkos teršimu, nepaisant to, kad šiuo atveju šios statybinės atliekos buvo sudėtos į maišus. Šis pažeidimas įrodytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl teismas nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių iš naujo netyrė (ABTĮ 58 str. 2 d.).

Nustatyta, kad 2012 m. vasario 20 d. pareiškėjui buvo surašytas pirmas privalomas nurodymas; šio nurodymo neįvykdžius buvo skirta administracinė nuo bauda, 2012 m. kovo 21 d. surašytas pakartotinis privalomas nurodymas. Pakartotinis privalomas nurodymas yra išvestinis iš pirmojo nurodymo, kuris iki šiol nepanaikintas, o aplinkybės, dėl kurių surašyti privalomi nurodymai, patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir pakartotinai nenagrinėtinos. Galiojantys norminiai aktai įpareigoja atsakovą surašyti privalomąjį nurodymą ir reikalauti pašalinti sukeltas neigiamas pasekmes. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai teisingi, pagrįsti ir tenkinti skundą nėra pagrindo.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo ir atsakovo atstovai patvirtino aplinkybę, kad 2012 m. kovo 21 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-12.2-13 yra įvykdytas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad šio privalomojo nurodymo panaikinimas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

III. Pareiškėjas V. U. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 136–138) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti naują sprendimą – atsakovo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-21 bei 2012 m. kovo 21 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-13 panaikinti.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai ignoravo faktą, kad V. U. kartu su J. T. kreipėsi į Agentūra 2012 m. vasario 23 d. raštu ir išreiškė savo kategorišką nesutikimą su 2012 m. vasario 20 d. privalomuoju nurodymu. Dėl V. U. ir J. T. teisinio neišprusimo, jų 2012 m. vasario 23 d. raštas Agentūrai nebuvo pavadintas skundu ir nebuvo teikiamas Vilniaus RAAD, o buvo nusiųstas Agentūrai. Jei Agentūra būtų elgusis atsakingai, tai būtų reagavusi į 2012 m. vasario 23 d. raštą ir nurodžiusi pašalinti rašto kaip skundo trūkumus.

Medžiagos, kurias Agentūra laiko atliekomis, į J. T. sklypą buvo atvežtos su jos žinia, dėl jos poreikių ir jos J. T. turėjo vertę. Todėl netoleruotina, kad Agentūra neįvertino medžiagų savininko valios, kėsinosi pažeisti jos nuosavybės teises, duodant nurodymą medžiagas priduoti atliekų tvarkytojams. Agentūros pasirinkta pozicija J. T. atžvilgiu neatitiko Aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių 16.1 punkto, kuris nustato, kad neapdorotos nepavojingos statybinės atliekos gali būti sunaudojamos statybvietėje, kurioje jos susidaro. J. T. iniciavo ir organizavo, kad vienoje jos statybvietėje susidaręs statybinis laužas būtų pervežtas į kitą jos statybvietę ir pastarojoje panaudotas. Taigi, jei Agentūros darbuotojai išsamiai būtų tyrę įvykį ir visas jo aplinkybes, būtų sužinoję statybinio laužo atsiradimo J. T. sklype aplinkybes, o ji būtų galėjusi 2012 m. pradžioje apsispręsti, ar teisiniais būdais ginčyti aplinkos apsaugos pareigūnų sprendimus, ar išsivežti iš savo sklypo statybinį laužą į pirminę statybvietę, kurioje jis atsirado, kad ten jis būtų panaudotas.

Teismas neteisingai nustatė, kad Statybinių atliekų tvarkymo taisyklės, detalizuojančios šio įstatymo nuostatas, nesukuria naujų bendro pobūdžio normų. Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių 16.1 punkto sąlyga, nustatanti, kad neapdorotos nepavojingos statybinės atliekos gali būti sunaudojamos tik statybvietėje, kurioje šios atliekos susidaro, yra nauja norma, neatitinkanti Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir neturinti jokio įstatyminio pagrindo, t. y.: šį norma riboja atliekų turėtojo teisę pačiam tvarkyti atliekas ir nepagrįstai įpareigoja perduoti atliekas atliekų tvarkytojui, kai įstatymas aiškiai nustato, kad atliekų tvarkytojui atliekos perduodamos išimtinai (išskirtiniais atvejais), jei nepavojingų atliekų negalima sunaudoti žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu. Taigi, įstatyminiame lygmenyje atliekų turėtojas gali vadovautis žymiai platesnėmis teisėmis, nei jos numatytos Statybinių atliekų tvarkymo taisyklėse. Todėl konstatuotina, kad Aplinkos ministras, tvirtindamas Statybinių atliekų tvarkymo taisykles, peržengė savo kompetencijos ribas, neteisėtai nustatydamas papildomas, perteklines pareigas ir apribojimus. Nagrinėjamu atveju yra pažeista įstatymo ir poįstatyminio akto tarpusavio santykio hierarchija.

Teismas nepagrįstai suabsoliutina ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies normas, neatsižvelgęs, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas V. U. atžvilgiu buvo priimtas visiškai neįvertinus 2012 m. vasario 20 d. privalomo nurodymo teisėtumo. V. U. kreipėsi į Generalinį prokurorą, kad būtų pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo Trakų rajono apylinkės teisme nagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.3-431-213/2012.

Teismas nepagrįstai ignoruoja faktą, kad dėl pirmojo privalomojo nurodymo panaikinimo V. U. iniciatyva Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama byla Nr. I-2578-789/2013, todėl teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl bylos dėl 2012 m. kovo 21 d. nurodymo galiojimo stabdymo, kol bus išnagrinėta byla dėl 2012 m. vasario 20 d. nurodymo teisėtumo.

Dabartinė Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių 16.1 punkto redakcija patvirtina, kad neapdorotos nepavojingos statybinės atliekos gali būti sunaudojamos statybvietėje, kurioje šios atliekos susidaro. Taigi toks sunaudojimas niekaip nesietinas su neigiamų pasekmių aplinkai sukūrimu, neapdorotas nepavojingas statybines atliekas sunaudojant statybvietėje.

Teismo pozicija, kad prašomas panaikinti 2012 m. kovo 21 d. privalomas nurodymas V. U. atžvilgiu jokių teisinių pasekmių nesukelia yra visiškai nepagrįsta ir neatitinkanti V. U. interesų, nes likus galioti 2012 m. kovo 21 d. privalomam nurodymui, aplinkos apsaugos pareigūnai galėtų teikti V. U. papildomus / pakartotinius privalomus nurodymus (formaliai jis 2012 m. kovo 21 d. privalomo nurodymo nėra įvykdęs, nes ir negalėjo įvykdyti, neturėdamas teisės disponuoti J. T. sklype esančiomis jos interesams reikalingomis medžiagomis / atliekomis). Likus galioti 2012 m. kovo 21 d. privalomam nurodymui, aplinkos apsaugos pareigūnai ar teismai jį vertintų kaip prejudicinį faktą.

Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 147–148) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Dėl apelianto argumentų dėl pirmojo nurodymo apskundimo pažymi, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, pačiame privalomajame nurodyme yra aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka bei terminai. Pareiškėjas įgyvendindamas savo teises, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl dėl savo kaltės praleido skundo padavimo terminą. 2012 m. vasario 23 d. rašte nebuvo ginčijami 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7 reikalavimai, analizuojant šio rašto turinį, yra visiškai nesuprantama, kuo remiantis apeliaciniame skunde daroma išvada, jog minėtame rašte buvo galima įžvelgti „kategorišką nesutikimą“ su privalomojo nurodymo reikalavimais.

Neteisėtas statybinių medžiagų šalinimo faktas buvo galutinai patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartimi byloje Nr. ATP-1198-533/2012.

Vilniaus RAAD sutinka su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. ATP-1198-533/2012 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1891-365/2013 padaryta išvada, kad nėra jokio teisinio pagrindo abejoti Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių atitikimu Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimams.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors statybinių atliekų (duomenys neskelbtini) Trakų sen. esančiame sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) šiuo metu nėra, jis nesutinka su skundžiamame teismo sprendime įtvirtintu teiginiu, jog 2012 m. kovo 21 d. privalomasis nurodymas yra visiškai įvykdytas. V. U. pateiktuose 2013 m. vasario 20 d. priėmimo aktuose nurodytas kitas objektas, iš kurio išvežtos statybinės atliekos, nei privalomajame nurodyme, be to, nurodoma, kad išvežtos mišrios statybinės atliekos maišytos su komunalinėmis atliekomis (tikėtina, ne tos pačios, dėl kurių buvo duotas nurodymas). Atliekos priduotos praėjus beveik metams laiko nuo nurodyme nustatyto termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus RAAD 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-21 ir Agentūros 2012 m. kovo 21 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-13 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. vasario 20 d. Agentūra V. U. surašė Privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-7, kuriuo nurodė suvežtas statybines atliekas į (duomenys neskelbtini), Trakų sen., sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), išvežti ir priduoti atliekų tvarkytojams. Atliekų pridavimą atliekų tvarkytojui patvirtinančius dokumentus pateikti Trakų rajono agentūrai. Šiuos reikalavimus įvykdyti iki 2012 m. vasario 27 d. (b. l. 49). 2012 m. kovo 1 d. Agentūra surašė Patikrinimo aktą Nr. VR-12.10-9, kuriame nurodė, kad 2012 m. vasario 20 d. Privalomasis nurodymas neįvykdytas. 2012 m. kovo 21 d. Agentūra V. U. surašė Privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-13, kuriuo nurodė pažeidžiant Lietuvos Respublikos Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių nuostatas suvežtas statybines atliekas į (duomenys neskelbtini), Trakų sen., sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. balandžio 11 d. išvežti ir priduoti atliekų tvarkytojams, patvirtinančius dokumentus pateikti Agentūrai (b. l. 64). Pareiškėjas V. U. ir J. T. nesutiko su 2012 m. kovo 21 d. Privalomuoju nurodymu. Vilniaus RAAD išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu Agentūros 2012 m. kovo 21 d. Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą (b. l. 82).

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, jog aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę šio įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka duoti privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalį privalomasis nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Privalomojo nurodymo davimo atvejai įvardyti įstatymo 18 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju skundžiamas Agentūros 2012 m. kovo 21 d. Privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu, kuriame numatyta, jog privalomieji nurodymai duodami, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti.

Byloje nustatyta, kad ginčijamu privalomuoju nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas išvežti ir priduoti atliekų tvarkytojams statybines atliekas, kurios buvo suvežtos į (duomenys neskelbtini), Trakų sen., sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidžiant Lietuvos Respublikos Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių nuostatas. Pažymėtina, kad dėl į šį sklypą suvežtų statybinių atliekų pareiškėjas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn – Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu V. U. pripažintas kaltu, padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 513 straipsnio 9 dalyje, už Atliekų tvarkymo taisyklių 7 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių 16.1, 16.2, ir 16.4 punktų pažeidimus ir jam skirta 5 000 Lt bauda. Apeliacine tvarka, išnagrinėjęs V. U. skundą, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi paliko Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą nepakeistą (b. l. 84–88).

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš naujo netyrė aplinkybių, susijusių su šiuo administraciniu teisės pažeidimu. Darytina išvada, kad remiantis nurodyta administracinio teisės pažeidimo byla, buvo nustatyta, jog pareiškėjas į sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., suvežė statybines neapdorotas nepavojingas atliekas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, dėl kurių, jo teigimu, ginčo sklype atsirado statybinės atliekos, buvo nagrinėjamos minėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje, ir, įvertinus jas, vis tiek buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė administracinį teisės pažeidimą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis siekia, kad procesas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje būtų atnaujintas, tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl šiuo metu tiek Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas, tiek Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis yra galiojančios ir juose nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas pažeidė teisės aktais reglamentuojamą statybinių atliekų laikymo tvarką, laikytinos nustatytomis ir nenuginčytomis.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nurodė, o atsakovas patvirtino, jog statybinių atliekų (duomenys neskelbtini), Trakų sen. esančiame sklype (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) šiuo metu nėra. Tačiau skundžiamame 2012 m. kovo 21 d. privalomajame nurodyme pareiškėjas buvo įpareigotas statybines atliekas išvežti, priduoti atliekų tvarkytojams ir tai patvirtinančius dokumentus pateikti Agentūrai; visa tai įvykdyti iki 2012 m. balandžio 11 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog negalima teigti, jog 2012 m. kovo 21 d. privalomasis nurodymas yra įvykdytas – statybinės atliekos buvo išvežtos nesilaikant nurodyto termino, nėra įrodyta, jog jos buvo priduotos atliekų tvarkytojams. Pats pareiškėjas patvirtina, kad atliekos buvo pergabentos į sodininkų bendriją „Pasaka“ (b. l. 91–94). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog 2012 m. kovo 21 d. privalomasis nurodymas yra įvykdytas. Tačiau pabrėžtina, kad ši aplinkybė nenulėmė pirmosios instancijos teismo sprendimo, kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas remiantis tuo, kad aplinkybės, patvirtinančios 2012 m. kovo 21 d. privalomojo nurodymo pagrįstumą, buvo nustatytos įsiteisėjusiais teismo sprendimais, pareiškėjas argumentų, patvirtinančių kitokias aplinkybes, nepateikė. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad nepagrįstai nurodė, jog privalomasis nurodymas yra visiškai įvykdytas, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra teisinio pagrindo abejoti Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių atitikimu Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimams. Darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju yra pažeista įstatymo ir poįstatyminio akto tarpusavio santykio hierarchija, yra nepagrįstas.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyta, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama kita pareiškėjo inicijuota byla Nr. I-2578-789/2013. Tačiau pareiškėjo nurodytoje byloje nėra nagrinėjamas Agentūros 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo teisėtumas, kaip kad teigia pareiškėjas, o sprendžiamas skundo dėl Agentūros 2012 m. vasario 20 d., paduoto Vilniaus RAAD praleidus nustatytą terminą, priėmimo pagrįstumo klausimas. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo spręsti dėl bylos sustabdymo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo nesprendus klausimo dėl bylos stabdymo neturi pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad 2012 m. kovo 21 d. privalomasis nurodymas buvo pagrįstas ir teisėtas, aplinkybės, patvirtinančios jo teisėtumą, buvo nustatytos įsiteisėjusiais teismo sprendimais, o pareiškėjas neįrodė buvus kitokioms aplinkybėms, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti Agentūros 2012 m. kovo 21 d. privalomąjį nurodymą. Kadangi Vilniaus RAAD 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu paliko 2012 m. kovo 21 d. privalomąjį nurodymą nepakeistą, laikytina kad ir šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Stasys Gagys Skirgailė Žalimienė