AS-492-981-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS492-981/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03406-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. G. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. G. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. liepos 2 d. (pagal spaudą ant voko) pateikė skundą (b. l. 1-3) Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2010 m. gruodžio 19 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-101219-00088 (toliau – ir Aktas). Kartu su skundu pateikė prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (b. l. 14). Prašyme nurodė, kad iki šiol negauna ginčijamo Akto originalo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 16 d. nutartimi (b. l. 20-21) pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino bei atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas konstatavo, kad skundžiamo Akto kopija pareiškėjai buvo išsiųsta 2014 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (7.9)-2D-5605 su paaiškinimu, kad Inspekcija turi tik vieną Akto originalą. Teismas pažymėjo, kad 2011 m. sausio 23 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1652-864/2012 dėl ginčijamame akte nustatytų savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Pareiškėja buvo minėtos civilinės bylos šalimi, todėl turėjo galimybę minėtą Aktą gauti ir susipažinti su juo.

III. Pareiškėja I. G. atskiruoju skundu (b. l. 23-26) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartį.

Pareiškėja nurodo, kad ginčijamas Aktas buvo pataisytas į 2010 m. gruodžio 20 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-101219-00088 bei sprendimas civilinėje byloje buvo priimtas vadovaujantis būtent vėlesniuoju aktu. Ginčijamas aktas nebuvo nagrinėjamas. Nors abu aktai buvo įvertinti kaip vienas aktas turintis juridinę galią, tačiau Seimo kontrolieriui atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad du skirtingomis datomis surašyti aktai, turintys vieną numerį, neatitinka nustatytų teisės aktų reikalavimų. Inspekcija buvo įpareigota imtis veiksmų dėl skirtingų aktų su tuo pačiu registracijos numeriu surašymo. 2014 m. sausio 20 d. Inspekcija panaikino 2010 m. gruodžio 20 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-101219-00088. Dėl ginčijamo Akto joks sprendimas priimtas nebuvo. Prašo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, kadangi Inspekcijos atsakymus dėl savavališko statybos akto gavo tik 2014 m. birželio 3 d. ir 2014 m. gegužės 29 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti skundą konstatavus, kad praleistas įstatymo nustatytas terminas skundui paduoti.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Pareiškėja nurodė, kad apie ginčijamą administracinį aktą sužinojo tik 2014 m. gegužės 29 d. ir 2014 m. birželio 3 d. gavusi Inspekcijos atsakymus. Be to, ginčijamo akto originalo iki šiol nėra gavusi. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad skundžiamas Aktas buvo priimtas 2010 m. gruodžio 19 d. Pačio skundžiamo Akto kopijos neturėjimas (negavimas) negali būti tapatinamas su nežinojimu apie skundžiamą aktą, kadangi ABTĮ bei teismų praktika sužinojimą apie skundžiamą aktą sieja su informacijos apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus prieinamumu ne tik tiesiogiai iš tokio akto teksto, tačiau ir kitokiais būdais. Be to, neturėjimas arba negalėjimas gauti skundžiamo akto kopijos neužkerta kelio Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka ir terminais paduoti skundą teismui (ABTĮ 23, 24, 33, 37, 68 str.).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad jau 2011 m. sausio 23 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1652-864/2012, kuriame buvo remiamasi ginčijamu 2010 m. gruodžio 19 d. savavališkos statybos aktu Nr. SSA-00-101219-00088, šis aktas taip pat minimas ir kitame 2014 m. liepos 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3297-872/2014. Šiose bylose pareiškėja I. G. buvo įtraukta proceso šalimi, vienu atveju kaip atsakovė, kitu atveju kaip trečiasis suinteresuotas asmuo. Minėtuose sprendimuose minimas ne 2010 m. gruodžio 20 d. aktas, o būtent 2010 m. gruodžio 19 d. aktas, dėl kurio pareiškėja ir pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būdama atidi ir rūpestinga, norėdama apginti galimai pažeistas savo teises, pareiškėja turėjo galimybę gauti skundžiamo Akto kopiją, sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys, t. y. informaciją, reikalingą kreiptis į teismą siekiant įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.

Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012), ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir padarė. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, termino praleidimo fakto konstatavimas yra pakankama sąlyga atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą).

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos I. G. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė