A-118-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-118-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03471-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 10.8.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lit-Invest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lit-Invest“ skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lit-Invest“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė, UAB „Lit-Invest“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinė teismą su patikslintu skundu (I t., b. l. 36–42), prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovas, VTM) 2013 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 5MA-34-1183 (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo VTM nusprendė areštuoti pareiškėjui priklausančio turto dalį atsirasiančios mokestinės prievolės įvykdymui užtikrinti, įformindama Turto arešto aktą su turto disponavimo teisės apribojimu ir nusprendė įregistruoti Turto arešto aktą Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registre.

Paaiškino, jog nesutinka su VTM sprendimu, kadangi jis yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. VTM, areštuodama pareiškėjui priklausantį turtą, tik deklaratyviai išvardijo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas, nenurodė turto arešto būtinybę patvirtinančių įrodymų ir argumentų. Taip pažeidė ne tik mokesčių mokėtojo interesus, nepagrįstai trikdė pareiškėjo veiklą, bet ir pažeidė imperatyvias mokesčių teisės normas.

Pabrėžė, kad VTM nenustatė visų būtinų MAĮ 101 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms egzistuojant, turtas gali būti areštuotas, t. y. VTM sprendime neįvardijo jokių tariamų mokesčių įstatymų pažeidimų, argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių nuomonę, kad tariami mokesčių apskaičiavimo pažeidimai buvo nustatyti. Be to, nenurodė, kurių mokesčių ir kokio dydžio sumas ketinama apskaičiuoti, kuo remiantis grindžiamos padarytos išvados bei kodėl areštas yra pritaikytas 7 480 000 Lt sumai.

Teigė, kad ginčijamame sprendime nėra nurodytų argumentų ir pateiktų įrodymų, kad pareiškėjas ketina turtą slėpti ar parduoti, ar kad mokesčių nebus įmanoma išieškoti. Pareiškėjo turimas turtas kelis kartus viršija mokėtinas sumas bei įsipareigojimus, bendrovė dirba pelningai, sąžiningai moka visus privalomus mokėjimus valstybei ir įsiskolinimų valstybės biudžetui neturi, todėl nėra jokios grėsmės, kad gali atsirasti pavojus (pagrįsta rizika), jog bus sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką.

Pareiškėjo teigimu, turto arešto taikymas nepagrįstai, neteisėtai ir neproporcingai suvaržo jo teises ir pažeidžia konstitucinius teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Skundą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-77/2005.

Be to, nurodė, kad VTM pažeidė ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus individualų administracinį teisės aktą pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Atsakovas ginčijamame sprendime nenurodė: kad pareiškėjas padarė mokesčių įstatymų pažeidimus ir kada juos padarė; įrodymų, kaip buvo apskaičiuota mokestinė prievolė; kuo remdamasis nustatė, kad yra pagrįsta rizika, jog pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba net neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Kadangi ginčijamas sprendimas nėra adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl toks nemotyvuotas sprendimas yra neteisėtas iš esmės ir turi būti panaikintas.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus (b. l. 96–99), kuriuose, be skunde išdėstytų aplinkybių, nurodė, kad VTM nepateikė duomenų, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) įstatymo bei Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių nuostatas. Teigė, kad labai ilgai užsitęsė patikrinimas. Pabrėžė, kad prekių išgabenimo faktui įrodyti teisiškai reikšminga yra aplinkybė, jog pareiškėjo tiektas dyzelinas yra akcizinė prekė, kurios judėjimą kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija, jos išgabenimas patvirtintas elektroniniais e-ROR bei Akcizų informacinės sistemos E-ADD dokumentais. Pareiškėjo nuomone, atsakovas ignoruoja šiuos įrodymus, kurie turėjo būti vertinti kaip patikimi prekių išgabenimo į kitą valstybę narę pagrindžiantys dokumentai. Akcentavo, kad atsakovas nepagrindė turto arešto taikymo sąlygų.

Pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad areštas bendrovei daro didelę žalą, nes iš turimų 80 automobilių, areštuoti 8, todėl ji jais negali disponuoti, neįmanoma atnaujinti automobilių parko, jie praranda vertę, nusidėvi. Be to, areštuoto nekilnojamojo turto negali išnuomoti, dėl to patiria nuostolius.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 62–65) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad VTM atliekamo patikrinimo metu nustatė pažeidimus, todėl pareiškėjui atsiranda didelė importo PVM nepriemoka ir su tuo susijusios taikytinos mokestinės sankcijos. Pabrėžė, kad patikrinimo eiga ir nustatyti pažeidimai pareiškėjui yra žinomi, nes patikrinimas yra atliekamas tikrinamajam asmeniui bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi. Pareiškėjui preliminarios patikrinimo išvados yra paaiškintos, todėl jis nepagrįstai teigia, jog jam nėra žinomi muitinės nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai, lėmę minėto dydžio nepriemokos apskaičiavimą.

Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad turto areštas, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, mokesčių mokėtojui taikytinas tik muitinės institucijai užfiksavus mokesčių teisės aktų pažeidimus, pagrįstus nenuginčijamais įrodymais.

Pabrėžė, kad areštuodama turtą, nepažeidė MAĮ 101 straipsnio 4 dalies nuostatų. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011) dėl minėtų nuostatų išaiškinimo, t. y. kad šioje normoje iš esmės yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje nustatytą poveikio priemonę: kai atliekamo mokestinio patikrinimo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojo veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pirmoji sąlyga gali būti patenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, t. y. dėl realaus pavojaus, kad mokesčių mokėtojas gali netekti turto, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011 yra pažymėjęs, kad ši sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.

Akcentavo, kad šioje byloje nurodytas rizikos faktorius – priskaičiuotos didelės mokesčio bei su juo susijusios sumos. UAB „Lit-Invest“ areštuoto turto vertė (3 053 801 Lt) yra ženkliai mažesnė už preliminariai apskaičiuotą numatomą įregistruoti mokestinę prievolę (7 480 000 Lt) ir tikėtina, jog atliekant tikrinimą, pareiškėjui registruotina nepriemoka gali ženkliai padidėti. Esant tokio mąsto nepriemokai ir nesant garantijos, kad mokestinė prievolė bus įvykdyta, visada yra pavojus, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių mokestinę prievolę bus sunku ar visiškai neįmanoma išieškoti. Šioje situacijoje mokesčių administratorius yra suinteresuotas užtikrinti, kad baigus mokestinį patikrinimą mokesčių mokėtojas laiku padengtų įsiskolinimą valstybės biudžetui.

Atsakovo nuomone, priimdamas 2013 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 5MA-34-1183 areštuoti UAB „Lit-Invest“ turtą, atsižvelgė į bendrovės komercinės veiklos pobūdį, skolos dydį bei atliekamo patikrinimo metu nustatytas konkrečias faktines aplinkybes, kurios ir lėmė turto arešto tikslingumą. Pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjui apribota tik teisė disponuoti minėtu turtu, o teisės valdyti ir naudotis šiuo turtu nėra apribotos, todėl įprastinei bendrovės ūkinei-komercinei veiklai netrukdoma. Ginčijamas sprendimas ir 2013 m. liepos 23 d. Turto arešto aktas Nr. 2MA-49 yra priimti išnagrinėjus ir įvertinus patikrinimo metu gautus dokumentinius įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus, todėl naikinti juos ir tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

Atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad mokestinis tikrinimas turėtų būti užbaigtas vasario mėnesio pabaigoje. Areštuodami pareiškėjo turtą, vadovavosi MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi, VTM pažyma ir visa turima medžiaga.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu (I t., b. l. 124–130) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad VTM viršininko pavaduotojas, l. e. einantis viršininko pareigas, 2012 m. gegužės 31 d. pavedime atlikti patikrinimą Nr. 2VM00052 pavedė patikrinti pareiškėjo ūkinę-komercinę veiklą pagal šią užduotį: atlikti kompleksinį bendrovės ūkinės-komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su muitų teisės aktų taikymu laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 20 d., patikrinimą pradėti 2012 m. gegužės 31 d., baigti 2012 m. liepos 4 d. (I t., b. l. 75). Patikrinimo terminas pratęstas: nuo 2012 m. liepos 4 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. (I t., b. l. 76), nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. (I t., b. l. 77), nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. vasario 5 d. (I t., b. l. 78), nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. vasario 27 d. (I t., b. l. 79), nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2013 m. balandžio 25 d. (I t., b. l. 80), nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. (I t., b. l. 81), nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. liepos 3 d. (I t., b. l. 82), 2013 m. liepos 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. (I t., b. l. 83), nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. (I t., b. l. 84).

VTM Ūkio subjektų patikrinimų skyrius 2013 m. liepos 3 d. pažymoje Nr. (11.10/06)-3ŪS-344 „Dėl turto arešto“ nurodė, jog dėl to, kad pareiškėjui gali atsirasti dideli mokesčiai (priskaičiuotų mokesčių suma 6 800 000 Lt + 10% bauda = 7 480 000 Lt) be delspinigių, manė, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip prarasti, yra pagrindas manyti, kad gali būti sunku ar neįmanoma jo ateityje išieškoti. Konstatavo, kad siekiant užtikrinti mokestinės prievolės muitinei įvykdymą, būtina UAB „Lit-Invest“ taikyti turto areštą (I t., b. l. 73–74).

VTM 2013 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 5MA-34-1183/10000247213 „Dėl mokesčių mokėtojo turto arešto“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 34 straipsniu ir 101 straipsnio 4 dalimi, nusprendė areštuoti pareiškėjui priklausančios turto dalies atsirasiančios mokestinės prievolės įvykdymui užtikrinti, įformindama Turto arešto aktą su turto disponavimo teisės apribojimu bei nusprendė įregistruoti Turto arešto aktą Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registre. Sprendime nurodyta, kad VTM atlieka pareiškėjo teminį ūkinės-komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su importuotomis prekėmis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. Patikrinimo metu nustatyti pažeidimai, dėl kurių, preliminariais skaičiavimais, gali atsirasti skola muitinei – 6 800 000,00 Lt PVM bei skirta bauda ir priskaičiuoti delspinigiai. VTM nurodė, kad pagal jai suteiktus įgaliojimus ieškojo informacijos įvairių institucijų sukauptai informacijai gauti, atliko UAB „Lit-Invest“ turto paiešką ir nustatė, jog bendrovės vardu yra registruotas nekilnojamasis turtas ir transporto priemonės. UAB „Lit-Invest“ areštuotino turto vidutinė rinkos vertė (3 053 801,00 Lt) nustatyta remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, o transporto priemonių – internetinėje svetainėje www.emprekis.lt nurodytomis vidutinėmis automobilių kainomis Lietuvoje. VTM, atsižvelgusi į tai, kad UAB „Lit-Invest“ numatoma įregistruoti didesnę nei 6 800 000,00 Lt mokestinę prievolę, dalies atsirasiančios mokestinės prievolės įvykdymui užtikrinti areštavo UAB „Lit-Invest“ turtą su disponavimo teisės apribojimu (I t., b. l. 66–67).

VTM 2013 m. liepos 23 d. turto arešto akte Nr. 2MA-49 aprašė, įkainojo ir areštavo pareiškėjui priklausančio turto dalį atsirasiančios 7 480 000,00 Lt mokestinės prievolės įvykdymui užtikrinti (turtas areštuotas VTM 2013 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 5MA-34-1183), su disponavimo teisės apribojimu. Areštavo šį turtą: pastatą – degalinę (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 11 600 Lt; kiemo statinius (stoginę, 7 benzino kolonėles, asfalto dangą ir lauko tualetą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini)), 196 000 Lt; geležinkelio privažiuojamąjį kelią, ilgis – 367,00 m (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), 149 091 Lt; vandentiekio vamzdyną, kurio ilgis 242,40 m (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), 14 968 Lt;

žemos įtampos (0,4 kv) elektros kabelių liniją, ilgis – 680,00 m (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), 13 204 Lt; priešgaisrinius rezervuarus (vandentiekio tinklų, unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 73 100 Lt; nuotekų valymo įrenginius (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 24 100 Lt; mazuto rezervuarus (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 83 700 Lt; pastatą–šilumos mazgą, siurblinę (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 233 024 Lt; kiemo statinius (tvorą, asfalto dangą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 7 171 Lt; žemės sklypą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 293 303 Lt; negyvenamąją patalpą–parkingą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 1/30, suma – 552 000 Lt;

žemės sklypą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 1/53, bendra suma – 617 000 Lt; butą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 516 000 Lt; ūkinį pastatą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 300 000 Lt; butą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 586 000 Lt; butą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 298 000 Lt; lietaus kanalizacijos vamzdyną, ilgis 105,00 m (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) 12 899 Lt; keleivinį automobilį VW CARAVELLE, pagamintą 1994 m., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 6 000 Lt; keleivinį automobilį OPEL VIVARO, pagamintą 2005 m., 12 000 Lt; keleivinį automobilį AUDI A6, pagamintą 2001 m., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 8 500 Lt; keleivį automobilį VW PASSAT, pagamintą 1997 m., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 5 300 Lt; keleivinį automobilį TOYOTA YARIS, pagamintą 1999 m., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 5 000 Lt; krovininį automobilį VOLVO FH12, pagamintą 2001 m., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 34 000 Lt; keleivinį automobilį BMV X5, pagaminą 2002 m., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 24 300 Lt; keleivinį automobilį SUBARU LEGACY, pagamintą 2010 m., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 43 500 Lt; keleivinį automobilį VW MULTIVAN, pagamintą 2003 m., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 23 000 Lt; krovininį automobilį ISUZU NQR70, pagamintą 2003 m., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 14 600 Lt; krovininį automobilį CITROEN JUMPER, pagamintą 2001 m., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 7 800 Lt; autobusą FORD TRANSIT FT 350, pagamintą 2003, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 15 300 Lt; krovininį automobilį MITSUBISHI L200, pagamintą 2005 m., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 12 300 Lt.

Akte aprašytas turtas įvertintas 3 053 801 Lt. (I t., b. l. 68–72).

Teismas rėmėsi MAĮ 101 straipsnio 1, 3 dalių bei šio straipsnio 4 dalies nuostatomis, pagal kurias mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu MAĮ 101 straipsnio 4 dalies aiškinimu, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (2013 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-985/2013).

Atsižvelgęs į tai, dėl pirmosios sąlygos taikymo, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma tik preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Mokestinio patikrinimo pradžia pagal MAĮ 120 straipsnio 1 dalį yra VTM surašytas pavedimas atlikti patikrinimą (I t., b. l. 75–76). Sprendimas areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą priimtas įvertinus numatomos priskaičiuoti mokestinės nepriemokos dydį (7 480 000 Lt) bei nustatytus pažeidimus, atitinka vieną iš minėtų turto arešto akto surašymo atvejų, įvardintų MAĮ 101 straipsnyje. Atsakovo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad mokestinis patikrinimas dar nėra baigtas, tačiau mokestinė prievolė didės. Šiuo atveju tai, kad dar nėra baigtas pareiškėjo patikrinimas ir neaišku, koks bus priimtas sprendimas bei kokio konkretaus dydžio mokestinė nepriemoka bus nustatyta, nepaneigia atsakovo teisės areštuoti pareiškėjo turto, nes, kaip minėta, MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisės norma leidžia mokesčių administratoriui, esant atitinkamoms sąlygoms, areštuoti mokesčių mokėtojo turtą būtent vykdomo patikrinimo metu, o ne jį baigus ir surašius patikrinimo aktą ar priėmus sprendimą dėl šio akto tvirtinimo. Tai mokesčių administratoriaus diskrecija. Nevertinti pareiškėjo argumentai dėl, jo nuomone, netinkamai vertinamų akcizinių prekių gabenimą patvirtinančių dokumentų ar kitų, pasak pareiškėjo, neteisėtų tyrimo metu atliekamų veiksmų, nes tai nėra šios bylos dalykas. Šiuo atveju atsakovas padarė preliminarią išvadą apie galimus pareiškėjo mokesčių įstatymų pažeidimus, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovas turėjo nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimus. MAĮ nenustato, kad iki patikrinimo akto surašymo mokesčių mokėtojui turi būti pateikiama informacija apie nustatytus pažeidimus. Baigus mokestinį patikrinimą, pareiškėjas turės teisę ginčyti priimtus sprendimus, kuriuose bus galimai nustatyti konkretūs mokesčių įstatymų pažeidimai.

Antroji MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta sąlyga turto areštui taikyti, yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Ši sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.

Aptariamu atveju pareiškėjui galimai gali būti priskaičiuotos didelės mokesčio bei su juo susijusios sumos, todėl mokesčių administratoriui būtina užtikrinti, kad jeigu bus pradėtos realios mokestinės prievolės išieškojimo procedūros, jis turės pakankamai turto. Nors pareiškėjas teismui pateikė įmonės finansinę padėtį apibūdinančius dokumentus (I t., b. l. 16–29), tačiau atsižvelgus į numatomos atsirasti mokestinės prievolės dydį, tai nepaneigia atsakovo įvertintos pareiškėjo turto praradimo rizikos. Šiuo atveju esminis aspektas yra mokestinės prievolės dydis, kuris ginčijamame sprendime nurodytas 6 800 000 Lt, atsakovo atsiliepime pateikta informacija, kad nustatyta 7 480 000 Lt PVM nepriemoka, kuri dėl nustatomų naujų pažeidimų galimai didės. Taigi, net ir pareiškėjui dirbant pelningai, įvertinus nepriemokos dydį, kuris galimai didės, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad turto praradimo rizikos nėra. Pareiškėjo areštuoto turto vertė 3 053 801 Lt, o numatoma įregistruoti 7 480 000 Lt mokestinę prievolę. Taigi, areštuoto turto vertė yra ženkliai mažesnė. Areštuoto turto mastas nepažeidžia MAĮ 101 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų. Be to, pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis turtas yra areštuotas apribojant tik disponavimo teisę, tačiau teisė valdyti ir naudotis šiuo turtu neapribota. Pareiškėjas teismui nepagrindė, kaip neigiamai jo ūkinei-komercinei veiklai atsiliepia disponavimo teisės apribojimas, naudojantis areštuotu turtu.

Pareiškėjas teigė, kad areštuoti 8 automobiliai nuvertėja, jų bendrovė negali parduoti. Pats pareiškėjas paaiškino, kad turi apie 80 automobilių. Jis nepagrindė teiginio, kad būtent areštuotus automobilius būtina parduoti. Jokių kreipimųsi į VTM, kad būtų leista pakeisti areštuotus automobilius kitu turtu, proporcingai atitinkančiu areštuotų automobilių kainą, nepateikė, taigi, būtinybės juos parduoti nepagrindė. Kita vertus, tai rodo, kad yra rizika, jog pareiškėjas turimą turtą gali parduoti.

Taip pat pareiškėjas teigė, kad negali išnuomoti areštuoto turto ir taip jis patiria žalą, tačiau šiems savo teiginiams pagrįsti jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis ketino šį turtą išnuomoti, kad kreipėsi į VTM su prašymu leisti pakeisti areštuotą turtą kitu turtu ar pan., nepateikė. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertino tik kaip neigiamą nuostatą dėl jam apribotos teisės disponuoti areštuotu turtu, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė, kaip areštas neigiamai atsiliepė jo ūkinei-komercinei veiklai vykdyti. Be to, pažymėta, kad areštu siekiama būtent užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, kuri šiuo atveju yra labai didelė (7 480 000 Lt). Rizika, kad pareiškėjo turtas gali būti parduotas ir bus neįmanoma ar sunku išieškoti mokestinę nepriemoką, yra.

Pareiškėjo teismui pateikti papildomi dokumentai, t. y. pareiškimas Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir prašymas Vilniaus teritorinei muitinei, teismo nevertinti, nes jie neturi esminės įtakos vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir negali paneigti atsakovo nustatytų aplinkybių.

Nustatytų aplinkybių visuma leido teismui pagrįstai teigti, jog ginčijamu sprendimu mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti iš mokestinių santykių kylančių prievolių vykdymą, teisėtai ir pagrįstai pritaikė pareiškėjui turto areštą ir jis atitinka MAĮ 101 straipsnio reikalavimus.

Teismas pažymėjo, jog, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, jame ne tik nurodytos MAĮ nuostatos, kaip teigia pareiškėjas, tačiau nurodyta: koks mokestinis patikrinimas už kokį laikotarpį ir dėl kokio mokesčio atliekamas, pagrįsta, kaip apskaičiuota areštuoto turto vertė, nurodytas numatomos įregistruoti mokestinės prievolės, atsirasiančios mokestinės prievolės įvykdymui užtikrinti, dydis. Taigi, tokios informacijos pateikimas ginčijamame sprendime, atsižvelgus į MAĮ 101 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo galimybę, laikytinas pakankamai motyvuotu ir argumentuotu. Konstatuota, kad pareiškėjas, kurio atžvilgiu atliekamas mokestinis patikrinimas, turėjo suprasti šio sprendimo esmę ir VTM padarytą išvadą dėl būtinybės taikyti turto areštą. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus ir nėra pagrindo jo naikinti, remiantis pareiškėjo nurodytais argumentais.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lit-Invest“ elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai vadovavosi išimtinai Vilniaus teritorinė muitinės deklaratyviais argumentais, neva UAB „Lit-Invest“ yra pažeidusi mokesčių teisės aktus, tačiau šie teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais į bylą pateiktais duomenimis ar įrodymais, nors to reikalauja MAĮ 101 straipsnio 4 dalis. Kadangi pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1-3 dalis individualus administracinis aktas privalo būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, todėl administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Tačiau pirmosios instancijos teismas išaiškino priešingai, neva mokesčių mokėtojo nereikia informuoti apie MAĮ 101 straipsnyje įtvirtintų sąlygų konstatavimą ir šių faktų pagrindimą įrodymais, nors toks aiškinimas nesuderinamas nei su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nei su MAĮ 72 straipsnio ar VAĮ 8 straipsnio reikalavimais. Šiuo atveju nei VTM, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrindė ir nenurodė, kokius būtent mokesčių įstatymų pažeidimus yra atlikęs pareiškėjas, ir kuo remiantis Vilniaus teritorinė muitinė bei pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tokie pažeidimai faktiškai buvo padaryti.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo, t. y. Vilniaus teritorinės muitinės Ūkio subjektų patikrinimų skyriaus 2013 m. kovo mėnesio pažyma Nr. (11.10/06)-3ŪS-344 „Dėl turto arešto“, kurioje tik deklaratyviai, nepagrindžiant jokiais faktiniais duomenimis ar įrodymais, teigiama, kad pareiškėjui gali atsirasti mokėtini mokesčiai, o pareiškėjas gali turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip prarasti. Teismas, netirdamas VTM sprendimo pagrįstumo, teigė, jog vien atsakovo nuomonės pakanka norint apriboti pareiškėjo nuosavybės teises, nepriklausomai nuo to, ar yra bent prima facie pagrindas manyti, jog pareiškėjas mokesčių teisės normas yra pažeidęs. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo MAĮ 101 straipsnio 4 dalies imperatyvias normas bei jas grubiai pažeidė teigdamas, kad mokesčių įstatymo pažeidimų konstatavimas ir įvardinimas mokesčių mokėtojui yra nesvarbus ir ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau, pareiškėjo nuomone, tai yra esminė ir būtina sąlyga, norint apriboti ir suvaržyti pareiškėjo nuosavybės teises. Pažeisdamas MAĮ 101 straipsnio 4 dalį, teismas be pagrindo išplėtė Vilniaus teritorinės muitinės diskrecijos ribas, atleisdamas nuo įstatyme nurodytos įrodinėjimo pareigos, siekiant apriboti kitų asmenų nuosavybės teises į turtą, bei leisdamas netaikyti materialios ir imperatyvios normos.

3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-77/2005 yra išaiškinta, kad turto areštas susijęs su konstitucine teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl šios procesinės prievartos priemonės taikymas yra tam tikrais aspektais ribotas ir negali būti taikomas tik formaliais pagrindais. Taikant šią priemonę turi būti užtikrinama, kad nebūtų pažeistas proporcingumo principas, neadekvačiai suvaržytos mokesčių mokėtojo teisės. Tuo tikslu įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę mokesčių administratoriui taikyti mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą priverstinį laikiną apribojimą, nustatė reikalavimus ir būtinąsias sąlygas, kurioms esant galimas turto areštas. Mokesčių administratorius įgyvendindamas teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, privalo tai daryti tiksliai laikydamasis mokesčių teisės aktų, motyvuodamas ir pagrįsdamas tokį sprendimą (MAĮ 32 str.). Atsižvelgiant į tai, nenustačius ir neįrodžius jokių mokesčių teisės pažeidimų, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nukrypstama nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir kuriuo pažeidžiamos nurodytos MAĮ normos, naikintinas.

4. Jau po teismo sprendimo paskelbimo šioje byloje pareiškėjui 2014 m. kovo 5 d. buvo įteikta 2014 m. vasario 26 d. patikrinimo ataskaita (toliau – ir Ataskaita), kuria remiantis pareiškėjui buvo apskaičiuoti mokesčiai, tačiau ji pažeidžia tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas, todėl yra neteisėta. Dėl šios ataskaitos Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. kovo 14 d. yra pateiktas skundas. Faktą, jog nuo importo PVM procedūrą 4200 UAB „Lit-Invest“ taikė pagrįstai, įrodo ne tik prekių pervežimo dokumentai, PVM sąskaitos faktūros, mokėjimo dokumentai, kurie buvo pateikti patikrinimui, bet ir oficialūs Valstybinės mokesčių inspekcijos, prižiūrinčios akcizais apmokestinamų prekių judėjimą, įrodymai - e-AD bei e-RoR, kuriuos Vilniaus teritorinė muitinė be pagrindo atsisakė pripažinti leidžiamais įrodymais.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 „Dėl importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis, atsakovui pateikė visus dokumentus pagal minėtų taisyklių 8 ir 10 punktus, įrodančius, kad prekės buvo išgabentos į kitą ES valstybę narę, tačiau patikrinimo Ataskaitoje vertinama ne šių dokumentų visuma, bet visiškai formalizuotai išskirti neįvardinti dokumentai, pvz. teigiama, jog patikrinimui pateikta 1095 CMR važtaraščiai, iš kurių 349 buvo užpildyti neišsamiai, tačiau nenurodoma, kuriame konkrečiai CMR važtaraštyje, trūksta konkretaus atitinkamo rekvizito, bei ar šis neatitikimas taip pat egzistuoja ir kituose dokumentuose.

Vilniaus teritorinė muitinė, veikdama kaip viešojo administravimo sistemos subjektas, nesilaikė VAĮ reikalavimų, o būtent 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis), kadangi tiek patikrinimo ataskaita, tiek ginčijamas sprendimas areštuoti pareiškėjo turtą, nėra pagrįsti įrodymais ir faktiniais duomenimis. Todėl patikrinimo Ataskaita vadovautis nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, ja remiantis taikyti pareiškėjo turto arešto taip pat nebuvo pagrindo ir tokie Vilniaus teritorinės muitinės veiksmai yra neteisėti, darantys žalą pareiškėjo verslui.

5. Siekiant taikyti turto areštą, pagal MAĮ 101 straipsnio 4 dalį kiekvienu atveju turi būti nustatyta, kad egzistuoja reali grėsmė ir rizika, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju nėra pateikta jokių argumentų ar įrodymų, kad pareiškėjas ketina turtą slėpti ar parduoti, o tiesiog deklaratyviai teigiama, kad tokia grėsmė yra, nepagrindžiant nei faktais, nei įrodymais ar kitais bylos duomenimis.

Remiantis pateiktais į Juridinių asmenų registrą ir viešai duomenų bazėje skelbiamais duomenimis (pareiškėjo skundo priedai Nr. 4 ir 5), 2011 m. pareiškėjas turėjo 14 776 460 Lt vertės ilgalaikio turto, trumpalaikis turtas buvo vertas 17 115 530 Lt, iš viso bendrovės turtas sudarė 31 891 990 Lt; bendrovės kapitalas 2011 m. sausio 1 d. buvo 7 510 000 Lt. Pareiškėjo metiniame pranešime už 2011 m. pranešimu (pareiškėjo skundo priedas Nr. 6), kuris taip pat yra viešais skelbiamas Juridinių asmenų registro duomenų bazėje, nurodyta, jog ilgalaikis įmonės turtas 2011 m. padidėjo 36%, lyginant su 2010 m.

Trumpalaikis turtas padidėjo 73%, lyginant su ankstesniu laikotarpiu. Pinigų likutis atsiskaitomojoje sąskaitoje ir kasoje 2011 m. gruodžio 31 d. buvo 7 932 264 Lt. Per ataskaitinį laikotarpį pareiškėjas iš įprastinės veiklos uždirbo 148 065 403 Lt pajamų. Bendrovės bendrasis pelnas iš pardavimų ataskaitiniu laikotarpiu sudarė 5 975 414 Lt, o bendrovės grynasis pelnas 2011 finansiniais metais sudarė 1 468 005 Lt. Remiantis pareiškėjo 2012 m. finansiniais duomenimis (pareiškėjo skundo priedai Nr. 7 ir 8), bendrovės turtas finansiniais metais padidėjo ir sudarė 45 528 286 Lt, o bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai bendrai sudarė 30 997 665 Lt, t. y. bendrovės turtas kelis kartus viršija mokėtinas sumas bei įsipareigojimus, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nėra jokios grėsmės, kad gali atsirasti pavojus (pagrįsta rizika), jog bus sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinės nepriemokos.

Be to, pagal PVM įstatymą, pareiškėjas visais atvejais išsaugo teisę į PVM atskaitą, tad net Muitinės departamentui ir nepatenkinus pareiškėjo skundo, visą pareiškėjo sumokėtą importo PVM pareiškėjui turėtų grąžinti Valstybinė mokesčių inspekcija. Vadinasi, nepriklausomai nuo priskaičiuotos prievolės sumokėti importo PVM dydžio, UAB „Lit-Invest“ finansinė padėtis išliks nepakitusi ir jokios rizikos, kad mokestinės prievolės pagal patikrinimo ataskaitą bus neįvykdytos, kadangi mokėtinas PVM ir grąžintinas PVM, deklaruotinos pagal FR0600 formą, bus įskaitytos.

6. Turto areštas daro didelę žalą UAB „Lit-Invest“, kadangi dabartinis degalinės nuomininkas UAB „Ecoil“ grasina nutraukti nuomos sutartį dėl pritaikytų apribojimų disponuoti turtu, ir UAB „Lit-Invest“ intensyviai derasi dėl degalinės nuomos su nauju potencialiu nuomininku. Viena iš nuomininko reikalaujamų sąlygų yra užtikrinti, jog nuosavybės teisės nebus niekaip apribotos, kadangi sudaroma ilgalaikė nuomos sutartis. Sprendimo areštuoti pareiškėjo turtą nepanaikinus, UAB „Lit-Invest“ praras pajamas tiek iš UAB „Ecoil“, tiek negalės patalpų išnuomoti kitiems asmenims, tad patirs tiesioginius nuostolius, prarasdama stabilias pajamas, kurias dabar degalinė generuoja. Be to, pritaikius turto areštą, pareiškėjas negali įkeisti areštuotos degalinės finansuojančioms kredito įstaigoms bei gauti apyvartinių lėšų, todėl verslas yra trukdomas ir UAB „Lit-Invest“ neturėdama apyvartinių lėšų praranda pelną, kurį gautų įgyvendinusi investicinius projektus, t. y. patiria netiesioginius nuostolius. Sprendimas areštuoti daugiau nei 20 metų sėkmingai veikiančios ir vienos didžiausių Lietuvos įmonių turtą, priimtas pažeidžiant imperatyvius teisės aktus, yra išviešintas turto arešto aktų registre, taigi bendrovės kreditingumą vertinančios įmonės mažina patikimumą, todėl kenkiama bendrovės dalykinei reputacijai, apsunkinami sandoriai su naujais klientais, o tai stabdo bendrovės veiklos plėtrą bei daro neturtinę žalą, kurią atitaisyti prireiks keliolikos metų.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-4) prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta tik dėl priimto sprendimo areštuoti UAB „Lit-Invest“ turtą teisėtumo, mokesčių administratoriui dar nebaigus mokestinio patikrinimo. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, pasirinkęs vykdymui išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrą su galutiniu vartojimu ir pritaikęs importuotam dyzeliniam kurui 0 proc. PVM tarifą, nevykdė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir nesilaikė Muitinės departamento direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IB-439/VA-7I patvirtintų Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklėse numatytų sąlygų. Patikrinimo eiga ir nustatyti pažeidimai pareiškėjui buvo žinomi, nes patikrinimas buvo atliekamas tikrinamajam asmeniui bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi.

2. Nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad turto areštas, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, mokesčių mokėtojo atžvilgiu taikytinas tik muitinės institucijai užfiksavus mokesčių teisės aktų pažeidimus, pagrįstus nenuginčijamais įrodymais. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalimi, mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusiu sumų. Gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre. Šių nuostatų atsakovas, kaip mokesčių administratorius, nepažeidė.

3. Šiuo atveju yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas (II dalis), kurioje yra apibendrinamas mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų taikymas, vienas iš kurių – turto areštas (2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, t. y. dėl realaus pavojaus, kad mokesčių mokėtojas gali netekti turto, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011 yra pažymėjęs, kad aptariama sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Pastarojoje byloje nurodytas rizikos faktorius – priskaičiuotos didelės mokesčio, bei su juo susijusios sumos. Nagrinėjamu atveju UAB „Lit-Invest“ areštuoto turto vertė (3 053 801 Lt) yra daugiau kaip du kartus mažesnė už sprendimo priėmimo metu preliminariai apskaičiuotą (7 480 000 Lt) mokestinę prievolę. Baigus patikrinimą mokestinė prievolė ženkliai padidėjo ir šiuo metu yra įregistruota daugiau kaip dešimt kartų didesnė nepriemoka (31 136 572 Lt) lyginant su areštuoto turto verte. Esant tokio masto nepriemokai ir nesant garantijos, kad mokestinė prievolė bus įvykdyta, visada yra pavojus, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių mokestinę prievolę bus sunku ar visiškai neįmanoma išieškoti. Tai, kad pareiškėjas skundžiasi, jog jis negali panaudoti areštuoto turto, kaip užstato imant kreditus apyvartinėms lėšoms ir kitoms reikmėms, tik patvirtina turto praradimo riziką. Šioje situacijoje mokesčių administratorius, dar nebaigęs patikrinimo, buvo suinteresuotas užtikrinti, kad baigus mokestinį patikrinimą, mokesčių mokėtojas laiku padengtų įsiskolinimą valstybės biudžetui.

4. Vilniaus teritorinė muitinė, priėmusi 2013 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 5MA-34-1183 areštuoti UAB „Lit-Invest“ turtą, atsižvelgė į bendrovės komercinės veiklos pobūdį, skolos dydį bei atliekamo patikrinimo metu nustatytas konkrečias faktines aplinkybes, kurios ir lėmė turto arešto tikslingumą. Pažymėtina, kad minėtu sprendimu pareiškėjui apribota tik teisė disponuoti areštuotu turtu, o teisės valdyti ir naudotis šiuo turtu nėra apribotos, todėl įprastinei bendrovės ūkinei-komercinei veiklai netrukdoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Pareiškėjas nesutinka ir ginčija mokesčių administratoriaus sprendimo pagrįstumą dėl jam priklausančio turto arešto.

Mokesčių mokėtojo turto areštas yra viena iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, numatytų Mokesčių administravimo įstatymo IV skirsnyje. Pagal MAĮ 101 straipsnio 1 dalį turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Pagrindinis šio prievolės užtikrinimo būdo tikslas yra užtikrinti mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimą, nustatant draudimą skolininkui disponuoti jam priklausančiu turtu, kilus pavojui dėl tokio turto netekimo. Remiantis MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi, turto areštas yra galimas pradėjus įmonės mokestinį patikrinimą ir esant pagrįstai rizikai, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Atsakovo sprendimo, kurį pareiškėjas ginčija, turinys patvirtina, kad pareiškėjo turtas areštuotas pradėjus bendrovės teminį ūkinės komercinės veiklos patikrinimą.

Pradėjus patikrinimą, nėra galimybės nustatyti tikslios galimų mokestinių pažeidimų apimties ir prievolės dydžio, todėl tokiu atveju turto areštui pakanka fakto, kad mokestinis patikrinimas yra pradėtas bei vykdomas, numanomas mokestinės prievolės dydis ir pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas gali netekti turto.

Pareiškėjas neginčija mokestinio patikrinimo fakto, todėl teismas remiasi atsakovo pateikta informacija, kad mokestinis patikrinimas pradėtas 2012 m. gegužės 31 d. Bendrovės ūkinės komercinės veiklos patikrinimas atliekamas už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. dėl importuotų dyzelinių degalų išgabenimo į kitas ES valstybes tvarkos pažeidimo. Mokesčių administratorius, turėdamas duomenis apie komercinės veiklos apimtis ir laikotarpį bei pasirinkęs patikrinimo kryptį, galėjo nustatyti preliminarų mokestinės prievolės dydį. Nustatytas galimas skolos dydis 6 800 000,00 Lt PVM savaime sudaro pagrįstą riziką, kad ją gali būti sunku išieškoti. Todėl parinktas prievolės užtikrinimo būdas yra teisėtas bei proporcingas pareiškėjo turtinės teisės suvaržymas.

Šio ginčo apimtyje nėra pagrindo svarstyti turto arešto sukelto pareiškėjo ūkinės veikos apsunkinimo, kadangi pareiškėjas šioje byloje ginčija turto arešto sprendimo pagrįstumą, o ne turto arešto sukeltas pasekmes, dėl kurių jis galėjo teikti prašymą mokesčių administratoriui dėl tokių pasekmių galimo išvengimo, švelninant turtinių teisių suvaržymus ar juos pakeičiant, o vėliau, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu, skųsti jį teismui.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lit-Invest“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys