A-556-672-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-672/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01212-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3-iajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą (b. l. 1–5), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iasis PK) priteisti 3 344,70 Lt turtinės ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad su 2010 m. gegužės 20 d. ieškiniu kreipė į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą dėl antstolės veiksmų ir padarytos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8300-817/2010 pripažino antstolės veiksmus teisėtais ir atmetė G. A. ieškinį. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 9 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kadangi žala kilo iš dviejų valdžios institucijų – policijos ir antstolės – veiksmų, išaiškinus vienos institucijos veiksmų teisėtumą, būtina išspręsti kitos institucijos atsakomybės klausimą.

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK Prevencijos skyriaus nutarimu pareiškėjui už administracinį teisės pažeidimą paskirta 400 Lt bauda. Su nutarimu įteikti ant lapelio surašyti rekvizitai, kur ir kaip per 40 dienų pervesti pinigus baudai sumokėti (gavėjas: Vilniaus apskrities VPK, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas: (duomenys neskelbtini). Baudą sumokėjo 2010 m. sausio 14 d. per AB SEB banką. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-asis PK 2010 m. kovo 23 d. atliko patikrinimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) bazėje dėl baudos apmokėjimo ir, neradęs minėtos įmokos, 2010 m. kovo 24 d. išsiuntė baudos išieškojimą vykdyti antstolei.

Antstolė, vykdydama išieškojimą, areštavo pareiškėjui priklausantį turtą: AB SEB banko sąskaitas Nr.: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei automobilį „VW Golf“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Pareiškėjo manymu, Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK Prevencijos skyriaus vyriausiasis tyrėjas S. P., nurodydamas sumokėti paskirtą baudą į Vilniaus apskrities VPK sąskaitą, vėliau mokėjimo įvykdymą tikrindamas VMI prie FM duomenų bazėje ir neradęs joje įplaukų, perduodamas išieškojimą vykdyti antstolei, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Dėl nurodytų veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Nurodė, kad dėl automobilio „VW Golf“ pardavimo 2010 m. balandžio 23 d. apie 11.23 val. susitiko su kliente J. G.. Klientė už automobilio pirkimą į pareiškėjo sąskaitą, esančią AB SEB banke, pervedė 100 Lt avansą. Žinodamas apie pervestus pinigus, apie 12.00 val. kartu su kliente užsuko į degalinę „Kvistija“, esančią Vilniuje, Vilkpėdės g. 2, įsipilti kuro, tačiau, įsipylęs kuro už 19,95 Lt, negalėjo už jį atsiskaityti kortele. Kadangi grynųjų pinigų neturėjo, degalinės administratorė iškvietė policijos pareigūnus.

Atvykę pareigūnai patikrino pareiškėjo asmens dokumentus, užsirašė duomenis, užfiksavo įvykį ir įpareigojo parašyti degalinės administracijai prašymą-pasižadėjimą atsiskaityti tą pačią dieną. Perspėjo, kad, to nepadarius, bus traukiamas atsakomybėn, o dėl lėšų išieškojimo bus kreiptasi į teismą. Buvo bedarbis ir grynųjų pinigų neturėjo, tačiau žinodamas, kad už parduodamą automobilį gaus pinigų, manė, jog šį įsipareigojimą nesunkiai įvykdys, o vėliau išsiaiškins su banku, kur dingo klientės pervesti pinigai.

Iki klientei pervedant pinigus, pareiškėjo sąskaitos banke buvo tuščios. Tą pačią dieną su kliente nuvyko į valstybės įmonę „Regitra“ išregistruoti automobilio, kad galėtų jį parduoti, tačiau iš įmonės specialisto sužinojo, jog automobilis yra areštuotas. Kadangi negalėjo parduoti automobilio ir negavo pinigų, negalėjo nedelsiant atsiskaityti su degaline. Teko skolintis pinigų iš draugo. Klientei raštiškai pasižadėjo per mėnesį grąžinti į jo sąskaitą sumokėtą 100 Lt avansą už automobilio pirkimą bei 3 Lt banko mokestį už grynųjų pinigų pervedimą.

Nurodė, kad 2010 m. balandžio 24 d. iš savo tėvo B. A. gavo antstolės I. B. laišką. 2010 m. balandžio 26 d. įteikė šiai antstolei pareiškimą nedelsiant panaikinti visus neteisėtus areštus, suvaržymus ir apribojimus, grąžinti jo bankų sąskaitose esančias pinigines lėšas bei pervesti į jo sąskaitą 1 500 Lt kompensaciją už patirtą sveikatos sutrikdymą, viešą pažeminimą ir patirtus piniginius nuostolius bei raštiškai atsiprašyti. Perspėjo, kad priešingu atveju su ieškiniu kreipsis į teismą. 2010 m. balandžio 29 d. antstolė pervedė į jo sąskaitą 98,6 Lt, iš kurių nuskaičiuotas 1,4 Lt banko mokestis už pervestų lėšų administravimą.

Pareiškėjo sąskaitoje liko 93,2 Lt, o 2,8 Lt skirtumą teko padengti pačiam. Be to, iš savo lėšų turėjo sumokėti 3 Lt mokestį bankui už grynųjų pinigų pervedimą, kad galėtų grąžinti klientei jam pervestą 100 Lt avansą už automobilio pirkimą. Dėl nurodytų įvykių buvo emociškai, psichologiškai ir dvasiškai sužlugdytas, patyrė sveikatos pablogėjimą, laisvės apribojimą bei suvaržymą, viešą pažeminimą, asmeninės reputacijos pablogėjimą, nepatogumus, prarado žmonių pasitikėjimą, neteko pajamų. Pajamų netekimas buvo labai svarbus ir skausmingas, kadangi jis buvo bedarbis ir kitų pajamų neturėjo, o automobilio pardavimo pajamos būtų buvusios vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Iš darbo biržos pajamų nebegaudavo. Neturėjo nuosavo būsto, tekdavo nuomotis gyvenamąją vietą. Neturėjo pinigų mokėti nuomai ir net pirkti maistui. Dėl nurodytų aplinkybių prarado vienintelę savo klientę, kuri būtų nupirkusi automobilį ir jis būtų gavęs 3 000 Lt pragyvenimui bei kitoms išlaidoms. Pažymėjo, kad antstolės I. B. banko sąskaitų areštas gali lemti finansinių institucijų pasitikėjimą pareiškėju ir tai gali turėti ateityje didelę reikšmę bandant gauti asmeninę paskolą. Iš antstolės nesulaukė jokio atsiprašymo ar kokio kito paaiškinančio jos veiksmus rašto, pranešimo apie arešto panaikinimą ar vykdomosios bylos sustabdymą. 2010 m. balandžio 29 d. nevisiškai grąžintos lėšos leidžia manyti, jog antstolė suprato apie nepagrįstą vykdymą.

Nurodė, kad 2010 m. balandžio 26 d. dėl sveikatos pablogėjimo kreipėsi į gydymo įstaigą, buvo atlikti tyrimai, skirti vaistai nuo aukšto spaudimo ir galvos skausmo. Tvirtino, kad iš viso dėl neteisėtų veiksmų jam buvo padaryta 3 344,7 Lt turtinė žala – tiesioginiai nuostoliai, kuriuos sudaro: 246,34 Lt kuro išlaidos vykimams pas klientę, į banką, degalinę, valstybės įmonę „Regitra“, pas tėvą, draugą, antstolę, į gydymo įstaigą, darbo biržą, vaistinę, spausdinimo reikmenų parduotuvę, teismą ir t. t.; 58,01 Lt išlaidos vaistams; 1 Lt išlaidos dokumentams automobilio pirkimui-pardavimui įforminti; 2,80 Lt antstolės pervestų pinigų trūkumas; 3 Lt mokestis bankui už grynųjų pinigų pervedimą; 0,6 Lt išlaidos už medicininių išrašų kopijas; 32,95 Lt išlaidos už rašalą ir popierių, skundui ir kitiems procesiniams dokumentams spausdinti; 3 000 Lt pajamų netekimas dėl areštuoto automobilio nepardavimo.

Dėl neteisėtų veiksmų pareiškėjui taip pat padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas prašo 1 000 Lt kompensacijos už patirtus dvasinius, emocinius, psichologinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir sveikatos pablogėjimą, laisvės apribojimą ir suvaržymą, viešąjį pažeminimą, asmeninės reputacijos pablogėjimą, nepatogumus bei prarastą žmonių pasitikėjimą.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iasis PK atsiliepimu į skundą (b. l. 15) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK Prevencijos skyriaus vyriausiasis tyrėjas 2010 m. sausio 12 d. priėmė nutarimą, kuriuo pareiškėjui paskyrė 400 Lt baudą už administracinį teisės pažeidimą, nustatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 194 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas paskirtą baudą turėjo sumokėti per 40 dienų nuo nutarimo skirti baudą dienos į VMI prie FM sąskaitą. 2010 m. kovo 23 d., t. y. praėjus nutarimo skirti baudą įvykdymo terminui, buvo patikrinti duomenys įmokų tvarkymo modulyje ir nustatyta, kad pareiškėjas į sąskaitą baudos nesumokėjo, todėl 2010 m. kovo 24 d. nutarimo skirti pareiškėjui baudą kopija buvo išsiųsta antstolei I. B. priverstinai vykdyti. Kadangi pareiškėjas gavo visą reikiamą informaciją, o nepatogumai kilo dėl jo paties neatidumo, nes paskirtą baudą sumokėjo ne į VMI prie FM, o į Vilniaus apskrities VPK sąskaitą, jo įmoka nebuvo matoma įmokų tvarkymo modulio bazėje. Teismo posėdyje atsakovo atstovas paaiškino, kad tuo metu policijos komisariate baudos buvo mokamos arba į VMI prie FM, arba į policijos komisariato sąskaitą priklausomai nuo to, už kokią veiką bauda paskirta. Į policijos komisariato sąskaitą buvo mokėtos su alkoholio vartojimu susijusios baudos. Pripažino, kad apie baudos mokėjimą asmuo buvo informuojamas lapeliais, tačiau teigė, jog tokius lapelius asmuo galėjo gauti ir ne iš tyrėjo, nes lapeliai buvo platinami viešai komisariate.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendimu (b. l. 64–71) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK, pareiškėjui priteisė 200 Lt (du šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK, pareiškėjui priteisė 7,4 Lt (septynis litus ir keturiasdešimt centų) turtinės žalos atlyginimo. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2010 m. sausio 12 d. pareiškėjui buvo surašytas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. H220480, kuriuo jam paskirta 400 Lt bauda. Pareiškėjas 2010 m. sausio 14 d. grynųjų pinigų pervedimo kvitu Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė į Vilniaus apskrities VPK sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 400 Lt, įmokos kodas – (duomenys neskelbtini) . Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK Prevencijos skyrius 2010 m. kovo 24 d. raštu Nr. 10-14-S-4581 kreipėsi į antstolę I. B. dėl priverstinio baudos išieškojimo iš pareiškėjo.

Antstolė I. B. 2010 m. kovo 29 d. patvarkymu priėmė Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato 2010 m. sausio 12 d. vykdomąjį dokumentą Nr. H220480 dėl 400 Lt išieškojimo iš G. A. išieškotojo Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato naudai vykdyti. Antstolė I. B. 2010 m. balandžio 7 d. patvarkymu areštavo G. A. priklausančių 799,96 Lt lėšų, esančių jo sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), sumą. 2010 m. balandžio 14 d. buvo surašytas G. A. turto arešto aktas, kuriuo areštuota jam priklausanti transporto priemonė „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Apie jam priklausančio turto areštą pareiškėjas buvo informuotas antstolės I.

B. 2010 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 0011/10/01771. Šis raštas 2010 m. balandžio 22 d. pasirašytinai įteiktas B. A.. G. A. 2010 m. balandžio 26 d. antstolei I. B. pateikė pareiškimą, kuriame reikalavo nedelsiant panaikinti neteisėtus areštus, suvaržymus ir apribojimus, grąžinti iš jo banko sąskaitų paimtas lėšas, pervesti 1 500 Lt kompensaciją už patirtą sveikatos sutrikdymą, susargdinimą, viešąjį pažeminimą ir patirtus piniginius nuostolius bei raštiškai atsiprašyti. Antstolė I. B. 2010 m. balandžio 26 d. priėmė patvarkymą dėl arešto turto panaikinimo, kuriuo panaikino transporto priemonės (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) areštą. 2010 m. balandžio 29 d. vykdomasis dokumentas Nr. H220480 dėl 400 Lt baudos išieškojimo grąžintas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iajam PK, kadangi bauda sumokėta iki pateikimo priverstiniam vykdymui. 2010 m. balandžio 29 d.

G. A. į sąskaitą grąžinta 98,6 Lt suma. Antstolė I. B. 2010 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 0011/10/1771 informavo pareiškėją, kad visi jo atžvilgiu taikyti areštai panaikinti, o iš jo sąskaitos nurašyti 98,6 Lt grąžinti. G. A. su 2010 m. gegužės 20 d. ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą ir prašė iš antstolės I. B. priteisti 347,7 Lt turtinės žalos, 4 000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8300-817/2010 G.

A. ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 9 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais. Teismas konstatavo, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK – neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato pareigūno veiksmų, t. y. klaidingu sąskaitos, į kurią turi būti sumokėta bauda, nurodymu ir nutarimo išsiuntimu antstolei priverstiniam baudos išieškojimui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. sausio 12 d. nutarimu jam paskirtą 400 Lt baudą 2010 m. sausio 14 d. sumokėjo į Vilniaus apskrities VPK sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, toks sąskaitos numeris buvo užrašytas ant lapelio, kurį jam pateikė pareigūnas kartu su nutarimo kopija.

Administracinių teisės pažeidimų, išskyrus kelių eismo taisyklių pažeidimus, bylų rengimo ir nagrinėjimo policijos įstaigose taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 5-V-461 (toliau – ir Instrukcija), 49 punktas nurodo, jog priėmus nutarimą asmeniui, dėl kurio jis priimtas, turi būti išaiškinama nutarimo apskundimo tvarka ir terminai; skirtos baudos sumokėjimo tvarka (nurodomas bankas ir sąskaitos, į kurią turi būti sumokėta bauda, numeris) ir terminai; priverstinio nutarimo skirti baudą vykdymo tvarka ir galimos pasekmės. Taigi šios pareigos turėjo būti įvykdytos ir pareiškėjo atžvilgiu.

Byloje liudytoju apklaustas nutarimą priėmęs vyriausiasis tyrėjas S. P. nurodė, kad lapelius, kuriuose buvo nurodyta sąskaita, į kurią turi būti sumokama bauda, dalindavo protokolą surašęs tyrėjas. Tą patvirtino ir tyrėja G. Š., nors ir teigė, kad labai atidžiai aiškindavo nutarimo vykdymo tvarką ir negalėjo padaryti klaidos. Iš to teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas po nutarimo surašymo buvo informuotas apie sąskaitą, į kurią mokėtina bauda. Pagal Vilniaus apskrities VPK 2009 m. sausio 5 d. raštu Nr. 10-1-70 pateiktą išaiškinimą, kuriuo tuo metu vadovavosi Vilniaus miesto 3-iojo PK, buvo nustatyta, kad kai kurios baudos, paskirtos pagal ATPK 177, 1771, 1772, 178, 179 ir 180 straipsnius, turi būti mokamos į Vilniaus apskrities VPK sąskaitą.

Taigi, priklausomai nuo to, pagal kokį straipsnį pažeidėjas nubaudžiamas, jam skirtingai turėjo būti išaiškinama baudos sumokėjimo tvarka ir nurodoma arba VMI prie FM, arba vyriausiojo policijos komisariato sąskaita. Bylos duomenys rodo, jog pareiškėjas baudą sumokėjo praėjus vos dviem dienom po nutarimo priėmimo. Tai rodo, jog jis mokėjimo metu turėjo prisiminti policijos pareigūno aiškinimus dėl baudos sumokėjimo. Atsakovo pateiktame išraše iš policijos įskaitos nėra nurodyta, kad pareiškėjas būtų padaręs administracinį teisės pažeidimą, už kurį paskirtą baudą jis būtų turėjęs mokėti į vyriausiojo policijos komisariato sąskaitą.

Taigi laikyti, jog pareiškėjas baudą į vyriausiojo policijos komisariato sąskaitą sumokėjo veikdamas kaip įpratęs anksčiau, negalima. Pareiškėjas yra išsaugojęs ir teismui pateikęs lapelį su Vilniaus apskrities VPK sąskaitos nuoroda. Teismas sutiko su pareiškėjo aiškinimu, kad šis lapelis jam buvo įteiktas po nutarimo priėmimo. Pareiškėjo kaltinimas tuo, kad jis galėjo pats paimti netinkamą lapelį su sąskaitos nuoroda, yra betikslis, kadangi pareiškėjas negali turėti intereso baudą sumokėti į netinkamą sąskaitą, o vėliau paimti lapelį su ta sąskaita.

Tai, kad pareiškėjas veikė sąžiningai, rodo, jog jis baudą sumokėjo labai greitai, toliau veikė nesirūpindamas, jog jo sąskaitos gali būti areštuojamos, nes sutiko su tuo, kad automobilio pirkėja J. G. avansą pervestų į banko sąskaitą, o ne sumokėtų grynais pinigais. Atsižvelgęs į aptariamas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad informuodami pareiškėją apie sąskaitos, į kurią sumokėti baudą, numerį, policijos pareigūnai padarė klaidą. Kuris konkrečiai pareigūnas atsakingas už šią klaidą, nėra svarbu, kadangi yra sprendžiama ne dėl asmeniui kylančios atsakomybės, tačiau dėl institucijos, kaip pareigūnų visumos, veiksmų atitikimo teisės aktams.

Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iasis PK netinkamai įvykdė pareigą, kadangi pareiškėjui nurodė klaidingą sąskaitos, į kurią turi būti sumokėta bauda, numerį. Atsakovo veiksmai neatitiko aptartos Instrukcijos nuostatos, be to, jais buvo pažeista bendra pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Informacija apie sąskaitos, į kurią turi būti sumokėta bauda, numerį pareiškėjui buvo pateikta su nutarimo kopija. Atsakovai šios aplinkybės neginčija. Nors ir būdamas administracinės teisės pažeidėjas ir baudos mokėtojas, abejoti pareigūno nurodytais duomenimis ir papildomai pasidomėti baudos mokėjimo rekvizitais bei patikrinti jų teisingumą pareiškėjas neprivalėjo.

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad nepatogumai kilo dėl paties pareiškėjo neatidumo. ATPK 313 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudą patrauktas administracinėn atsakomybėn asmuo turi sumokėti ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo skirti baudą įteikimo jam dienos, o apskundus tokį nutarimą – ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos. Pagal ATPK 314 straipsnio 1 dalį, jeigu pažeidėjas nesumoka baudos per šio kodekso 313 straipsnyje nustatytą terminą, nutarimą skirti baudą priėmęs organas (pareigūnas) šį nutarimą siunčia antstoliui vykdyti.

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK Prevencijos skyriaus pareigūnui nurodžius neteisingą sąskaitos, į kurią turi būti sumokėta bauda, numerį, pareiškėjas buvo suklaidintas, jis baudą sumokėjo, tačiau ne į tą sąskaitą, o patikrinus duomenis įmokų tvarkymo modulyje bei nustačius, kad pareiškėjas baudos nesumokėjo, 2010 m. kovo 24 d. nutarimo skirti pareiškėjui baudą kopija buvo išsiųsta antstolei I. B. priverstinai vykdyti. Taigi dėl minėtų Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK struktūrinio padalinio pareigūnų veiksmų pareiškėjui buvo padaryta žala – kilo nepatogumų, jis patyrė išlaidų.

Pareiškėjui dėl to, kad jis buvo suklaidintas atsakovo, negali kilti neigiamos pasekmės. Nustatęs, kad atsakovo veiksmai neatitiko aptartos Instrukcijos nuostatos bei tai, kad jais buvo pažeista bendra pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, teismas nebetyrė, ar atsakovas tinkamai patikrino baudos sumokėjimo faktą prieš perduodamas 2010 m. sausio 12 d. nutarimą administracinės teisės pažeidimo byloje Nr. H220480 priverstinai vykdyti. Pareiškėjas nurodė, kad turtinę žalą sudaro 246,34 Lt kuro išlaidos ir pateikė degalų, pirktų nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. gegužės 12 d., kvitus, iš kurių matyti, jog už degalus su nuolaida buvo sumokėta 226,39 Lt (19,95 + 24,63 + 21,92 + 20,44 + 19,68 + 10,28 + 19,71 + 5,52 + 20,15 + 24,14 + 6,27 + 53,65), tačiau iš pateiktų duomenų negalima identifikuoti, kada, kokį atstumą ir dėl ko pareiškėjas važiavo automobiliu.

Nesant galimybės identifikuoti, kad ši pareiškėjo prašoma atlyginti patirta turtinė žala yra išimtinai susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais, šios išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis, todėl nėra pagrindo jas atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti 58,01 Lt išlaidas vaistams. Iš civilinėje byloje esančių UAB „Norfos vaistinė“ kvitų matyti, kad nuo 2010 m. balandžio 27 d. iki 2010 m. gegužės 9 d. buvo pirkta vaistų už 58,01 Lt (3,29 + 4,22 + 14,29 + 23,94 + 12,27). Pareiškėjo sveikatos istorijos kopija patvirtina, kad 2010 m. balandžio 26 d. jis dėl ligos lankėsi pas pirminės sveikatos priežiūros specialistą.

Pareiškėjui buvo atlikti tyrimai ir paskirti vaistai „Captopvili“, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis pirko šiuos vaistus. Apie kitus pareiškėjui gydytojo paskirtus vaistus duomenų nėra. Negalima daryti išvados, kad kitų vaistų pirkimas buvo susijęs su atsakovo veiksmais. Taigi nėra pagrindo atlyginti šių pareiškėjo išlaidų. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti 32,95 Lt išlaidas už rašalą ir popierių, skundui bei kitiems procesiniams dokumentams spausdinti. Šias išlaidas pareiškėjas grindžia UAB „Sinerta LDC“ 2010 m. gegužės 12 d. kvitais, tačiau iš jų nematyti, kokios konkrečios prekės ir kiek jų buvo pirkta, neaišku, kokių dokumentų kopijos buvo daromos ir ar jos susijusios su nagrinėjama byla.

Nesant galimybės identifikuoti, kad pareiškėjo prašoma atlyginti patirta turtinė žala yra išimtinai susijusi tik su nagrinėjama byla, šios išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis, todėl taip pat nėra pagrindo jas atlyginti. Pareiškėjas nurodo, kad dėl areštuoto automobilio nepardavimo neteko 3 000 Lt pajamų, tačiau teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutiko. Nors pareiškėjas automobilio nepardavė dėl atsakovo veiksmų, tačiau negalima daryti išvadą, jog jis patyrė automobilio vertės dydžio žalą – nors pinigų negavo, tačiau automobilis liko pareiškėjui.

Šios turtinės žalos atlyginimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams; pareiškėjas nepagrįstai praturtėtų, kadangi turėtų automobilį ir jam dar būtų priteista jo vertė pinigais. Ši neturtinė žala nėra pagrįsta, todėl negali būti atlyginta. Tai, kad pareiškėjas turėjo pergyvenimų dėl negalimumo parduoti automobilį, atlyginama priteisiant neturtinę žalą. Pareiškėjas tvirtina, kad patyrė 1 Lt išlaidas dokumentams automobilio pirkimui-pardavimui forminti. Iš civilinėje byloje esančio valstybės įmonės „Regitra“ Vilniaus filialo 2010 m. balandžio 23 d. kvito matyti, kad už transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties blanką buvo sumokėtas 1 Lt mokestis.

Pareiškėjas užpildė šį blanką ir kreipėsi į valstybės įmonę „Regitra“ dėl transporto priemonės išregistravimo, tačiau jos išregistruoti, o taip pat ir parduoti negalėjo, kadangi automobilis buvo areštuotas. Taigi dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė 1 Lt išlaidas, kurios yra pagrįstos, todėl turi būti atlygintos. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti jam 2,8 Lt antstolės pervestų pinigų trūkumą. Nustatyta, kad antstolė I. B. 2010 m. balandžio 23 d. areštavo į pareiškėjo sąskaitą J. G. pervestą 100 Lt avansą už automobilio pirkimą, o 2010 m. balandžio 29 d. grąžino pareiškėjui 98,6 Lt, iš kurių buvo apmokėtas 1,4 Lt mokestis už pervestų lėšų administravimą.

Vietoje iš pareiškėjo sąskaitoje buvusios ir nuskaitytos 100 Lt sumos, jam grąžinta tik 97,2 Lt, taigi dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė 2,8 Lt išlaidų, kurios taip pat privalo būti atlygintos. Kadangi dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas negalėjo parduoti automobilio, jis privalėjo grąžinti J. G. sumokėtą avansą – 100 Lt – bei 3 Lt banko mokestį už grynųjų pinigų pervedimą, kaip nustatyta 2010 m. balandžio 23 d. susitarime grąžinti pinigus. Iš minėtame susitarime esančio J. G. prierašo matyti, kad 2010 m. balandžio 30 d. ji pinigus gavo, taigi, grąžinęs klientei 103 Lt, pareiškėjas patyrė 3 Lt išlaidas, kurios taip pat yra pagrįstos ir turi būti atlygintos Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK.

Pareiškėjas taip pat patyrė 0,6 Lt pagrįstų išlaidų už medicininių dokumentų išrašų darymą, kurios jam taip pat turi būti atlygintos. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad iš viso pareiškėjas patyrė 7,4 Lt (1 + 2,8 + 3 + 0,6) pagrįstų nuostolių, kuriuos jam privalo atlyginti atsakovas. Pareiškėjas taip pat prašo 1 000 Lt kompensacijos už patirtus dvasinius, emocinius, psichologinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir sveikatos pablogėjimą, laisvės apribojimą ir suvaržymą, viešąjį pažeminimą, asmeninės reputacijos pablogėjimą, nepatogumus bei prarastą žmonių pasitikėjimą.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančių pareiškėjo medicininių dokumentų matyti, jog jis 2010 m. balandžio 26 d. kreipėsi į VšĮ Naujininkų polikliniką dėl galvos skausmo ir pulsavimo smilkiniuose. Atlikus tyrimus, pareiškėjui paskirti vaistai. Nors iš pateiktų įrodymų negalima daryti išvadą, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, tačiau, teismo nuomone, sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą į šias aplinkybes turi būti atsižvelgta (CK 6.250 str. 1 d., 6.250 str. 2 d.).

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3 PK netinkamai nurodžius, į kokią sąskaitą turi būti sumokėta bauda, ir dėl to kilusių pasekmių pareiškėjas patyrė nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, t. y. jam buvo padaryta žala. Atsižvelgdamas į pažeidžiamos vertybės pobūdį ir patirtų nepatogumų poveikį pareiškėjo kasdienei veiklai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 200 Lt. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 73–76) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 3 PK, padarytą 344,70 Lt turtinę žalą (3 000 Lt pajamų netekimą dėl automobilio nepardavimo palieka įvertinti teismui) ir 1 000 Lt neturtinę žalą dėl valstybės tarnautojo vyriausiojo tyrėjo S. P. neteisėtų veiksmų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Padarytos žalos, tiek turtinės, tiek neturtinės, dydis bei įvertinimas yra neadekvatus padarytai žalai, yra menkavertis, neturintis poveikio, bent iš dalies atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį.

2. Teismas nepagrįstai atmetė 246,34 Lt kuro išlaidas, 58,01 Lt išlaidas vaistams, 32,95 Lt kanceliarines išlaidas rašalui, popieriui ir pan. (procesiniams dokumentams spausdinti), 3000 Lt pajamų netekimo žalą dėl areštuoto automobilio nepardavimo. Pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų neteko tokių pajamų, kurias gautų jei antstolės automobilis nebūtų areštuotas policijos pavedimu. Automobilio už tą kainą vėliau nepavyko parduoti.

3. Teismo sprendimas priteisti 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams. Neturtinė žala (moralė) gali būti tinkamai atlyginta tik tada, kai nukentėjusiajam yra atlyginta pilnai turtinė žala, kurią jis patyrė ginant savo pažeistas teises.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iasis PK atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 81) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad visi nepatogumai kilo dėl paties pareiškėjo neatidumo, nes paskirtą baudą sumokėjo ne į VMI prie FM sąskaitą, o į Vilniaus apskrities VPK sąskaitą, jo įmoka nebuvo matoma įmokų tvarkymo modulio bazėje, todėl reikalavimas nepagrįstas ir atmestinas. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs administracinėje byloje esančias visas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, priėmė teisingą bei objektyvų sprendimą, todėl neturi nieko papildomai pridurti ar pakomentuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinė byla buvo inicijuota dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariato veiksmų.

Bylos faktinės aplinkybės yra išdėstytos šio baigiamojo teisės akto aprašomojoje dalyje, todėl nebeatkartotinos.

Pirmosios instancijos teismo pritaikyta teisinė kvalifikacija aptariamiems visuomeniniams santykiams yra tinkama, ginčo dėl jos nekyla, todėl plačiau nebeaptarinėtina. Atkreiptinas dėmesys tik į keletą bendrų pagrindinių momentų.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytas atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios trys valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra organiškai tarp savęs susijusios, ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti.

Tikrinamoje administracinėje byloje visos trys valstybės atsakomybei reikalingos sąlygos buvo įrodytos, o tai reiškia, kad esminis dalykas lieka dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Apeliaciniame skunde būtent ir tvirtinama, jog priteistos sumos yra nepagrįstai mažos ir reikalavimai turi būti patenkinti visiškai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143–913/2008 atkreipė dėmesį, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje minimos dvi skirtingos nuostolių sampratos: tiesioginiai nuostoliai turėtų išlaidų prasme ir nuostoliai kaip piniginė žalos išraiška. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad (atlygintina) žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Minėtoje administracinėje byloje teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nurodytoje straipsnio dalyje yra minimos dvi skirtingos nuostolių sampratos: tiesioginiai nuostoliai turėtų išlaidų prasme ir nuostoliai kaip piniginė (šioje dalyje apibūdintos žalos) žalos išraiška. Todėl, sprendžiant pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos (jos dydžio) nustatymo klausimą, yra būtina: 1) išaiškinti, ar dėl minėto institucijos neveikimo pareiškėjas turėjo konkrečių išlaidų (tiesioginių nuostolių), ir, nustačius tokių išlaidų turėjimo faktą, jas priteisti žalos atlyginimui; 2) išaiškinti, ar dėl minėto neveikimo pareiškėjas neteko turto, ar toks jo turtas buvo sužalotas, ir, nustačius tokio turto netekimo ar sužalojimo faktą, suteikti jam piniginę išraišką (įvertinti prarastą ar sužalotą turtą pinigais) bei priteisti šiuos pinigus žalos atlyginimui; 3) išaiškinti, ar minėtas neveikimas nulėmė pareiškėjo prašomas atlyginti negautas pajamas tokiu būdu, kad galėtų būti laikomas tokių pajamų negavimo rezultatu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui (apeliantui) tiesioginėms išlaidoms atlyginti priteisė nedidelę dalį prašytos sumos, kas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, buvo padaryta visiškai pagrįstai. Teigtina, jog išlaidoms atlyginti gali būti priteisiama tik ta pinigų suma, kuri pagrįsta faktiniais duomenimis. O tai didesne prašytų priteisti tiesioginių išlaidų dalimi nebuvo padaryta. Teisingai pastebėta, jog po apsilankymo pas gydytoją nebuvo įsigyti tie vaistai, kurie paskirti. Neabejotina, kad išlaidų atlyginimas už degalus būtų galimas tik esant aiškiam maršrutui, nuvažiuotam atstumui, nes tokiu atveju būtų galima tiksliai patvirtini kelionių priverstinumą (neatsiejamą nuo išlaidų), sąlygotą atsakovo neteisėtų veiksmų. Kitų prašytų atlyginti išlaidų, pagal byloje esančius įrodymus, taip pat nebuvo galima aiškiai susieti su policijos komisariato veiksmų neteisėtumu. Pagal CK 6.249 straipsnį žalą (nuostolius) privalo įrodyti būtent pareiškėjas, o kadangi jis šią pareigą įvykdė tik iš dalies, tai reikalavimas dėl tiesioginių išlaidų atlyginimo galėjo būti tenkinamas irgi tik iš dalies (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-180/2007. Procesinio sprendimo kategorija 15.2.).

Prie visos prašytos priteisti turtinės žalos sumos priskirtos ir negautos pajamos, kurias pareiškėjas būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, t.y. neparduoto automobilio sutarta pardavimo kaina (3000 Lt).

Ką tik paminėtos sumos nepriteisimas, Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, buvo visiškai teisėtas bei pagrįstas.

CK 6.249 straipsnio 1 dalies pagrindu asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), visų pirma, spręstina pagal tai, ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto. Po to, būtų reikalinga nustatyti ir kitų kriterijų egzistavimą (sąlygojantį negautų pajamų atlyginimą), kurie taptų aktualūs tuo atveju, jei būtų teigiamai atsakyta į pirmąjį klausimą.

Kaip matyti iš byloje esančių faktinių duomenų, antstolė I. B. 2010 m. balandžio 7 d. patvarkymu areštavo G. A. priklausančių 799,96 Lt lėšų sumą. 2010 m. balandžio 14 d. buvo surašytas G. A. turto arešto aktas, kuriuo areštuota jam priklausanti transporto priemonė „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Apie jam priklausančio turto areštą pareiškėjas buvo informuotas 2010 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 0011/10/01771. Šis raštas 2010 m. balandžio 22 d. pasirašytinai įteiktas B. A. (civilinė byla Nr. 2A-1248-516/2012, b.l. 7-11, 69-71, 98-100).

Dėl ginčo transporto priemonės pardavimo, kaip teigia pareiškėjas, su kliente susitikta 2013 m. balandžio 23 d., t. y. po to, kai buvo atlikta turto arešto procedūra bei apie ją informuoti suinteresuoti asmenys. Turint informaciją apie turto areštą, nebuvo prasmės sudarinėti sandorį, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad pajamų gavimas buvo numatytas iš anksto, bet tam kelią netikėtai užkirto neteisėti atsakovo veiksmai arba tiksliau tų veiksmų teisiniai padariniai. Kita vertus, 2010 m. balandžio 26 d. buvo priimtas patvarkymas dėl arešto turto panaikinimui, kuriuo panaikintas ginčo transporto priemonės areštas. Tai reiškia, kad turėjo būti pateikti įrodymai ir dėl to, kodėl susitarimo dėl automobilio pardavimo atnaujinimas nebebuvo galimas praėjus vos trims dienoms nuo ketinimo pirkti transporto priemonę. Juk patirti netiesioginiai nuostoliai turėtų būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis.

V. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008 yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta, pavyzdžiui, dėl automobilio sugadinimo, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai.

Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Šiuo atveju, atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, tikrintina, ar pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui pinigų suma (200 Lt) gali būti laikoma adekvačia priemone patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Turint omenyje tikrinamos bylos faktines aplinkybes, sukeltas pasekmes pareiškėjui, jo patirtus iššūkius, teigtina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis ne visiškai proporcingas patirtiems pakenkimams.

Nėra disputo dėl to, jog pareiškėjas (apeliantas) patyrė gal ir ne pačius aukščiausio laipsnio išgyvenimus, bet tokius patyrė. Tai kartu ir dvasinis diskomfortas, nepriklausęs nuo pareiškėjo. Vidinis besikreipusio teisminės gynybos asmens pasaulis atitinkamam laiko tarpui buvo išbalansuotas, teko kreiptis į medikus, atsirado papildomų rūpesčių dėl valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos ištaisymo, kas sąlygojo ir pergyvenimą dėl proceso sėkmingos baigties, todėl priteisinta neturtinės žalos atlyginimo suma, įvardytų aplinkybių pagrindu, taip pat atsižvelgiant į teisingumo bei protingumo kriterijus, bendruosius teisės principus, didintina.

Toks priimtinas baigiamasis aktas šioje administracinėje byloje sąlygoja Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo pakeitimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

G. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą pakeisti taip:

Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariato, G. A. priteisti 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius