A-143-1123-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1123/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02791-2013-8 Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 22 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja

J. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 12–14, 34), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau

– ir atsakovas, VSDFV, apeliantas) 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4686 ,,Dėl prašymo“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos 2013 m. liepos 4 d. prašymą dėl negautos senatvės pensijos 14 271,68 Lt dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl neteisėto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo, išmokėjimo. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2004 m. yra valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėja ir iki šiol dirba.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kiekvieną mėnesį jai paskirta pensija buvo perskaičiuojama du kartus: vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, kadangi pensija viršijo 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, ir vadovaujantis to paties įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kadangi ji turėjo draudžiamųjų pajamų. Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, pareiškėja pažymėjo, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ar invalidumo pensija būtent dėl to būtų mažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Pareiškėja nurodė, kad, vadovaudamasi paminėtais Konstitucinio Teismo išaiškinimais, 2013 m. birželio 12 d. kreipėsi į trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Vilniaus skyrius) 1-ąjį pensijų skyrių dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos senatvės pensijos dalies.

VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. liepos 2 d. atsakyme Nr. (10.1-02)3-80309 nurodė, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. apskaičiuota neišmokėtos senatvės pensijos dalis – 14 271,68 Lt, tačiau šios sumos neišmokėjo. VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus, susijusius su Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu apskaičiuojant pensiją 2010–2011 m., skundė VSDFV, kuri 2013 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4686 atsisakė nagrinėti jos prašymą, motyvuodama tuo, kad ji praleido 3 metų kreipimosi terminą.

Nesutikdama su nurodytu VSDFV sprendimu, pareiškėja nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius vykdė Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios antikonstitucinėmis pripažintos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, oficialiai paskelbtu 2012 m. rugsėjo 21 d. Teigė, kad tik po šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo atsirado reali galimybė ginti pažeistas teises. Pažymėjo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, pensija buvo perskaičiuojama kas mėnesį, t. y. sprendimai dėl pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, buvo priimami kiekvieną mėnesį.

Atsižvelgiant į tai, apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį ji galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo pensiją. Pareiškėjos teigimu, aptariamas pažeidimas yra tęstinio pobūdžio ir tęsėsi iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl 3 metų termino kreiptis į VSDFV ji nepraleido. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2012 m. vasario 8 d. ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių dėl senatvės pensijos skyrimo iš naujo ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 11-17-6715 nuo 2011 m. spalio 1 d. jai paskirta 1 198,57 Lt dydžio pensija, tačiau, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, buvo sumažinta ir, atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas, buvo mokėta: 2011 m. spalio mėn. – 681 Lt, lapkričio mėn. – 660,98 Lt, gruodžio mėn. – 669,89 Lt.

Pareiškėjos nuomone, VSDFV neįsigilino į jai neišmokėtos senatvės pensijos dalies grąžinimo klausimą ir atmestinai atsisakė nagrinėti prašymą. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. 11-17-6715 apskundimo terminas nebuvo praleistas. Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 22–24) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių

socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų

įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja, prašydama išmokėti jai 2010–2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, į VSDFV kreipėsi 2013 m. liepos 4 d., t. y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl šios priežasties, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą. Atsakovas savo sprendimo teisėtumą grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 ir 2013 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-167/2013. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu dėl tęstinio pobūdžio pažeidimo. Pabrėžė, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Jokie teisės aktai nesuteikia teisės VSDFV ir jos teritoriniams skyriams reikšti abejones dėl įstatymo konstitucingumo ir remiantis tuo įstatymo nevykdyti. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Remdamasis Konstitucijos 107 straipsniu, atsakovas nurodė, kad iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo Laikinojo įstatymo nuostatos buvo teisėtos ir privalomos vykdyti, todėl VSDFV teritorinis skyrius, 2010–2011 m. taikydamas aptartą teisinį reglamentavimą, jokių pažeidimų nepadarė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu (b. l. 37–41) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4686 ir įpareigojo atsakovą pareiškėjos 2013 m. liepos 4 d. prašymą išnagrinėti iš naujo. Teismas, spręsdamas bylą, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą

bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas

2012 m. rugsėjo 21 d. Teismas nustatė, kad pareiškėja kelia ginčą dėl VSDFV atsisakymo nagrinėti jos 2013 m. liepos 4 d. prašymą išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pensijai apskaičiuoti ir išmokėti taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 6, 25–32 punktais. Apibendrindamas nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad VSDFV, gavusi skundą dėl VSDFV teritorinių skyrių ar kitų įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais, tik Taisyklių 25–32 punktuose nustatytais atvejais gali nenagrinėti skundo iš esmės. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. birželio 12 d. raštu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, prašydama išmokėti jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Toks prašymas laikytinas prašymu pensijų mokėjimo klausimu pagal Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 6 punkto prasmę. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. liepos 2 d. rašte Nr. (10.1-02)3-80309 tik pateikė duomenis apie pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio

31 d. dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtos pensijos dydžio. VSDFV teritorinis skyrius neišreiškė pozicijos dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai pensijos nepriemoką. Tokį VSDFV teritorinio skyriaus atsakymą teismas vertino kaip atsisakymą patenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, kuris pareiškėjai sukelia teisines pasekmes. Remdamasis 2013 m. liepos 4 d. prašymu, teismas nustatė, kad VSDFV teritorinio skyriaus atsisakymą atlikti veiksmus – išmokėti pensijos nepriemoką – pareiškėja ir skundė VSDFV.

Pareiškėja skundą (prašymą) dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-80309 VSDFV padavė 2013 m. liepos 4 d., t. y. nepraleidusi teisės aktuose nustatyto termino skųsti nurodytą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad VSDFV, vadovaudamasi Įstatymo 37 straipsniu, privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 4 d. prašymą, įvertinti teritorinio skyriaus skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir duoti pareiškėjai atsakymą, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl skundžiamo 2013 m. liepos 2 d. teritorinio skyriaus sprendimo.

Tačiau VSDFV prašymo nenagrinėjo iš esmės. Tokį sprendimą atsakovas grindė Taisyklių 31 punktu (kai skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą), tačiau pareiškėja termino kreiptis į VSDFV dėl teritorinio skyriaus 2013 m. liepos 2 d. sprendimo nepraleido. Taigi atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą netinkamu pagrindu. Teismas akcentavo ir tai, kad Taisyklių 31 punkto nuostatos reiškia, jog prieš priimdama sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo VSDFV turi nustatyti terminą pareiškėjui, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus.

Tik tada, kai per nustatytą terminą priežastys nebuvo pagrįstos, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti iš esmės. Nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių įrodymų, kad šios procedūros buvo laikomasi. Tuo pačiu ginčijamu sprendimu pareiškėjai buvo išaiškinta teisė per nustatytą terminą nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus ir nelaukiant, ar pareiškėja šia teise pasinaudos, priimtas sprendimas atsisakyti nagrinėti jos skundą.

Taigi, teismo vertinimu, šiuo atveju nesilaikyta ir Taisyklių 20 bei 31 punktų nuostatų reikalavimų. Teismas konstatavo, kad dėl nurodytų priežasčių ginčijamas VSDFV 2013 m. liepos 12 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4686 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 3 p.), atsakovą įpareigojant pareiškėjos 2013 m. liepos 4 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 46–51, 52–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylą. Atsakovas nurodo, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Senaties terminas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimui skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo.

Ginčo inicijavimas – pareiškėjos 2013 m. liepos 4 d. prašymas (gautas VSDFV 2013 m. liepos 9 d.), kuriuo ji kreipėsi į VSDFV kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją dėl įpareigojimo išmokėti 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Kadangi kreipdamasi į VSDFV 2013 m. liepos 4 d. prašymu pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, t. y. sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, VSDFV 2013 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4686 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 4 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą.

Nustatytas 3 metų apskundimo VSDFV terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, o pareiškėja į VSDFV dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau nei 1 metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Pabrėžia, kad pareiškėjos skundo esmė – nesutikimas su sumažintos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijos mokėjimu nuo 2010 m. sausio 1 d., o ne nesutikimas su VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 2 d. rašte Nr. (10.1-02)3-80309 pateiktais duomenimis.

Nesant įstatymo, nustatančio VSDFV teritoriniams skyriams išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos, kurios senatvės pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. apskaičiuojama netaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos dalies atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina.

Kadangi ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, byla pagal pareiškėjos skundą turėjo būti nutraukta (ABTĮ 101 str. 7 p.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko trečiajam suinteresuotam asmeniui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d.

Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies trečiojo suinteresuoto asmens atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn. Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 1 114,63 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) nuo 2011 m. spalio 1 d. buvo padidintas iki 1198,57 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių; 2) 2013 m. birželio 12 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. liepos 2 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjos 2013-06-12 prašymą) pareiškėjai buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas, kurio teisingumas, kaip jau buvo paminėta, ginčo šalių nėra kvestionuojamas (b. l. 16-17); 4) 2013 m. liepos 4 d. prašymu pareiškėja apskundė paminėtą trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. liepos 2 d. raštą, prašydama išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį (b. l. 25);

5) VSDFV 2013 m. liepos 12 d. sprendime (kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. liepos 29 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies (b. l. 26-27).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str.

1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio

22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos trečiajam suinteresuotam asmeniui paduotas 2013 m. birželio 12 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, atsakovas paminėtame 2013 m. liepos 12 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta.

Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Taigi konstatuotina, kad tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas įpareigojimas atsakovui išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 4 d. prašymą (skundą) iš naujo netenka prasmės, t. y. tokiu būdu pareiškėjos tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde nėra reikalavimo dėl sumažintos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio bei teisinio pagrindų išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, kolegija pripažįsta būtina grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant šią bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis, turi pasiūlyti pareiškėjai pareikšti reikalavimą dėl jai nesumokėtos pensijos dalies priteisimo bei, atsiradus reikalui, išspręsti atsakovo šioje administracinėje byloje tinkamumo klausimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė