AS-602-492-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-492/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01178-2014-7 Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 2 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. vasario

26 d. gautas pareiškėjos J. S. (toliau – ir pareiškėja) skundas, kuriame ji prašė įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrių (toliau – ir NŽT Vilniaus rajono skyrius) atlikti veiksmus, t. y. įstatymų nustatyta tvarka nustatyti valstybinės žemės užėmimo (neužėmimo) faktą, nustačius tokį faktą, surašyti kaltiems asmenims administracinio teisės pažeidimo protokolą ir imtis atitinkamų priemonių pažeidimui pašalinti. Prie skundo pridėti dokumentai: 1) pareiškėjos atstovo 2013 m. birželio 26 d. prašymas NŽT Vilniaus rajono skyriui, kuriame prašoma pagal pateiktą sodininkų bendrijos generalinį planą, sklypo Nr. 339 planą nustatyti, ar R. M. bei V. Z. veiksmai, t. y. savavališkas valstybinės žemės užėmimas bei naudojimas, nepažeidžia įstatymų, o nustačius pažeidimus, imtis atitinkamų priemonių jiems pašalinti; 2) NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. sausio 22 d. raštas „Dėl prašymo nagrinėjimo“ Nr. 48SD-(14.48.104.)-601, kuriame pasakyta, kad prašyme keliamu klausimu yra priimti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš pareiškėjos skundo ir prie skundo pridėtų dokumentų turinio, pareiškėja siekia, kad būtų apginta, jos nuomone, pažeista jos teisė naudotis valstybei priklausančioje žemėje esančiu taku, vedančiu prie vandens telkinio, kurį, pareiškėjos teigimu, užstatė metalinių konstrukcijų šiltnamiu gretimo sklypo savininkas. Gindama šią teisę, pareiškėja prašė teismo įpareigoti atsakovą nustatyti valstybinės žemės užėmimo (neužėmimo) faktą, nustačius valstybinės žemės užėmimą, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą bei imtis priemonių pažeidimui pašalinti. Teismas nurodė, kad pareiškėja neskundžia NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. sausio 22 d. rašto (kuriuo prašomas klausimas jau yra išnagrinėtas, nurodyta, kad takas, dėl kurio pareiškėja kreipėsi į teismą, pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą yra privačiame žemės sklype) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo

18 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse, tačiau minėtas raštas neskundžiamas ir teismui. Iš esmės pareiškėja kelia reikalavimą įpareigoti atsakovą nustatyti kitų asmenų veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėtį ir surašyti tiems asmenims administracinio teisės pažeidimo protokolą. Kaip tokiu būdu gali būti apginta pareiškėjos subjektyvi teisė naudotis valstybinėje žemėje esančiu taku, pareiškėja nepaaiškina. Taip pat nenurodo, kokių kitų priemonių ir kokiu teisiniu pagrindu gali imtis atsakovas, o tik abstrakčiai prašo, kad atsakovas būtų įpareigotas imtis tokių priemonių.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis teismas darė išvadą, kad kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą privalo įrodyti, ne tik tai, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas, tačiau ir reikalavimas turi būti suformuluotas taip, kad jo tenkinimo atveju ta pažeista teisė būtų apginama. Pareiškėja remiasi Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 (toliau – ir Nuostatai), kuriuose nustatyta, kad žemės naudojimo valstybinę kontrolę vykdantys asmenys pagal kompetenciją nustatę šių Nuostatų 4.1–4.7 punktuose nurodytų valstybinės ir privačios žemės naudojimo reikalavimų pažeidimus, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka, surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus; <...>.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja konkrečiai nurodė tik tai, kad jos teisė būtų apginta surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, tačiau tokiu būdu tik būtų nubaudžiamas pažeidimą padaręs asmuo, bet pareiškėja dėl to neįgytų jokių teisių ir todėl nebūtų apginta jokia pareiškėjos teisė ar teisėtas interesas. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl skundą priimti atsisakyta (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Be to, teismas nurodė, kad ginčas dėl galimai valstybinėje žemėje esančio tako jau yra išspręstas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-420-647/2012, teisminio proceso Nr. 2-52-3-03654-2011-4) ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-272-611/2013), todėl to paties klausimo nagrinėti nei teismas, nei viešojo administravimo institucija jau negalės, t. y. pareiškėja išnaudojo visus galimus, jos manymu, pažeistos teisės gynybos būdus (paaiškinimas teikiamas ABTĮ 37 str. 3 d. pagrindu).

Atsisakius priimti skundą, žyminis mokestis grąžintas pareiškėjai.

III.

Pareiškėja J. S. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 15-16), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde dėsto tokius pagrindinius argumentus:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytu argumentu, kad nagrinėjamam ginčui taikytina išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka, nes nagrinėjamas ginčas nėra susijęs su sprendimais žemės reformos vykdymo srityje, o susijęs su atsakovo vykdoma valstybinės žemės naudojimo kontrole.

2. Pareiškėja skundžia NŽT Vilniaus rajono skyriaus atsisakymą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti išvados, kad pareiškėjos pažeista teisė bet kuriuo atveju nebus apginta, nes apie tai, ar asmens teisė pažeista, teismas sprendžia priimdamas sprendimą, o ne skundo priėmimo stadijoje. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos. Materialinio pobūdžio aplinkybės, ar teisės buvo pažeistos, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o ne skundo priėmimo metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Vilniaus apygardos

administraciniame teisme 2014 m. vasario 26 d. gautas pareiškėjos J. S. skundas, kuriame ji prašė įpareigoti NŽT Vilniaus

rajono skyrių atlikti veiksmus, t. y. įstatymų nustatyta tvarka nustatyti valstybinės žemės užėmimo (neužėmimo) faktą, nustačius tokį faktą, surašyti kaltiems asmenims administracinio teisės pažeidimo protokolą ir imtis atitinkamų priemonių pažeidimui pašalinti. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. vasario

28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Teismas nurodė, kad pareiškėja konkrečiai nurodė tik tai, jog jos teisė būtų apginta surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, tačiau tokiu būdu tik būtų nubaudžiamas pažeidimą padaręs asmuo, bet pareiškėja dėl to neįgytų jokių teisių ir nebūtų apginta jokia pareiškėjos teisė ar teisėtas interesas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, kad vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo, be kita ko, prašė įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių atlikti veiksmus, t. y.

įstatymų nustatyta tvarka nustatyti valstybinės žemės užėmimo (neužėmimo) faktą, nustačius tokį faktą, surašyti kaltiems asmenims administracinio teisės pažeidimo protokolą ir imtis atitinkamų priemonių pažeidimui pašalinti. Pažymėtina, kad NŽT Vilniaus rajono skyrius atsisakė atlikti pareiškėjos skunde nurodomus veiksmus priimdamas 2014 m. sausio 22 d. raštą „Dėl prašymo nagrinėjimo“ Nr. 48SD-(14.48.104.)-601, kuriame konstatavo, kad pareiškėjos nurodomas takas nėra valstybinėje žemėje, o patenka į vieno iš privačių žemės sklypų ribas.

Be to, informavo, kad prašyme keliamu klausimu yra priimti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo

24 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartis. Taigi atsakovas informavo pareiškėją, kad nėra pagrindo tirti galimai savavališko valstybinės žemės užėmimo, kad būtų galima skirti nuobaudą, nes nurodomas takas nepatenka į valstybinę žemę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sprendžia, kad atsakovo atsisakymas atlikti veiksmus toje dalyje, kurioje atsisakoma įstatymų nustatyta tvarka nustatyti valstybinės žemės užėmimo (neužėmimo) faktą ir skirti administracinę nuobaudą dėl savavališko valstybinės žemės užėmimo, nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai konstatavo, kad tokiu būdu tik būtų nubaudžiamas pažeidimą padaręs asmuo, bet pareiškėja dėl to neįgytų jokių teisių, ir sprendė, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas atsisakė atlikti veiksmus ir tuo pagrindu, kad prašyme keliamu klausimu yra priimti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartis (Viešojo administravimo įstatymo 14 str. 3 d.). Minėtas konstatavimas bei rašto turinys patvirtina, kad viešojo administravimo institucija nustatė tam tikras faktines aplinkybes bei, vadovaudamasi viešąjį administravimą reglamentuojančiomis teisės normomis, atsisakė atlikti veiksmus, ką pareiškėja skundžia nagrinėjamoje byloje.

Administraciniam teismui yra priskirta tirti, ar viešojo administravimo subjektas surinko pakankamai faktinių duomenų sprendimo priėmimui, ar jo veikimas ar neveikimas yra teisėtas. Atsakovo atsisakymas atlikti veiksmus dėl to, kad teismas ar viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų duomenų, gali būti tikrinamas administraciniame teisme. Šiuo atveju tikrinama, ar toks atsisakymas yra teisėtas, t. y. ar iš tiesų išnagrinėtas tapatus ginčas, ar pareiškėjas, kreipdamasis į viešojo administravimo subjektą, nepateikė naujų duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą.

Konstatavus, kad atsakovo atsisakymas atlikti veiksmus Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti ginčo administraciniame teisme objektu, konstatuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad pareiškėjos skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl skundą neteisingai atsisakė priimti remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Pareiškėja pagrįstai apeliaciniame skunde akcentavo, jog minėtos aplinkybės dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų ar atsisakymo atlikti veiksmus gali būti nagrinėjamos tik nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau ne skundo priėmimo stadijoje, kada yra tikrinamos tik procesinės prielaidos kreiptis į teismą, bet nėra sprendžiama dėl paduoto skundo pagrįstumo.

Neteisingi yra skundžiamos teismo nutarties motyvai, jog pareiškėja nesuformulavo, teismo manymu, būtinų ir aiškių skundo reikalavimų, kuriuos patenkinus, galėtų būti apgintos pareiškėjos teisės, todėl pareikšti reikalavimai negali būti priimti. Skundo reikalavimų neatitikimas turinio ir formos reikalavimams nesudaro pagrindo atsisakyti priimti skundą, tačiau sudaro pagrindą nustatyti asmeniui terminą trūkumams pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamam ginčui taikytina išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Pagal bylos aplinkybes matyti, kad nagrinėjamu atveju ginčas kildinamas ne iš žemės reformos teisinių santykių, todėl Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka jam netaikytina. Todėl pareiškėja pagrįstai pateikė skundą tiesiogiai teismui. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias skundo priėmimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis naikintina, skundo priėmimo klausimą perduodant pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a :

Pareiškėjos

J. S. atskirąjį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius