2K-196-693/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-196-693/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00466-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.20.15 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams dešimčiai mėnesių, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šią bausmę subendrinus su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme iš dalies sudedant, galutinė subendrinta bausmė A. D. paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Priteista iš A. D. nukentėjusiajam A. S. 4000 Lt (1158,48 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. D. nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y., žinodamas, kad 2009 m. balandžio 10 d. priimtu ir 2009 m. gegužės 10 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimu, nesusijusiu su bausme, civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 jam ir UAB „Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu, būdamas UAB „Laisvas laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktoriumi, nevykdydamas nurodyto teismo sprendimo, 2012 m. gegužės 12 d. savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ (2012 m. gegužės 12-18 d. Nr. 19 (375) straipsnyje „Ištirti pedofilijos bylos nužudymų D. Valiui neleidžia VSD?“ A. S. siejo su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir viešai paskleidė šiuos teiginius:

„<...> Aš tai išbandžiau, nes pats esu nuteistas pagal melagingus A. S. parodymus, kad jis neva nedalyvavo AB „Mažeikių naftos“ privatizavime“.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas), kad būtų nuspręsta, ar Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-117-734-09 bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 ir 6.255 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsniui; panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir jį išteisinti, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties.

Kasatorius nurodo, kad netinkamai pritaikyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas masinės informacijos cenzūros draudimas. Konstitucija gina asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (25 straipsnio 1, 2 dalys). Abiejų instancijų teismai apsiribojo formaliu teisės taikymu, nekreipdami dėmesio į tai, ko buvo siekiama publikuotais straipsniais. Straipsniuose buvo siekiama parodyti, kaip valstybės pareigūnai, tikėtina, siekė sau naudos dalyvaudami privatizavimo procese, kurį tiek teismai, tiek pats nukentėjusysis suprato kaip tiesioginį privatizavimą (t. y. kai tampama bendraturčiu), nors žodžių junginys „dalyvavimas privatizavime“, remiantis lietuvių kalbos aiškinimu reiškia dalyvavimą plačiąja prasme, t. y. dalyvavimą rengiant įstatymo projektus, svarstant juos komisijose ir komitetuose. Taip pat remdamasis teismų praktika teismas neanalizavo, ar kasatoriaus veiksmai buvo sąžiningi ir ar jie neprasilenkė su visuomenės informavimo tikslais.

Nuteistasis pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio. Be to, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnį Lietuvos Respublikoje draudžiama viešosios informacijos cenzūra, taip pat bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Kasatorius teigia, kad šioje byloje jis prašė teismų kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant patikrinti ir nuspręsti, ar Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-117-734-09 bei CK 1.138 ir 6.255 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 44 straipsniui, tačiau prašymas buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje dėl šio prašymo apskritai nepasisakė, nors pagal BPK privalėjo tai padaryti. Todėl kasatorius laiko, kad nuosprendis dėl šios dalies nemotyvuotas. Kasatoriaus manymu, esant tokioms aplinkybėms, su prašymu į Konstitucinį Teismą turėtų kreiptis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis). Kasatorius pažymi, kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamo naudai. Neišsklaidžius abejonių dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-117-734-09 konstitucingumo, negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėti ir pagrįsti, nes jis nuteistas tik dėl to, jog yra leidinio redaktorius ir pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą yra priskiriamas prie informacijos platintojo. Teismai akcentavo, kad baudžiamojoje byloje jis atsakingas už tai, jog paskleidė minėtus teiginius, nors skleidėjas šioje byloje yra juridinis asmuo, kuriam nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė už tokius veiksmus.

Taip pat teismas nekreipė dėmesio į žodžio „dalyvavimas“ prasmę. Žodžio „dalyvavimas“ reikšmė yra bet koks dalyvavimas įskaitant ir projektų rengimą. Nukentėjusysis ir prokuroras žodžių junginį „dalyvavo privatizavimo procese“ suprato siaurai, siedami jį tik su tapimu bendrovės savininku, o ne plačiąja prasme, kaip tai nurodė specialistė pirmosios instancijos teisme.

Pasak kasatoriaus, teismas, priteisdamas civilinį ieškinį, nesilaikė suformuotos teismų praktikos, nes neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, nevertino turtinės ir neturtinės žalos tarpusavio santykio. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas neatsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, tik formaliai nurodęs teisingumo ir sąžiningumo principus konstatavo, kad nukentėjusiojo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis per didelis ir jį sumažino iki 4000 Lt (1158,48 Eur). Nuteistojo teigimu, teismas, spręsdamas šį klausimą, rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, kuris nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jam buvo pablogėjusi sveikata, sumažėjusi reputacija ar kilę kokie nors kiti neigiami padariniai. Dėl to civilinis ieškinys turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad žemesnių teismų sprendimų civilinėse bylose pagrįstumą ir teisėtumą, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir civilinio proceso kodekso normomis, patikrina apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai, o ne Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.

Bylos duomenimis, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu A. D. ir UAB „Laisvas laikraštis“ uždraudė publikuoti rašinius, kuriuose A. S. siejamas su AB „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu. Šio teismo sprendimo A. D. neskundė, CK 1.138 ir 6.255 straipsnių, kuriais vadovavosi teismas, atitiktimi Konstitucijai neabejojo.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. D. nuteistas pagal BK 245 straipsnį, ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėti ir pagrįsti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Nuteistojo A. D. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 245 straipsnio taikymo

BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Šiame straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis). Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Aiškinant BK 245 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažodžiui galima būtų teigti, kad esą kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Toks formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas neatitiktų kriminalinės bausmės, kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės, paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2014).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. D. 2009 m. balandžio 10 d. priimtu ir 2009 m. gegužės 10 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimu, nesusijusiu su bausme, civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 jam ir UAB „Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu. A. D., būdamas UAB „Laisvas laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktoriumi, nevykdydamas nurodyto teismo sprendimo, 2012 m. gegužės 12 d. savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ (2012 m. gegužės 12–18 d. Nr. 19 (375)) straipsnyje „Ištirti pedofilijos bylos nužudymų D. Valiui neleidžia VSD?“ A. S. siejo su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir viešai paskleidė šiuos teiginius: „<...> Aš tai išbandžiau, nes pats esu nuteistas pagal melagingus A. S. parodymus, kad jis neva nedalyvavo AB „Mažeikių naftos“ privatizavime“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik iš nurodyto teiginio paskleidimo fakto negalima daryti besąlygiškos išvados, kad A. D. tyčia pažeidė teismo nustatytą draudimą ir kad ši veika yra tiek pavojinga, jog už ją galima būtų taikyti baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad iš A. D. straipsnio „Ištirti pedofilijos bylos nužudymų D. Valiui neleidžia VSD?“ turinio matyti, kad autorius ima interviu iš D. G., kuri pasakoja apie savo įspūdžius pedofilijos ir kitų bylų kontekste, šio interviu apimtis yra didelė (trys puslapiai teksto), publikacijoje pateiktos kelių pareigūnų nuotraukos, interviu turinys nesusijęs su A. S.. Su A. S. yra susijęs ir teismo draudimo pažeidimu pripažintas tik vienas trumpas ir fragmentiškas A. D. teiginys, pateiktas kaip reakcija į D. G. žodžius: „<...> Aš tai išbandžiau, nes pats esu nuteistas pagal melagingus A. S. parodymus, kad jis neva nedalyvavo AB „Mažeikių naftos“ privatizavime“. Po šio teiginio jokios informacijos ar nuomonių, susijusių su A. S., publikacijoje nepateikta. Pats A. D. aiškino, kad šią frazę pasakė atsitiktinai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad A. D. šį teiginį pateikė publikacijoje sąmoningai siekdamas pažeisti teismo nustatytą draudimą.

Žemesnės instancijos teismai, darydami išvadą, kad nuteistasis A. D. veikė turėdamas tiesioginę tyčią nevykdyti teismo sprendimo, padarė nesigilindami į publikacijos turinį ir kontekstą, jo parodymus, ankstesnių A. D. rašinių, už kuriuos jis nuteistas, turinį (juose teiginių yra keletas ar net keliolika, jie iliustruojami nukentėjusiojo A. S. nuotrauka ir dokumentų kopijomis), veikos pavojingumo aspekto neanalizavo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje A. D. nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl teismų sprendimai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o baudžiamoji byla nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nustačius, kad baudžiamoji atsakomybė A. D. taikyta nepagrįstai, o baudžiamoji byla nutrauktina, kiti kasacinio skundo argumentai (dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą) atskiro aptarimo nereikalauja, todėl paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą A. D. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Aurelijus Gutauskas

Vytautas Masiokias