A-502-1290-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1290/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03497-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pateikti Vyriausybės atstovo 2013 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. 3-376 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodytą informaciją ir dokumentų kopijas.

Vyriausybės atstovas prašyme paaiškino, kad įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas, Įstatymas) nustatytus įgaliojimus 2013 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 3-376 (toliau – ir Raštas) paprašė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir Savivaldybės administracijos direktorius) pateikti informaciją / paaiškinimus, susijusius su V. Ž. skundu, bei su nagrinėjamu klausimu susijusią informaciją / dokumentus. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir minėto straipsnio 3 dalimi savivaldybės administravimo subjektų teisės aktai privalėjo būti pateikti iki rugpjūčio 9 d., o informacija ir kiti dokumentai – iki rugpjūčio 31 d., tačiau atsakovas nepateikė pareiškėjui jokių duomenų ir iki 2013 m. rugsėjo 2 d. neprašė pratęsti terminą šiems veiksmams atlikti, todėl laikytina, kad buvo atsisakyta vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą pateikti informaciją ir dokumentus. Pareiškėjo teigimu, tokie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus veiksmai (neveikimas) nevykdant Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatų yra piktnaudžiavimas suteiktais įgaliojimais ir atsisakymas vykdyti teisėtus Vyriausybės atstovo reikalavimus. Tuo pažeidžiamos Vyriausybės atstovo teisės gauti Rašte nurodytus dokumentus / informaciją ir kartu jam yra kliudoma tinkamai atlikti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir Įstatyme nustatytas funkcijas savivaldybių administracinės priežiūros srityje. Savivaldybės administracijos direktorius pažeidžia gero viešojo administravimo principą bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, kuris reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad Įstatymas suteikia teisę Vyriausybės atstovui vykdyti savivaldybių administracinę priežiūrą, tačiau taip pat nustato ir tam tikrus jo veiklos apribojimus. Vienas iš tokių atvejų, kai Vyriausybės atstovo įgaliojimai yra ribojami, įtvirtintas Įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje, t. y. kad Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl savivaldybės administravimo subjektų neveikimo ar priimtų individualių teisės aktų, kurių apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) ar konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai. Šiuo atveju Vyriausybės atstovo prašymas yra tiesiogiai susijęs su fizinio asmens V. Ž. skundu dėl vaiko priėmimo į darželį „Skrobinukas“. Vadinasi, jis prašo pateikti informaciją dėl tikslų, kurie nesusiję su jo įgaliojimų įgyvendinimu, t. y. nėra keliami Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo ar kito teisės akto teisėtumo, jo prieštaravimo Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams, kitiems teisės aktams ar panašūs klausimai. Atsakovas pažymėjo, kad vaikai į Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigas priimami vadovaujantis Vaikų priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes tvarkos aprašu, patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 30-1127 (toliau – ir Aprašas).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino – įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pateikti Vyriausybės atstovo Rašte nurodytą informaciją ir dokumentų kopijas.

Teismas nustatė, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2013 m. rugpjūčio 1 d. gavo V. Ž. skundą Nr. G-33 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimo“, kuriame prašoma pagal kompetenciją ištirti skunde išdėstytas aplinkybes ir, esant galimybei, peržiūrėti 2013 m. suformuotas grupes lopšelyje-darželyje „Skrobinukas“ bei nustatyti, ar minėtos grupės suformuotos vadovaujantis nustatyta tvarka ir neprieštarauja Aprašo 11 ir 12 punktams. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2013 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 3-376 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas pateikti informaciją / paaiškinimus, susijusius su V. Ž. skundu, bei kitą su nagrinėjamu klausimu susijusią informaciją / dokumentus, nurodytus šio rašto 1–9 punktuose. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A858-523/2013 išaiškinimais, teismas padarė išvadą, kad šiuos veiksmus pareiškėjas atliko realizuodamas Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais jam suteiktus įgaliojimus. Kaip matyti iš Vyriausybės atstovo atsakovui pateikto prašymo turinio, prašoma pateikti informacija yra susijusi su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 30-1127 patvirtinto Aprašo nuostatų įgyvendinimu. Šis Aprašas priimtas įgyvendinant Vietos savivaldos ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Švietimo įstatymas) nuostatas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnį, savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, o Vyriausybės atstovas, prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams (Įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.). Vadovaujantis išdėstytų argumentų visuma atsakovo teiginys, kad Vyriausybės atstovas prašo pateikti informaciją dėl tikslų, kurie nesusiję su jo įgaliojimų įgyvendinimu, atmestas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Iš Rašto turinio matyti, kad visa pareiškėją dominanti informacija yra tiesiogiai susijusi su vienu iš Vilniaus miesto lopšelių-darželių ir renkama siekiant įvertinti, ar nebuvo pažeistos konkretaus fizinio asmens – V. Ž., teisės.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-523/2013, kurios ratio decidendi iš esmės skiriasi, nes nurodytoje byloje buvo sprendžiamas ginčas tarp Vyriausybės atstovo ir Vilniaus miesto savivaldybės, kai Vyriausybės atstovas siekė gauti informaciją atlikdamas išankstinę Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projekto priežiūrą.

3. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, administracinių aktų įgyvendinimo priežiūra ir kontrolė atliekama tik pagal priežiūrą ir kontrolę atliekantiems viešojo administravimo subjektams šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktus įgaliojimus, vadovaujantis šiuo ir kitais priežiūrą ir kontrolę reglamentuojančiais įstatymais ir jų įgyvendinamaisiais teisės aktais, Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimais.

4. Šiuo atveju Vyriausybės atstovo veiksmai viršija jam įstatymu suteiktus įgaliojimus ir pasireiškia ne kaip siekimas prižiūrėti, bet kaip Savivaldybės priimtų teisės aktų įgyvendinimo kontrolė, tuo kėsinantis į vietos savivaldos laisvę ir savarankiškumą.

5. Savivaldybės taryba, įgyvendindama Vietos savivaldos įstatymo ir Švietimo įstatymo nuostatas, patvirtino Aprašą, tačiau Vyriausybės atstovo prašoma pateikti informacija nėra susijusi su šio Aprašo prieštaravimu Konstitucijai, įstatymams ar Vyriausybės sprendimams, o tai, kaip Vilniaus miesto savivaldybė vykdo savo pačios teisės aktus, Vyriausybės atstovas neturi teisės vertinti.

Pareiškėjas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime Vyriausybės atstovas pažymi, kad atsakovas pernelyg siaurai aiškina Vyriausybės atstovo įgaliojimų bei teisių apimtį. Įstatymų leidėjas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme nenustatė Vyriausybės atstovui jokių ribojimų dėl dokumentų ir informacijos apie savivaldybių veiklą pateikimo, nes visa savivaldybės vykdoma veikla vienu ar kitu atveju yra susijusi su įstatymų ar teisės aktų įgyvendinimu (net ir vykdant vidaus administravimo funkcijas ar dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių dalyvei), todėl reikalaujamus pateikti dokumentus ir visą prašomą informaciją, susijusią su savivaldybių veikla, Vyriausybės atstovas turi teisę gauti. Šioje byloje ginčas kilo dėl informacijos ir dokumentų nepateikimo srityje, susijusioje su savivaldybės veikla įgyvendinant Švietimo įstatymo nuostatas. Vyriausybės atstovui vykdant savivaldybių administracinę priežiūrą iškilo abejonių dėl Aprašo nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ir jo nuostatų taikymo tuo pagrindu, kad buvo gauti asmenų skundai (kurie sustiprino Vyriausybės atstovo abejonę dėl norminio teisės akto teisėtumo ir galimų daugelio asmenų teisių pažeidimų taikant Aprašo nuostatas), buvo kreiptasi į atsakovą dėl informacijos apie Aprašo nuostatų taikymą surinkimo, siekiant įvertinti, ar tinkamai įgyvendinama Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostata ir nepažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas lygiateisiškumo principas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktu, surašė atsakovui Raštą, o vėliau kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Savivaldybės administracijos direktorių pateikti paaiškinimus ir juos patvirtinančią medžiagą, susijusią su asmenų prašymų priimti vaikus į lopšelį-darželį „Skrobinukas“ registravimo, vaiko vietos eilėje nustatymo ir grupių šioje švietimo įstaigoje sudarymo procedūromis, vykdomomis pagal 2012 m. birželio 10 d. įsigaliojusią tvarką, kurią nustato Aprašas.

Kaip Rašte paaiškino pats pareiškėjas, nurodytos apimties tyrimą Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba pradėjo 2013 m. rugpjūčio 1 d. gauto V. Ž. skundo dėl jos sūnui J. Ž. nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. neskirtos vietos lopšelyje-darželyje „Skrobinukas“ pagrindu. Atsakovas, atsižvelgdamas į paminėtus reikalavimo surašymo motyvus, kilusiame ginče laikosi pozicijos, jog pareiškėjas veikė akivaizdžiai viršydamas savo įstatyminius įgalinimus (ultra vires), todėl prašomos informacijos atskleisti jam neprivalo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Vyriausybės atstovų institucijos paskirties ir funkcijų, 2013 m. gegužės 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1062/2013 pažymėjo, kad Vyriausybės atstovo pareigos yra expressis verbis įtvirtintos Konstitucijoje. Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai, o šio straipsnio 3 dalyje – kad Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 123 straipsnį Vyriausybės atstovas yra subjektas, vykdantis savivaldybių priežiūrą, veikiantis Vyriausybės vardu ir jai pavaldus (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. ir 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimas). Konstitucijoje nustatytos Vyriausybės atstovo funkcijos taip pat yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 1 dalies bei Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatose. Tuo metu konkretūs Vyriausybės atstovo įgaliojimai ir jų vykdymo tvarka reglamentuojami Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnyje, o šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarka – įstatymo 5 straipsnyje. Taigi savivaldybių administracinė priežiūra yra vykdoma laikantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo reikalavimų.

Administracinių teismų praktikoje yra pabrėžta, kad pagal konstitucinę doktriną savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto esmė: 1) priežiūros objektai – savivaldybės; 2) priežiūros dalykai – ar laikomasi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdomi Vyriausybės sprendimai; 3) priežiūros subjektai – Vyriausybės skiriami atstovai, veikiantys Vyriausybės vardu ir jai pavaldūs (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimą). Todėl pagal Įstatymo nuostatas savivaldybių administracinė priežiūra nėra ribojama/saistoma konkrečiais teisiniais santykiais, o siejama su savivaldybės veikla. Tai reiškia, jog nepriklausomai nuo to, kokių teisės normų pagrindu yra atsiradę, pasikeitę ar pasibaigę teisiniai santykiai, kurių šalimi yra atitinkama savivaldybė, jie patenka į Vyriausybės atstovo vykdomos savivaldybių administracinės priežiūros sritį. Priešingas aiškinimas bei Vyriausybės atstovui Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų ribojimas vykdant savivaldybių veiklos teisėtumo kontrolę, iškreiptų savivaldybių administracinės priežiūros instituto konstitucinę paskirtį ir esmę. Tik disponuodamas būtina informacija Vyriausybės atstovas gali tinkamai vykdyti savo pagrindinę funkciją – savivaldybių administracinę priežiūrą ir įgyvendinti Vyriausybės atstovui suteiktus įgaliojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-445/2013).

Tačiau atmesdama pareiškėjo atsikirtimus į atsakovo apeliacinį skundą teisėjų kolegija pabrėžia, jog minėtos išvados negali būti suprantamos, kaip administracinę priežiūrą įgyvendinančio subjekto absoliutaus viešpatavimo priežiūros objekto atžvilgiu patvirtinimas ar Vyriausybės atstovo teisės būti arbitru savivaldybės administravimo subjekto ir asmens ginče pripažinimas, todėl naudodamasis Įstatymo 6 straipsnyje nurodytomis teisėmis Vyriausybės atstovas visais atvejais privalo griežtai paisyti Įstatymo 4 straipsnio 1–7 dalyse apibrėžtų kompetencijos ribų. Dar 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-906/2009 išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad savivaldybės administravimo subjektų priimamų teisės aktų teisėtumo kontrolė yra įstatymų leidėjo nustatytos Vyriausybės atstovo kompetencijos dalis, kuri įgyvendinama Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Kita vertus, savivaldybių administracinės priežiūros institutą reguliuojančių teisės aktų nuostatos nesieja minėtos Vyriausybės atstovo teisės, o atsižvelgiant į šio instituto paskirtį bei esmę – ir pareigos, realizavimo su kokio nors konkretaus privataus, valstybės ar viešojo intereso apsauga. Priešingai, sisteminė Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog savivaldybių administracinės priežiūros įgyvendinimo forma apima ir bendrą (abstrakčią), t. y. nesusijusią su konkrečių pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimu, savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų teisėtumo kontrolę.

Nagrinėjamos bylos aplinkybės rodo, jog 2013 m. rugpjūčio 1 d. kreipdamasis į atsakovą pareiškėjas neturėjo tikslo įvertinti, ar Savivaldybės administracija Vilniaus miesto mastu tinkamai laikosi Švietimo įstatymo nuostatų vaikų priėmimo į ikimokyklinio ugdymo įstaigų ikimokyklinio ugdymo grupes srityje, bet siekė Aprašo reguliavimo kontekste ištirti lopšelyje-darželyje „Skrobinukas“ susiklosčiusią individualią situaciją. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas akcentavo, kad išlikus abejonėms dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 30-1127 patvirtinto Vaikų priėmimo į Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo grupes tvarkos aprašo nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams paprašė ginčo informacijos ir tik ją gavęs galės spręsti dėl Aprašo teisėtumo, tinkamo Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalies įgyvendinimo bei lygiateisiškumo principo pažeidimo, tačiau šis klausimas yra aiškiai praradęs aktualumą, nes Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1596 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. 30-1127 neteko galios. Be to, pavyzdžiui, Rašto 7 punktu prašydamas pateikti duomenis, įrodančius asmenų prašymų priimti vaiką į lopšelį-darželį „Skrobinukas“ sudarymo eilę, iš kurių būtų matyti užregistravimo datos, deklaruota gyvenamoji vieta ir pirmumo teisės į lengvatą, Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje iš esmės pareikalavo trečiųjų asmenų asmens duomenų, kurių tvarkymui taikomas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, ir kurie nėra būtini atliekant preliminarią norminio akto – Aprašo – prieštaravimo įstatymui analizę, t. y. prašė informacijos, visiškai nesusijusios su Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi jam priskirtų funkcijų prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, realizavimu. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, jų kontekste neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas