2K-551/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-551/2014

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00013-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.27.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Č. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams, o pagal 232 straipsnį išteisintas, nes nepadarė šios nusikalstamos veikos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendžiu, paskirta galutine penkiolikos metų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

E. Č. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 31 d. Kauno apygardos teisme Kaune, A. Mickevičiaus g. 18, baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 26 straipsnio 3 dalyje, 261 straipsnyje, 140 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, 309 straipsnio 4 dalyje, padarymu, teismo posėdyje sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo klausimą, reikšdamas nušalinimą valstybės kaltintojui prokurorui V. G. pasakydamas, kad „prokuroras G. priklauso nusikaltėlių klanui“, „prokuroras gerai žino, kad suklastojo įrodymus“, „galima jam iškelti bylą už šios bylos fabrikavimą, už nusikalstamo pobūdžio veiksmus“, „ponas V. G. remiasi butelio draugo M. parodymais“, „prokuroras daro poveikį teismui“, „prokuroras V. G. suklastojo DNR tyrimo ekspertizę“, „žmonės buvo apklausti atgaline data; tokius dalykus prokuroras nuolatos daro“, „prokuroras V. G. jaučiasi labai protingas, sumanus ir kvalifikuotas fabrikuodamas bylą“, „V. G. suklastotas dokumentas byloje yra kitoks“, „prokuroras V. G. (...) subjektyvus, piktnaudžiauja tarnybinėmis galiomis, daro kriminalinį nusikaltimą savavaldžiavimą“, „savavaldžiauja, kėsinasi į žmogaus laisvę, sveikatą, bando susidoroti“, „yra įrodymų, kad prokuroras V. G. yra kriminalinė asmenybė“, „prokuroras savo pasisakymuose remiasi tik savo butelio draugo pasakojimais“, „rodo jo profesinius įgūdžius ir kvalifikaciją bylų fabrikacijoje“, „prokuroras net nesugebėjo padaryti aukštos kokybės klastotės“, „pažiūrėsim kas kita pono G. savavaldžiavimo auka; man atrodo, kad jis daro kriminalinį nusikaltimą“, „ponas G. nesugebėjo padaryti klastotės panašios į originalą“, viešai žodžiais demonstruodamas bendrą neigiamą nukentėjusiojo asmenybės vertinimą, diskredituodamas jį ir kenkdamas moraliniam prestižui, žemindamas nukentėjusiojo garbę ir orumą, įžeidė savo pareigas vykdantį pareigūną – valstybinį kaltintoją Kauno apygardos prokuratūros prokurorą V. G.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. Č. prašo panaikinti teismų sprendimus ir jį išteisinti, nes jis nepadarė šios nusikalstamos veikos, arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teismui, pašalinant procesinių teisių suvaržymus.

Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad byloje padaryta esminių Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkto, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisų pakto 14 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, BPK 7, 10 straipsnių, 21 straipsnio 4 dalies, 44 straipsnio 7, 8 dalių, 51 straipsnio, 178 straipsnio 6 dalies, 181, 187 straipsnių ir ypač 45 straipsnio reikalavimai ir suvaržytos kasatoriaus kaip įtariamojo teisės. Jis negalėjo aktyviai dalyvauti visų bylos aplinkybių tyrime, susipažinti su bylos medžiaga, gauti realios teisinės pagalbos, gintis nuo pareikštų nepagrįstų kaltinimų, teikti gynybai svarbių duomenų, pasirinkti gynėjo, nors prokuroro paskirtas gynėjas advokatas E. Senovaitis netinkamai atliko savo pareigas, nes prokuroras V.

G. neleido gynėjo samdymui naudoti suėmimo metu kasatoriaus turėtų pinigų, kaip galbūt reikalingų neturtinei žalai šioje byloje atlyginti. Kasatorius teigia, kad jam pareikštas įtarimas buvo nekonkretus, nesuprantamas. Šią aplinkybę pripažino ir pirmosios instancijos teismas, nurodęs prokurorui suformuluoti ir pateikti kitame teismo posėdyje konkrečius kaltinimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas neištaisė ikiteisminio tyrimo metu padarytų proceso pažeidimų. Šis teismas netenkino nė vieno kasatoriaus prašymo išreikalauti dokumentus, apklausti liudytojus, atlikti lingvistinę ekspertizę, taigi kasatoriui nebuvo leista pateikti duomenų, įrodančių, kad, įgyvendindamas BPK 57 straipsnyje, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 59 straipsnio 1 dalyje numatytas teises, jis turėjo realų pagrindą teismo posėdyje pareikšti nušalinimą prokurorui ir kai kuriuos jo veiksmus įvardyti kaip prieštaraujančius įstatymui, t. y. nusikalstamus.

Teismas neleido kasatoriui BPK 237 straipsnio tvarka tiesiogiai susipažinti su visa teisme gauta bylos medžiaga ir parengti apeliacinį skundą, nors jis negavo tinkamos pagalbos iš teismo paskirto gynėjo advokato A. Verpečinsko, byloje paskelbus apie įrodymų tyrimo pabaigą, nepasiteiravo, ar proceso dalyviai prašo papildyti bylos tyrimą (BPK 292 straipsnis), o po baigiamųjų kalbų nepaklausė bylos dalyvių, ar šie nori pasisakyti. Teisiamojo posėdžio protokolas surašytas nesąžiningai, netiksliai, neteisingai, kaltinimui naudinga linkme, nes jame neužfiksuota, kaip teisėja trukdė kasatoriui apklausti nukentėjusiuoju pripažintą prokurorą V.

G., kai šis pradėjo painiotis, dėl to nebuvo atskleisti svarbūs bylai duomenys. Apie tai kasatorius nurodė pastabose dėl protokolo. Šiuos BPK pažeidimus nuteistasis buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde, bet apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė, taigi neišnagrinėjo esminių skundo argumentų, neatliko įrodymų tyrimo, netinkamai aiškino BK 290 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas net nurodė, kad nėra duomenų, t. y. kad nuteistasis neįrodė, jog prokuroras padarė tuos veiksmus, kuriuos jį padarius kasatorius nurodė teismo posėdyje reikšdamas nušalinimą prokurorui, nors teismai nesutiko šių duomenų išreikalauti.

Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat neleido susipažinti su bylos medžiaga, teismo posėdžio protokolu, neužtikrino advokato pagalbos kasaciniam skundui parengti. Kasatorius negalėjo tinkamai realizuoti savo gynybos teisės dar be to būdamas kalinamas. Abiejų instancijų teismai ir atsisakė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimų dėl BPK 237 straipsnio nuostatų, dėl kaltinamojo ir teisiamojo teisės naudoti savo lėšas gynėjui samdyti, pažeidė BPK 48 straipsnio 2 dalies, 98, 196, 220, 261 straipsnių, 275 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisų Teismo praktiką dėl nurodytų pažeidimų.

Kasatorius teigia, kad ši byla yra kerštas jam kaip žmogaus teisių gynėjui už pilietinę ir politinę veiklą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. Č. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai pasisakyta, kodėl laikoma įrodyta, kad E. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 straipsnyje. Išvadas teismas pagrindė ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, t. y. nukentėjusiojo V. G., liudytojų V. P., V. S., A. G., iš dalies paties nuteistojo parodymais bei bylos dokumentais. Nuteistasis E. Č. dalyvavo bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, teikė nukentėjusiajam ir liudytojams klausimus, prašymus teismui, o teismas vienus prašymus tenkino, o kitus motyvuotai nutartimis atmetė kaip nepagrįstus.

Su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu ir vertinimu sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą. Šis teismas jokių esminių BPK pažeidimų, kurie keltų abejonių priimto nuosprendžio pagrįstumu ir teisėtumu, nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė teisingus argumentus, kad iš bylos dokumentų matyti, jog disponavimas E. Č. minimais pinigais buvo apribotas kitoje baudžiamoje byloje priimtu Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendžiu, kuris yra įsiteisėjęs. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, E. Č. buvo išaiškinta teisė pačiam pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją arba tai padaryti per kitus asmenis.

Teismas nenustatė faktinių duomenų, kad nuteistajam šios bylos proceso metu būtų trukdoma pasinaudoti šia galimybe. Ikiteisminio tyrimo metu atliekant procesinius veiksmus bei teisminio proceso metu posėdžiuose dalyvavo valstybės paskirti gynėjai advokatai E. Senovaitis, A. Verpečinskas ir A. Palijanskas. Subjektyvi E. Č. nuomonė dėl netinkamo jo interesų atstovavimo ir realios teisinės pagalbos neturėjimo nelaikytina pagrindu konstatuoti, kad nuteistojo teisė į gynybą buvo kokiu nors būdu suvaržyta, ir todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti BPK 10 ir 50 straipsnių reikalavimai.

Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad pabaigus ikiteisminį tyrimą E. Č. buvo tinkamai informuotas, jog turi teisę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga; kaltinamajam įteiktas kaltinamasis aktas; viso bylos nagrinėjimo metu teismai tenkino jo prašymus susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga bei pateikė bylos medžiagos kopijas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nutartyje aptarė visus esminius nuteistojo skundo aspektus, o tai, kad šio teismo motyvai ir išvados neatitiko nuteistojo lūkesčių, nereiškia, kad teismas netinkamai atliko BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą ir pažeidė BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus.

Byloje nepažeistas ir BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungtyniškumo principas. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus E. Č. ir jo gynėjo pareikštus prašymus, bet nenustatęs pagrindų atlikti įrodymų tyrimą bei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK 237 straipsnio atitikties Konstitucijai, juos motyvuotai protokoline nutartimi atmetė. BPK neįpareigoja teismo tenkinti visus proceso dalyvių prašymus, o jų atmetimas negali būti vertinamas kaip proceso dalyvių teisių suvaržymas ar teisių į teisingą teismą apribojimas.

Asmens kaltės forma nustatoma remiantis ne tik nuteistojo parodymais, bet ir vertinant kitus

byloje esančius duomenis - nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus ir kt., bei atsižvelgus į nustatytas byloje aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-352/2012, 2K-468/2010, 2K-571/2012, 2K-736/2013, 2K-292/2013, 2K-192/2014). Teismai, išanalizavę byloje nagrinėjimų E. Č. pasisakymų apie prokurorą V. G. 2011 m. sausio 31 d. Kauno apygardos teisme turinį, atsižvelgę į reikšmingas bylos faktines aplinkybes, nustatė, kad nuteistasis suprato, jog jis viešai, teismo posėdžio metu, girdint kitiems asmenims, žodžiu užgauliai menkino savo pareigas vykdančio prokuroro garbę, orumą, autoritetą, dalykinę reputaciją ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl nėra pagrindo teigti, kad žemesnės instancijos teismai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes E. Č. veika atitinka BK 290 straipsnyje numatytą veikos sudėtį.

Nuteistojo E. Č. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo E. Č. teisės į gynybą pažeidimo

Pagal BPK 22 straipsnio 4 dalį įtariamasis turi teisę nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam šią jo teisę ir suteikti galimybę ja pasinaudoti (BPK 50 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek proceso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu dalyvavo valstybės paskirti gynėjai, kurie palaikė E. Č. gynybinę poziciją.

Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. Č. buvo išaiškinta teisė pačiam pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją arba tai padaryti per kitus asmenis. Nuteistajam ši teisė buvo užtikrinta nuo jo pirmosios kaip įtariamojo apklausos momento, gynėjas dalyvavo visose apklausose, įteikiant pranešimą apie įtarimą, paskelbiant apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, gynė jį pirmosios instancijos teisme, palaikė ginamojo prašymus, teismas nutartimi priėmė teisiamajame posėdyje kasatoriaus pareikštą atsisakymą gynėjo, jam buvo parinktas kitas gynėjas, kuris jį toliau gynė, teismas skelbė pertrauką kaltinamajam pasiruošti gynybai pagal patikslintą kaltinimą. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal nuteistojo apeliacinį skundą, priimta nutartis skirti gynėją susipažinti su bylos dokumentais, surašyti kasacinį skundą ir ginti kasacinės instancijos teisme, priimtas paties nuteistojo surašytas įstatymo reikalavimus atitinkantis kasacinis skundas. Gynybos strategija iš esmės yra kaltinamojo ir jo gynėjo reikalas, nepriklausomai nuo to, ar gynėjas būtų paskirtas pagal nemokamos teisinės pagalbos sistemą ar samdomas privačiai, todėl santykiai tarp gynėjo ir įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo yra konfidencialūs, teismas negali į juos įsiterpti. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą atitinkamos nacionalinės valdžios institucijos gali įsikišti tik tada, jei gynėjo, paskirto pagal teisinės pagalbos sistemą, atstovavimas yra akivaizdžiai neveiksmingas arba į tai kokiu nors kitu būdu buvo atkreiptas jų dėmesys (Kamasinski v. Ausria, no. 9783/82, judgment of 19 December 1989; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-320/2011).

Nagrinėjamoje byloje akivaizdaus gynėjų neveiksmingumo požymių nenustatyta, tokių požymių nenurodė ir kasatorius, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti gynėjų pagalbos neveiksmingumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad pabaigus ikiteisminį tyrimą E. Č. buvo tinkamai informuotas, jog turi teisę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, jam įteiktas kaltinamasis aktas, viso bylos nagrinėjimo metu teismai tenkino jo prašymus susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga ir darė bylos nagrinėjimo pertraukas bei pateikė bylos medžiagos kopijas. Teismai išnagrinėjo E. Č. prašymus, bet nenustatę pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK 237 straipsnio atitikties Konstitucijai, taip pat to, kad disponavimas E. Č. minimais pinigais apribotas kitoje baudžiamoje byloje įsiteisėjusiu nuosprendžiu, juos motyvuotai nutartimi atmetė. Teismai išnagrinėjo kasatoriaus pastabas dėl protokolo ir priėmė nutartį. Taigi teismai išnagrinėjo E. Č. ir jo gynėjo pareikštus prašymus, tačiau BPK neįpareigoja teismo tenkinti visus proceso dalyvių prašymus, o jų atmetimas negali būti vertinamas kaip rungtyniškumo principo pažeidimas, proceso dalyvių teisių suvaržymas ar teisių į teisingą teismą apribojimas.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje aptarė visus esminius nuteistojo skundo aspektus, taigi BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų šios instancijos teismas nepažeidė.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo E. Č. teisė į gynybą nebuvo pažeista ar suvaržyta.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal 290 straipsnį

Kasatorius, neigdamas savo kaltę, nepateikia jokių teisinių argumentų, o nuorodą į BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą grindžia vien nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu.

Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1-5 dalys). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo kompetencija. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis) bei jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Taigi kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje gautus duomenis, nepažeisdami įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis). Kiekvieno asmens teisė į saviraiškos laisvę taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje. Tačiau saviraiškos laisvė nėra absoliuti, taigi ji gali būti ribojama pagal įstatymą, jei tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, užtikrinti teisminės valdžios autoritetą (Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis), apsaugoti žmogaus garbę ir orumą (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis; Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis). Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, be kita ko, šmeižtu ir dezinformacija (Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis). Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą.

Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. kaip būtinas bei pakankamas baudžiamajai atsakomybei objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2013).

Pagal byloje nustatytas aplinkybes E. Č. teismo posėdyje sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo klausimą, reikšdamas nušalinimą prokurorui V. G. pasakė žodžius, kurių žeminanti bei užgauli prasmė ir jų įžeidžiama reikšmė teismų sprendimuose nustatyta teisingai, faktinio pagrindo, kuris galėtų pateisinti tokio pobūdžio žodžių vartojimą ir nulemti kitokį jų teisinį vertinimą, nenustatyta. E. Č. minėtus žodžius pasakė veikdamas tiesiogine tyčia, nes suprato, kad įžeidžia ir žemina savo pareigas einantį prokurorą, ir to norėjo. Dėl to E. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 290 straipsnį.

Kartu kolegija pažymi, kad EŽTT praktikoje dėl baudžiamosios atsakomybės už panašaus pobūdžio valstybės pareigūnų įžeidimus taikymo atitikties Konvencijos 10 straipsniui sankcijos, susijusios su asmens laisvės ribojimu, paprastai vertinamos kaip kraštutinės (Skalka v. Poland, no. 43425/98, judgment of 27 May 2003; Saday v. Turkey, no. 32458/96, judgment of 30 March 2006 ir kt.) Tokia pozicija vadovaujamasi ir kasacinėje praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115/2014). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje E. Č. pagal BK 290 straipsnį paskirta bausmė nevertintina kaip neproporcinga atsižvelgiant į tai, kad ši bausmė nesukėlė jam realių teisinių padarinių, nes, subendrinus pagal BK 290 straipsnį paskirtą bausmę su kitoje baudžiamojoje byloje paskirta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė liko laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. Č. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Olegas Fedosiukas

Viktoras Aidukas