A-348-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-348-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08252-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 11.6.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. D. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. D. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 7SD-(14.7.104)-2749 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo" ir Tarnybos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. IT-(7.5)-57 „Dėl V. J. D. skundo išnagrinėjimo".

Pareiškėjas paaiškino, kad įstatymų nustatytu laiku ir tvarka 1991 m. gruodžio 11 d. pateikė prašymą atkurti jam nuosavybės teisę natūra į buvusio savininko V. D. žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone. Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 52/12405 jam kartu su kitais bendraturčiais buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,81 ha žemės natūra (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, tačiau 2006 metais atlikus kadastrinius matavimus ir nustačius tikslų žemės plotą, buvo nustatytas ploto trūkumas, viršijantis leistiną ploto paklaidą, kas sudarė 1,51 ha plotą.

Kauno apskrities viršininkas 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 02-05-5127 patikslino ankstesnį Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 52/12405. Tarnybos 2013 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 7S-24 jam buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,41 ha plotą, taip pat nurodant šiame sprendime, kad liko atkurti nuosavybės teises 1,10 ha. Pareiškėjo nuomone, šis Tarnybos 2013 m. kovo 4 d. sprendimas įrodo, kad atsakovas pripažino jo teisę gauti 1,51 ha žemės plotą natūra, kad buvo tinkamai išreikšta jo valia, nes dalis žemės ploto (0,41 ha) buvo grąžinta.

Pareiškėjas tvirtino, jog realizavus teisę į 0,41 ha žemės plotą natūra, iš jo negali būti atimama teisė gauti kitą 1,10 ha žemės plotą jo pageidaujamu būdu. Pareiškėjo manymu, jis laiku kreipėsi dėl 1,51 ha ploto realizavimo, tai patvirtina atsakovui pateiktas 2007 m. vasario 15 d. prašymas pamatuoti po kadastrinių matavimų atlikimo trūkstamą žemės plotą – 1,10 ha. Pareiškėjas pažymėjo, kad dar papildomai 2008 m. gegužės 15 d. pateikė prašymą Kauno žemėtvarkos skyriui sugrąžinti 0,41 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, likusį plotą 1,10 ha pageidavo gauti natūra. 2013 m. liepos 10 d. prašymu pakartotinai prašė suprojektuoti trūkstamą 1,10 ha plotą, kaip skirtumą po kadastrinių matavimų.

Kadangi Tarnybos Kauno skyrius 2013 m. liepos 19 d. raštu Nr. 7SD-(14.7.104)-233 atsakė, jog 1,10 ha yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 8 d. vėl pateikė prašymą gauti 1,10 ha žemę neatlygintinai kitoje vietoje, nes buvusioje vietoje žemės ploto nebeliko. Tarnybos Kauno skyrius 2013 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 7SD-(14.7.104)-2749 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo" jo prašymą atsisakė tenkinti ir pranešė, kad nuosavybės teisės bus atkurtos kompensuojant pinigais. Šį Kauno skyriaus atsakymą pareiškėjas skundė Tarnybai, kuri jo prašymo netenkino.

Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovo argumentai ir sprendimas yra nepagrįsti, nes pažeidžia jo teises gauti žemę. Jis nepageidauja gauti už 1,10 ha žemės plotą piniginės kompensacijos, tokios valios niekada nebuvo išreiškęs. Įstatymo nustatytu laiku ir tvarka buvo pateikęs prašymus, atsakovas jam atkūrė nuosavybės teisę į grąžintiną žemę ir ne dėl jo valios atkūrus nuosavybės teisę po kadastrinių matavimų buvo nustatytas trūkstamas žemės plotas. Pareiškėjo manymu, atsakovas turi pareigą teisingai nustatyti grąžintinos žemės vietą, plotą.

Nuosavybės atkūrimo metu grąžintina žemė buvo matuojama, ženklinama, taigi jam buvo suteikti teisėti lūkesčiai gauti visą grąžintiną žemės plotą. Tik dėl atsakovo kaltės nebuvo tinkamai pamatuotas grąžintinas žemės plotas. Pareiškėjo manymu, atsakovas netinkamai ir nepagrįstai taiko Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nurodė nesutinkantis su kompensacija pinigais, bet pageidaujantis gauti žemę natūra arba neatlygintinai kitoje vietoje, kur yra tokia galimybė.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka, jog už neatkurtą 1,10 ha žemės sklypą nuosavybės teisės į žemę jam būtų atkuriamos atlyginant pinigais, tačiau jo argumentai ir motyvai neįrodo, kad ginčijami sprendimai prieštarauja aukštesnės galios teisėms aktams ar yra priimti nekompetentingo administravimo subjekto, ar pažeidžiant konkrečias administracines procedūras. Atsakovas darė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir nėra pagrindo juos panaikinti. Tiek Tarnybos Kauno rajono skyrius, tiek ir Tarnyba pagrįstai nustatė, jog 1,10 ha žemės sklypas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, taip pat ir tai, kad pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 8 d. prašymas suteikti lygiavertį žemės sklypą už 1,10 ha paveldimos negrąžintos žemės negali būti tenkinamas dėl teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį tuo atveju, kai iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, arba nepareiškė valios dėl būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas tokios valios nustatytu terminu, kuris yra naikinamasis, neišreiškė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Tvarka) 3, 31 punktais, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o nuo 2012 m. vasario 1 d. Tarnyba nebeturi teisės parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo kitokio kaip atlyginimas pinigais.

Teismas nustatė, kad 1991 m. gruodžio 11 d. prašyme pareiškėjo nurodyta valia dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo – susigrąžinti žemę buvusioje vietoje. Pagal 1999 m. vasario 8 d. pareiškėjo pateiktą prašymą, Kauno apskrities viršininkas 1999 m. kovo 16 d. patvirtino išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. U-21-885. Kitų prašymų dėl valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo iki Tvarkos 3 punkte nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) pareiškėjas nepateikė, todėl atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, teismo vertinimu, pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013 ir pažymėjo, kad Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas – 2003 m. balandžio 1 d., yra naikinamasis terminas, kuris jį praleidus negali būti atnaujinamas, todėl vėlesnis, praleidus šį terminą valios nurodymas ar pakeitimas, negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius.

Teismas nustatė, kad žemės sklypas, į kurį pareiškėjui Kauno apskrities viršininko administracija 2000 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 52/12405 atkūrė nuosavybės teises, buvo suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Pareiškėjui 2005 m. pasinaudojus tikslesniu žemės sklypo matavimo būdu – kadastriniais matavimais, kurie tiksliai nustato žemės sklypo ribų geografinę padėtį valstybinėje koordinačių sistemoje, paaiškėjo tikslus žemės plotas. Teismas darė išvadą, kad plotų skirtumas susidarė ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip nurodo pareiškėjas, bet tik dėl tikslesnių nei ankstesnės matavimo priemonės naudojimo. Žemės sklypo plotui pakitus ir viršijant maksimalią leistiną (ribinę) ploto paklaidą, Kauno apskrities viršininkas, atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą, 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 02-05-5127 pakeitė Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 52/12405. Remiantis šiuo įsakymu Nr. 02-05-5127, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą dėl likusios žemės, t. y. 1.10 ha, ir atsižvelgiant į tai, kad ši žemė yra valstybės išperkama, teismas konstatavo, kad privalu vadovautis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, todėl pareiškėjo argumentus, jog jo atžvilgiu negali būti taikoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pagal Atkūrimo įstatymą, laikė nepagrįstais.

Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti argumentai ir motyvai neįrodo, jog ginčijami sprendimai prieštarauja aukštesnės galios teisėms aktams ar buvo priimti nekompetentingo administravimo subjekto, ar pažeidžiant konkrečias administracines procedūras, kurias būtina atlikti prieš sprendžiant ginčijamų sprendimų išdavimo klausimą, todėl darė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir nėra pagrindo juos panaikinti.

III. Pareiškėjas V. J. D. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Tarnybos Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 7SD-(14.7.104)-2749 ir Tarnybos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. IT-(7.5)-57.

Pareiškėjas pabrėžia, kad jo valia atkurti nuosavybės teises buvo išreikšta 1998 m. spalio 15 d., pateiktame prašyme buvo aiškiai išreikšta valia atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko V. D. žemę. Prašymas buvo pateiktas laiku, jame nebuvo išreikšta valia gauti kompensaciją, todėl pareiškėjas tikėjosi, kad jam buvo atkurta nuosavybės teisė jo prašomu būdu, t. y. grąžinant žemę natūra. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad duomenų apie tai, jog 1,10 ha žemės sklypas, kuris nebuvo tinkamai pamatuotas, tuo metu buvo priskiriamas valstybės išperkamai žemei, byloje nėra. Pareiškėjo manymu, Tarnyba nepagrįstai taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, nes prašymo metu egzistavusios aplinkybės, atsižvelgiant į pareiškėjo prašyme išreikštą valią atkurti nuosavybės teises natūra bei atsižvelgiant į prašymo pateikimo metu egzistavusias grąžintinos žemės naudojimo sąlygas, leido manyti, jog jo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tinkamai išreikšta 1998 metais. Pareiškėjas daro išvadą, kad ginčo teisiniams santykiams neturi būti taikomos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos, nustatančios terminus piliečių valiai dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą pareikšti, nes jo prašyme valia buvo tinkamai išreikšta. Pareiškėjas pažymi, kad galimybė atkurti nuosavybės teisę buvo susieta su grąžintino nekilnojamojo turto išlikimo faktu, bet ne su jo teise atlikti tinkamus kadastrinius matavimus, priimant sprendimus dėl žemės grąžinimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atliekant preliminarius matavimus buvo viršyta maksimali leistina (ribinė) ploto paklaida. Pareiškėjas nesutinka, kad ši paklaida buvo ištaisyta Kauno apskrities viršininko 2006 m. gegužės 2 d. sprendimu. Nustačius neatitikimus matavimuose, buvo priimtas sprendimas išmokėti kompensaciją už 1,10 ha pinigais, nors tuo metu nebuvo jokio prašymo, kad pareiškėjas pageidauja gauti kompensaciją. Pareiškėjas pažymi, kad priimant sprendimą dėl kompensacijos išmokėjimo apskrities viršininko administracija neatsižvelgė į tą aplinkybę, ar 1998 metais, pateikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, šis žemės sklypas buvo priskiriamas valstybės išperkamai žemei.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo 1991 m. gruodžio 11 d. prašyme nurodyta valia dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo – susigrąžinti žemę buvusioje vietoje. Pagal pareiškėjo 1999 m. vasario 8 d. pateiktą prašymą Kauno apskrities viršininkas 1999 m. kovo 16 d. patvirtino išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. U-21-885, kitų prašymų dėl valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo iki Tvarkos 3 punkte nustatyto 2003 m. balandžio 1 d. termino pareiškėjas nepateikė, todėl, atsakovo manymu, teismas teisingai darė išvadą, kad priimant ginčijamus sprendimus pagrįstai buvo vadovautasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi. Atsakovas paaiškina, kad žemės sklypas, į kurį pareiškėjui Kauno apskrities viršininko administracija 2000 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 52/12405 atkūrė nuosavybės teises, buvo suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Pareiškėjui 2005 m. pasinaudojus tikslesniu žemės sklypo matavimo būdu, paaiškėjo tikslus žemės plotas. Atsakovas darė išvadą, kad teismas teisingai konstatavo, jog plotų skirtumas susidarė ne dėl atsakovo kaltės, bet dėl tikslesnių nei ankstesnių matavimo priemonių naudojimo. Kadangi žemės sklypo duomenų tikslinimo procese žemės sklypo plotas pakito viršijant maksimalią leistiną (ribinę) ploto paklaidą, Kauno apskrities viršininkas, atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą, 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 02-05-5127 pakeitė Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 52/12405. Atsakovo teigimu, remiantis šiuo 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 02-05-5127, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą dėl likusios žemės, t. y. 1,10 ha, ir atsižvelgiant į tai, kad ši žemė yra valstybės išperkama, turi būti vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilęs ginčas dėl asmens teisės gauti papildomą lygiavertį žemės sklypą tais atvejais, kai atlikus kadastrinius matavimus, paaiškėja, jog anksčiau atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra mažesnio ploto žemės sklypą, nei priklausė pretendentui.

Pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovo poziciją, besiremiančią Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies taikymu ir pareiškėjo praleistu šioje teisės normoje numatytu naikinamuoju terminu valiai dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą pakeisti.

Apeliacinis pareiškėjo skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas ir neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas niekada nepageidavo gauti už žemę kompensacijos pinigais, grąžintos natūra žemės ploto trūkumas atsirado dėl atsakovo darbuotojų kaltės.

Tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kurias teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas - pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. D. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime Kauno rajone valdytą žemę. Pareiškėjas 1991 metais išreiškė, o 1998 metais pakartojo valią susigrąžinti žemę natūra, 1999 metais pageidavo už konkrečiai nurodytą dalį žemės gauti lygiavertį miško sklypą. Kartu su kitais pretendentais pareiškėjui 2000 metais atkūrus nuosavybės teises į dalį žemės (18,78 ha ) grąžinant ją natūra ir vėliau paaiškėjus, jog realiai atkurta nuosavybės teisė į mažesnį plotą ( 3,30 ha) , nei pareiškėjui priklausė (4,81 ha) ir jog šis plotų skirtumas viršija maksimalią leidžiamą paklaidą, 2006 metais ankstesnis apskrities viršininko sprendimas buvo patikslintas, nurodant, kad į 2,76 ha žemės ir 0,25 ha miško nuosavybės teisės pareiškėjui bus atkurtos vėliau. Pareiškėjas 2008 m. gegužės 15 d. atsakovo darbuotojams pateiktame prašyme nurodė pageidaujantis gauti papildomai žemės, grąžinant ją natūra, todėl 2013 m. kovo 4 d. jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į dar 0,41 ha žemės, grąžinant ją natūra. Atsakovo darbuotojams informavus, kad likusi žemė yra valstybės išperkama, 2013 m. rugpjūčio 8 d. pateiktu prašymu pareiškėjas pageidavo gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 7SD-(14.7.104)-2749 buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises pareiškėjui tokiu būdu, remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

Šalys nesutaria dėl to, ar šioje situacijoje turėtų būti taikomi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje numatyti apribojimai ir terminai keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi ilgą laiką, jo metu kito tiek nuosavybės teisių atkūrimo bei atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai, tiek terminai, per kuriuos asmenys turėjo pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo. Atsižvelgiant į šių teisinių santykių ypatumus, procesų tęstinumą, sprendžiant dėl asmens galimybių viename ar kitame nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo etape realizuoti savo teises, Atkūrimo įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, įvertinant tiek teisinio reglamentavimo pokyčius, tiek įstatymų leidėjo tikslus, lėmusius vienų ar kitų normų įtraukimą į teisės aktą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2002 m. spalio 25 d. numatė galimybę piliečiams iki 2002 m. liepos 1 d. pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2002 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. IX-1139 21 straipsnio 3 dalyje liko numatyta tik galimybė iki 2003 m. sausio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas ar sprendimas nepradėtas vykdyti. Šie terminai yra naikinamieji, asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013; 2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -2501/2013).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje numatyti apribojimai bei terminai, per kuriuos asmenys galėjo pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, yra skirti operatyvesniam nuosavybės teisių atkūrimui ir taikytini tais atvejais, kai nuosavybės teisės nebuvo atkurtos iš esmės dėl pretendentų nenoro ar nesugebėjimo pasirinkti tinkamą nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą, dėl pavėluoto kreipimosi į nuosavybės teises atkuriančias institucijas ir dėl panašių priežasčių, susijusių su pretendentų valios išraiška ir jų teisių realizavimu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas laiku ir operatyviai išreiškė savo valią, pasirinko tinkamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kuris buvo realizuotas 2000 m. gegužės 5 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr.52/12405, grąžinant pareiškėjui kartu su bendrasavininkiais 18,78 ha žemės sklypą natūra. Vėliau atlikus grąžinto natūra žemės sklypo kadastrinius matavimus ir paaiškėjus, kad pareiškėjui grąžinto žemės ploto trūkumas viršija leistiną ploto paklaidą, turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ patvirtinto Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo 24 punktas , numatęs, kad jeigu atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus nustatoma, kad žemės, miško sklypo ploto skirtumas viršija leistiną matavimo tikslumą ir išmatuoto žemės, miško sklypo plotas yra mažesnis, šio žemės, miško sklypo savininkui apskrities viršininko įsakymu kompensuojama perduodant atitinkamai žemės ar miško sklypą, suformuotą kadastro vietovės, kurios teritorijoje yra šis privačios žemės ar miško sklypas, žemės reformos žemėtvarkos projekte laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos žemės sklypų formavimo eilės. Jeigu šios kadastro vietovės teritorijoje nėra laisvos valstybinės žemės ar miško, perduodamas žemės ar miško sklypas formuojamas to rajono (savivaldybės), kurio teritorijoje yra šis privačios žemės, miško sklypas, kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Apskrities viršininkui išleidus įsakymą, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, nustatyta tvarka patikslinami Nekilnojamojo turto kadastre esantys privačios žemės, miško sklypo kadastriniai duomenys ir į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi perduoto žemės, miško sklypo duomenys.

Nuo 2010 metų buvo pakeista ir Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, numačiusi, kad vietovėje paženklintos privačios žemės, miško sklypų ribos vėliau atliekant kadastrinius matavimus nekeičiamos, o už nustatytą žemės, miško sklypo ploto skirtumą, neviršijantį Vyriausybės nustatyto leistino matavimo tikslumo, valstybei arba privačios žemės savininkui nekompensuojama. Tuo atveju, jeigu atlikus žemės, miško sklypo kadastrinius matavimus nustatoma, kad žemės, miško sklypo ploto skirtumas viršija leistiną matavimo tikslumą ir išmatuoto žemės, miško sklypo plotas yra mažesnis, šio žemės, miško sklypo savininkui kompensuojama pinigais Vyriausybės nustatyta tvarka.

Ginčijamų atsakovo sprendimų priėmimo metu galiojusios ir šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ redakcijos (2013 02 27 nutarimo Nr. 176 redakcija) 2.11 punktas numato, kad nustatytas žemės, miško sklypo ploto skirtumas, viršijantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, nustatytą leistiną matavimo tikslumą, kai išmatuoto žemės ar miško sklypo plotas yra mažesnis, šio žemės ar miško sklypo savininkui gali būti kompensuojamas: pinigais arba perduodant atitinkamai nustatyto žemės ar miško sklypo ploto skirtumo, viršijančio leistiną matavimo tikslumą, dydžio žemės ar miško sklypą, jeigu žemės ar miško sklypo kadastriniai matavimai atlikti iki 2010 m. birželio 30 dienos. Nustatytas miškų ūkio paskirties žemės sklypo ploto skirtumas kompensuojamas perduodant miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kitais atvejais – žemės ūkio paskirties žemės sklypą.

Ta pačia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo redakcija buvo patvirtintas ir Privačios žemės, miško sklypo ploto skirtumo kompensavimo tvarkos aprašas, kurio 8 punktas numato detalią tvarką, kaip perduodamas žemės ar miško sklypas už nustatytą žemės sklypo ploto skirtumą, kai išmatuoto žemės sklypo plotas yra mažesnis. Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas Kadastro nuostatų nustatyta tvarka įsakymu pakeičia privačios žemės sklypo kadastro duomenis ir nurodo nustatyto žemės sklypo ploto skirtumo kompensavimo būdą – kompensuoti nustatyto ploto skirtumo dydžio žemės ar miško sklypu. Po to žemės sklypo savininkas įrašomas į kadastro vietovės, kurios teritorijoje yra privačios žemės sklypas, Nacionalinės žemės tarnybos vadovo arba jo įgalioto žemėtvarkos skyriaus vedėjo patvirtintą asmenų sąrašą, nurodytą šiuo nutarimu patvirtinto Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo 5 punkte. Žemės sklypo savininkas įrašomas į tą pačią eiliškumo grupę, kurioje buvo įrašyti asmenys, įsigyjantys žemės sklypą iš valstybės. Jeigu žemė ar miškas buvo grąžintas natūra, žemės sklypo savininkas įrašomas į pirmą eiliškumo grupę po piliečių, kuriems žemė numatoma grąžinti natūra.

Kai pagal rengiamą žemės reformos žemėtvarkos projektą paaiškėja, kad žemės sklypo savininkui pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatytą žemės įsigijimo eilę laisvos žemės fondo žemės nepakanka perduodamam žemės sklypui suformuoti arba likusi laisvos žemės fondo žemė yra pažeista, užimta medžių, krūmų želdinių ar pelkių, žemėtvarkos skyriaus vedėjas paaiškėjus, kad nepakanka laisvos žemės fondo žemės savininkui perduodamam žemės sklypui suprojektuoti arba likusi laisvos žemės fondo žemė yra pažeista, užimta medžių, krūmų želdinių ar pelkių, per 10 darbo dienų privalo žemės sklypo savininkui raštu (registruotu laišku) apie tai pranešti ir pasiūlyti rinktis žemės sklypą šios ar kitos savivaldybės seniūnijos kitos kadastro vietovės teritorijoje. Tokiu atveju žemės sklypo savininkas žemėtvarkos skyriui, kuriam pateiktas prašymas žemės sklypo ploto skirtumą kompensuoti nustatyto ploto skirtumo dydžio žemės ar miško sklypu, per 10 darbo dienų nuo pranešimo gavimo pateikia prašymą ir nurodo, kurios kitos kadastro vietovės teritorijoje pageidauja gauti žemės sklypą. Žemėtvarkos skyrius per 10 darbo dienų šį prašymą ir Nacionalinės žemės tarnybos vadovo arba jo įgalioto žemėtvarkos skyriaus vedėjo (arba apskrities viršininko) įsakymą dėl privačios žemės sklypo kadastro duomenų pakeitimo, kuriame nurodomas nustatyto sklypo ploto skirtumo kompensavimo būdas – kompensuoti žemės ar miško sklypu, persiunčia tam žemėtvarkos skyriui, kurio veiklos teritorijoje žemės sklypą savininkas pageidauja gauti. Dar vėliau pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodiką, žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuojamas žemės arba miško sklypas, o žemės sklypą suformavus Kadastro nuostatų nustatyta tvarka, Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima sprendimą dėl žemės sklypo ploto skirtumo, kai išmatuoto žemės sklypo plotas yra mažesnis, kompensavimo perduodant žemės sklypą.

V. J. D. grąžinto natūra žemės sklypo kadastriniai matavimai buvo atlikti iki 2010 m. birželio 30 dienos. Jis nuo 2007 metų pageidavo gauti papildomą lygiavertį žemės sklypą.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, veikdamas pagal teisės aktų reikalavimus, turėjo V. J. D. atžvilgiu 2005 - 2008 metais taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ patvirtinto Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo 24 punktą, o to nepadaręs ir 2013 m. liepos 12 d. gavęs naują V.J. D. prašymą – taikyti Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalį bei Privačios žemės, miško sklypo ploto skirtumo kompensavimo tvarkos aprašo 8 punktą, perduoti pareiškėjui žemės sklypą, kompensuojantį žemės sklypo ploto skirtumą, kai išmatuoto žemės sklypo plotas yra mažesnis. To atsakovas nepadarė, nepagrįstai pareiškėjui taikydamas standartinę nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūrą ir priimdamas šioje byloje ginčijamus individualius administracinius aktus.

Darytina išvada, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, be to, netinkamai įvertino tai, kad pareiškėjui nuosavybės teisės jau buvo atkurtos jo pageidautu būdu, o žemės ploto trūkumo atsiradimo priežastys objektyviai nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir pareiškėjas neturėjo galimybės laikytis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatytų terminų.

Taigi ginčijami atsakovo aktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, t.y. yra neteisėti iš esmės ir turi būti panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Panaikinus Tarnybos Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 7SD-(14.7.104)-2749 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo" ir Tarnybos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. IT-(7.5)-57 „Dėl V. J. D. skundo išnagrinėjimo", atsakovas privalėtų patikrinti, ar pareiškėjo pageidaujamoje kadastrinėje vietovėje yra laisvos valstybinės žemės, ir, esant teigiamam atsakymui, turėtų pradėti žemės sklypo, kompensuojančio žemės sklypo ploto skirtumą, kai išmatuoto žemės sklypo plotas yra mažesnis, perdavimo pareiškėjui procedūrą.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. J. D. apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

„V. J. D. skundą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 7SD-(14.7.104)-2749 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo" ir Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. IT-(7.5)-57 „Dėl V. J. D. skundo išnagrinėjimo“

Sprendimas neskundžiamas

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas