A-1632-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1632-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00673-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.1; 12.3.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, A. K. ir J. S. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. A. (V. A.) (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. sausio 28 d. teismui padavė skundą (I t., b. l. 1–8), kuriame prašė:

1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Vilniaus filialas) 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą (sprendimas įformintas įrašu, kurio pagrindu 2013 m. rugpjūčio 23 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas: naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka; registro Nr. (duomenys neskelbtini); daiktas: pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini));

2) priimti naują sprendimą – atsisakyti tenkinti pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), bendraturčio M. K. atstovės advokatės A. P. 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymą;

3) panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13)-28715 atsisakyti tenkinti pareiškėjo V. A., veikiančio per įgaliotinę R. P., prašymą pateikti dokumentų, kurių pagrindu 2013 m. rugpjūčio 23 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka; registro Nr. (duomenys neskelbtini); daiktas: pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), bei Nekilnojamojo turto registre įregistruotų dokumentų apie pastato, esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises patvirtintas kopijas;

4) priimti naują sprendimą – tenkinti pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), bendraturčio V. A. atstovės R. P. 2013 m. spalio 22 d. prašymą Nr. 5777548 pateikti dokumentų, kurių pagrindu 2013 m. rugpjūčio 23 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka; registro Nr. (duomenys neskelbtini); daiktas: pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), bei Nekilnojamojo turto registre įregistruotų dokumentų apie pastato, esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises patvirtintas kopijas;

5) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 324 dalyje, kuria paliktas galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas (sprendimas įformintas Nekilnojamojo turto registro įrašu) ir 2013 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. VILIN(12.5.13)-28715;

6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas). Sužinojusi, kad Pastato bendraturčio M. K. prašymo pagrindu Vilniaus filialas 2013 m. rugpjūčio 23 d. įregistravo juridinį faktą – naudojimosi Pastatu tvarką, ir siekdama patikrinti juridinio fakto įregistravimo pagrindus bei teisėtumą pareiškėjo atstovė R. P. kreipėsi į Vilniaus filialą prašydama pateikti dokumentų, kurių pagrindu įregistruota naudojimosi Pastatu tvarka, kopijas, tačiau Vilniaus skyrius 2013 m. spalio 28 d. raštu tokį prašymą atsisakė patenkinti, o Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu paliko galioti pareiškėjo ginčijamus Vilniaus filialo 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir 2013 m. spalio 28 d. sprendimus.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijami sprendimai yra priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Įstatymas), Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) reikalavimus. Vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies ir CK 4.75 straipsnio 1 dalies, taip pat šioms nuostatoms analogiškomis 1984 m. rugpjūčio 3 d. dovanojimo sutarties Nr. 7-5120 (toliau – ir Dovanojimo sutartis) sudarymo metu galiojusios 1964 m. redakcijos CK nuostatomis, naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka gali būti nustatoma tik pačių bendraturčių sutarimu ir tik nesant tokio sutarimo ji gali būti nustatoma teismo sprendimu, o galimybių nustatyti gyvenamojo namo naudojimosi tvarką dovanojimo sutartimis nei šiuo metu galiojančio, nei 1984 metais galiojusio CK nuostatos nenumatė.

Šiuo atveju Pastato bendraturčiai tarpusavio susitarimu nėra nustatę Pastato naudojimosi tvarkos, kuri būtų notariškai patvirtinta, pastato naudojimosi tvarka taip pat nėra įregistruota ir viešame registre, todėl asmenys, įgydami pastato dalį, negalėjo ir negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo buvę pastato dalies bendraturčiai (CK 4.81 str. 2 d.). Vilniaus filialas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu įregistravo juridinį faktą – naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, remdamasis Dovanojimo sutartimi, kuria vienas buvęs bendraturtis padovanojo jam priklaususią idealiąją 1/4 dalį naujam (dabartiniam) bendraturčiui.

Kadangi vieno bendraturčio sudaryta dovanojimo sutartis nėra visų pastato bendraturčių susitarimas dėl pastato naudojimosi tvarkos, todėl atsakovas, priimdamas sprendimą įregistruoti naudojimosi tvarką, vadovaudamasis Dovanojimo sutartimi, pažeidė ankščiau minėtas CK normas ir priėmė neteisėtą sprendimą. Vilniaus filialo sprendimas atsisakyti pateikti prašomus dokumentus priimtas neatsižvelgiant ir nevertinant pateikto įgaliojimo turinio, taip pat neatsižvelgiant į CK įtvirtintą atstovavimo institutą. Nurodo, kad Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendime pažeidžiant teisės aktų reikalavimus nepasisakyta nei dėl turinio prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, nei dėl taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl šis sprendimas naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 69–72).

Paaiškino, kad tiek teritorinis, tiek centrinis registratorius, priimdami skundžiamus sprendimus, jokių jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė ir veikė jiems teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose. Nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl Dovanojimo sutarties, kaip tariamai netinkamo pagrindo juridinio fakto apie nustatytą naudojimosi tvarką registracijai atlikti, bei dėl atsakovo tariamai neatliktų pareigų yra nepagrįsti, taip pat pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog teritorinis registratorius, atsisakydamas pareiškėjo įgaliotam asmeniui R.

P. pateikti prašomų dokumentų kopijas, neatsižvelgė ir nevertino pateikto 2012 m. kovo 1 d. įgaliojimo, reg. Nr. 14-1267. Nurodė, kad VĮ Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose atsakovas yra laikomas viešojo administravimo subjektu, kuris privalo veikti tik įstatymo suteiktų įgaliojimų ribose ir laikytis jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Vadovaujantis Įstatymo 2 straipsniu, 5 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio nuostatomis, registro tvarkytojas atsako už tai, kad registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, ir neturi įstatymų suteiktos teisės daryti savarankiškų išvadų aiškindamas arba interpretuodamas pateiktų dokumentų turinį, konstatuoti ir vertinti faktus ar jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumą.

Registro įrašai yra daromi kompetentingų subjektų išduotų pirminių dokumentų, nurodytų Įstatymo 22 straipsnyje, pagrindu, o Registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų perkėlimas į Registrą. Šiuo atveju M. K. nuosavybės teisė į 1/4 Pastato dalį įregistruota 1984 m. rugpjūčio 3 d. dovanojimo sutarties pagrindu, ji yra patvirtinta notaro, nenuginčyta ir galiojanti, o Dovanojimo sutarties 8 punkte nurodyta, jog šiam asmeniui nuosavybėn pereina patalpos, plane pažymėtos 2-1 (8,66 kv. m), 2-2 (14,61 kv. m), 2-3 (5,44 kv. m), 2-4 (5,80 kv. m), 2-5 (7,54 kv. m), be to, naudojimosi namų valda (taip pat ir Pastatu) tvarka buvo nustatyta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto Sovietskij rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimu.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šiuo atveju atsakovas neturėjo įstatymų suteiktos teisės kvestionuoti notaro patvirtintos Dovanojimo sutarties turinio teisėtumo, o juridinis faktas apie nustatytą naudojimosi Pastatu tvarką įregistruotas pagrįstai ir teisėtai.

Dokumentai, kurių kopijas atsakovas atsisakė pateikti pareiškėjo įgaliotinei R. P., patvirtina kitų buvusių ar esamų Pastato bendraturčių daiktines (nuosavybės) teises, bet ne pareiškėjo ar jo įgaliotinės, taip pat minėtų sutarčių šalimis nei pareiškėjas, nei jo įgaliotinė nėra, todėl šių sutarčių pagrindu registro duomenys apie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančią Pastato dalį bei pareiškėjo nuosavybės teisės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje nebuvo tvarkomi. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Įstatymo 42 straipsnio 5 dalies nuostatomis, šiuo atveju nei pareiškėjas, nei jo įgaliotinė neturi teisės gauti prašomų dokumentų kopijų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 36). Paaiškino, kad nesutikimą su skundu grindžia VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendime Nr. 324 išdėstytais motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. (M. K. teisių perėmėja) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 40–42).

Paaiškino, kad M. K. nuosavybės teisę į 1/4 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įgijo notariškai patvirtinta ir teisės aktų nustatyta tvarka 1984 m. rugpjūčio 24 d. įregistruota 1984 m. rugpjūčio 3 d. dovanojimo sutartimi iš sesers J. K.. Pagal Dovanojimo sutarties 8 punktą ir planą nuolatiniam naudojimui, atsakovui perėjo nuosavybės teisė į šias patalpas: 2-1 kambarys (8,66 kv. m.), 2-2 kambarys (14,61 kv. m.), 2-3 kambarys (5,44 kv. m.), 2-5 priestatas (7,54 kv. m.), 2-4 virtuvė (5,80 kv. m). Lietuvos TSR Vilniaus m.

Tarybų rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. liepos 31 d. pažyma Nr. K-971 patvirtina, kad J. K. buvo teisėtai leidžiama sudaryti 36,25 kv. m gyvenamojo namo dovanojimo sutartį su M. K., konkrečiai nurodant namo dalį pagal planą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tiek 1984 m. liepos 31 d. pažyma Nr. K-971, tiek notarine tvarka patvirtinta Dovanojimo sutartis patvirtina, kad M. K. nuolatiniam naudojimui perduota nuosavybės teisė nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, viešame registre užregistruoti duomenys yra teisėti, o įregistruota viešame registre nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis sukelia pasekmes tretiesiems asmenims.

Kadangi įsigaliojus naujajam CK, M. K. Dovanojimo sutarties pagrindu įgytos nuosavybės teisės konkreti dalis viešo registro duomenimis nebuvo apibrėžta kaip juridinis faktas, atsirado būtinybė kreiptis į Registro tvarkytoją dėl duomenų sutikslinimo. 1964 m. Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. įsiteisėjusiu sprendimu buvo nustatyta pastovi namų valdos naudojimosi tvarka. Ši tvarka nustatyta pareiškėjui, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. N. S. ir bendraturčiui A. D. teisme sudarius taikos sutartį, vykdant teismo sprendimą buvo atliktas namų valdos padalinimas, o 1964 m. gruodžio 18 d. teismo vykdytoja surašė patvarkymo aktą.

Kadangi M. K. priimant teismo sprendimą nebuvo pastato bendraturtis, jis negalėjo pateikti registruoti nuolatinio naudojimosi patalpomis teismo sprendimo pagrindu. Kai po įvykdyto teismo sprendimo M. K. dovanojimo sutarties pagrindu įgijo teisę valdyti padovanotą namo dalį, vadovaudamasis Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio nuostatomis jis kreipėsi į registro tvarkytoją su prašymu patikslinti Pastato kadastro duomenis tik ta apimtimi, kiek tai susiję su jo nuosavybės teise pastoviai valdoma nekilnojamojo daikto dalimi ir pateikė notariškai patvirtintą nekilnojamojo daikto perleidimo sutartį, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai įregistravo juridinį faktą.

Atsakovas taip pat pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjui jo prašomus dokumentus. Nurodė, kad faktiškai visi reikalaujami dokumentai pareiškėjui yra žinomi, šio fakto neginčija ir pats pareiškėjas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. S. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti (I t., b. l. 123).

Paaiškino, kad ji palaiko pareiškėjo poziciją. Nurodė, kad jau nuo 1945 m. Pastatas yra padalintas į butus ir nuo to laiko buvo laikomas tribučiu namu. Šiame name butas Nr. l yra paskirtas J. S., Nr. 2 – M. K. ir Nr. 3 – V. A., o 1964 m. sausio 9 d. teismo sprendimo pagrindu buvo nustatyta naudojimosi namu ir name esančiais kambariais tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu (I t., b. l. 155–164) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat priteisė A. K. iš V. A. (V. A.) 1 405,25 Lt (406,99 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir dėl juridinio fakto įregistravimo išdėstė 1996 m. rugsėjo 24 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnio, 3 straipsnio, 4 straipsnio nuostatas. Vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi (2007 m. birželio 28 d. Įstatymo Nr. X-1239 redakcija), Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Įstatymo 14 straipsnyje numatyta, kad daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą nekilnojamojo turto registre registruojamos nekilnojamojo daikto registro įrašu, kuriame nurodomi duomenys apie daiktinės teisės turėtoją bei dokumentas, kurio pagrindu atsirado registruojama teisė. Teismas taip pat išdėstė Įstatymo 22 ir 23 straipsnių, 26 straipsnio 2, 3 dalių ir 29 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (negalioja nuo 2014 m. gegužės 1 d.) 27.1-27.4 punktus, 28 punktą.

Teismas, remdamasis ankščiau paminėtomis teisės aktų nuostatomis, darė šias bylai reikšmingas išvadas: 1) duomenys į Nekilnojamojo turto registrą įrašomi tik tam tikrų Įstatymo 22 straipsnyje numatytų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinančių dokumentų, kurie turi būti pateikiami registro tvarkytojui kartu su prašymu įregistruoti daiktines teises, pagrindu; 2) visi registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nėra nuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka; 3) Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis, neturi teisės daryti savarankiškas išvadas aiškinant arba interpretuojant pateiktų dokumentų, išvardintų Įstatymo 22 straipsnyje, turinį, o atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ir juridinius faktus turi tik tuo atveju, jeigu prašymo nagrinėjimo metu yra nustatoma nors viena iš Įstatymo 29 straipsnyje numatytų aplinkybių.

Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu juridinis faktas – nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka – įregistruotas dėl 1/4 pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o šio juridinio fakto įregistravimo teisinis pagrindas yra 1984 m. rugpjūčio 3 d. dovanojimo sutartis Nr. 7-5120, kurios 8 punktas nustatė, kad M. K. nuosavybėn pereina šios patalpos: 2-1 (8,66 kv. m), 2-2 (14,61 kv. m), 2-3 (5,44 kv. m), 2-4 (5,80 kv. m) ir 2-5 (7,54 kv. m) (b. l. 98-99, 100, 113-116). Nustatyta, kad 1984 m. rugpjūčio 3 d. dovanojimo sutartis įregistruota 1984 m. rugpjūčio 24 d. ir yra patvirtinta notaro (b. l. 98-99, 100). Be to, Dovanojimo sutartis sudaryta turint Vykdomojo komiteto 1984 m. liepos 31 d. leidimą sudaryti dovanojimo sutartį Nr. K-971, kuriame nurodyta, kad dovanojama namo dalis sudaryta iš šių patalpų: 2-l (8,66 kv. m), 2-2 (14,61 kv. m), 2-3 (5,44 kv. m), 2-4 (5,80 kv. m) ir 2-5 (7,54 kv. m) (I t., b. l. 104, 105). Taip pat nustatyta, kad Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas 1964 m. vasario 3 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto Sovietskij rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimą ir 1964 m. gruodžio 18 d. teismo vykdytoja aktu padalino namų valdą pagal Vilniaus Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimą šiuo būdu: V. A. (pareiškėjui) paskirti kambariai 3-3, 3-2, 3-5, 3-4, 3-1; J. F. S. – 1-1, 1-2, 1-3, 1-4; J. K. – kambariai 2-1 ir 2-2 (b. l. 80, 108-109, 110-111, 124-125). Pažymėta, kad 1964 m. patalpa 2-1 buvo 13,66 kv. m ploto ir šiuo metu atitinka patalpas 2-1 (8,66 kv. m) ir 2-3 (5,44 kv. m) (I t., b. l. 46-47, 48-49, 86-97).

Teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijų ir registro duomenų teisingumo (2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, 2013 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-951/2013, 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012). Teismas darė išvadą, kad Vilniaus filialas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pagrįstai tenkino M. K. atstovės prašymą sutikslinti/papildyti Pastato Nekilnojamojo turto registro duomenis įrašant į jį duomenis apie juridinį faktą – nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka.

Dėl atsisakymo išduoti dokumentų kopijas teismas nurodė Įstatymo 42 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nustatyta, kad 2012 m. kovo 1 d. pareiškėjas V. A. kartu su sutuoktine A. A. įgaliojo dukrą R. P., be kita ko, užregistruoti pakeitimus VĮ Registrų centre, gauti įregistruotus nuosavybės dokumentus ir kitus dokumentus, rašyti jų vardu pareiškimus, prašymus, sutikimus, atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su 683/1900 dalies žemės sklypo ir jame esančių statinių: 1/2 dalies gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų statinių naudojimu ir pardavimu (įgaliojimo Notarinio reg. Nr. 14-1267) (b. l. 14-15). Minėtas įgaliojimas, veikiant pareiškėjo vardu, buvo pateiktas VĮ Registro centro Vilniaus filialui kartu su 2013 m. spalio 22 d. prašymu išduoti 1995 m. lapkričio 17 d. dovanojimo sutarties Nr. 8467, 1964 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-11120, 1961 m. spalio 2 d. dovanojimo sutarties Nr. 17-21150, 1959 m. kovo 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1/1608 kopijas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 1995 m. lapkričio 17 d. dovanojimo sutartis Nr. 8467 yra sudaryta tarp J. R. ir J. S.; 1964 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1-11120 yra sudaryta tarp J. K. ir A. D.; 1961 m. spalio 2 d. dovanojimo sutartis Nr. 17-21150 yra sudaryta tarp A. D. ir J. K.; 1959 m. kovo 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1/1608 yra sudaryta tarp T. R. ir J. S. (buvusios O.), Č. O., M. A. (I t., b. l. 21-23, 77). Taigi nei pareiškėjas V. A., nei jo įgaliotas asmuo R. P. nėra minėtų sutarčių dalyviai, todėl, vadovaujantis Įstatymo 42 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nei pareiškėjas, nei jo įgaliotas asmuo šiuo atveju neturėjo teisės gauti prašomų pateikti dokumentų kopijų. Pareiškėjo argumentus, jog atsakovas, priimdamas 2013 m. spalio 28 d. sprendimą, neatsižvelgė ir nevertino pateikto 2012 m. kovo 1 d. įgaliojimo turinio, paneigia paties ginčijamo sprendimo turinys, iš kurio matyti, kad kartu su šiuo sprendimu, kuris buvo adresuotas pareiškėjo įgaliotam asmeniui R. P., buvo pateikta prašoma pateikti Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1984 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 235, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruota V. A. nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus – 1/2 dalį pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kopiją (I t., b. l. 16, 112). Taigi išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas R. P. laikė teisėta pareiškėjo įgaliotine ir jos prašymą išnagrinėjo teisės aktuose nustatyta tvarka. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad Vilniaus filialas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. VILIN(12.5.13.)-28715 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjo atstovei kitų prašomų pateikti dokumentų kopijas.

Teismas konstatavo, kad skundžiami VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. rugpjūčio 23 d., 2013 m. spalio 28 d. sprendimai ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti teisinio pagrindo nėra. Pareiškėjo skundo reikalavimai priimti naujus sprendimus yra išvestiniai reikalavimai šioje byloje ginčijamų sprendimų atžvilgiu, todėl, pripažinus minėtus administracinius aktus teisėtais ir pagrįstai, teisinio pagrindo tenkinti šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus nėra.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas nustatė, kad netenkinus pareiškėjo skundo buvo apgintos ir trečiojo suinteresuoto asmens A. K., nesutikusios su pareiškėjo reikalavimais, teisės, todėl ji turi teisę į atstovavimo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, atlyginimą. Ji prašė priteisti 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 150). A. K. byloje atstovavo advokatė A. P. (b. l. 148-149). Byloje pateiktas 2014 m. lapkričio 21 d. pinigų priėmimo kvitas dėl 1 500 Lt už suteiktas teisines paslaugas šioje byloje (b. l. 152). Nustatyta, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovė 2014 m. vasario 24 d. parengė atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir atstovavo 2014 m. lapkričio 25 d. teismo posėdžio, trukusio 46 min., metu (b. l. 40-42, 153). Šiuo atveju bendras atstovavimo laikas teisme apvalinamas iki 1 val., todėl maksimali priteistina suma siekia 155,25 Lt (1 035 Lt (atstovavimo teisme metu galiojusi minimali mėnesinė alga) x 0,15). Likusi prašoma priteisti 1 250 Lt suma už atsiliepimo į skundą surašymą (atsiliepimo į skundą surašymo metu galiojo 1 000 Lt dydžio minimali mėnesinė alga) neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punkte numatyto maksimalaus taikytino koeficiento už ieškinio surašymą dydžio – 3. Dėl nurodytų motyvų A. K. iš pareiškėjo priteista 1 405,25 Lt (155,25 + 1 250) bylinėjimosi išlaidų.

III. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (I t., b. l. 167-176) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos įregistravimo pareiškėjas išdėsto, jog tiek šiuo metu galiojančios, tiek ir 1984 metais galiojusios įstatymų normos numatė, jog naudojimosi tvarka gali būti nustatoma tik pačių bendraturčių sutarimu ir tik nesant tokio sutarimo ji gali būti nustatoma teismo sprendimu. Galimybių nustatinėti gyvenamojo namo naudojimosi tvarką dovanojimo sutartimis nei šiuo metu galiojantys, nei 1984 metais galioję įstatymai nenumatė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą (sprendimas įformintas registro įrašu) įregistruoti juridinį faktą – naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, remiantis 1984 m. rugpjūčio 3 d. dovanojimo sutartimi Nr. 7-5120, kuria vienas buvęs bendraturtis padovanojo jam priklaususią idealiąją 1/4 dalį naujam (dabartiniam) bendraturčiui, kartu vienasmeniškai nustatydamas naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką ir perduodamas tuo pačiu teisę naudotis daugiau kaip 1/4 dalimi, t. y. ir dalimi pareiškėjo turto, į ankščiau minėtas teisės normas neatsižvelgė, jų netaikė, todėl padarė materialinės teisės normų pažeidimą, dėl ko priėmė neteisėtą ir todėl naikintiną sprendimą.

Atsakovas ginčo sprendimą, kuriuo buvo įregistruota naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, – padarytas atitinkamas įrašas viešame registre, įregistravo 2013 m. rugpjūčio 23 d., pagrindu nurodydamas 1984 m. rugpjūčio 3 d. dovanojimo sutartį, taigi praėjus daugiau kaip 29 metams nuo dovanojimo sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į tai, kad pagal dovanojimo sandorio sudarymo metu galiojusį įstatyminį reglamentavimą neįregistravimas sandorio turto registravimo įstaigoje, t. y. neišviešinimas atitinkamo juridinio fakto viešame registre, daro sandorį negaliojančiu, darytina išvada, kad atsakovas įregistravo negaliojantį juridinį faktą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pastarosios aplinkybės nevertino, todėl padarė materialinės teisės normų pažeidimą, dėl ko priėmė neteisėtą ir todėl naikintiną sprendimą.

Teismas, priimdamas sprendimą atsisakyti panaikinti atsakovo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą įregistruoti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką praėjus daugiau kaip 29 metams nuo Dovanojimo sutarties sudarymo, neatsižvelgė ir nevertino to, kad naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka nustatoma ne dovanojimo sutartimis, o bendraturčių sutarimu arba teismo sprendimu. Teismas, nurodęs atsakovo pareigas, kurias jis turi atlikti prieš priimdamas sprendimą registruoti juridinį faktą viešame registre, visiškai nepasisakė apie atsakovo neveikimą ignoruojant įstatymo nustatytas ir teismo nurodytas pareigas. Minėtos aplinkybės suponuoja, kad priimtas sprendimas be motyvų, dėl ko buvo padarytas procesinės teisės normų pažeidimas, sąlygojęs neteisėto sprendimo priėmimą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad, remiantis Dovanojimo sutartimi, atsakovas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu įregistravo naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką. Tačiau į bylą ankščiau nurodytų dokumentų nei originalų, nei įstatymo nustatyta tvarka patvirtintų kopijų nėra pateikta. Minėti dokumentai nebuvo pateikti ir pareiškėjui. Nuorodos į paprastas kopijas arba neoriginalaus dokumento kopijas nesudaro pagrindo priimti sprendimus viešojo administravimo srityje, juo labiau net nesudarant galimybės dėl šių aplinkybių pasisakyti pareiškėjui. Be to, atsakovas viešame registre įregistravo teisę trečiajam suinteresuotam asmeniui M. K. naudotis patalpomis 2-1 (8,66 kv. m), 2-2 (14,61 kv. m), 2-3 (5,44 kv. m), 2-4 (5,80 kv. m), 2-5 (7,54 kv. m), kai teismo cituoti dokumentai nurodo kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Vilniaus Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimą J. K. paskirti tik kambariai 2-1 ir 2-2. Siekdamas pateisinti akivaizdų neatitikimą, teismas papildomai pažymėjo, be nuorodos į jokius šaltinius, kad 1964 m. patalpa 2-1 buvo 13,66 kv. m ploto ir šiuo metu atitinka patalpas 2-1 (8,66 kv. m) ir 2-3 (5,44 kv. m). Tačiau, sudėjus teismo nurodytus 2-1 ir 2-3 patalpų plotus, gaunama suma 14,10 kv. m, kas neatitinka teismo išvados, kad 1964 m. patalpa 2-1 buvo 13,66 kv. m ploto. Teismas visiškai nepasisakė, kokiu pagrindu trečiasis suinteresuotas asmuo M. K. galėjo įgyti teisę naudotis dar kitomis patalpomis, t. y. 2-4 (5,80 kv. m) ir 2-5 (7,54 kv. m). Nurodytos aplinkybės suponuoja, kad priimtas sprendimas yra prieštaringas, nemotyvuotas, kad bylos aplinkybėms išaiškinti (patvirtinti arba paneigti) būtina surinkti naujus įrodymus, todėl prašytina teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Dėl atsisakymo pateikti dokumentus, kurių pagrindu įregistruota naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, nurodo, jog teismas sprendė, kad savininkas neturi teisės į įstatymo nustatytas savininko išimtines teises – valdyti, naudotis ir disponuoti nuosavybės teisės objektu bendru sutarimu bei netgi gauti dokumentų, kuriais remiantis nekilnojamojo turto registre įregistruotas nekilnojamasis daiktas, daiktinės teisės į jį. Tokiu būdu teismas padarė materialinės teisės normų (CK 4.72 str. 1 d., Įstatymo 42 str. 5 d. 1 p.) pažeidimą, netinkamai jas pritaikė ir aiškino, todėl priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą.

Dėl procesinių klausimų nurodo, jog Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 22 d. išrašas patvirtina, jog proceso dalyvis M. K. 2014 m. birželio 3 d. mirė. 1/4 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklauso mirusiajam M. K.. Niekam nepaveldėjus minėto asmens turto, teismas privalėjo vadovautis ABTĮ 55 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 99 straipsnio 1 punkto nuostatomis ir sustabdyti bylą, kol paaiškės mirusio asmens teisių perėmėjas. Teismui neįvykdžius minėtų įstatymo reikalavimų, buvo padarytas ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas procesinės teisės normos pažeidimas – pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, kas sudaro pagrindą panaikinti sprendimą.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 9–12) su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nurodo, jog Dovanojimo sutartis yra patvirtinta notaro, buvo sudaryta turint Vykdomojo komiteto 1984 m. liepos 31 d. leidimą sudaryti dovanojimo sutartį Nr. K-971, o namų valda (taip pat ir Gyvenamasis namas) buvo padalinta teismo vykdytojos pagal Vilniaus Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimą, kuris buvo paliktas galioti Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo 1964 m. vasario 3 d. nutartimi, todėl privalomas, vadovaujantis 1964 m. Civilinio proceso kodekso 14 straipsniu ir šiuo metu galiojančio Civilinio proceso kodekso 18 straipsniu, visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas nenurodė sąsajos tarp registro tvarkytojo pareigų ir konstatuotų faktinių aplinkybių. Pažymi, jog Dovanojimo sutartis yra vienas iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje išdėstytų juridinių faktų registravimo teisinių pagrindų, todėl teismas, atsižvelgdamas į šią aplinkybę, ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusias Nuostatų normas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011 ir kt.), pagrįstai konstatavo, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturi teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo, daryti savarankiškų išvadų aiškindamas ar interpretuodamas jam pateiktų dokumentų, išvardintų Įstatymo 22 straipsnyje, turinį, o jo funkcija yra tik duomenų iš pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į registrą.

Pabrėžia, kad Dovanojimo sutartis Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure buvo įregistruota 1984 m. rugpjūčio 24 d., t. y. nepraleidus apelianto nurodomo trijų mėnesių termino; šis faktas atsispindi ir Nekilnojamojo turto registro (įrašo Nr. 10/111494) centrinio duomenų banko išraše, kurį kartu su skundu teismui buvo pateikęs pats apeliantas, be to, administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas jokių argumentų dėl tariamai praleisto 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino neteikė. Pareiškėjas neteisingai aiškina 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnio 2 dalies turinį. Trijų mėnesių registracijos terminas buvo numatytas pirkimo–pardavimo sutartimi (vadovaujantis 1964 m. Civilinio kodekso 282 str., šios taisyklės taikytinos ir dovanojimo sandoriui) įgytos nuosavybės teisės atsiradimo momentui nustatyti (1964 m. Civilinio kodekso 149 str. 2 d.) bei būtent pirkimo–pardavimo sutarties galiojimui patvirtinti (sandorio formos prasme). Patį pirkimo–pardavimo (šiuo atveju – dovanojimo) sandorį įregistravus tuometinėje nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje, visos jame numatytos sąlygos įsigalioja (įskaitant ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką ar konkretizuotą nuosavybės teisės dalį), kadangi sandorio sudarymo metu galioję teisės aktai nereglamentavo atskiro jų pagrindu atsiradusių juridinių faktų registravimo. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog juridinis faktas apie nustatytą naudojimosi Pastatu tvarką buvo įregistruotas teisės aktų reikalavimus atitinkančio, galiojančio, nenuginčyto ir nepanaikinto dokumento pagrindu.

Registro tvarkytojo sprendimas įregistruoti juridinį faktą apie M. K. nustatytą naudojimosi Pastatu tvarką buvo priimtas nustačius, jog Dovanojimo sutartis, vadovaujantis Įstatymo 22 straipsniu, yra pakankamas pagrindas minėto juridinio fakto registravimui. Kiti dokumentai nėra minėto juridinio fakto įregistravimo pagrindas, o tik patvirtina naudojimosi Pastatu tvarkos nustatymo aplinkybes. Patalpos, kuriomis naudosis M. K., įgijęs nuosavybės teisę į 1/4 dalį Pastato, yra aiškiai nurodytos nenuginčytoje, nepanaikintoje ir galiojančioje notaro patvirtintoje Dovanojimo sutartyje. Teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir jas tinkamai įvertino, o nustatinėti, kokiu pagrindu M. K. galėjo įgyti teisę naudotis atitinkamomis patalpomis, nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Apeliantas, nesutikdamas su tam tikra M. K. teise ir siekdamas įrodyti, jog minėtoje dovanojimo sutartyje naudojimui perduodamos patalpos buvo nurodytos nepagrįstai, turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Pabrėžia, jog sutartys, kurių kopijas buvo atsisakyta pateikti apelianto įgaliotinei R. P., patvirtina kitų buvusių ar esamų Pastato bendraturčių nuosavybės teises, bet ne apelianto ar jo įgaliotinės, ir šių sutarčių šalimis nei apeliantas, nei jo įgaliotinė nėra. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, jog apelianto teiginiai, susiję su tariamu materialinių teisės normų, reglamentuojančių bendrosios nuosavybės teisės objekto valdymą, disponavimą ir naudojimąsi juo, pažeidimu ir netinkamu jų taikymu bei aiškinimu, yra nepagrįsti.

Nurodo, jog M. K. mirus, jo teisių ir pareigų perėmėja tapo A. K., kuriai teismo posėdžio metu atstovavo advokatė A. P. ir kuri į administracinę bylą buvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–5) su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Išdėsto, jog daugiau nei 30 metų Dovanojimo sutartis, kurios pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė į 1/4 Pastato, pažymėto plane IA I/m, pagal kurį nuolatiniam naudojimui M. K. perėjo nuosavybės teisė į konkrečias patalpas: 2-1 kambarys 8,66 kv. m, 2-2 kambarys 14,61 kv. m, 2-3 kambarys 5,44 kv. m, 2-5 priestatas 7,54 kv. m, 2-4 virtuvė 5,80 kv. m, nebuvo kvestionuojama. ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad Dovanojimo sutartimi nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ar įstatymo saugomi interesai. Dovanojimo sutartimi M. J. K. perėmė nuosavybės teisę iš Janinos I. K. su tiek teisių ir pareigų į turtą, kiek jų turėjo buvusi savininkė, t. y. valdymo/naudojimo pastovi tvarka buvo bendraturčių nustatyta teismo sprendimu, kurio jie dėl nežinomų priežasčių neregistravo viešame registre, tačiau kuris be jokių abejonių sukelia bendraturčiams teises ir pareigas.

Pažymi, jog Dovanojimo sutartis yra notariškai patvirtinta, todėl apelianto naujai keliami argumentai dėl sutarties formos yra visiškai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintais Nekilnojamojo turto registro nuostatais, suformuota analogiška administracinio teismo praktika, padarė pagrįstą išvadą, kad registratoriaus padarytas 2013 m. rugpjūčio 23 d. registro įrašas atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Nurodo, jog visi dokumentai, dėl kurių įrodomosios galios apelianto suabejota apeliaciniame skunde ir kurių reikalaujama iš atsakovo, buvo pateikti pareiškėjui patvirtinti advokatės A. P. Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-251-863/2014 proceso metu. Po 2014 m. birželio 3 d. sutuoktinio M. K. mirties palikimą pagal įstatymą 2014 m. rugpjūčio 5 d. priėmė jo sutuoktinė A. K.. Šią aplinkybę patvirtina Vilniaus 40-ojo notarų biuro 2014 m. rugpjūčio 5 d. liudijimas, not. reg. Nr. AIR-1576. Teisių perėmėja A. K. teismo posėdyje buvo atstovaujama tos pačios atstovės advokatės A. P., įgaliojimai suteikti abiejų sutuoktinių 2013 m. vasario 20 d. pasirašytos teisinių paslaugų teikimo sutarties pagrindu Nr. AP-2013-02/02.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo, įforminto įrašu, kurio pagrindu 2013 m. rugpjūčio 23 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas juridinis faktas – 1984 m. rugpjūčio 3 d. dovanojimo sutarties Nr. 7-5120 pagrindu M. K. nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka į 1/4 pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašyto 2.1, 4.2 punktuose (registro Nr. (duomenys neskelbtini); daiktas: pastatas – gyvenamasis namas, adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini)), taip pat dėl pareiškėjo teisės gauti dokumentų, kurių pagrindu 2013 m. rugpjūčio 23 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka; registro Nr. (duomenys neskelbtini); daiktas: pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), bei Nekilnojamojo turto registre įregistruotų dokumentų apie pastato, esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises patvirtintas kopijas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (2014 m. birželio 3 d. proceso dalyvis M. K. mirė), kas sudaro pagrindą panaikinti sprendimą (ABTĮ 142 str. 1 d. 2 p.). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. posėdžio metu (I t., b. l. 143) į bylą vietoj mirusio trečiojo suinteresuoto asmens M. K. trečiuoju suinteresuotu asmeniu buvo įtraukta jo teisių perėmėja A. K., kurios interesams byloje atstovauja advokatė A. P.. Viliaus 40-ojo notarų biuro 2014 m. rugpjūčio 5 d. liudijimu (not. reg. Nr. AIR-1576) patvirtinta, kad po M. K. mirties jo palikimą pagal įstatymą perėmė jo sutuoktinė A. K.. Tokiu būdu teigti, jog teismas nepasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, nėra pagrindo, kadangi M. K. teisių perėmėja – jo sutuoktinė A. K. – byloje dalyvauja, teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme ji perėmė jo procesines teises.

Dėl juridinio fakto įregistravimo

Bylos duomenimis patvirtinta, jog nekilnojamasis daiktas – pastatas – gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas, kurio 1/2 dalis priklauso pareiškėjui V. A., 1/4 dalis – trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. (M. K. teisų perėmėjai) ir 1/4 dalis – trečiajam suinteresuotam asmeniui J. S. (I t., b. l. 113-116).

Pastato bendraturčio M. K. advokatė A. P. 2013 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, prašydama sutikslinti/papildyti M. K. 1/4 nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto – Pastato registro duomenis (I t., b. l. 73-74).

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu (sprendimas įformintas Nekilnojamojo turto registro įrašu) įregistravo juridinį faktą – nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, nurodant, kad M. K. nuolatiniam naudojimui pereina Pastato patalpos, plane pažymėtos 2-1 (8,66 kv. m), 2-2 (14,61 kv. m), 2-3 (5,44 kv. m), 2-4 (5,80 kv. m), 2-5 (7,54 kv. m.) (juridinis įregistravimo pagrindas Dovanojimo sutartis) (I t., b. l. 113-116).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl juridinio fakto įregistravimo, padarė išvadą, kad Vilniaus filialas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pagrįstai tenkino M. K. atstovės prašymą sutikslinti/papildyti Pastato Nekilnojamojo turto registro duomenis įrašant į jį duomenis apie juridinį faktą – nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka.

Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, jog ginčo santykius reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis apibrėžia nekilnojamojo turto registro paskirtį – pagal įstatymą ši institucija įsteigta nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymo, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti. Nekilnojamojo turto registro įstaigoms nesuteikti įgaliojimai priimti savarankiškus sprendimus, keičiančius nekilnojamojo turto objektų teisinį statusą. Nekilnojamojo turto registro įrašai daromi kitų kompetentingų subjektų išduotų pirminių dokumentų, išvardintų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, pagrindu.

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu; prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo; prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą, o 3 dalyje numatyta, kad dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys.

Pagal Įstatymo 26 straipsnio 4 dalį, sprendimų dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų įregistravimo priėmimo tvarką ir jų formą nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27.1-27.4 punktai (2007 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 240 redakcija) nustatė, kad nagrinėjant prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, patikrinama, ar: registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas; registruoti pateiktuose dokumentuose yra visi duomenys, numatyti Įstatymo 23 straipsnyje; nėra aplinkybių, numatytų Įstatymo 29 straipsnyje; prašyme nurodyti visi asmenys, susiję su registracija, jų identifikavimo duomenys, taip pat dalykas, kurį prašoma įregistruoti ar išregistruoti. Vadovaujantis Nuostatų 28 punktu, išnagrinėjus prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, gali būti priimamas vienas iš sprendimų, nurodytų Įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju juridinio fakto įregistravimo pagrindas buvo Dovanojimo sutartis.

Pareiškėjo teigimu, naudojimosi daiktu tvarka nagrinėjamu atveju galėjo būti nustatoma tik bendraturčių sutarimu arba jo nesant – teismo sprendimu (CK 4.81 str. 1 ir 2 d., 4.75 str. 1 d.). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nustatyta, kad Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas 1964 m. vasario 3 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto Sovietskij rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimą, kuriame namų valdos naudojimo tvarka, 1964 m. gruodžio 18 d. teismo vykdytojos aktu padalinta pagal Vilniaus Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimą, numatyta taip: V. A. (pareiškėjui) paskirti kambariai 3-3, 3-2, 3-5, 3-4, 3-1; S. J. F. – kambariai 1-1, 1-2, 1-3, 1-4; J. K. – kambariai 2-1 ir 2-2 (I t., b. l. 80, 108-109, 110-111, 124-125). Taigi bylos duomenys patvirtina, kad naudojimosi Pastatu tvarka teismo sprendimu jau buvo nustatyta, t. y. naudojimosi Pastatu tvarka buvo nustatyta ne Dovanojimo sutartimi, kaip nurodo pareiškėjas.

Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, jog šiuo atveju Dovanojimo sutartis – rašytinis sandoris – atitinka Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą juridinį faktą patvirtinantį dokumentą, kuriuo remiantis juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre (rašytinis sandoris). To paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog Nekilnojamojo turto registre registruojami su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susiję juridiniai faktai – sandoriai ir sprendimai, kurie keičia registruojamo nekilnojamojo daikto teisinį statusą ar iš esmės keičia jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybes.

Dovanojimo sutarties 8 punktas nustatė, kad M. K. nuosavybėn pereina šios patalpos: 2-1 (8,66 kv. m), 2-2 (14,61 kv. m), 2-3 (5,44 kv. m), 2-4 (5,80 kv. m) ir 2-5 (7,54 kv. m) (I t., b. l. 98-99, 100, 113-116). Bylos duomenimis patvirtinta, kad 1984 m. rugpjūčio 3 d. dovanojimo sutartis įregistruota RTIB Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure rejestrų knygoje Nr. 141-22 ir yra patvirtinta notaro (I t., b. l. 98-99, 100), todėl pareiškėjo argumentas, jog Dovanojimo sutartis buvo neįregistruota, yra nepagrįstas. Be to, Dovanojimo sutartis sudaryta turint Vykdomojo komiteto 1984 m. liepos 31 d. leidimą sudaryti dovanojimo sutartį Nr. K-971, kuriame nurodyta, kad dovanojama namo dalis sudaryta iš šių patalpų: 2-l (8,66 kv. m), 2-2 (14,61 kv. m), 2-3 (5,44 kv. m), 2-4 (5,80 kv. m) ir 2-5 (7,54 kv. m) (I t., b. l. 104, 105).

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012). Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, be to, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011). Nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012).

Nagrinėjamu atveju Dovanojimo sutartyje buvo numatyta konkreti M. K. nuosavybėn pereinanti Pastato dalis, ši sutartis vertintina kaip kitų kompetentingų subjektų išduotas pirminis dokumentas, kuris pateko į Įstatymo 22 straipsnyje numatytų dokumentų, kuriais remiantis daromi Nekilnojamojo turto registro įrašai, sąrašą, todėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, nenustačius Įstatymo 29 straipsnyje numatytų aplinkybių, kurioms esant Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi atsisakyti registruoti juridinius, faktus, nebuvo pagrindo atsisakyti įrašyti duomenis apie juridinį faktą – nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką. Pareiškėjui nesutinkant su Dovanojimo sutartimi, t. y. ginčijant M. K. nuosavybės teisę į Pastato apimtį ir kvestionuojant, kokiu pagrindu M. K. galėjo įgyti teisę naudotis 2-4 (5,80 kv. m) ir 2-5 (7,54 kv. m) patalpomis, ginčas keliamas privatinės teisės normų srityje, atitinkamai tokio ginčo išsprendimas priklauso bendrosios, o ne administracinio teismo kompetencijai ir nepatenka šios bylos nagrinėjimo dalyką.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pagrįstai tenkino M. K. atstovės prašymą sutikslinti/papildyti Pastato Nekilnojamojo turto registro duomenis įrašant į jį duomenis apie juridinį faktą. Dėl šių priežasčių nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo.

Dėl atsisakymo išduoti dokumentų kopijas

Pareiškėjo V. A. įgaliota atstovė R. P. 2013 m. spalio 22 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą prašydama išduoti šių dokumentų kopijas: Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1984 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 235, 1995 m. lapkričio 17 d. dovanojimo sutarties Nr. 8467, 1964 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-11120, 1961 m. spalio 2 d. dovanojimo sutarties Nr. 17-21150, 1959 m. kovo 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1/1608 (I t., b. l. 112), tačiau Vilniaus filialas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. VILIN(12.5.13.)-28715 pateikė pareiškėjo atstovei R. P. tik Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1984 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 235 kopiją, o kitų prašomų dokumentų kopijas atsisakė pateikti, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 5 dalimi (b. l. 16).

Nekilnojamojo turto registro 42 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog dokumentų, kuriais remiantis nekilnojamojo turto registre įregistruotas nekilnojamasis daiktas, daiktinės teisės į jį, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai ar kitos žymos, kopijos motyvuotu prašymu teikiamos tik jo savininkams, daiktinių teisių turėtojams, asmenims, turintiems teisę paveldėti mirusio asmens daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, teismams ir teisėtvarkos institucijoms, advokatams (advokatų profesinėms bendrijoms) ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms, notarams, antstoliams ir mokesčių administratoriams.

Pareiškėjo manymu, jo prašomų dokumentų kopijos jam turėtų būti pateikiamos dėl to, jog jis nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas nekilnojamojo daikto bendraturčiu.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 1995 m. lapkričio 17 d. dovanojimo sutartis Nr. 8467 yra sudaryta tarp J. R. ir J. S.; 1964 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1-11120 yra sudaryta tarp J. K. ir A. D.; 1961 m. spalio 2 d. dovanojimo sutartis Nr. 17-21150 yra sudaryta tarp A. D. ir J. K.; 1959 m. kovo 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1/1608 yra sudaryta tarp T. R. ir J. S. (buvusios O.), Č. O., M. A. (I t., b. l. 21-23, 77). Tiesa, jog nei pareiškėjas V. A., nei jo įgaliotas asmuo R. P. nėra minėtų sutarčių dalyviai. Taip pat svarbu yra tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad minėti dokumentai būtų susiję su pareiškėjui dalinės nuosavybės teise priklausančia nekilnojamojo turto dalimi, t. y. pareiškėjas nepagrindė, jog šių sutarčių pagrindu buvo tvarkomi registro duomenys apie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančią Pastato dalį – pareiškėjo nuosavybės teisės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Pagal CK 4.73 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Nagrinėjamu atveju iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys yra atskirtos, tai patvirtina ir kiti šios bylos duomenys. Įstatymo 42 straipsnio 5 dalyje nėra detalizuota bendraturčių teisė gauti dokumentų, kuriais remiantis nekilnojamojo turto registre įregistruotas nekilnojamasis daiktas, daiktinės teisės į jį, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai ar kitos žymos, kopijos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pareiškėją ir jo įgaliotą asmenį pagrįstai laikė kaip neturėjusius teisės gauti prašomų pateikti dokumentų kopijas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundžiami VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. spalio 28 d. sprendimas ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti teisinio pagrindo nėra. Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimas priimti naują sprendimą – tenkinti Pastato bendraturčio V. A. atstovės R. P. 2013 m. spalio 22 d. prašymą Nr. 5777548 pateikti dokumentų, kurių pagrindu 2013 m. rugpjūčio 23 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, patvirtintas kopijas – yra išvestinis reikalavimas, pripažinus minėtus administracinius aktus teisėtais ir pagrįstais, teisinio pagrindo tenkinti šį pareiškėjo skundo reikalavimą nėra.

Dėl teismo išlaidų paskirstymo

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas V. A. pateikė prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, tačiau jis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies prasme nelaikytina šalimi, kurios naujai priimtas sprendimas – jo skundas atmestas, todėl jis neturi teisės į teismo išlaidų atlyginimą iš kitos šalies, atitinkamai jo prašymas dėl teismo išlaidų atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. prašo priteisti iš pareiškėjo 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ji pateikė 2015 m. sausio 8 d. sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas Nr. 15/01/02 ir pinigų priėmimo kvitą (serija LAT, Nr. 733669) (II t., b. l. 7-8), patvirtinančius, jog A. K. advokatei A. P., atstojančiai ją pagal 2012 m. spalio 15 d. atstovavimo sutartį (I t., b. l. 43), už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 300 Eur.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 44 straipsnio 5 dalis expressis verbis numato, kad tretieji suinteresuoti asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės. Taip pat, remiantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, jis turi teisę reikalauti atlyginti ir patirtas atstovavimo išlaidas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 45 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys į minėtą šios teisės ribojimą – trečiajam suinteresuotam asmeniui priteisti bylinėjimosi išlaidas galima, kai išnagrinėjus bylą buvo patenkintos ar apgintos jo teisės baigiamuoju teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1223/2012, 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas, be kita ko, panaikinti. trečiojo suinteresuoto asmens M. K., kurio teises parėmė A. K., atžvilgiu priimtą sprendimą – VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo, įforminto įrašu, kurio pagrindu 2013 m. rugpjūčio 23 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas juridinis faktas – nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka M. K. į 1/4 pastato, todėl netenkinus pareiškėjo skundo, trečiojo suinteresuoto asmens teisės buvo apgintos, atitinkamai jis turi teisę į teismo išlaidų atlyginimą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ 2015 m. sausio 1 d. buvo patvirtinta 300 Eur minimali mėnesinė alga (atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas 2015 m. sausio 9 d.). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą maksimaliai priteistina 450 Eur (1,5 x 300 Eur) suma. Įvertinus pateiktą atsiliepimą į apeliacinį skundą, jo turinį bei apimtį (II t., b. l. 1-5), bylos sudėtingumą, taip pat atsižvelgus į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą iš pareiškėjo trečiojo suinteresuoto asmens A. K. naudai priteistina 200 Eur suma.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 44 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. priteisti iš pareiškėjo V. A. (V. A.) 200 Eur (du šimtus eurų) teismo išlaidų atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė