A-624-1153-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A624-1153/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01226-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 13.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Automobilių dujos“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Automobilių dujos“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. dėl atsisakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Automobilių dujos“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakymą Nr. S-2472-11.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 25 d. pateikė Šiaulių miesto savivaldybės administracijai prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Atsakovas 2012 m. rugsėjo 24 d. atsakymu Nr. S-2472-11 atsisakė išduoti pareiškėjui statybą leidžiantį dokumentą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nėra žemės sklypo, ant kurio stovi neteisėtos statybos rezultatas, savininkas. Manė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 24 d. atsakymas Nr. S-2472-11 yra neteisėtas. Nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija suprato, jog pareiškėjo prašymas grindžiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 28 ir 23 straipsnių nuostatomis, todėl spręsdama pareiškėjo prašymo pagrįstumą, turėjo vadovautis Statybos įstatymo 23 straipsnyje nustatyta tokių prašymų nagrinėjimo tvarka, t. y. turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie trūkstamus dokumentus, o juos gavus tęsti statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūras (Statybos įstatymo 23 str. 13 d.).

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 36–37) paaiškino, kad 2012 m. liepos 25 d. pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą, kadangi pareiškėjas, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento, rekonstravo laikiną suskystintų dujų degalinę į nuolatinio pobūdžio statinius ir tuo pagrindu norėjo savavališką statybą įsiteisinti. Šiaulių miesto savivaldybės administracija, atsisakydama tenkinti pareiškėjo prašymą, vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ patvirtinimo“ (toliau – ir STR 1.07.01:2010) 8.4 punktu. Būtent ši nuostata numato, kad valstybės tarnautojas, gavęs prašymą, pirmiausia turi patikrinti, ar prašyme nurodytas asmuo turi teisę būti statytoju. Numatyta, kad norint patikrinti, ar prašyme nurodytas asmuo turi teisę būti statytoju, valstybės tarnautojas turi patikrinti prašymą Statybos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų aspektu. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma, kad statytojo teisė gali būti įgyvendinama, kai pareiškėjas turi žemės sklypą nuosavybės teise arba jį valdo kitokiu teisiniu pagrindu. Pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. nuosavybės teise valdo žemės sklypą. Manė, kad atsakovas, pareiškėjui teikdamas neigiamą atsakymą, pagrįstai laikėsi Statybos įstatymo nuostatų ir reikalavimų, kadangi pareiškėjas neturi teisės būti statytoju. Tai patvirtino ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, kuria buvo paliktas galioti Šiaulių apylinkės teismo sprendimas, kuriuo teismas ieškovo A. K. ieškinį tenkino ir įpareigojo UAB „Automobilių dujos“ nukelti statinius ir sutvarkyti teritoriją. Manė, kad atsakovas negali išduoti statybą leidžiančio dokumento, kadangi yra įsiteisėję galiojantys teismų sprendimai, kuriais pareiškėjas yra įpareigotas nugriauti savavališkai pastatytus statinius bei sutvarkyti teritoriją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. nurodė, kad pareiškėjas prašyme Šiaulių miesto savivaldybei nurodė, kad rekonstravo laikiną suskystintų dujų degalinę į nuolatinio pobūdžio statinius. Tačiau rekonstravimo darbai buvo atlikti 1999 metais. Pareiškėjas, neturėdamas leidimo, savavališkai stato 20,6 karto didesnį pastatą. Nurodė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė įpareigoti UAB „Automobilių dujos“ pašalinti statinius ir atlaisvinti A. K. priklausantį žemės sklypą. Pažymėjo, kad UAB „Automobilių dujos“ nurodė, jog neturi finansinių lėšų nugriauti statinius ir sutvarkyti teritoriją. A. K., iš teismo gavęs vykdomąjį raštą, jį vykdyti atidavė antstoliui. Antstolis nurodė, kad jokių veiksmų negali imtis, kol vyksta teisminis procesas. Teigė, kad pareiškėjo atstovo elgesys yra bylos vilkinimas, nes antstoliai negali vykdyti teismo sprendimo. Pažymėjo, jog A. žemės sklypo nuomos sutarties nebuvo sudaręs. Pareiškėjas buvo sudaręs nuomos sutartį su savivaldybe 3 metams laikinam statiniui. Pasibaigus sutarčiai, ji pratęsta nebebuvo, po to A. K. buvo atkurta nuosavybė į visą sklypą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu (b. l. 86–89) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakymo Nr. S-2472-11, kuriuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija informavo UAB „Automobilių dujos“ atstovą apie tai, jog negali išrašyti statybą leidžiančio dokumento, skirto įteisinti savavališką statybą, kadangi sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso privačiam asmeniui, o ne UAB „Automobilių dujos“, kuris neturi statytojo teisių šiame sklype, todėl laikini statiniai privalėjo būti ne rekonstruoti, o nukelti pasibaigus jų naudojimo laikui.

Nustatė, kad pareiškėjo UAB „Automobilių dujos“ atstovas 2012 m. liepos 25 d. pareiškėjo vardu kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją (b. l. 3, 16) nurodydamas, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), UAB „Automobilių dujos“, neturėdama statybą leidžiančio dokumento, „rekonstravo“ laikiną suskystintų dujų degalinę į nuolatinio pobūdžio statinius, todėl vadovaujantis galiojančio Statybos įstatymo nustatyta tvarka, prašė išduoti statybą leidžiantį dokumentą.

Teismas sprendė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija, priimdama 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakymą Nr. S-2472-11, pagrįstai vadovavosi STR 1.07.01:2010 8.4 punktu, kuris numato, kad įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas patikrina, ar prašyme nurodytas statytojas turi teisę būti statytoju pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Nustačius, kad tokios teisės prašyme nurodytas statytojas neturi, jo prašymas dėl šios priežasties nepriimamas. Rėmėsi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 19–20, 31–32) sprendė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. pagal apskrities viršininko 2004 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 7-3629 ir apskrities viršininko 2007 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. V-917.

Teismas taip pat pažymėjo, kad yra įsiteisėjęs Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas (civilinė byla Nr. 2-389-569/2012, b. l. 41–47), kuriuo UAB „Automobilių dujos“ per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigota pašalinti statinius: parduotuvę-operatorinę su cisternomis C 1, C 2, C 3, C 4, stoginėmis 2I1g, 3I1g, kiemo statinius (tvorą, aikštelę), esančius žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti teritoriją. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi (b. l. 48–53) palikdamas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą nepakeistą konstatavo, jog degalinė rekonstruota be leidimo rekonstruoti šį statinį, o savavališkai, t. y. nesilaikant įstatymų rekonstruoti statiniai negali įgauti nuolatinio statinio statuso. Pripažinus savavališka degalinės statybos rekonstrukciją, visi degalinės statiniai liko laikini, kadangi laikinas yra statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą. Pareiškėjo laikini statiniai turi ribotą naudojimo terminą, ir pasibaigus naudojimo laikui, turi būti ne rekonstruoti, o nukelti, tai ir konstatavo Šiaulių miesto apylinkės teismas ir Šiaulių apygardos teismas. Be to, A. K. nurodė, kad jis minėto žemės sklypo UAB „Automobilių dujos“ nėra pardavęs, išnuomojęs ir suteikęs naudotis kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Teismas pažymėjo, kad A. K. yra pateikęs vykdomąjį raštą antstoliui dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo vykdymo, apie tai informavo pareiškėjo atstovą ir į paklausimą-raginimą (b. l. 80) gavo pareiškėjo atstovo atsakymą, kad negali tiksliai nurodyti, kada bus pradėti statinių griovimo darbai, nes neturi griovimo darbams vykdyti reikalingų lėšų.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, kad spręsdama pareiškėjo prašymo pagrįstumą, Šiaulių miesto savivaldybės administracija turėjo vadovautis Statybos įstatymo 23 straipsnyje nustatyta tokių prašymų nagrinėjimo tvarka, t. y. turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie trūkstamus dokumentus, o juos gavusi tęsti statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūras. Tačiau teismas atsižvelgė į tai, jog dėl to, kad pareiškėjo atstovas ne taip interpretuoja nurodytą įstatymo normą, detaliai pasisakė tiek Šiaulių miesto apylinkės teismas, tiek Šiaulių apygardos teismas, todėl atskirai dėl šio pareiškėjo atstovo teiginio teismas nebepasisakė.

Teismas konstatavo, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija skundžiamą (sprendimą) atsisakymą pagrindė objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jį aiškiai suformulavo, nurodė apskundimo tvarką, todėl panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakymo Nr. S-2472-11 nebuvo pagrindo.

III. Pareiškėjas UAB „Automobilių dujos“ padavė apeliacinį skundą (b. l. 93–94), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad vienintelis pareiškėjo skundo motyvas buvo tai, kad atsakovas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 23 straipsnio 13 dalimi turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie trūkstamus dokumentus, o juos gavęs tęsti statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūras. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl tokios pareiškėjo pozicijos pagrįstumo ar teisėtumo absoliučiai nieko nepasisakė, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 1 d., 2 d.) bei atitinkančiu ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2, 3 ir 4 punktų reikalavimus. Teigia, kad teismas apsiribojo formalia nuoroda į bendrosios kompetencijos teismų procesinius sprendimus. Tvirtina, kad sprendime minimose bylose buvo nagrinėjamas tarp kitų subjektų buvęs kitokio pobūdžio teisinis santykis (civiliniai teisiniai santykiai). Todėl ir Statybos įstatymo nuostatos bylose buvo taikomos bei aiškinamos kitokia prasme. Mano, kad skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisę į teisminę gynybą (ABTĮ 5 str. 1 d.), į visapusišką ir objektyvų bylos aplinkybių ištyrimą (ABTĮ 81 str.).

Mano, kad spręsdamas pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą teismas neturėjo pagrindo remtis Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi, nes bylos dalykas buvo 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakymo Nr. S-2472-11, kurio priėmimo metu Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, teisėtumas.

Tvirtina, jog šioje byloje turi būti atsižvelgiama ne tik į atsakovo 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakymo Nr. S-2472-11 pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.), bet ir į jo priėmimo proceso teisėtumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.), kad ir buvo pareiškėjo skundo dalykas.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 120–122) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą.

Nurodo, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakymas Nr. S-2472-11 yra priimtas teismo patvirtintu kaip pagrįstu pagrindu, todėl neteisingas apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pagrindinio skundo motyvo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą priėmė esant teisiniam pagrindui ir įvardindamas konkrečias teisės normas, iš esmės pasisakė dėl skundžiamo atsakovo rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei nustatė, kad atsakovas neturėjo jokio pagrindo atlikti kitokių veiksmų ar priimti kitą sprendimą.

Pažymi, kad atsakovas 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakymo priėmimo metu kaip atsisakymo pagrindo nenurodė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo, o vadovavosi teisės norma – STR 1.07.01“2010 8.4 punktu. Pirmosios instancijos teismas šią normą taip pat įvardijo kaip tinkamą pagrindą nesutikti išduoti statybą leidžiančio dokumento. Nesutinka, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis nėra susijusios su skundžiamo atsisakymo pagrįstumu ar teisėtumu.

Mano, kad apeliaciniu skundu yra siekiama vilkinti įsiteisėjusio Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo vykdymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 98–103) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo taikyti advokatui A. K. nuobaudą už teismo procesų vilkinimą ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi bei kelionės išlaidas pagal į bylą pateiktus dokumentus.

Teigia, kad pareiškėjo teisė į teisminę gynybą pažeista nebuvo, kadangi pirmosios instancijos teismas nagrinėjo pareiškėjo skundą, o ne atsisakė jį priimti.

Mano, kad pareiškėjo ir jo atstovo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis prasidėjo atkūrus A. K. nuosavybės teises į žemę, ant kurios stovi nelegaliai, savavališkai pastatyti UAB „Automobilių dujos“ statiniai, kai A. K. kreipėsi į teismą dėl tų nelegalių statinių pašalinimo nuo žemės sklypo. Tvirtina, kad piktnaudžiavimas pasireiškė teismuose vilkinant laiką, kol atsiras, kas tuos statinius nusipirks.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakymo Nr. S-2472-11 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo UAB „Automobilių dujos“ atstovas kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją su prašymu dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo (b. l. 3), nurodydamas, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) UAB „Automobilių dujos“, neturėdama statybą leidžiančio dokumento rekonstravo laikiną suskystintų dujų degalinę į nuolatinio pobūdžio statinius. Šiaulių miesto savivaldybės administracija skundžiamame 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakyme Nr. S-2472-11 (b. l. 4) nurodė, kad negali išrašyti statybą leidžiančio dokumento, skirto įteisinti savavališką statybą, kadangi minėtas žemės sklypas priklauso privačiam asmeniui, o UAB „Automobilių dujos“ neturi statytojo teisių šiame sklype (pagrindas – STR 1.07.01:2010 8.4 punktas), todėl laikini statiniai privalėjo būti ne rekonstruoti, o nukelti pasibaigus jų naudojimo laikui.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą tuo pagrindu, kad atsakovas skundžiamą 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakymą Nr. S-2472-11 pagrindė objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jį aiškiai suformulavo, nurodė apskundimo tvarką, todėl jį panaikinti nebuvo pagrindo.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūras reglamentuoja Statybos įstatymo 23 straipsnis, be to šio straipsnio nuostatas detalizuoja ir Reglamentas STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (STR 1.07.01:2010 1 punktas). STR 1.07.01:2010 8.4 punktas (2012-11-05 įsakymo Nr. D1-906 redakcija, galiojusi nuo 2012-11-23 iki 2014-01-01) numato, kad įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas per 3 darbo dienas patikrina, ar prašyme nurodytas statytojas turi teisę būti statytoju pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Nustačius, kad tokios teisės prašyme nurodytas statytojas neturi, jo prašymas dėl šios priežasties nepriimamas. Statybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2010-07-02 įstatymo Nr. XI-992 redakcija) nurodyta, kad teisę būti statytoju Lietuvos Respublikoje turi Lietuvos bei užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį (2010-07-02 įstatymo Nr. XI-992 redakcija) statytojo teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais.

Taigi, teisėkūros subjektas Statybos įstatymo 3 straipsnio 1–2 dalyse įvardijo esmines sąlygas, lemiančias teisę būti statytoju Lietuvos Respublikoje. Tai teisiniai, o kartu ir faktiniai pagrindai, nuo kurių buvimo prasideda statybos procesas. Vienos iš šių aplinkybių nebuvimas arba daugiau nei vienos iš jų nebuvimas eliminuoja teisę būti statytoju ir užkerta kelią statybos procesui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1474/2013).

Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas prašė išduoti statybą leidžiantį dokumentą dėl statinių, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (b. l. 19–20), minėtas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso A. K.. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokio įstatymų nustatyto pagrindo, kuriuo jis valdytų ir naudotų nurodytą žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimo, todėl jis nėra tinkamas subjektas statytojo teisei įgyvendinti.

Statybą leidžiančio dokumento, būtent su kurio gavimu yra siejama galimybė įteisinti savavališkas statybas, išdavimo tvarką nustatančio Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 2 punktas (2010-07-02 įstatymo Nr. XI-992 redakcija) įtvirtina, jog šiame straipsnyje nurodytos statybą leidžiančio dokumento, išskyrus nurodytąjį šio straipsnio 1 dalies 5 punkte, išdavimo procedūros neatliekamos ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, jeigu prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą asmuo neturi teisės būti statytoju pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimus (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1841/2014, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-781/2013). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, pareiškėjas neturi teisės būti statytoju, Šiaulių miesto savivaldybės administracija, turėjusi duomenis apie tai iš vykusios civilinės bylos (b. l. 41-47), priešingai, nei teigia pareiškėjas, neturėjo pareigos tęsti statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros. Atsakovas pagrįstai atsisakė jam išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Atitinkamą išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas bei bylos aplinkybes, nėra pagrindo su tokia išvada nesutikti.

Pareiškėjas savo skunde ir apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo vadovautis Statybos įstatymo 23 straipsnio 13 dalimi ir informuoti pareiškėją apie trūkstamus dokumentus, o juos gavęs tęsti statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūras. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas atsisakė išduoti statybą leidžiantį dokumentą ne dėl to, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs tam tikrų dokumentų, o vadovaujantis tuo, jog pareiškėjas neturėjo statytojo teisių žemės sklype, kuriame buvo statiniai. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė dėl tokios pareiškėjo pozicijos. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą, matyti, kad teismas atsižvelgė į pareiškėjo teiginį, jog nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pareigą informuoti apie trūkstamus dokumentus, tačiau atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo teisės būti statytoju ir dėl šios priežasties atsakovas jam neišdavė statybą leidžiančio dokumento, laikė tokį teiginį nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai taikė nagrinėjamu atveju aktualias teisės normas, todėl nėra pagrindo laikyti, kad teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, į visapusišką ir objektyvų bylos aplinkybių ištyrimą.

Taip pat pabrėžtina, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakyme Nr. S-2472-11 nesirėmė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, susijęs su tuo, kad šis sprendimas nebuvo įsiteisėjęs atsakovo 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakymo priėmimo metu, nagrinėjamu atveju nėra aktualus. Atsakovas, priimdamas pareiškėjo skundžiamą atsisakymą, rėmėsi STR 1.07.01:2010 8.4 punkto nuostata, kuri, kaip minėta, buvo tinkamas pagrindas nesutikti išduoti statybą leidžiančio dokumento. Tuo tarpu nei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas, nei Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis šiame atsisakyme nėra minima.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakymą pagrindė objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl naikinti jį nebuvo jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Trečiasis suinteresuotas asmuo patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Taip pat negali būti tenkinamas trečiojo suinteresuoto asmens prašymas taikyti baudą už proceso vilkinimą. ABTĮ tokios rūšies baudos skyrimo nenumato, o Civilinio proceso kodekso atitinkamos normos šiuo atveju negali būti taikomos, nes Administracinių bylų teisenos įstatyme tiesioginių nuorodų į tokias Civilinio proceso kodekso normas nėra (ABTĮ 1 str. 2 d.).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei nepadarė procesinės teisės normų pažeidimų. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Automobilių dujos“ apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Skirgailė Žalimienė