A-492-535-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -535/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01197-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), R. G. ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2013 m. liepos 27 d. pateikė skundą (b. l. 2-6) Šiaulių apygardos administraciniam teismui, prašydamas priteisti iš atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK) neišmokėtą 6 258,89 Lt dydžio darbo užmokesčio nepriemoką.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1997 m. dirba Vidaus reikalų sistemoje. Iki 2011 m. balandžio 1 d. dirbo Telšių AVPK Plungės rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėju. Nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, kurioje buvo nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą, sumai, todėl laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. antrojo ketvirčio jam buvo neišmokėta 6 258,89 Lt priedų ir priemokų. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymas ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijai. Paaiškino, kad apie tai, jog susidariusi neišmokėto darbo užmokesčio dalis jam nebus išmokėta, jis suprato tik 2013 m. liepos 20 d. gavęs atsakymą iš Telšių AVPK, todėl mano, kad nepraleido termino kreiptis į teismą. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime suformuotomis taisyklėmis dėl šio teismo sprendimų galiojimo laike. Pareiškėjas pažymėjo, kad neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nepriteisimas diskriminuotų jį kitų Telšių AVPK pareigūnų, kuriems neišmokėta darbo užmokesčio dalis buvo grąžinta, atžvilgiu.

Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15-17).

Nurodė, kad apskaičiuodamas pareiškėjo darbo užmokestį vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį. Prašė taikyti ieškinio senatį. Mano, jog trejų metų senaties terminas skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo dienos, o tai reiškia, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą dėl darbo užmokesčio priteisimo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.

Teismas atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį. Sprendė, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ viešo paskelbimo ir dėl to laikomas pareiškėjui žinomu. Juo labiau, pareiškėjas paminėtu Konstitucinio Teismo nutarimu ir grindžia savo skundą bei nurodo, kad pagrįstai tikėjo, jog po paminėto Konstitucinio Teismo nutarimo jam bus išmokėta neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalis be administracinių teismų sprendimų dėl kiekvieno pareigūno ir tai padarys atsakovas Telšių AVPK nuo 2010 m. gruodžio iki 2013 m. sausio 1 d., t. y. išmokėdamas neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas per trejus metus nuo paminėto Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo galėjo kreiptis į teismą dėl paminėtu laikotarpiu nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, tačiau to nepadarė, todėl nustatytas trejų metų senaties terminas laikytinas pasibaigusiu 2012 m. gruodžio 11 d. Nustatęs, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą 2013 m. liepos 25 d., t. y. praleidęs nurodytą senaties terminą, sprendė, kad tai yra pagrindas jo reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Nurodė, jog pareiškėjas skundo padavimo praleidimo priežastis grindžia vien subjektyviais samprotavimais, tačiau jokių objektyvių termino praleidimo priežasčių nenurodo ir tai dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises žinojo nuo 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo, todėl nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 49-53), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą; atnaujinti skundo padavimo terminą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, jam neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nepriteisimas diskriminuoja jį kitų policijos pareigūnų, kuriems jau yra išmokėta neišmokėto darbo užmokesčio dalis, atžvilgiu. Laikosi pozicijos, kad trejų metų ieškininio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2013 m. liepos 18 d., kuomet pareiškėjas gavo Telšių AVPK atsakymą. Mano, kad teismas formaliai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, neatsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu atsakovas grąžins jam priklausančią darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūnams neišmokėta darbo užmokesčio dalis buvo pradėta grąžinti nuo 2010 m. gruodžio mėnesio iki 2013 m. sausio 1 d.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 61-62), prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A575-1831/2011, A662-3013/2012, A492-164/2013. Teigia, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl už 2007 ir 2009 metų laikotarpį pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“ bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Tačiau teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrasis senaties terminas pagal Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį šio kodekso reguliuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis ir kiti darbo įstatymai nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Be to, nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 298 straipsniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.

Kaip matyti iš byloje esančios pažymos apie darbo užmokestį (b. l. 7), už laikotarpį nuo 2007 m. II ketvirčio iki 2009 m. I ketvirčio pareiškėjui nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėto teisinio reguliavimo trūkumo, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ši teisė nėra ginčijama. Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su senaties termino taikymu.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nereglamentuoja DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, jo eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių padarinių. Šiems klausimams taikomos CK normos (DK 27 str. 5 d., CK 1.1 str. 3 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad esminė ieškinio senaties taikymo aplinkybė yra senaties termino pradžios nustatymas, nes, tik nustačius senaties termino eigos pradžią, galima spręsti kitus su senaties taikymu sietinus klausimus. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas mano, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie tai, kad jam nebus išmokėta susidariusi neišmokėto darbo užmokesčio dalis sužinojo tik po to, kai su prašymu išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą kreipėsi į Telšių AVPK ir 2013 m. liepos 20 d. gavo atsakymą apie priskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokestį (b. l. 7). Su tokiu ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Nagrinėjamu atveju sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (žr., pvz. 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3013/2012; 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-164/2013). Vadinasi apie teisė į ieškinį pareiškėjui atsirado jau 2007 m. II ketvirtyje, gavus mažesnį darbo užmokestį. T. L. į teismą su prašymu kreipėsi 2013 m. liepos 27 d. (spaudas ant voko, b. l. 8). Pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, paneigtina teisė reikalauti darbo užmokesčio dalies nepriemokos, susidariusios minėtu laikotarpiu, todėl atitinkamai pareiškėjo reikalavimas dėl nepriemokos dalies priteisimo atmestinas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2009 m. gruodžio 11 d. priėmus nutarimą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies prieštaravimo konstitucijai, jis pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Pareiškėjas klaidingai nurodo, jog po to, kai Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. priėmė nutarimą dėl teisės aktų, kurių pagrindu policijos pareigūnams buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, visiems be išimties pareigūnams, netgi ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl indeksavimo koeficiento taikymo 2002-2004 metais, kadangi Konstitucinio Teismo nutarimai savaime tokios galios neturi. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atnaujinti senaties terminą, vadovaudamasis vien ta aplinkybe, jog pareiškėjui taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nėra pagrindo. Tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir ankstesnėje savo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-577/2011). Be to, pastebėtina, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi gerokai vėliau po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo.

Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su jo nurodoma diskriminacija, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose, vienas iš kurių, kaip pagrįstai nurodo pareiškėjas, yra Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas. Lygių galimybių įstatyme yra nustatytas visų diskriminacijos formų (tiesioginės, netiesioginės, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti) dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu draudimas (2 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį, yra pažymėjęs, kad lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą”, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims (žr. 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimą). Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus).

Šiuo atveju pareiškėjas teigia, kad yra diskriminuojamas kitų pareigūnų, kuriems nesumokėta darbo užmokesčio dalis buvo grąžinta, atžvilgiu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo yra atmestas dėl to, kad jo reikalavimai teisme buvo pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą, ir jį atsisakyta atnaujinti nesant tam objektyvaus pagrindo. Šios aplinkybės nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjo teisių atžvilgiu buvo priimtas kitoks sprendimas, negu asmenų, buvusių tokioje pačioje padėtyje, nes pareiškėjo situacija yra individuali, aplinkybių, kad asmenims, kurie yra praleidę senaties terminus bei teismas jų neatnaujino, būtų priteista darbo užmokesčio nepriemoka, pareiškėjas neįrodinėjo ir teismai jų nenustatė. Kita vertus, teismo sprendimas neužkerta kelio asmeniui, patyrusiam diskriminaciją, reikšti ieškinį dėl patirtos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, jei egzistuotų aplinkybės, kurias nurodo pareiškėjas – kad atsakovas kitiems asmenims, esantiems tapačiose sąlygose kaip ir pareiškėjas, nereiškusiems reikalavimų teisme, nepriemoką sumokėjo. Tačiau nagrinėjamoje byloje buvo reiškiami kiti reikalavimai kitu pagrindu, paminėtos aplinkybės neturėjo būti tiriamos, jas patvirtinančių duomenų šalys į bylą neteikė, todėl ir sprendimas dėl pareiškėjo patirtos žalos jį diskriminuojant negali būti priimtas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmestinas dėl to, jog pareiškėjas praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė netinkamą ieškinio senaties termino pradžios momentą, tačiau iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė