A-492-548-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-548/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01850-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kupiškio rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Viešųjų pirkimų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei DNB bankas dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kupiškio rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 4S-2763 dėl sutikimo nedavimo pakeisti neesmines pirkimo sutarties sąlygas sutarčių galiojimo laikotarpiu (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškino, kad Administracija 2011 m. gegužės 23 d. pasirašė kreditavimo sutartį Nr. K-3400-2011-12 (toliau – ir Sutartis-2) tarp Administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės (toliau – ir AB) DnB NORD banko (toliau – ir Bankas, trečiasis suinteresuotas asmuo) dėl 3 968 400 Lt ilgalaikės paskolos pirkimo. Sutartis pasirašyta atlikus supaprastinto atviro konkurso procedūras. Administracija taip pat yra sudariusi 2010 m. rugpjūčio 10 d. Kreditavimo sutartį Nr. K-3400-2010-28 (toliau – ir Sutartis-1), kuri pasirašyta atlikus atviro konkurso sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – ir VPĮ).

Ilgalaikėms paskoloms pirkti, kaip tai numato Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 16 straipsnio 2 dalies 28 punktas, buvo gautas Kupiškio rajono savivaldybės tarybos pritarimas. Minėtoms pirkimų sutartims sudaryti nugalėtojai buvo nustatyti pagal mažiausią pasiūlytą banko maržą, o ne pagal mokamų palūkanų sumą, todėl, keičiant mokėjimo grafikus, nebūtų pažeisti kitų dalyvių teisėti interesai bei lūkesčiai. Dėl kreditų grąžinimo grafikų keitimo Administracijos bankui mokamų palūkanų suma nepadidės. Administracija 2012 m. vasario 23 d. raštu Nr. SI-312(8.23) kreipėsi į Tarnybą dėl sutikimo pakeisti sutarčių sąlygas sutarčių galiojimo laikotarpiu, būtent kreditų grąžinimo grafiką.

Pareiškėjas laikėsi VPĮ 18 straipsnio 8 dalies reikalavimų. Pažymėjo, kad parengtas papildomas susitarimas (kredito grąžinimo grafikas) tarp sutarties šalių yra normali, toliaregiška šalių reakcija į numatomus pasikeitimus realiame gyvenime. Papildomas susitarimas, gavus atsakovo sutikimą, būtų pasirašytas abiejų šalių laisva valia saugant bei gerbiant viešuosius, privačius bei kitus interesus. Sutarties sudarymo galimybę pareiškėjas taip pat grindė civilinėje teisėje pripažįstamu civilinių sutarčių laisvės principu.

Pareiškėjas, rengdamas pirkimo dokumentus ir sudarydamas sutartis, negalėjo numatyti įstatymų leidėjo valios, kad 2011 m. lapkričio 29 d. bus pakeistas Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo (toliau – ir Metodikos įstatymas) 12 straipsnio 3 dalis, kuria sumažinamos 2012 metų savivaldybių pajamos iki 85 procentų 2009 biudžetinių metų pajamų. Dėl to Kupiškio rajono savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė) 2012 metų biudžeto pajamos sumažėjo 3,2 milijono litų. Dėl pasikeitusio reguliavimo pareiškėjas negali subalansuoti 2012 metų savivaldybės biudžeto, nepakeitęs kredito grąžinimo grafiko.

Pareiškėjas, siekdamas nepažeisti 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos ir vadovaudamasi racionalumo principu, prašė atsakovo duoti sutikimą pakoreguoti tik sutarčių mokėjimo grafikus, nes 2012 metais Savivaldybės grąžintina paskolų ir palūkanų suma viršytų 15 procentų limitą. Taip būtų sutrikdytos VSĮ 6 straipsnyje numatytos savarankiškosios savivaldybės funkcijos ir kitų savivaldybėms priskirtų funkcijų vykdymas.

Pareiškėjas būtų priverstas nutraukti sudarytas finansavimo ir administravimo sutartis dėl Europos Sąjungos paramos lėšų investiciniams projektams įgyvendinti, netektų 1,6 milijono litų savivaldybės ilgalaikio turto, skirto visuomenės interesams tenkinti, sukūrimui. Pareiškėjas, vengdamas įstatymo pažeidimų ir prisiimdamas įsipareigojimus dėl išaugsiančių sumų grąžinimo vėlesniais metais, pasvėrė savo finansines galimybes. Parengtuose sutarčių keitimo projektuose buvo nurodyta, kad kai kuriais tarpiniais kreditų grąžinimo laikotarpiais sumos būtų didesnės nei nustatytos pirminiuose sutarčių prieduose, tačiau tai vienintelė galimybė pareiškėjui vykdyti prisiimtas ir sukurtas prievoles.

Ir tai labai svarbu, nes bus vykdomi kiti prisiimti įsipareigojimai prieš bendruomenę ir bendruomenės labui. Pareiškėjo parengti ir atsakovui pateikti dokumentai sutarčių galiojimo laikotarpiu nepažeistų VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų ir būtų pasiektas pirkimų tikslas – racionaliai ir efektyviai naudojamos pareiškėjo lėšos. Kreipdamasis į atsakovą, pareiškėjas siekė saugoti ir užtikrinti bendruomenės interesus ir vykdyti investicinius projektus, finansuojamus iš Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės paramos.

Pareiškėjo prašymas dėl neesminių sutarčių sąlygų keitimo nepažeistų imperatyvių VPĮ nuostatų laikymosi, taip pat užtikrintų Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygų keitimo rekomendacijų, patvirtintų Viešųjų pirkimų tarnybos prie Vyriausybės direktoriaus 2009 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1S-43 reikalavimus (toliau – ir Rekomendacijos), laikymąsi.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą (b. l. 36–39), kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Sprendimą palikti nepakeistą.

Paaiškino, kad Sutartis-1 sudaryta pareiškėjui įvykdžius atvirą konkursą „5 000 000 Lt ilgalaikė paskola“ (toliau – ir Pirkimas-1), o Sutartis-2 – įvykdžius supaprastintą atvirą konkursą „3 968 400 litų ilgalaikės paskolos pirkimas“ (toliau – ir Pirkimas-2). Išanalizavus kartu su prašymu pateiktus Sutarties-1 ir Sutarties-2 pakeitimus (susitarimas Nr. K-3400-2010-28/1 (toliau – ir Susitarimas-1) ir susitarimas Nr. K-3400-2011-12/1 (toliau – ir Susitarimas-2)), matyti, jog pareiškėjas siekia pakeisti Pirkimo-1 ir Pirkimo-2 dokumentuose bei Sutarties-1 ir Sutarties-2 sąlygose nustatytus tarpinius kreditų grąžinimo sumų dydžius per visą kreditų grąžinimo laikotarpį taip, kad grąžintinos paskolos nebėra išdėstytos lygiomis dalimis kiekvieną ketvirtį.

Kaip nustatyta Pirkimo-1 ir Pirkimo-2 dokumentuose, pareiškėjas privalėtų mokėti už paimtus kreditus pagal Sutartyje-1 ir Sutartyje-2 nustatytas palūkanas, skaičiuojamas nuo litais negrąžintų kreditų dalies, o vertinant Susitarimą-1 ir Susitarimą-2, kai kurios tarpinės grąžinimo sumos atitinkamais laikotarpiais būtų ženkliai didesnės, nei buvo nustatyta Sutartyje-1 ir Sutartyje-2 (pvz., Sutartyje-1 nustatyta, kad 2014 m. sausio 31 d. grąžintina paskolos dalis – 312 500 Lt, o Susitarime-1 tokiam pačiam laikotarpiui grąžintina paskolos dalis – 750 000 Lt).

Vertinant pareiškėjo prašymą, buvo laikytasi VPĮ ir Perkančiųjų organizacijų prašymų dėl Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimų pateikimo ir nagrinėjimo ir pagrindimų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais teikimo Viešųjų pirkimų tarnybai taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1S-90 (toliau – ir Taisyklės). Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2009 m. birželio 23 d.

Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgos, paskelbtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 29 d. biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 31, (toliau – ir Apžvalga) nuostatomis. Atsakovo manymu, Susitarimu-1 ir Susitarimu-2 pakeitus ketvirčiais grąžinamų paskolų dalis, keičiasi abiejų sutarčių šalių ekonominė pusiausvyra, nes tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas turės grąžinti didesnes paskolos dalis, nei buvo nustatyta pradinėse Sutartyje-1 ir Sutartyje-2. Be to, pareiškėjas nepagrindė, kad Susitarimu-1 ir Susitarimu-2 pakeitus paskolų grąžinimo grafikus (t. y. ketvirčiais grąžintinų paskolų dalis), bus užtikrintas VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas viešųjų pirkimų tikslas – sudaryti viešojo pirkimo-pardavimo sutartį racionaliai naudojant tam skirtas lėšas, t. y. nebuvo pateikta įrodymų, kad, suėjus galutiniams kreditų grąžinimo terminams, pareiškėjui neišaugs bendra Bankui grąžintina suma (t. y., kartu sudėjus, kreditas, palūkanos, apskaičiuotos nuo faktinių paskolos likučių, ir kt. mokesčiai), lyginant su pradinėse Sutartyje-1 ir Sutartyje-2 nustatytomis sąlygomis (nes Sutartyse nustatyta, jog pareiškėjas moka Bankui kintamas palūkanas, o palūkanos skaičiuojamos nuo faktinio paskolos likučio).

Tad grąžinamų kreditų grafikų keitimas de jure laikytinas esminių Sutarties-1 ir Sutarties-2 sąlygų keitimu, o tai reiškia naujų viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą, kuomet turi būti taikomos viešojo pirkimo procedūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011). Atsakovo teigimu, negali būti keičiamos esminės viešojo pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos, kurias esminėmis perkančioji organizacija yra nurodžiusi viešojo pirkimo dokumentuose ir viešojo pirkimo-pardavimo sutartyje (nagrinėjamu atveju tiek Pirkimo-1 ir Pirkimo-2 dokumentuose, tiek Sutartyje-1 ir Sutartyje-2 nustatyta, jog kreditas kas ketvirtį grąžinamas lygiomis dalimis).

Europos Teisingumo Teismas konstatavo, jog tam, kad būtų užtikrintas skaidrumo principo įgyvendinimas, viešojo pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimai negali būti daromi, o turi būti skelbiamas naujas konkursas tais atvejais, kai atliekami pakeitimai iš esmės neatitinka pradinės viešojo pirkimo-pardavimo sutarties nuostatų (Europos Teisingumo Teismo byla C-454/06, Pressetext). Atsakovas nesutiko su skundo dalimi dėl pareiškėjui iškilusios būtinybės prašyti Tarnybos sutikimo pakeisti sutarčių sąlygas, nes Administracija pažeistų Įstatymą.

Paaiškino, kad Įstatymo 1 straipsniu nustatomas tik 2012 metų valstybės biudžetas, o 2 straipsniu – 2012 metų savivaldybių biudžetas, todėl Susitarimu-1 ir Susitarimu-2 numatomas kreditų grąžinimo grafikų keitimas nėra pagrįstas, kadangi keičiami ne tik 2012 metų, bet iš anksto ir viso vėlesnio laikotarpio (t. y. iki 2015 m. liepos 31 d. pagal Sutartį-1 ir iki 2016 m. kovo 31 d. pagal Sutartį-2) grafikai, neturint teisinio pagrindo (įstatyminio reguliavimo dėl 2013, 2014, 2015 ir 2016 metų savivaldybių biudžetų dydžio) ar pagrįstų argumentų, kodėl būtent tokios grąžintinų kreditų dalys yra nustatomos.

Be to, pareiškėjas tiek prašyme, tiek skunde neįrodė, kad jo finansinė padėtis vėlesniu laikotarpiu bus tokia, jog jis galės sugrąžinti būtent Susitarime-1 ir Susitarime-2 nustatytas paskolų dalis atitinkamais laikotarpiais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Bankas pateikė atsiliepimą (b. l. 59), kuriuo prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu (b. l. 72–80) nusprendė pareiškėjo Kupiškio rajono savivaldybės administracijos skundą patenkinti ir panaikinti Tarnybos Sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi (b. l. 109–116) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje byloje minimose kreditavimo sutartyse nėra numatyta, kokios konkrečios sąlygos pagal sutartis yra laikomos esminėmis, sutartyse nėra išankstinių draudimų pakeisti kurią nors viena iš jų sąlygų bei padarė išvadą, jog esminės sutarčių sąlygos šiuo atveju yra kredito suma, galutinis kredito grąžinimo terminas ir banko marža, nustatyta tvirta iki sutarčių pabaigos. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013 nurodė, kad galiojančios viešojo pirkimo sutarties pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jei juo: a) nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų nurodytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktasis, asmens pasiūlymą; b) labai išplečiama pirkimo apimtis, įtraukiant anksčiau nenumatytą pirkimo objektą; c) ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeičia asmens, su kuriuo sudaryta sutartis, naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminės sutarties sąlygose; d) pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties kontrahentas (ar jo subrangovas, jei jo nurodymas pasiūlyme lėmė šio pasiūlymo pripažinimą laimėjusiu), su kuriuo iš pradžių sudaryta viešojo pirkimo sutartis (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimas pressetext Nachrichtenagentur, C-454/06, Rink. 2008, p. I-4401; 2010 m. balandžio 13 d. sprendimas Wall, C-91/08. Rink. 2010, p. I-2815). Nagrinėjant bylą iš naujo ypatingą dėmesį reikėtų skirti ekonominės sutarties pusiausvyros analizei.

Taip pat Administracija raštuose atsakovui nurodo, kad bankui mokamų palūkanų suma nepadidės. Šiuo aspektu byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių šį pareiškėjo teiginį. Bendro pobūdžio informacija pateikta ir AB DNB banko 2012-04-27 rašte Nr. 800–173 „Dėl mokėtinų palūkanų paskaičiavimo“, iš kurio nėra jokių galimybių nustatyti apie mokėtinų palūkanų pokyčius pakoregavus kreditų grąžinimo kreditus ir kiek pagrįsta trečiojo suinteresuoto asmens padaryta išvada, kad mokėtinos palūkanos preliminariai nepasikeis. Priešingai, jeigu ateityje pagal priedus (kredito grąžinimo grafikus) atskirtais laikotarpiais bus numatomos grąžinti didesnės piniginių lėšų sumos, tai neišvengiamai turėtų didinti ir paskolos kaštus, dėl ko ekonominė sutarčių pusiausvyra pakryps kredito davėjo naudai. Todėl nesant tokių duomenų byloje nėra jokių galimybių tinkamai įvertinti, ar bankui mokamos palūkanos didės (jeigu taip ir kiek), ar ne. Iš naujų kredito gražinimo grafikų matyti, jog didžiausios sumos pagal 2010 m. rugpjūčio 10 d. Kreditavimo sutartį Nr. K-3400-2010-28 numatytos grąžinti priešpaskutiniais (2014) ir paskutiniais (2015) metais, o pagal 2011 m. gegužės 23 d. Kreditavimo sutartį Nr. K-3400-2011-12 – paskutiniais (2016) metais, tačiau administracinės naštos rodiklio prasme jos nėra reikšmingos. Kita vertus, jeigu bendra paskolos (mokamų palūkanų suma) vertė preliminariai nepadidėtų arba padidėtų nežymiai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, svarstytinas klausimas dėl leidimo pakeisti Kredito sutarčių sąlygas.

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 146–152) pareiškėjo Kupiškio rajono savivaldybės administracijos skundą tenkino. Panaikino Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 4S-2763.

Aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas pažymėjo, jog ginčas tarp šalių kilęs dėl pareiškėjo siūlomų sutarčių pakeitimo sąlygų, t. y. grąžinimo grafiko pakeitimo nekeičiant kreditų grąžinimo datų ir galutinių terminų, keičiant tik tarpines grąžinimo sumas, vertinimo ta prasme, ar tokie pakeitimai vertintini kaip esminiai, ar ne. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė 2013 m. balandžio 22 d. nutartyje, galiojančios viešojo pirkimo sutarties pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jei juo: a) nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų nurodytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktasis, asmens pasiūlymą; b) labai išplečiama pirkimo apimtis, įtraukiant anksčiau nenumatytą pirkimo objektą; c) ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeičia asmens, su kuriuo sudaryta sutartis, naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminės sutarties sąlygose; d) pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties kontrahentas (ar jo subrangovas, jei jo nurodymas pasiūlyme lėmė šio pasiūlymo pripažinimą laimėjusiu), su kuriuo iš pradžių sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Byloje surinkti duomenys teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjo siūlomi kredito sutarčių pakeitimai nenustato naujų sąlygų, kurios pradinės sutarties sudarymo procedūros metu būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktas, asmens (nagrinėjamu atveju AB DNB bankas) pasiūlymą. Taip pat nenustatyta, kad pasiūlymais būtų išplečiama pirkimo apimtis, pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties kontrahentas.

Atsižvelgdamas į atsakovo argumentus, kad patenkinus pareiškėjo prašymą ir leidus atlikti sutarčių pakeitimus pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais privalėtų mokėti ženkliai didesnes sumas nei buvo nustatytos pirminiuose sutarčių prieduose bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr. A662-853/2013 (b.l. 109-116) esantį pastebėjimą, jog nagrinėjant bylą ypatingą dėmesį reikėtų skirti ekonominės sutarties pusiausvyros analizei, teismas vertino, jog pagrindinis ginčas tarp šalių yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo siūlomi sutarčių pakeitimai paveiks ekonominę sutarčių pusiausvyrą AB DNB banko naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminėse sutarties sąlygose.

Vertindamas šalių pozicijas šiuo aspektu, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio nuostatas, teismas nėra įgaliotas vertinti ginčijamo administracinio akto ekonominio tikslingumo požiūriu. Teismas tik sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šalys byloje privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia tiek savo reikalavimus, tiek ir atsikirtimus. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti, arba, kad jų nėra.

Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 1 ir 4 d.). Pareiškėjas savo argumentus, kad atsakovui leidus pakeisti sutarčių sąlygas ekonominė pusiausvyra išskirtinai banko naudai nepasikeis, pagrindžia tiek ir į administracinę bylą, tiek ir atsakovui sprendžiant nagrinėjamą klausimą, pateiktu AB DNB banko 2012 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 800-173 (b. l. 13, 15).

Minėtame rašte tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pagal sutarčių pakeitimus pareiškėjo mokėtinos palūkanos preliminariai nepasikeis. Nors šis AB DNB banko raštas yra tik preliminari ir informacinio pobūdžio informacija, ir, kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 22 d. nutartyje, iš jo nėra galimybių objektyviai nustatyti mokėtinų palūkanų pokyčių pakoregavus kreditų grąžinimo grafikus, tačiau tai, kartu su pareiškėjo pateiktomis pažymomis apie prognozuojamus paskolų grąžinimo ir palūkanų mokėjimus (b. l. 133, 134) yra vieninteliai į bylą pateikti ekonominiai siūlomų pakeitimų vertinimai.

Teismui pasiūlius šalims apsvarstyti galimybę pasinaudoti ABTĮ 61 ir 62 straipsniuose numatyta galimybe remtis specialisto ar eksperto išvada, pareiškėjas nurodė neradęs įstaigos, kuri atliktų ekspertizę dėl sutarties ekonominės analizės administracinėje byloje. Atkreiptas dėmesys, kad atsakovas į bylą nepateikė iš viso jokių objektyvių ekonominių paskaičiavimų ar kitokio ekonominio pagrindimo savo išvadai, jog ekonominė sutarties šalių pusiausvyra pasikeis banko naudai. Pažymėta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.

Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nagrinėjamoje byloje nesant objektyvių duomenų apie tai, kad bendra paskolų (mokamų palūkanų suma) žymiai padidės, remiantis anksčiau minėtais pareiškėjo į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (b.l. 13, 15, 133, 134), teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčijamas atsakovo sprendimas tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) (VAĮ 8 str. 1 d.).

Teismas taip pat vertino tai, kad individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Atkreiptas dėmesys, kad ginčijamas pranešimas yra nepagrįstas, t. y. jame nėra nurodytos objektyvios faktinės aplinkybės, lėmusios pranešime išvardintų teisės normų taikymą. Aiškumo reikalavimas, t. y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamą atsakovo sprendimą laikytas pagrįstu ir todėl tenkintas, t. y. Tarnybos Sprendimas panaikintas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas (VAĮ 8 str. 1 d., ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

IV. Atsakovas Tarnyba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 159–165), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 22 d. nutartyje jau nustatė, kad Banko raštas nėra pakankamas įrodymas sprendžiant dėl ekonominės Sutarties-1 ir Sutarties-2 šalių pusiausvyros, pakeitus tarpines grąžinamų kreditų sumas, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, į tai neatsižvelgė ir apelianto nenaudai nusprendė remdamasis vien tik preliminaraus pobūdžio Banko raštu. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog remiantis byloje esančiai įrodymais, galima daryti išvadą, kad Susitarimu-1 ir Susitarimu-2 pakeistos tarpinės kreditų grąžinimo sumos neabejotinai keičia ekonominę Sutarties-1 ir Sutarties-2 pusiausvyrą trečiojo asmens naudai. Bylą nagrinėjant iš naujo, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų, paneigiančių minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadas. Priimdamas sprendimą teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad išanalizavimus kartu su Prašymu pateiktus Susitarimą-1 ir Susitarimą-2, matyti, kad pakeitus ketvirčiais grąžinamų paskolų dalis, keičiasi Sutarties-1 ir Sutarties-2 ekonominė pusiausvyra, ji tampa nekontroliuojama, pareiškėjui tam tikrais laikotarpiais tenka didesnė administracinė našta, jis turi grąžinti didesnes paskolos dalis.

2) Teismas neproporcingai ir nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui. Tai prieštarauja tiek VPĮ 18 straipsnio 8 daliai, tiek ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 (dbr. 7) punktui. Pagrįsti ir įrodyti aplinkybes, leidžiančias keisti Sutarties-1 ir Sutarties-2 sąlygas, ir skundžiamo Sprendimo neteisėtumą privalėjo pareiškėjas.

3) Teismo sprendimas yra neargumentuotas, neobjektyvus, priimtas vienareikšmiškai remiantis pareiškėjo procesiniuose dokumentuose pateiktais argumentais ir informacinio pobūdžio raštu, neanalizuojant padarinių pasirašius Susitarimą-1 ir Susitarimą-2.

4) Teismas neišnagrinėjo atsakovo atsiliepime bei teismo posėdžio metu pateiktų argumentų dėl Pirkimo-1 ir Pirkimo-2 sąlygų, taip pažeisdamas bendras įrodymų tyrimo taisykles, įpareigojančias visas bylos aplinkybes tirti be išankstinio nusistatymo, visapusiškai ir betarpiškai. Grąžinamų kreditų grafikų ir sąlygų (grąžinimas lygiomis dalimis) keitimas de jure laikytinas esminių Sutarties-1 ir Sutarties-2 sąlygų keitimu. Pareiškėjas nepasinaudojo galimybe Pirkimo-1 ir Pirkimo-2 dokumentuose numatyti Sutarties-1 ir Sutarties-2 keitimo galimybę, pasikeitus savivaldybių skolinimosi limitui, nors tokią galimybę kaip bonus pater familias turėjo.

5) Nesutinka, kad Atsakovo Sprendimas nepagrįstas. Atsakovas, rengdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus bei argumentus, susijusius su Sutarties-1 ir Sutarties-2 keitimu, išsamiai išnagrinėjo Pirkimo-1 ir Pirkimo-2 sąlygas, vadovavosi VPĮ, Taisyklėmis, Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, atitinka VAĮ 8 straipsnio1 dalį.

Pareiškėjas Administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 168–174), kuriuo prašo atmesti Tarnybos apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas teisingai pažymėjo, jog iš esmės ginčas kilo dėl to, kaip pasikeis ekonominė šalių pusiausvyra atsakovui leidus pakeisti ginčo sutartis taip, kaip prašo pareiškėjas. Nors Banko pateiktas skaičiavimas, patvirtinantis, kad pareiškėjo Bankui sumokėta palūkanų suma išliks tokia pati, pripažintas preliminaria ir informacinio pobūdžio informacija, atsižvelgiant į tarp šalių sudarytą paskolos sutartį, ji kitokia ir negali būti. Tai yra, palūkanų normą, pinigų kainą, sudaro kintama ir pastovi dalys. Kintama dalis – VILIBOR, kuri perskaičiuojama tam tikru periodiškumu, ir pastovioji dalis – kreditoriaus pelno marža. Žinant, kad palūkanos keičiasi priklausomai nuo to, koks jų perskaičiavimo dieną yra VILIBOR, neįmanoma objektyviai pasakyti, kad sutarties pabaigoje sumokėtų palūkanų suma nesikeis. Dėl šios priežasties, Bankas, pateikdamas pažymą ir pažymėjo, kad ji teisinga tuo atveju, jei VILIBOR jos skaičiavimo dienai nesikeis. Vis dėlto, tai nėra esminis momentas, leidžiantis teigti, kad pakeitus sutarties sąlygas sutarties šalių ekonominė pusiausvyra nepasikeis. Ekonominė pusiausvyra nėra teisinė kategorija ir turi būti vertinama pagal konkretaus ginčo aplinkybes. Šiame ginče pareiškėjas prašo jam leisti pakeisti sutarties sąlygas ir paskolą grąžinti nelygiomis dalimis, o kitokiu būdu, perstumdant paskolų grąžinimo sumas taip, kad tam tikrai dienai Savivaldybės vidaus skola nebūtų didesnė nei 15 procentų praėjusių metų biudžeto. Atsižvelgiant į paskolos sutarties esmę, darytina išvada, jog įgydamas galimybę naudotis didesne paskolos suma, pareiškėjas taip pat gauna ekonominę naudą, nes gali naudoti daugiau skolintų lėšų savo funkcijų vykdymui, todėl abi, o ne viena sandorio šalis gauna tai, ko siekė sandoriu. Šalių ekonominė pusiausvyra pasikeistų tik tuo atveju, jeigu dėl galimybės naudotis didesne paskolos suma pareiškėjas mokėtų didesnę kainą, t. y. pasikeistų nekintama palūkanų dalis – Banko marža, kuri pagal sutartis yra 1,08 procentų.

2) Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai perkėlė jam įrodinėjimo naštą. Kaip teisingai pažymėjo teismas, atsakovas jokiais skaičiavimais nepagrindė savo Sprendimo ir bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad Banko pateikti skaičiavimai klaidingi ar nepagrįsti. Atsakovas savo poziciją grindė tik Banko pažymos kritika, konstatuojant, kad ji preliminari ir informacinio pobūdžio, nors, kaip minėta, ji kitokia ir negali būti. Tai, kad pažyma parengta Banko, nepaneigia joje nurodytų skaičių teisingumo, o argumentai dėl Banko, kaip sandorio šalies, suinteresuotumo, nepagrįsti. Nepagrįsti ir atsakovo argumentai, kad pareiškėjas neįrodė, jog įvykdžius sutartinius įsipareigojimus jo finansinė padėtis pagerės ir įsipareigojimas grąžinti kreditus tam tikrais laikotarpiais didesnėmis įmokomis, nei numatyta sutartyse, nepadidins administracinės naštos ir galės būti įvykdytas, o teismas šių atsakovo argumentų nevertino. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas neturi teisės kontroliuoti kaip Savivaldybė vykdo savo įsipareigojimus kreditoriams. Tai išimtinė kreditoriaus ir Savivaldybės kontrolės organų kompetencija. Bankas patikrino ir įsitikino pareiškėjo galimybėmis grąžinti kreditus ir sumokėti sutartines palūkanas.

3) Nesutinka su apelianto teiginiu, kad sutarties pakeitimais siekiama keisti esminę sutarties sąlygą – kainą. Toks argumentas teisiškai nepagrįstas. Paskolos sutartyje nustatyta palūkanų norma, jos dydis ir yra kaina, kurią skolininkas sumoka kreditoriui už tai, kad naudojasi jo pinigais. Kadangi palūkanų norma, t. y. mokesčio už naudojimąsi pinigais kaina, nesikeičia, nėra pagrindo teigti, kad keičiama esminė sutarties sąlyga – kaina.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 174–175), kuriuo prašo dėl pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo spręsti savo nuožiūra pagal byloje esančius įrodymus.

Taip pat pažymi, jog Banko 2012 m. balandžio 27 d. rašte Nr. 800-173 pateikti preliminarūs mokėtinų palūkanų paskaičiavimai (kad pakoregavus sutarčių grąžinimo grafikus kredito gavėjo Bankui mokėtų palūkanų suma nepadidėtų), atlikti pagal Administracijos 2012 m. balandžio 24 d. rašte Nr. S1-660(8.8) nurodytus naujus kreditų grąžinimo grafikus (prideda šio rašto nuorašą). Mokėtinų palūkanų preliminaraus raštiško paskaičiavimo pagal byloje pateiktus kredito grąžinimo grafikus prie Susitarimo-1 ir Susitarimo-2 dėl kreditavimo sutarčių sąlygų keitimo Bankas nėra atlikęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Ginčo esmė

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos spendimo nesutikti su pareiškėjos Kupiškio rajono savivaldybės prašymu pakeisti viešųjų pirkimų būdu sudarytų kredito sutarčių sąlygas – kreditų grąžinimo grafikus, pakeičiant grąžinamas tarpines sumas, bet nekeičiant kredito grąžinimo datų ir galutinio grąžinimo termino, teisėtumas ir pagrįstumas.

2010 m. rugpjūčio 10 d. Kupiškio rajono savivaldybė ir AB DnB Nord bankas pasirašė kreditavimo sutartį Nr. K-3400-2010-28, kuria Bankas įsipareigojo suteikti Savivaldybei 5 000 000 Lt kreditą iki 2015 m. liepos 31 d. 2011 m. gegužės 23 d. Kupiškio rajono savivaldybė ir AB DnB Nord bankas pasirašė kreditavimo sutartį Nr. K-3400-2011-12, kuria bankas įsipareigojo suteikti Savivaldybei 3 968 400 Lt kreditą iki 2016 m. kovo 31 d. Parengtuose Susitarime Nr. K-3400-2010-28/1 dėl 2010 m. rugpjūčio 10 d. Sutarties 1 sąlygų pakeitimo ir Susitarime Nr. K-3400-2011-12 dėl 2011 m. gegužės 23 d. Sutarties 2 sąlygų pakeitimo, numatyta pakeisti tarpinius kredito grąžinimo terminus ir sumas, nekeičiant galutinio kreditų grąžinimo termino ir išdėstyti sutarčių priedus Nr. 1 nauja redakcija. Šiais susitarimais keisti palūkanų dydį ir banko maržą nenumatoma.

Byloje ginčijamu administraciniu aktu atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 4S-2763 buvo atsisakyta duoti sutikimą, kad pagal perkančiosios organizacijos pateiktus Sutarčių keitimo projektus būtų pakeistos prie sutarties pridedamame kredito grąžinimo grafike numatytos tarpinės kredito grąžinimo sumos, nekeičiant kredito grąžinimo datų ir galutinio grąžinimo termino, nurodyta, kad pakeitimai neužtikrina racionalaus gautų lėšų panaudojimo, pasikeistų ekonominė sutarties šalių pusiausvyra, tai suponuotų naujų susitarimų sudarymą, prieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytiems viešųjų pirkimų principams bei Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įvirtintiems pirkimų tikslams.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino ginčijamą administracinį aktą, konstatuodamas jo nepagrįstumą, nes pareiškėjo siūlomi kredito sutarčių pakeitimai nenustato naujų sąlygų, kurios pradinės sutarties sudarymo procedūros metu būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktas, asmens (nagrinėjamu atveju AB DNB bankas) pasiūlymą, kad pasiūlymais būtų išplečiama pirkimo apimtis ar pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties kontrahentas, bei atsakovas nepateikė įrodymų, kad ekonominė šalių pusiausvyra dėl to pasikeistų banko naudai.

Viešųjų pirkimų būdu sudarytų sutarčių sąlygų keitimo teisinės prielaidos

Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 82 straipsnio, įtvirtinančio Viešųjų pirkimų tarnybos kompetenciją, 2 dalies 7 punktas numato Viešųjų pirkimų tarnybos teisę šiame įstatyme nustatytais atvejais duoti sutikimą perkančiajai organizacijai nutraukti pirkimo procedūras, pakeisti pirkimo sutarties sąlygas, atlikti pirkimą neskelbiamų derybų būdu arba šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu. Įstatymo 18 straipsnio 8 dalis įtvirtina, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai bei tikslai ir kai tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas.

Viešųjų pirkimų tarnybos prie Vyriausybės 2009 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1S-43 patvirtintų Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygų keitimo rekomendacijų 11 punkte nustatyta, kad perkančioji organizacija negali atlikti tokių pirkimo sutarties sąlygų pakeitimų, kuriais būtų nustatomos iš esmės kitokios pirkimo sutarties sąlygos, nei buvo numatytos pirkimo dokumentuose ir sudarytoje pirkimo sutartyje, ir tai parodytų pirkimo sutarties šalių valią sudaryti naują susitarimą. Tokio susitarimo sudarymas netaikant naujos viešųjų pirkimų procedūros pažeistų viešųjų pirkimų principus.

Rekomendacijų 12 punkte nustatyta, kad Pirkimo sutarties galiojimo laikotarpiu neesminės pirkimo sutarties sąlygos gali būti keičiamos, pasikeitus aplinkybėms. Rekomendacijų 15 punkte, kuriame nustatyta, kada perkančioji organizacija, atsižvelgdama į VPĮ nustatytus principus, negali keisti pirkimo sutarties sąlygų, be kita ko nustatyta, kad jeigu pakeičiamos tokios pirkimo sutarties sąlygos, kurios, atsižvelgiant į viešojo pirkimo tikslus ir principus, viešojo pirkimo proceso specifiką, pirkimo objekto ypatumus, pirkimo sutarties šalių teisinį statusą gali būti laikomos esminėmis (pavyzdžiui, esmine laikoma sąlyga „pirkimo sutarties sąlygos negali būti keičiamos“) (15.9. p.).

Pirmosios instancijos teismas, be šių teisės aktų, rėmėsi teismų praktikos suformuotomis Viešųjų pirkimų įstatyme išdėstytų teisės nuostatų aiškinimo taisyklėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje numatytą galimybę keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas, pabrėžė, kad tai išimtinė galimybė, bei kad perkančioji organizacija negali vienašališkai pakeisti pagrindinių viešojo pirkimo sąlygų, ypač tokios, kuri, jei būtų viešojo pirkimo kvietime, būtų leidusi tiekėjams pateikti iš esmės kitus pasiūlymus.

Vis dėlto, jei perkančioji organizacija pageidautų, kad dėl konkrečių priežasčių kai kurios viešojo pirkimo sąlygos galėtų būti pakeistos po tiekėjo išrinkimo laimėtoju, ji privalo kvietime tai aiškiai numatyti, taip pat nurodyti pakeitimų taikymo būdus, kad visos viešojo pirkimo procedūrose dalyvauti suinteresuotos bendrovės nuo pat pradžių apie tai žinotų ir pateikdamos savo pasiūlymus būtų lygiavertės. Siekiant užtikrinti procedūrų skaidrumą ir vienodą požiūrį į konkurso dalyvius, viešojo pirkimo sutarties nuostatų pakeitimai yra naujos sutarties sudarymas Bendrijos viešųjų pirkimų nuostatų prasme, jei jie numato iš esmės skirtingas sąlygas nei nustatytosios pradinėje sutartyje ir taip parodo šalių valią sudaryti naują susitarimą dėl esminių tokios sutarties sąlygų.

Lygiateisiškumo ir skaidrumo principų laikymosi pareigos, t. y. draudimo keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas, laikymasis nepriklauso nuo viešojo pirkimo specifiškumo. Viešojo pirkimo sutarties pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jei juo nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų nustatytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito nei pasirinktasis asmens pasiūlymą. Taip pat pradinės sutarties pakeitimas gali būti kvalifikuojamas esminiu, jei juo įtraukiamos ir anksčiau nenumatyta pirkimo objekto (paslaugos) dalis.

Pakeitimas taip pat gali būti laikomas esminiu, jei dėl jo ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeičia asmens, su kuriuo sudaryta sutartis, naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminės sutarties sąlygose. VPĮ nuostatos, pagal kurias sudarant sutartį negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos, yra imperatyvaus pobūdžio ir joms prieštaraujančios viešojo pirkimo sutarties sąlygos yra niekinės ir negaliojančios. Argumentai apie rinkos ir kainų pokyčius bei šalių reakciją į numatomus pasikeitimus realiame gyvenime neduoda teisinio pagrindo VPĮ aiškinti ir taikyti kitaip.

Sutarties laisvės principas ginčo sutarties šalims turi būti taikomas tiek, kiek jo neapribojo VPĮ normos ir paskelbto viešojo pirkimo dokumentai (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, biuletenis „Teismų praktika“, Nr. 31, p. 321-323). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013 išaiškino, ir tuo rėmėsi Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2013 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-853/2013, kad galiojančios viešojo pirkimo sutarties pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jei juo:

a) nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų nurodytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktasis, asmens pasiūlymą;

b) labai išplečiama pirkimo apimtis, įtraukiant anksčiau nenumatytą pirkimo objektą;

c) ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeičia asmens, su kuriuo sudaryta sutartis, naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminės sutarties sąlygose;

d) pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties kontrahentas (ar jo subrangovas, jei jo nurodymas pasiūlyme lėmė šio pasiūlymo pripažinimą laimėjusiu), su kuriuo iš pradžių sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčijamo viešojo pirkimo sutarties sąlygos pakeitimo pobūdį, t.y. grąžinimo grafiko pakeitimo nekeičiant kreditų grąžinimo datų ir galutinių terminų, keičiant tik tarpines grąžinimo sumas, savo išvadas dėl keičiamų sutarties sąlygų atitikimo viešųjų pirkimų principams, jų įtakos pirkimo tikslams, sutarties ekonominei pusiausvyrai grindė minėtų teisės aktų ir aktualios teismų praktikos analize.

Dėl ekonominės sutarties pusiausvyros pokyčių

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo teikiamų viešųjų pirkimų sutarčių pakeitimus ekonominės sutarčių pusiausvyros aspektu, pažymėjo, kad kiekvienai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis yra grindžiami argumentai. Pažymėtina, kad ginčijamame Viešųjų pirkimų tarnybos sprendime atsakovas argumentą, kad ekonominė sutarčių pusiausvyra pasikeis banko naudai teikia nurodydamas, kad pasikeis bankui atskirais laikotarpiais grąžinamos sumos ir tai neatitiks kredito grąžinimo grafikų, numatytų pirkimo dokumentuose ir sudarytose sutartyse; be to, atsakovas teigia, kad siūlomi pakeitimai neatitinka gautų lėšų racionalaus panaudojimo principo ir lėšų grąžinimas vėlesniais laikotarpiais ženkliai didesnėmis sumomis gali tapti pareiškėjui pernelyg didele administracine našta, įsipareigojimai gali likti neįvykdyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės yra nurodomos kaip administracinio akto pagrindas, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jų įrodytumo, pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neteikė į bylą duomenų, patvirtinančių tokias aplinkybes. Remiantis viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, administracinis sprendimas turi atitikti faktinio pagrįstumo kriterijų, jis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl jį ginčijant teisme viešojo administravimo subjektui nepakanka remtis sprendime nurodyti faktus, tenka pareiga nurodyti aplinkybes, kurios patvirtintų šiuos faktus, todėl apelianto argumentai dėl neteisingai paskirstytos įrodinėjimo naštos pirmosios instancijos teisme yra atmestini.

Nagrinėjamo ginčo atveju sprendžiant dėl galimų sutarčių ekonominės pusiausvyros pokyčių būtina atsižvelgti į sudarytų sutarčių esmę. Kreditavimo sutartimis pareiškėjui buvo suteiktos lėšos už sutartyje aptarto dydžio palūkanas (kurias sudarė banko marža ir kintama palūkanų dalis) investiciniams projektams finansuoti. Byloje esančių duomenų nepakanka padaryti išvadai, kad pareiškėjo siūlomu būdu pakeitus kredito grąžinimo grafiką, kai nėra keičiamos kreditų grąžinimo datos ir galutiniai grąžinimo terminai, išliekant sutartyje numatytai banko maržai, kuri nors sutarties šalis įgytų pranašumą kitos sutarties šalies atžvilgiu.

Pareiškėjui išlieka pareiga grąžinti lėšas per sutartyje nustatytą terminą, mokėti sutarto dydžio palūkanas už naudojimąsi lėšomis, byloje AB DNB banko 2012 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 800-173 pateikiami mokėtinų palūkanų paskaičiavimai patvirtina, kad kredito grąžinimo grafiko pakeitimai nepadidins pareiškėjo mokėtinų palūkanų sumos. Nagrinėjamu atveju aplinkybė dėl galimų palūkanų bazės pokyčių, susijusių su VILIBOR pokyčiais, kurie gali būti tiek neigiamo, tiek teigiamo pobūdžio, neturi esminės reikšmės, nes nėra susijusi su šalių valiniais veiksmais, ir gali daryti poveikį vykdomų sutartinių įsipareigojimų apimčiai (mokamų palūkanų dydžiui) nepriklausomai nuo kredito grafikų pakeitimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarčių ekonominės pusiausvyros pokyčių tyrimas yra ne ginčijamo administracinio akto vertinimas ekonominio tikslingumo aspektu, bet konkretaus fakto nustatymo byloje klausimas, kuris turi būti tiriamas kiekvienu atveju individualiai vertinant įrodymus byloje. Tokie kredito gražinimo grafikų pakeitimai, kurie nulemtų ženkliai didesnių palūkanų bankui mokėjimą (pvz., perkeliant visų grąžintinų lėšų mokėjimus paskutinei kredito grąžinimo dienai), galėtų būti pripažinti tiek darančiais įtaką sutarties ekonominei pusiausvyrai, nes vienai šaliai tektų pareiga sumokėti didesnį atlyginimą už visą naudojimosi lėšomis laiką, o kita šalis gautų garantuotą didesnį atlyginimą už suteiktą paskolą, tiek turinčiais reikšmę pirkimo sąlygoms, nes galimybė gauti garantuotą didesnį atlygį už naudojimąsi paskolintomis lėšomis galėtų lemti didesnį viešojo pirkimo dalyvių skaičių.

Nenustačius siūlomų sutarčių pakeitimų įtakos sutarties ekonominei pusiausvyrai, nėra priežasčių siūlomus pakeitimus vertinti kaip esminių sutarčių sąlygų keitimą ar naujų sutarčių sudarymą, kai turi būti rengiami nauji viešieji pirkimai. Tuo pačiu nėra pagrindo konstatuoti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų pažeidimus.

Nustatydamas aplinkybes, susijusias su sutarties ekonominės pusiausvyros pokyčių vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą reglamentuojančias administracinių bylų teisenos normas, objektyviai vertino byloje surinktus duomenis. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti, arba, kad jų nėra.

Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 1 ir 4 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Pirmosios instancijos teismui pasiūlius šalims apsvarstyti galimybę pasinaudoti ABTĮ 61 ir 62 straipsniuose numatyta galimybe remtis specialisto ar eksperto išvada, šalys papildomų įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovas apskritai į bylą nepateikė iš viso jokių objektyvių ekonominių paskaičiavimų ar kitokio ekonominio pagrindimo savo išvadai, jog ekonominė sutarties šalių pusiausvyra pasikeis banko naudai. Tokiu atveju bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai rėmėsi AB DNB banko pateiktu 2012 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 800-173 (b.l. 13, 15), kuriame tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pagal sutarčių pakeitimus pareiškėjo mokėtinos palūkanos preliminariai nepasikeis.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos išvadą, kad byloje nesant daugiau objektyvių duomenų apie tai, kad bendra paskolų (mokamų palūkanų suma) žymiai padidės, nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčijamas atsakovės sprendimas tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) (VAĮ 8 str. 1 d.). Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas nėra pateikęs argumentų, kodėl siūlomas kredito grąžinimo grafiko pakeitimas neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įvirtintiems pirkimų tikslams.

Kreditavimo sutartimis skirtos lėšos investiciniams projektams įgyvendinti, jų panaudojimas nesietinas su pareiškėjo pareiga grąžinti gautus kreditus bankui sutartyse nustatyta tvarka ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovas nėra pateikęs argumentų, kokią reikšmę racionaliam gautų lėšų panaudojimui galėtų turėti kreditų grąžinimo grafiko pakeitimai. Pažymėtina, kad iki pareiškėjo kreipimosi dėl sutikimo kreditų paėmimo terminai buvo pasibaigę, taigi bankas lėšas jau buvo išmokėjęs. Kiti atsakovo ginčijamame administraciniame sprendime nurodyti argumentai, kad lėšų grąžinimas vėlesniais laikotarpiais ženkliai didesnėmis sumomis gali tapti pareiškėjui pernelyg didele administracine našta, įsipareigojimai gali likti neįvykdyti, taip pat nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, be to, kai nėra nustatyta, kad siūlomi kreditų grąžinimo grafikų pakeitimai prieštarautų teisės aktų reikalavimams, atsakovas tokiomis aplinkybėmis negali grįsti savo nesutikimo dėl pakeitimų, nes pareiškėjas yra savarankiškas juridinis asmuo, pats atsakingas už bankui prisiimtų įsipareigojimų tinkamą įvykdymą.

Individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas administracinis aktas neatitinka pagrįstumo reikalavimo, kurio nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas pagrįstai pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teismo sprendime išdėstė pakankamai išsamius motyvus, kuriais grindžiamos padarytos išvados, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė