A-438-1115-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1115/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01611-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, atleidimo nuo baudos ir delspinigių mokėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 14–16), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. S-66(7-56/2013) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 68-31 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (04.7.2)-K3-313 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas). Taip pat atleisti pareiškėją nuo 15 899 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) baudos ir 28 306,68 Lt GPM delspinigių mokėjimo.

Pareiškėja paaiškino, kad Kauno AVMI sprendimu buvo iš dalies tenkintas jos prašymas ir ji buvo atleista nuo 2 636,96 Lt GPM delspinigių mokėjimo, tačiau nuo likusios delspinigių dalies (28 306,68 Lt) ir baudos (15 899 Lt) atleista nebuvo. VMI sprendimu ir Komisijos sprendimu Kauno AVMI sprendimas buvo patvirtintas.

Pareiškėjos teigimu, jos pateikti duomenys apie tai, kad mokestinės prievolės tinkamas vykdymas nepriklausė nuo jos valios, yra pakankami, todėl VMI neturi teisės jų atmesti, remdamasi formaliais pagrindais. Mokestinė prievolė buvo vykdoma netinkamai dėl to, kad mokesčių administratorius netinkamai vertino jos pateiktus duomenis (atsakovas tai pripažįsta). VMI formaliai ir netinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika. Mokesčių administratorius, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi didesnę atidumo pareigą ir turi pasirūpinti tinkamu asmenų aptarnavimu. Išsamios informacijos teikimas ir bendradarbiavimas yra vieni iš pagrindinių viešojo administravimo subjekto veiklos elementų. Pareiškėja nėra ir negali būti atsakinga, kad mokesčių administravimo subjektas kokybiškai atliktų savo darbą, todėl mokesčių administravimo subjekto veiksmai, kuriais jis nepripažino jam pateiktų duomenų, laikytini aplinkybe, nepriklausančia nuo pareiškėjos valios. VMI pažeidė viešojo administravimo principus ir dėl to, kad nesiaiškino į pareiškėjos sąskaitas patekusių pinigų prigimties. Kooperavimosi principas reikalauja iš viešojo administravimo subjekto ne tik formaliai vertinti situaciją, bet ir išsiaiškinti tikrąsias problemos priežastis, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Taigi pareiškėja nėra atsakinga už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą, todėl neatsako ir pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus. Pareiškėjos bendradarbiavimą parodo ir sutarties su mokesčių administratoriumi sudarymas, pagal kurią pareiškėja moka nustatytą pinigų sumą kas mėnesį, kad tinkamai įvykdytų mokestinę prievolę. Pagal šią sutartį, pagal kurią GPM likučio sumokėjimas išdėstytas per 5 metus, kiekvieną mėnesį mokėdama įmokas, pareiškėja mažina įsiskolinimą, kartu sumoka palūkanas nuo sumokėtos dalies. Taigi delspinigiai nuo sumokėtos sumos negali būti skaičiuojami, priešingu atveju pareiškėja atsiduria situacijoje, kai, apmokėdama įsiskolinimą ir delspinigius, turi dar kartą (antrą kartą) mokėti tuos pačius delspinigius.

Pareiškėja pažymėjo, kad pagal MAĮ 138 straipsnį mokesčių įstatymų pažeidimu laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Neteisėtas asmenų elgesys yra būtina sąlyga, norint jiems skirti baudą. Nagrinėjamu atveju neteisėto pareiškėjos elgesio nebuvo, nes mokestinės prievolės tinkamas vykdymas priklausė ne tik nuo pareiškėjos valios, bet ir nuo mokesčių administratoriaus veiksmų. Pareiškėja savo pareigas atliko sąžiningai, bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, įvykdė visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nesklandumų atsirado tik dėl tos dalies, už kurią buvo atsakingas mokesčių administratorius. Pareiškėja, remdamasi MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, nurodė, kad ji negali būti laikoma pažeidusia teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir jai negali būti paskirta bauda.

Pareiškėja teigė, kad pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra bent vienas iš MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nėra laikoma kalta dėl padaryto pažeidimo, byloje esantys duomenys pagrindžia aplinkybių, kurioms esant gali būti taikomi MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, buvimą. VMI sprendimas nelaikytinas tinkamu, nes jame nenurodyti išsamūs argumentai, dėl kurių atmetamas pareiškėjos skundas.

Komisija savo sprendime sutiko su VMI motyvais. Toks neveikimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam objektyvumo principui, kadangi minėtas sprendimas buvo priimtas formaliai laikantis teisės normų, nebandant išsiaiškinti realiai susiklosčiusių aplinkybių. Toks formalus duomenų vertinimas pažeidžia pareiškėjos interesus bei atima galimybę sulaukti teisingo, teisėto ir pagrįsto sprendimo kilusiame ginče. Be to, vietos ir centrinis mokesčių administratoriai netinkamai įvertino pareiškėjos poziciją dėl delspinigių skaičiavimo.

Net pripažinus, kad pareiškėja yra atsakinga už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą, keistinas apskaičiuotų delspinigių dydis. Pagal MAĮ 98 straipsnio 2 dalį delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę priemoką atsiradimo dienos. Delspinigiai, kaip vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, skirti neleisti neteisiai šaliai atidėlioti mokėjimo ir laukti palankesnių aplinkybių įvykdyti įsipareigojimą. Delspinigiai laikytini mažiausiai šalies interesus varžančia priemone (mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu) iš visų MAĮ 95 straipsnyje nurodytų priemonių, todėl delspinigiai, jų dydis ir jų mokėjimo tvarka negali būti laikomi sankcija prievolės nevykdančiai šaliai.

Nagrinėjamu atveju VMI, apskaičiuodama delspinigius už visą laikotarpį nuo tariamos mokestinės prievolės neįvykdymo, pažeidžia MAĮ 95 straipsnio 2 dalies imperatyvią nuostatą, ribojančią maksimalų delspinigių skaičiavimo laikotarpį. Taigi net pripažinus, kad pareiškėja yra atsakinga už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą, delspinigių dydis turėtų būti perskaičiuotas remiantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi, o delspinigiai skaičiuotini už 180 dienų.

Pareiškėja pažymėjo, kad VMI netinkamai vertino jos ekonominę padėtį. Turtas, kurį pareiškėja su sutuoktiniu įgijo per visą savo gyvenimą, rūpindamiesi savo finansais ir apdairiai juos naudodami, pats savaime nesudaro pagrindo pareiškėjos (ir jos sutuoktinio) ekonominę padėtį pripažinti neatitinkančia MAĮ nustatytų požymių (141 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 32–34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos prašymas atleisti nuo GPM delspinigių ir baudos mokėjimo grindžiamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y., jeigu mokesčių mokėtojas įrodo, jog nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, ir 2 punktu, t. y., jeigu mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai/ neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas).

Įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, jie pirmiausia skirti kompensuoti valstybės finansinius nuostolius, kurie atsiranda (laiku) nesumokėjus mokesčių.

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011 patvirtino, kad pati pareiškėja turėjo pareigą deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti GPM. Taigi pareiškėja negali būti laikoma nekalta dėl padaryto pažeidimo. Pareiškėja iš esmės nenurodo jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios, ji neturėjo galimybes deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti GPM. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė – realios padėties nesupratimas ir leidimas savo sąskaita naudotis tretiesiems asmenims – sietina su subjektyviomis, o ne objektyviomis aplinkybėmis. Mokesčių mokėtojo kaltė yra preziumuojama, o nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjos kaltė patvirtinta ir minėtoje LVAT nutartyje. Taigi pareiškėja neįrodė, kad egzistuoja teisinės sąlygos atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo šiuo pagrindu (kai mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo).

Pažymėjo, kad pareiškėja neturėjo jokios pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jos patikrinimą ir apskaičiuos jai mokėtinas į biudžetą sumas. Priešingai, pareiškėja turėjo pareigą pati deklaruoti ir sumokėti GPM dar iki mokestinio patikrinimo. Pareiškėjai laiku sumokėjus GPM, t. y. tinkamai įvykdžius pareigą sumokėti mokestį, dėl jos nebūtų reikėję atlikti mokestinio patikrinimo ir jai nebūtų buvę apskaičiuoti jokie delspinigiai.

Dėl pareiškėjos atleidimo nuo delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą pažymėjo, kad šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradusių padarinių negalėjo lemti mokesčių mokėtojo valia. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis, tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti; tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo / jo darbuotojų veiksmai / neveikimas, mokesčių mokėtojo nemokumas. Aplinkybių, kurios galėtų būti siejamos su nenugalimos jėgos ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu, kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti, byloje nenustatyta. Taigi pareiškėja negali būti atleista nuo delspinigių mokėjimo šiuo pagrindu.

Dėl MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo nurodė, kad šioje normoje išvardytos aplinkybės siejamos su valstybės paramos gavimu ar teisės į tokią paramą turėjimu, t. y. siejamos su tokia mokesčių mokėtojo ekonomine (socialine) situacija, kai jis negauna jokių pajamų ar gauna jų nepakankamai ir yra valstybės remiamas arba jam tokios paramos reikia. Remiantis LVAT praktika, vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo, tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.). Nustatyta, kad pareiškėjos su jos sutuoktiniu vardu yra įregistruota daug nekilnojamojo turto bei transporto priemonių, taigi vien aplinkybė, jog pareiškėja yra pensininkė, įvertinus jos ir jos sutuoktinio turimą turtą, negali būti pagrindu atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte (MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte) nurodytu pagrindu.

VMI dėl delspinigių skaičiavimo trukmės pažymėjo, kad pagal MAĮ 98 straipsnio 2 dalį delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. 180 dienų terminas taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose nustatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento, t. y. šis terminas netaikomas situacijoms, kai delspinigiai apskaičiuojami už bet kokį kitą įstatyme nustatytą laikotarpį, kai dar nėra atsiradusi mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Taigi pareiškėjai delspinigiai apskaičiuoti nepažeidžiant įstatymo nuostatų, reglamentuojančių delspinigių apskaičiavimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu (b. l. 43–53) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011 patvirtino, jog pati pareiškėja turėjo pareigą deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti GPM. Taigi pareiškėja negali būti laikoma nekalta dėl padaryto pažeidimo. Pareiškėja iš esmės nenurodo aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios, ji neturėjo galimybės deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti GPM. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė – realios padėties nesupratimas ir leidimas savo sąskaita naudotis tretiesiems asmenims – sietina su subjektyviomis, o ne objektyviomis aplinkybėmis.

Mokesčių mokėtojo kaltė yra preziumuojama, o nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjos kaltė patvirtinta ir minėtoje LVAT nutartyje. Taigi pareiškėja neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo, kai mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, bei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaryta žala biudžetui, kad mokesčių administratorius suklaidino pareiškėją, nors tokia įrodinėjimo našta priklauso pareiškėjai.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma ir sprendžiant dėl mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nesant teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo baudos, nėra teisinio pagrindo ją atleisti ir nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais. Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, t. y., kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Teismas pritarė Komisijos ir mokesčių administratorių išvadai, jog turtas, kurį turi pareiškėja, neleidžia jos atžvilgiu taikyti MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. Nors pareiškėja abejoja delspinigių dydžiu ir skaičiavimo trukme, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad jie apskaičiuoti neteisingai, nors tokią pareigą turi.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56–58), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą tenkinti – panaikinti Komisijos sprendimą, VMI sprendimą ir Kauno AVMI sprendimą, taip pat atleisti ją nuo baudos ir delspinigių mokėjimo.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjos nuomone, skundžiamame teismo sprendime yra netinkamai vertinami jos argumentai, susiję su mokestinės prievolės netinkamo vykdymo priklausymu nuo jos valios. Atsakovas pripažįsta, kad pareiškėja savo mokestines prievoles vykdė netinkamai, nes mokesčių administratorius nepripažino jos pateiktų duomenų. Mokesčių administratoriaus (jo darbuotojų) veiksmų pareiškėja negali kontroliuoti, ji neturi teisės daryti jiems jokios įtakos. Visus įmanomus veiksmus pareiškėja atliko taip, kaip nurodyta įstatymuose, todėl pagrįstai tikėjosi, kad ir mokesčių administratorius bei jo darbuotojai tinkamai atliks savo pareigas.

Pareiškėja pažymi, kad ji su mokesčių administratoriumi sudarė mokestinės paskolos sutartį, pagal kurią GPM likučio sumokėjimas išdėstytas penkerių metų laikotarpiui. Kas mėnesį mokėdama įmokas, pareiškėja mažina savo įsiskolinimą ir kartu sumoka palūkanas. Todėl delspinigiai nuo sumokėtos sumos negali būti skaičiuojami. Priešingu atveju pareiškėja atsiduria situacijoje, kai sumokėdama įsiskolinimą ir delspinigius, turi dar kartą (antrą kartą) mokėti tuos pačius delspinigius.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad jos finansinė padėtis yra pakankamai stabili, todėl jos negalima atleisti nuo delspinigių mokėjimo. Pažymi, kad visas jos pajamas sudaro pensija. Turimi nuosavybės teise žemės sklypai ir kitas turtas nėra pelno šaltinis, nes nėra nuomojami ar perleidžiami tretiesiems asmenims, priešingai – reikalauja papildomos priežiūros. Atkreipia dėmesį į tai, kad jos ekonominė padėtis yra sunki, nes, turėdama realias galimybes gauti pajamų, nesinaudotų galimybe gauti išankstinę pensiją. Nors ji nėra gydoma medicinos įstaigoje ir neserga kokia nors sunkia liga, tačiau jai, kaip senyvo amžiaus žmogui, reikalinga stipresnė sveikatos priežiūra, įvairūs vitaminai, kiti medicininiai preparatai. Taigi pareiškėjos ekonominę ir socialinę padėtį derėtų vertinti kaip sudėtingą, kas yra pagrindas atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 63–65) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2013 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. S-66(7-56/2013); Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. 68-31 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-313, kuriais iš dalies buvo tenkintas pareiškėjos prašymas ir ji buvo atleista nuo 2 636,96 Lt GPM delspinigių mokėjimo, tačiau nuo likusios delspinigių dalies (28 306,68 Lt) ir baudos (15 899 Lt) atleista nebuvo.

Pareiškėja teismine tvarka ginčija minėtus sprendimus, kuriais ji nebuvo atleista nuo dalies delspinigių ir baudos mokėjimo. Savo reikalavimą – panaikinti sprendimus, grindžia tuo, kad nėra jos kaltės dėl nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio, nes mokesčių administratorius netinkamai vertino jos pateiktus duomenis. Skunde pareiškėja remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad turi būti atleista nuo priskaičiuotų delspinigių, nes nėra kalta dėl padaryto pažeidimo. Nurodo, kad jos finansinė bei turtinė padėtis yra sunki. Pareiškėja ginčija ir delspinigių apskaičiavimo laikotarpį. Šiuo klausimu pareiškėja remiasi MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi, kur numatyta, kad delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos.

Delspinigių ir baudų skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims.“

Iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose - Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką <...> „priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: <...> sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis“.

Nors pareiškėja nurodo, kad jos ekonominė padėtis yra sunki, nes gauna išankstinę senatvės pensiją (remiantis Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 6 str. 1 d., išankstinė senatvės pensija apskaičiuojama taip kaip valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka ir mažinama po 0,4 procento už kiekvieną pilną mėnesį, asmeniui likusį iki senatvės pensijos amžiaus), tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėja yra darbingo amžiaus, nėra duomenų, kad šiuo metu jai būtų reikalingas gydymas, be kita ko, pareiškėja su sutuoktiniu turi pakankamai nekilnojamojo turto (trys gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektai), kuris gali būti panaudotas finansinių įsipareigojimų vykdymui. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti ją nuo priskaičiuotų delspinigių šiuo pagrindu (kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu).

Pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalį (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad „Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.“ Tai lemia, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl atleidimo nuo baudos, taikymas yra sąlygotas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų – mokesčio mokėtojas turi būti sumokėjęs priskaičiuoto mokesčio sumą arba šio mokesčio sumokėjimo terminas nustatyta tvarka turi būti atidėtas ar išdėstytas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad su mokesčių administratoriumi sudarė Mokestinės paskolos sutartį, pagal kurią GPM likučio sumokėjimas išdėstytas penkerių metų laikotarpiui. Kas mėnesį mokėdama įmokas pareiškėja įsiskolinimą ir kartui moka palūkanas nuo sumokėtos dalies. Taigi pareiškėjai priskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka buvo išdėstytas. Tai suponuoja išvadą, kad yra pagrindas svarstyti klausimą dėl atleidimo nuo paskirtos baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1- 4 punktus (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas <...> „jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.“

Byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1punkto (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nuostatos taikymas, kai mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas jei „įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo“.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi Nr. A556-2839/2011 patvirtinta, jog pareiškėja turėjo pareigą deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti GPM. Taigi pareiškėja negali būti laikoma nekalta dėl padaryto pažeidimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja iš esmės nenurodo aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jos valios ji neturėjo galimybės deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti GPM nuo gautų pajamų. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės – realios padėties nesupratimas ir leidimas savo sąskaita naudotis tretiesiems asmenims, yra sietina su subjektyvių, o ne objektyvių aplinkybių buvimu. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo šiuo pagrindu. Aplinkybių, kurios galėtų būti siejamos su nenugalimos jėgos (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti, byloje taip pat nenustatyta, todėl pareiškėja negali būti atleista nuo delspinigių mokėjimo ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Taip pat nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai dėl Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių delspinigių skaičiavimo trukmę, pažeidimo. Kadangi šiuo atveju pareiškėjos nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio suma buvo nustatyta patikrinimo metu, todėl pareiškėjai turi būti taikoma Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti, kad delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Nagrinėjamu atveju šis terminas nėra pažeistas, nes sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, t. y. vykstant mokestiniams ginčams, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį jeigu mokesčio mokėtojo skundas buvo atmestas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja per 20 dienų nuo sprendimo Nr. (15.11-15)-T3-25 įteikimo dienos (2010 m. spalio 17 d.) papildomai apskaičiuoto 52 996 Lt GPM nesumokėjo, inicijavo mokestinį ginčą, kuris truko iki 2011 m. lapkričio 14 d. Todėl pareiškėjai delspinigiai nuo nesumokėtos GPM dalies pagrįstai skaičiuoti iki pat 2011 m. lapkričio 14 d., kada Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011 buvo baigtas mokestinis ginčas.

Remdamasi išdėstytais argumentai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas