A-1301-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1301-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02887-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir E. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „LESTO“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. su skundu (I t., b. l. 1–8) ir patikslintais skundais (I t., b. l. 26–34, 119–120, II t., b. l. 35–37) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės 11 410,36 Lt žalos atlyginimo;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

Taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas E. D. su skundu (I t., b. l. 140–147) ir patikslintu skundu (II t., b. l. 14–15), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 628,37 Lt žalos atlyginimo;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai nurodė, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (toliau – ir Leidimas plėsti) jiems išdavė 2012 metais pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą: A. B. Leidimas plėsti Nr. LP-2261 buvo išduotas 2012 m. spalio 3 d., E. D. Leidimas plėsti Nr. LP-2359 – 2012 m. spalio 8 d. Leidimus gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas gaminti) Ministerija pareiškėjams išdavė jau 2013 metais, galiojant naujam teisiniam reglamentavimui:

A. B. Leidimas gaminti Nr. LG-0767 buvo išduotas 2013 m. vasario 28 d., E. D. Leidimas gaminti Nr. LG-0768 – taip pat 2013 m. vasario 28 d. Leidimų gaminti dalyse „leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ yra nurodyta, kad „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Abu pareiškėjai savo reikalavimus grindė iš esmės analogiškais argumentais. Nurodė, jog tuo metu, kai buvo išduoti Leidimai plėsti, galiojančiame Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2011 m. gegužės 12 d. redakcija, Nr. XI-1375, toliau – ir AIEĮ) buvo nustatyta bendroji skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją Lietuvos Respublikoje sistema.

Viena iš skatinimo priemonių, numatytų šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte – fiksuotas tarifas, kuris pagal šį įstatymą taikomas elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23 buvo patvirtinti supirkimo tarifai: 1,44 Lt/kW supirkimo tarifas, taikytinas saulės elektrinėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas, taikytinas saulės elektrinėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą.

Pareiškėjai buvo įsitikinę, kad 2012 m. gavę Leidimus plėsti, teisėtai įgijo teisę į AIEĮ ir Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827, (toliau – ir Aprašas) numatytas skatinimo priemones, tarp jų – užtikrinto 1,44 Lt/kWh fiksuoto tarifo taikymą 12 metų skatinamuoju laikotarpiu. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimui ypatingos skubos tvarka priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-169, toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-170, toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), atgaline data buvo iš esmės pakeistas iki tol galiojęs teisinis reguliavimas ir galiojusi skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema.

Pareiškėjai pažymėjo, jog įstatymo leidėjas pakeitė Leidimus plėtoti turintiems gamintojams fiksuoto supirkimo tarifo nustatymo sąlygas ir tvarką (tuo pačiu ir dydį), susiedamas supirkimo tarifą ne su Leidimų plėtoti išdavimo dieną galiojančiais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais, o su Leidimų gaminti išdavimo dieną galiojančiais tarifais. Jų atžvilgiu buvo pritaikytas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. galiojęs 1,25 Lt/kWh tarifas, nustatytas 2012 m. rugsėjo 28 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-282 ir taikomas elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne daugiau kaip 30 kW.

Pareiškėjų teigimu, visi gamintojai, taip pat ir jie, 2012 metais gavę leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iki įstatymo pakeitimo turėję vienodas sąlygas, vienodas numatytas skatinimo priemones, tame tarpe vienodą užsitikrintą fiksuotą tarifą, po AIEĮ pakeitimo, atsižvelgiant į tai kada gavo leidimą gaminti elektros energiją, atsidūrė labai skirtingose padėtyse ir teisinis reguliavimas iki įstatymo pakeitimo buvęs vienodas, neproporcingai išsiskyrė, o tai akivaizdžiai pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų ištirtas byloje taikytinos AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatos konstitucingumas. Be to, naujasis teisinis reguliavimas pažeidžia ir pareiškėjų teisėtų lūkesčių principą, kadangi pareiškėjai, investavę nemažai lėšų, ateityje pagrįstai tikėjosi gauti tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją, todėl mano, jog patirtą žalą, atsiradusią dėl galimai neteisėtų Seimo veiksmų, privalo atlyginti Lietuvos valstybė remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.

Žala susidarė dėl negautų pajamų. Jos dydį sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimų plėsti ir Leidimų gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų. Dėl tokių neteisėtų, diskriminacinių ir Konstitucijai prieštaraujančių įstatymo pakeitimų, patirta materialinė žala turi būti atlyginta.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Ministerija, atsiliepimuose (I t., b. l. 48–58, 174–176) nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstus.

Paaiškino, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomumą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste. Viešuoju interesu taip pat pripažintina galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą.

Atsižvelgiant į AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl nesutiko, jog dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjai galimai patyrė nuostolius ar patirs nuostolius.

Dėl teisės aktų grįžtamosios galios ir teisėtų lūkesčių principo pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Atsakovo elektroniniame tinklalapyje buvo nuolat talpinama informacija apie išduotus leidimus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjai dar prieš jiems gaunant Leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdami apdairūs rinkos dalyviai, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, ir šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

Akcentavo, kad teisės doktrinoje nustatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio pusė. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio pusę, pakeitė įstatymo nuostatas. Pareiškėjai, pasirinkę tokį verslo modelį, turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat elektros kainų pasikeitimus. Dėl žalos atlyginimo pažymėjo, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, Ministerija, priimdama sprendimus dėl Leidimų gaminti išdavimo, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjų atžvilgiu.

Nesant vienos iš būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – negali kilti ir civilinė atsakomybė. Savo poziciją grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika. Prieštaravo pareiškėjo prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes vertino, jog Konstitucijos 29 straipsnis ir konstituciniai principai nėra pažeisti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lesto“ atsiliepimuose į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 40–41, 171–172) prašė pareiškėjų reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad AB „Lesto“ tinkamai vykdo sutartyse, sudarytose su pareiškėjais, numatytus įsipareigojimus, t. y. už sutartyse nurodytą kainą superka visą pareiškėjų elektrinėse pagamintą ir patiektą į AB „Lesto“ elektros tinklus elektros energiją, o sudarydama sutartis, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė. AB „Lesto“ neatliko jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti teisės aktais ar pažeistų pareiškėjų teises ar teisėtus interesus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu (II t., b. l. 60-67) pareiškėjų A. B. ir E. D. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2012 m. spalio 3 d. Ministerija pareiškėjui A. B. išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2261, pastatant ir įrengiant saulės elektrinę (duomenys neskelbtini), Inturkės sen., Molėtų r. sav. (I t., b. l. 9). 2013 m. vasario 28 d. Ministerija pareiškėjui A. B. išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0767 aukščiau minėtoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,03 MW, tipas – saulės elektrinė (I t., b. l. 10). 2013 m. balandžio 18 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230653, kurioje pareiškėjui A. B. nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 1,25 Lt/kWh (I t., b. l. 11–12). 2012 m. spalio 8 d. Ministerija pareiškėjui E. D. išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2359, pastatant ir įrengiant saulės elektrinę (duomenys neskelbtini), Miežonių k. v., Inturkės sen., Molėtų r. sav. (I t., b. l. 148). 2013 m. vasario 28 d. Ministerija pareiškėjui E. D. išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0768 aukščiau minėtoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,03 MW, tipas – saulės elektrinė (I t., b. l. 149). 2013 m. balandžio 18 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230652, kurioje pareiškėjui E. D. nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 1,25 Lt/kWh (I t., b. l. 11–12). Pareiškėjams išduotų Leidimų plėsti dalyse „leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ yra nurodyta – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjams išduotų Leidimų gaminti dalyse „leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ yra nurodyta – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjams pagrįstumo. Nors pareiškėjai nei skundu, nei patikslintu skundu neprašo teismo panaikinti Ministerijos išduotus Leidimus gaminti elektros energiją, tačiau sprendžiant turtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, būtina vertinti ir Leidimų gaminti nustatytų veiklos sąlygų teisėtumą ir pagrįstumą, kadangi pareiškėjai žalą kildina būtent iš šiuose Leidimuose gaminti nustatytų veiklos sąlygų.

Aptaręs ginčui aktualių AIEĮ nuostatų pakeitimus, teismas vertino, jog pareiškėjams A. B. ir E. D. Leidimai gaminti elektros energiją buvo išduoti 2013 m. vasario 28 d., todėl jų atžvilgiu taikomas Komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. O3-282 nustatytas fiksuotas tarifas – 1,25 Lt/kWh nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. įrengtoms elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne daugiau kaip 30 kW. Taigi, nustatyta, jog pareiškėjai prašymą gauti leidimus plėtoti elektros energijos gavybą pateikė galiojant vienoms teisinėms nuostatoms, o Leidimus gaminti gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Pažymėta, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjams A. B. ir E. D. nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jiems taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjai neakcentavo, kad jų pastatytų saulės elektrinių eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jie siekė įgydami leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pareiškėjų į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjų saulės jėgainės gamina elektrą ir iš to gaunama pajamų. Pareiškėjams, nors ir ne tokio dydžio, kokio jie tikėjosi, tačiau visgi taikomos skatinimo priemonės. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjų, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A143-2834/2013 pateiktais išaiškinimais, kurie buvo pakartoti ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-632/2014, teismas darė išvadą, kad pareiškėjams A. B. ir E. D. 2013 m. vasario 28 d. Ministerijos išduoti Leidimai gaminti elektros energiją atitinkamai Nr. LG-0767 ir Nr. LG-0768 yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Leidimų gaminti išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįsti teisės aktais.

Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti žalą, atsižvelgiant į tai, jog šiuo teismo sprendimu buvo konstatuotas pareiškėjams išduotų Leidimų gaminti teisėtumas bei pagrįstumas, Leidimus gaminti Ministerija išdavė remdamasi jų išdavimo metu galiojančia AIEĮ redakcija, veikė pagal savo kompetenciją, teismas vertino, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjų atžvilgiu. Kitų galimai neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjai nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad neteisėti valdžios institucijos veiksmai nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti, o tai reiškia, kad neįrodyta būtinoji civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 straipsnio, sąlyga, o nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 straipsnio, sąlygos, viešoji atsakomybė negalima. Taigi pareiškėjų reikalavimas atlyginti žalą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išsamiai įvertino teisinę situaciją konstitucinės teisės kontekste ir pripažino, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusi AIEĮ redakcija yra teisėta, nes teisėtų lūkesčių apsaugos principo ribojimas tinkamai pagrįstas iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių principų apsauga. Nagrinėjamu atveju teismui taip pat nekilo abejonių dėl teisės akto konstitucingumo, todėl pareiškėjų argumentai dėl reikalingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą atmesti.

Kartu pažymėta, jog atmetus pareiškėjų skundą, jie neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jų prašymas netenkintinas.

III. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 70-82), kuriuo prašo:

1) kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo apeliantų A. B. ir E. D. skundas būtų patenkintas: priteisiant apeliantui A. B. iš Lietuvos Respublikos valstybės 11 410,36 Lt žalos atlyginimą; priteisti apeliantui E. D. iš Lietuvos Respublikos valstybės 5 628,37 Lt žalos atlyginimą; priteisiant apeliantams A. B. ir E. D. iš Lietuvos Respublikos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisiant apeliantams A. B. ir E. D. iš Lietuvos Respublikos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Ginčijamo įstatymo (AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169)) priėmimu buvo sukurta Konstitucinio Teismo draudžiama situacija, nes atsakovas, pasinaudodamas plačia diskrecijos teise bei siekdamas ginti viešąjį interesą, daugiau nei buvo būtina apribojo apeliantų teises ir teisėtus interesus, sudarė visiškai nepalankias ūkininkavimo sąlygas, pakirto apeliantų ir likusios visuomenės pasitikėjimą valstybe ir teise. Mano, jog šiuo atveju viešuoju interesu turėtų būti laikomas inter alia ne vartotojų lūkestis už elektros energija mokėti mažesnę kainą, o inter alia vartotojų lūkestis į švarią ir saugią aplinką, klimato kaitą ir kitas aplinkosaugines siekiamybes. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą, prieita netinkamai įvertinus pagrindinius ginčijamu įstatymu siekiamus tikslus, teisingai neįvertinus viešojo intereso objekto. Be to, teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad iš Pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia lygi 151 MW; suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh, niekuo nepagristos ir klaidinančios.

2) Teismas viršijo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą administracinio teismo kompetenciją, nesivadovavo ABTĮ 16 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjai skunde nurodė, kad žalą kildina iš Seimo priimtų ginčijamo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, galimai prieštaraujančių Konstitucijai (5 str. 2 d., 69 str. 1 d.) bei teisinės valstybės principui. Seimo veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, negali būti nagrinėjama administraciniame teisme, o gavęs tokį prašymą, administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes tik jis turi teisę spręsti dėl teisės akto ar jo dalies atitikimo aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai.

3) Nesutinka su teismo išvadomis, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bei, kad priimant ginčijamą įstatymą nebuvo neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Teigia, kad valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją – Seimą, priėmusį ginčijamo įstatymo nuostatas, galimai prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė apeliantų teises (teisėtų lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais apeliantams padarė žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam AIEĮ reglamentavimui. Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas ginčijamo įstatymo įsigaliojimas. Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei kėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), 2007 m. sausio 10 d. Europos Komisijos komunikatu „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (toliau – ir Komunikatas), teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ne tik neužtikrino apeliantui Konstitucija garantuojamų teisių, bet ir pažeidė Europos Sąjungos aktus. Be to, ginčijamo įstatymo aiškinamajame rašte nurodoma aplinkybė, kad susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, kuri sąlygojo ginčijamo įstatymo priėmimą, neatspindinti realios situacijos, toks hipotetinis VIAP lėšų skaičiavimas buvo tik priedanga, remiantis kuria atsakovas visuomenės atžvilgiu siekė pateisinti savo neteisėtus veiksmus.

4) Remdamasis Direktyva, Komunikatu ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, netinkamai įgyvendinami prisiimti įsipareigojimai Europos Sąjungai, pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas visos Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

5) Remdamiesi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatomis, ESTT suformuota praktika, teigia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į ESTT, prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 87-97) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte Ministerija informavo, kad iki 2012 m. gruodžio mėnesio yra išdavusi daugiau nei 5 000 leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines, o pagal šiuos leidimus galimų pastatyti elektrinių suminė galia viršija 200 MW. 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų.

Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina.

Šiais veiksmais, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytas šios įstatymo tikslas – suteikti galimybę Komisijai greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Juo nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių.

Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjai galimai patyrė ar patirs nuostolius.

2) Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Apeliantų skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus buvusius minėtoje byloje išnagrinėtame apeliaciniame skunde. Tai, kad skatinimo priemonių taikymas pareiškėjų atžvilgiu nebuvo panaikintas, patvirtina pareiškėjų teismui pateiktos AB „Lesto“ PVM sąskaitos faktūros, kuriose apskaičiuojama pareiškėjams mokama dalis pagal parduodamos elektros rinkos kainą ir mokama dalis – skatinimo VIAP lėšos. Pareiškėjų reikalavimo atlyginti jų nurodyto dydžio žalą tenkinimas prieštarautų Konstitucinio Teismo išaiškinimui dėl pusiausvyros, kuri turi būti tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims. Valstybės valdžios aktai, priimti vadovaujantis minėtomis Konstitucijos normomis, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, negali būti pripažinti neteisėtais. Pažymi, kad analogiškais motyvais pateiktą kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, Konstitucinis Teismas 2014 m. birželio 18 d. sprendimu grąžino pareiškėjai kaip nepagrįstą.

3) AIEĮ buvo įgyvendinta Direktyva bei kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Skundžiamame sprendime pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo, nėra hipotetinio pobūdžio. Atsakovo atsiliepime pateikta lentelė informuoja kaip vartotojams didėtų elektros energijos kaina padidėjus suminei saulės elektrinių galiai.

4) Nesutinka su teiginiu, kad teismas viršijo ABTĮ 15 straipsnyje nustatytą kompetenciją, prisiėmė Konstitucinio Teismo įgalinimus. Teismas nedarė išvados ir nesprendė, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai, tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės altas, taikytinas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, neperžengė ABTĮ 15 straipsnyje, 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos kompetencijos.

5) Dėl kreipimosi į ESTT pažymi, kad atsakovui klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Apeliantai taip pat nenurodo jiems dėl turinio ar dėl galiojimo nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Atsakovui nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. apeliantai, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta. Remiasi ESTT jurisprudencija dėl teisėtų lūkesčių principo.

6) Atkreipia dėmesį į apeliantų ir AB „Lesto“ sudarytas Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis. Jose nustatyta elektros energijos supirkimo kaina. Galima teigti, kad sutarties šalys laisvai sudarė šias sutartis ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

7) Dėl žalos atlyginimo, nurodo, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie elektrinėje pagamintą, parduotą elektros energiją. Taip pat pareiškėjai nepateikė objektyvių įrodymų, kad dėl Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo patyrė nuostolius, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, faktiniais duomenimis neįrodė, kad šiuo atveju pažeisti teisinės valstybės, proporcingumo principai. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjų atžvilgiu, o nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento, negali kilti civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teismui pateikė Lietuvos statistikos departamento Energetikos ministerijai 2013 m. spalio 14 d. pateiktą informaciją apie atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimą 2011-2012 metais.

ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju nei vienos iš įstatyme paminėtų aplinkybių nenustatyta, todėl aptariamą atsiliepimo į apeliacinį skundą priedą atsisakytina priimti.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjai nurodo, kad žala kilo įgyvendinant Pakeitimo įstatymo nuostatas, kuriomis parduodant elektrinėje pagamintą elektros energiją pareiškėjai, kaip ir kiti pareiškėjų teisės parduoti elektros energiją skatinamuoju tarifu įgyvendinimą užtikrinantys subjektai, šiuo atveju AB „Lesto“, privalo vadovautis, t. y. Laikytis. Nes būtent Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas pakeitė pareiškėjų teisinę padėtį įgyvendinant Leidimo plėtrai išdavimo metu jų įgytas teises, Seimui šių nuostatų (Pakeitimo įstatymo 20 str. 6 d.) nepriėmus, pareiškėjų teisinė padėtis nebūtų pakitusi.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjai reikalavimų, susijusių su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjų reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014 ir kt.).

Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas A. B. 2012 m. rugpjūčio 1d. kreipėsi į Energetikos ministeriją su prašymu išduoti leidimą elektros energijos gamybos pajėgumo plėtrai (I t., b. l. 60-81). Energetikos ministerija 2012 m. spalio 3 d. išdavė pareiškėjui Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2261 (t. 1 b.l. 9, 85). AB „Lesto“ 2012 m. liepos 16 d. išdavė pareiškėjui Išankstines sąlygas saulės elektrinės elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų (I t., b. l. 65-67).

AB „Lesto“ 2012 m. spalio 24 d. pareiškėjui išdavė Prijungimo sąlygas elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų projektui rengti (I t., b. l. 86-88). Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 28d. Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 18ĮP2-33735 patvirtino, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė (duomenys neskelbtini), Inturkės sen., Molėtų r. sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (I t., b. l. 89).

Pareiškėjas 2013 m. vasario 11 d. Energetikos ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą elektros energijos gamybai (I t., b. l. 82-84). Energetikos ministerija 2013 m. vasario 28 d. pareiškėjui išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0767, kuriame nustatytos šios leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,03 MW (I t., b. l. 10). Pareiškėjas 2013 m. balandžio 18 d. sudarė su AB „Lesto“ Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230653 (I t., b. l. 11-12). Pastarojoje Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje nustatyta 1,25 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjas, kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (I t., b. l. 119-126, t. 2 b.l. 38-39), minėtos sutarties pagrindu parduoda AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, už sutartyse nurodytą kainą.

Taip pat bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui E. D. Energetikos ministerija 2012 m. spalio 8 d. išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2359 (t. 1 b.l. 148, 179). AB „Lesto“ 2012 m. spalio 17 d. pareiškėjui išdavė Prijungimo sąlygas elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų projektui rengti (I t., b. l. 180-182). Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 28d. Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 18ĮP2-33729 patvirtino, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė (duomenys neskelbtini), Inturkės sen., Molėtų r. sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (I t., b. l. 183). Pareiškėjas 2013 m. vasario 11 d. Energetikos ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą elektros energijos gamybai (I t., b. l. 177-178). Energetikos ministerija 2013 m. vasario 28 d. pareiškėjui išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0768, kuriame nustatytos šios leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,03 MW (I t., b. l. 196). Pareiškėjas 2013 m. balandžio 18 d. sudarė su AB „Lesto“ Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230652 (I t., b. l. 130-131). Pastarojoje Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje nustatyta 1,25 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjas, kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (II t., b. l. 16-21), minėtos sutarties pagrindu parduoda AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, už sutartyse nurodytą kainą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjų atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jiems taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjai vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjai iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjai neakcentavo, kad jų pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jie siekė įgydami leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjų, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, naginėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu į mažąją pusę, nebuvo paneigta pareiškėjų įgytos teisės esmė, nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

Taip pat pažymėtina, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjams faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti elektros energiją. Šie leidimas pareiškėjams, minėta, išduoti atitinkamai 2013 m. vasario 28 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjų pateiktu kitokiu Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo ir pareiškėjus ir valstybę siejančių santykių aiškinimu, jis laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Pasisakant dėl pareiškėjų skundo reikalavimo – žalos priteisimo, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjai žalą kildina iš Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjų gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Pareiškėjai tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde suformulavo ir prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013m. sausio 17d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ar konstituciniams principams.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamasis šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas teigia, kad šiam ginčui aktualus Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų Direktyvos nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėjas teigia, kad Seimas, priimdamas pareiškėjo atžvilgiu galiojantį Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; Pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimu ir galiojimu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; jis panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Dėl nurodytų priežasčių, prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

A. B. ir E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas