AS-692-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-692-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00874-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. vasario 3 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 10) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 1D-670(11); 3) priteisti iš VRM už 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 869,28 Lt (1989,48 Eur).

Pareiškėjas paaiškino, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimas. Gavęs pirmąją sumažintą pensiją, pareiškėjas suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai ir buvo įsitikinęs, kad toks mažinimas laikinas ir praėjus sunkiausiam laikotarpiui pensijos bus ne tik atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti ir praradimai dėl mažinimo. Tokį jo tikėjimą lėmė tai, kad valstybė daugiau nei prieš dešimtmetį buvo panašioje teisinėje situacijoje ir praėjus kriziniam laikotarpiui kompensavo praradimus. Tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu suprato, jog buvo pažeisti konstituciniai principai, todėl, pareiškėjo manymu, jis termino skundui paduoti nepraleido. Tačiau jei teismas konstatuotų, kad terminas praleistas, pareiškėjas prašė jį atnaujinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. nutartimi (b. l. 11–14), be kita ko, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti; atsisakė priimti R. D. skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d, iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl 3 metų kreipimosi į teismą termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, suformuota 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 bei 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei pažymėjo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Nurodė, jog iš skundo turinio ir pateiktų dokumentų matyti, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies teismui paštu išsiuntė 2015 m. vasario 3 d., t. y. praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 ir 37 straipsnių nuostatomis bei LVAT praktika. Pažymėjo, jog 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravusį teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl valstybinės pensijos priteisimo, taip pat į kiekvienu atveju pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertinęs tai bei pareiškėjo nurodytas kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo termino praleidimo priežastis (jog apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą bei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išaiškinus kreipimosi į teismą dėl neišmokėtų valstybinių pensijų terminų klausimą), konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė objektyvių termino kreiptis į teismą praleidimo priežasčių, todėl netenkino jo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Pažymėjo, jog skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2015 m. vasario 3 d., t. y. praėjus 5 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir daugiau kaip 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, taip pat daugiau nei metams nuo LVAT nutarčių, kuriose išaiškintas skundo padavimo termino klausimas, t. y. nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, su kuriomis pareiškėjas sieja sužinojimą apie savo pažeistas teises, paskelbimo. Tokį delsimą laikė nepagrįstai ilgu bei pripažino jį esant kliūtimi atnaujinti praleistą terminą, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl už laikotarpį iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo.

Nustatęs, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo ribojama ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat, jog šie pažeidimai yra atsiradę iš esmės skirtingais juridiniais pagrindais (laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. – taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas), dėl jų nėra praleistas 3 metų senaties terminas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog reikalavimas priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, yra priimtinas nagrinėti, kaip ir reikalavimas panaikinti VRM 2015 m. sausio 20 d. sprendimą 1D-670(11).

III. Pareiškėjas R. D. atskiruoju skundu, kurį patikslino (b. l. 25–28, 35–38) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties dalis, kuriomis atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti bei priimti pareiškėjo skundą. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja LVAT ir Vilniaus apygardos administracinio teismo praktikai, suformuotai iš esmės analogiškose bylose.

2. 2009 m. gruodžio mėnesį priėmus Laikinąjį įstatymą, pareiškėjas tikėjosi, kad valstybė, pasibaigus krizinei situacijai, išmokės sumažintas pensijos dalis, kadangi iš esmės tas pats buvo padaryta ir 2001–2003 metais, kai taip pat buvo sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

3. Įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs neišmokėtos pensijos išmokėjimo klausimų, todėl 2013 metais vyravo teisinis neaiškumas.

4. Neišmokėtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas iki šiol.

5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Pensija yra periodinė išmoka, todėl šiems santykiams reguliuoti turėtų būti taikoma minėta norma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties dalis, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti R. D. reikalavimą priteisti už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Iš trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos apie 2010–2013 m. pareiškėjo R. D. pensijos dydį (b. l. 8–9) matyti, kad pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais šio įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimą, skunde apibrėžtą bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pagal skirtingus juridinius pagrindus skaidė į atskirai analizuojamus laikotarpius. Nagrinėjamu atveju aktualus teismo atsisakymo priimti pareiškėjo reikalavimą dėl už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Remdamasi LVAT praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipėsi tik 2015 m. vasario 3 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 10), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Konstatavus, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareikšti, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo.

Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant. Šiuo klausimu reikšminga LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažintas skundo padavimas teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose LVAT nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: Nr. AS525-924/2014; Nr. AS756-1281/2014; Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Atsižvelgdama į LVAT praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 3 d., o prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka minėtą LVAT praktiką, ginčijamoje dalyje teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Apibendrindama anksčiau išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti bei atsisakyta priimti pareiškėjo reikalavimą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos. Keisti ar naikinti nurodytą nutartį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. D. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė