A-556-33-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-33/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00657-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovui R. S. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir pareiškėjas, ir Rinkliavų centras) kreipėsi į teismą (b. l. 4–6), prašydamas priteisti iš atsakovo R. S. 264 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad Palangos miesto savivaldybės taryba, įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje, 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė vietinę rinkliavą Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) bei pavedė Rinkliavų centrui administruoti vietinę rinkliavą.

Pažymėjo, kad Nuostatų, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263, 2 punktas, pakeistų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70, 4 punktas, vietinę rinkliavą apibrėžia kaip tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose numatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje.

Vietinė rinkliava skaičiuojama pagal tarybos nustatytus vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti Nuostatų 1 ir 2 prieduose bei valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenyse. Nurodė, kad atsakovas vietine rinkliava apmokestintas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nes, VĮ Registrų centro duomenimis, Palangos miesto savivaldybėje nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų).

Vadovaudamasis nustatyta tvarka, Rinkliavų centras suformavo vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą dėl 264 Lt skolos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir išsiuntė atsakovui adresu (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini). Mokėjimo pranešimas pateikiamas vietinės rinkliavos mokėtojui pagal Rinkliavų centro duomenų bazėje turimą adresą, t. y. esanti informacija yra susijusi su nekilnojamojo turto adresu ir/arba registro duomenys atnaujinami nedelsiant vietinės rinkliavos mokėtojui pateikus informaciją Rinkliavų centrui, arba paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms (Nuostatų 13 p.).

Rinkliavų centras, atsižvelgdamas į tai, kad iš atsakovo Nuostatų nustatytais terminais negauta nei viena vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime nurodyta įmokos suma, suformavo priminimą sumokėti rinkliavą ir išsiuntė atsakovui. Gavęs priminimą sumokėti vietinę rinkliavą ar jos dalį, atsakovas privalėjo nurodyto dydžio sumą sumokėti per Nuostatų 48 punkte nurodytą terminą, t. y. per 20 dienų nuo priminimo išsiuntimo dienos. Teigė, jog pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį numatyta, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir jos vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama.

Pažymėjo, jog prašyme nepagrįstai buvo nurodyta, kad atsakovas nesikreipė dėl vietinės rinkliavos lengvatų taikymo. Paaiškino, kad pareiškėjas, išnagrinėjąs R. S. 2011 m. gruodžio 27 d. prašymą dėl 100 procentų vietinės rinkliavos lengvatų taikymo, 2012 m. vasario 23 d. sprendimu prašymo netenkino, nes pateikti dokumentai neatitiko Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-321 4 punkte nurodytų reikalavimų. Nekilnojamojo turto objektas yra laikomas nenaudojamas ir tinkamas gauti 100 procentų lengvatą, jeigu per metus objekte nebuvo sunaudota 1 m3 vandens ir 120 kWh elektros energijos.

Atsakovas R. S. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 30–34) prašė prašymą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), negyvena, niekam jo nenuomoja ir kitaip nenaudoja, o, atvykęs apžiūrėti butą, randa mokestinius reikalavimus. Nurodė, kad su pareiškėju nėra sudaręs jokios sutarties ir Rinkliavų centras jam jokių paslaugų neteikia. Internete suradęs Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. T2-321, sužinojo, jog taryba sprendimo 2.2 punktu nustatė 100 procentų lengvatą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš asmenų, kurie nesinaudoja nekilnojamojo turto objektu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Pažymėjo, kad 2011 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į pareiškėją dėl 100 procentų lengvatos taikymo už 2010/2011 metus, pateikdamas reikiamus dokumentus, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Kadangi Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. T2-321 nebuvo nurodyta metodikos, kaip nustatoma, jog nekilnojamasis turtas nėra naudojamas, todėl suteikta galimybė patiems rinkliavos rinkėjams, t. y. pareiškėjui, piktnaudžiauti monopolininko teisėmis ir spręsti, ar nekilnojamojo turto objektas naudojamas, ar ne. Pažymėjo, kad pareiškėjas, savo noru neatsisakęs gauti už neatliktas paslaugas pajamų, nesuteikė lengvatų, nors aiškiai iš pateiktų dokumentų galima buvo suprasti, jog butas yra negyvenamas ir nenaudojamas. Teigė, jog skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, prašydamas ištirti pareiškėjo veiksmų teisėtumą, ir gavo 2013 m. sausio 28 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad tyrimas dėl skundo nutraukiamas, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Klaipėdos apskrityje bei Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorei pateiktos atitinkamos rekomendacijos.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu (b. l. 79–85) pareiškėjo Rinkliavų centro prašymą patenkino ir priteisė iš atsakovo R. S. pareiškėjui Rinkliavų centrui 264 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsniu, 32 straipsnio 1 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtintų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 5, 6, 16, 19, 22-32 punktais, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010.

Teismas konstatavo, kad vietinė rinkliava yra nustatyta įstatymu ir ji nėra paslauga, todėl pareiškėjo argumentas, jog vietinė rinkliava yra paslauga, laikomas nepagrįstu. Dėl atsakovo argumentų, kad faktiškai jam nėra teikiama paslauga, nes jis nesukuria atliekų, pažymėjo, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai susikaupusių komunalinių atliekų kiekį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2417/2012, 2012 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2848/2012).

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 77,62 kv. m, nuosavybės teise nuo 2003 m. lapkričio 11 d. priklauso atsakovui. Tai reiškia, kad atsakovas pagal Nuostatų 6 punktą laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju ir privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Palangos miesto savivaldybės taryba 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-321 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo teikimo bei aprašo patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims tvarkos aprašą, o šio sprendimo 2 punktu nustatytos 100 procentų vietinės rinkliavos lengvatos fiziniams ir juridiniams asmenims.

Nustatyta, kad 100 procentų vietinės rinkliavos lengvata taikoma: 2.1. valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems avarinės būklės ar fiziškai sunaikintu nekilnojamojo turto objektu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje; 2.2. nesinaudojantiems nekilnojamojo turto objektu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Pagal minėto sprendimo 4 punktą, fiziniai ir juridiniai asmenys, norintys, kad jiems būtų suteikta šio sprendimo 2.2 punkte nustatyta vietinės rinkliavos lengvata, Rinkliavų centrui turi pateikti: prašymą, AB Lesto pažymą apie suvartotą elektros energijos kiekį per paskutinius dvylika mėnesių, UAB „Palangos vandenys“ pažymą apie suvartotą vandens kiekį per paskutinius dvylika mėnesių ir kt.

Šis sprendimas taikomas skaičiuojant lengvatas nuo 2010 m. sausio 1 d. Teismas nustatė, kad atsakovas 2011 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Rinkliavų centrą, prašydamas taikyti 100 procentų vietinės rinkliavos lengvatą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nurodydamas, jog nesinaudoja nekilnojamojo turto objektu – butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Atsakovas kartu su prašymu pateikė AB Lesto pažymą apie suvartotą elektros energiją, kurioje nurodyta, jog nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. suvartota 150 kWh;

UAB „Palangos vandenys“ pažymą, kurioje nurodyta, kad nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. suvartota 28 m3 geriamo vandens; taip pat pateikė DNSB „Palangos pušis“ bendrijos pirmininkės pažymą apie tai, kad (duomenys neskelbtini) savininkas bute negyvena ir jo nenuomoja. Rinkliavų centras 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. (4.6)-926-C23-123 atsakovo prašymo nepatenkino konstatavęs, kad pateikti dokumentai neatitinka Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-321 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo teikimo bei aprašo patvirtinimo“ 4 punkte nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjo atstovo paaiškinimu ir rašytine bylos medžiaga nustatyta, jog nekilnojamojo turto objektas laikomas nenaudojamas ir tinkamas gauti 100 procentų vietinės rinkliavos lengvatą, jeigu per metus objekte nebuvo sunaudota 1 m3 vandens ir 120 kWh elektros energijos, tuo tarpu atsakovui priklausančiame bute buvo sunaudota 150 kWh elektros energijos ir 28 m3 vandens. Atsakovas Rinkliavų centro sprendimo, kuriuo netenkintas jo prašymas dėl vietinės rinkliavos lengvatų taikymo, neskundė, nenurodė, kad AB Lesto bei UAB „Palangos vandenys“ pateiktose pažymose pateikti neteisingi duomenys apie suvartotą elektros energijos bei vandens kiekį.

Nors teismo posėdyje apklausta liudytoja M. Z. Š. (DNSB „Palangos pušis“ pirmininkė) parodė, kad atsakovas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), negyvena ir jo nenuomoja, tai nesudaro pagrindo kitaip vertinti Rinkliavų centro sprendimo, kuriuo atsakovui netaikytos Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-321 2.2 punkto nuostatos. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2013 m. sausio 28 d. pažymoje Nr. 4D-2013/4-2 dėl R. S. skundo prieš Palangos miesto savivaldybės administraciją nurodyta, kad skundo tyrimas, atsižvelgiant į tai, jog reikalavimo mokėti rinkliavos skolą pagrįstumo klausimas nagrinėjamas teisme, nutraukiamas, o Vyriausybės atstovui Klaipėdos apskrityje rekomenduojama įvertinti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos patvirtinti Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatytam proporcingumo principui.

Taigi Seimo kontrolieriaus pažymoje nekeliama abejonių dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-321 2 punktu nustatytos vietinės rinkliavos lengvatos bei jos taikymui būtinų duomenų, nurodytų sprendimo 4 punkte, pateikimo prieštaravimo įstatymams. Pažyma apie skolą dėl vietinės rinkliavos Nr. (3.35)-C29-319 patvirtina, kad atsakovo įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. yra 264 Lt. Atsakovui siųstas priminimas sumokėti vietinę rinkliavą, tačiau vietinė rinkliava nesumokėta.

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, atsakovo patalpų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – butas, todėl atsakovą apmokestinant vietine rinkliava pritaikytas gyvenamosios paskirties pastatams taikomas tarifas. Mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota pagal Nuostatų 1 priedo 2 punktu apibrėžto pastato (pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamosios, bendrasis plotas nuo 40 kv. m, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – daugiabutis gyvenamasis namas – pastatas, skirtas gyventi trims ir daugiau šeimų (nuo turtinio vieneto), nustatytą metinę rinkliavą – 132 Lt (rinkliavos suma galiojusi nesumokėtos rinkliavos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas nusprendė, jog paskaičiuota vietinė rinkliava yra teisėta ir pagrįsta. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Civilinio kodekso 6.59 str.). Pagal Civilinio kodekso 6.38 straipsnį, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus.

Atsakovas sprendime minimu laikotarpiu nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jo priteistina 264 Lt įsiskolinimo suma pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas R. S. apeliaciniu skundu (b. l. 87–89) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą ir pareiškėjo prašymą atmesti, taip pat prašo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir išnagrinėti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos patvirtinti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (metodikos) nuostatai, numatantys, kad rinkliavos už atliekų tvarkymą dydis fiziniams asmenims nustatomas išimtinai pagal turtinio vieneto Palangos savivaldybės teritorijoje turėjimą nenumatant jokių galimybių rinkliavą apskaičiuoti pagal faktinį atliekų kiekį, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymui bei kitiems teisės aktams.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad, remiantis Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011 pateiktu išaiškinimu, savivaldybės, įgyvendindamos savo teises atliekų tvarkymo srityje, privalo patvirtinti tokias rinkliavų už atliekų tvarkymą rinkimo taisykles, kurios leistų, kiek tai įmanoma, rinkliavos dydį apskaičiuoti pagal faktiškai susidarančių atliekų kiekį. Tačiau tiek šiuo metu galiojantys Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 patvirtinti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, tiek Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtinti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (su vėlesniais pakeitimais) rinkliavos fiziniams asmenims dydį sieja išimtinai su turtinio vieneto Palangos savivaldybės teritorijoje turėjimu, nenumatant jokių galimybių rinkliavą apskaičiuoti pagal faktinį atliekų kiekį, nėra numatyta galimybė rinkliavą mokėti už vieną ar kelis mėnesius jei butas būtų naudojamas ne visus metus.

Toks reglamentavimas akivaizdžiai neatitinka Atliekų tvarkymo įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtinto principo. Tai 2013 m. sausio 28 d. pažymoje Nr. 4D-2013/4-12 pažymėjo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius Augustinas Normantas. Tokia pati išvada pateikta ir Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje 2013 m. vasario 20 d. rašte Nr. (5.8)-S13-62 (Priedas Nr. 2), kuriame nurodyta, kad dar 2011 m. vasario 2 d. teikimu Nr. (5.1)-TR-49 Palangos miesto savivaldybės tarybai buvo pateiktas Vyriausybės atstovo teikimas, kuriuo, atsižvelgiant į Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas bei teismų praktiką, buvo pasiūlyta svarstyti Nuostatų pakeitimo klausimą, numatant galimybę fiziniams asmenims mokėti vietinę rinkliavą pagal deklaruojamą atliekų kiekį.

Pabrėžia, kad esant dabartiniam reglamentavimui yra neteisingai verčiamas už atliekų tvarkymą mokėti du kartus - pagal deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kur faktiškai ir gyvena (mokėjimą už atliekų tvarkymą nurodytu adresu patvirtinantis dokumentas pridedamas kaip Priedas Nr. 3), bei (duomenys neskelbtini), kur negyvena (tai patvirtina DNSB „Palangos pušis“ pirmininkės M. Z. Š. 2011 m. liepos 5 d. išduota pažyma, Priedas Nr. 4). Tokia tvarka neabejotinai prieštarauja teisės aktuose bei teismų praktikoje įtvirtintam proporcingumo „teršėjas moka“ principams.

Atsižvelgiant į tai, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimas prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymui ir teismų praktikai, pareiškėjas neturi teisės tokio neteisėto sprendimo pagrindu apskaičiuoti ir rinkti rinkliavos už atliekų tvarkymą, o atsakovas neturi pareigos tokios rinkliavos mokėti. Klaipėdos apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į jo prašymus išsireikalauti turtinio vieneto (nekilnojamojo turto) naudojimo, nenaudojimo ar iš dalies naudojimo ir, atsižvelgiant į tai, rinkliavos dydžio nustatymo metodikos iš pareiškėjo.

Taip pat neatsižvelgė į jo prašymą išnagrinėti, ar ši metodika nėra ydinga ir ar ji neprieštarauja LR įstatymams ir Konstitucijai bei nepažeidžia piliečių teisių, neišreikalavo iš pareiškėjo įrodymų, kodėl būtent 120 kwh per metus suvartotos elektros energijos kiekis yra pagrindas laikyti, kad butas (turtinis vienetas) yra negyvenamas, neatsižvelgiant, ar jis šildomas elektra ar kitais būdais. Taip pat teismas neatsižvelgė ir į DNSB „Palangos pušis“ pirmininkės M. Z. Š. liudijimus teisme, kad jo bute niekas negyvena (-o), jis nėra nuomojamas ar kitaip nėra naudojamas.

Teismas, nagrinėdamas bylą, nemotyvavo, kodėl Palangos miesto savivaldybei ir pareiškėjui būtų nepakeliamai brangu ir sudėtinga tikrinti, ar jo deklaruojami atliekų kiekiai yra realūs, ir ar turtinis vienetas yra naudojamas ar ne. Tokiu atveju liko neįgyvendinta atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji verta, nes faktiškai pagal plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai neatitinka paslaugos tiekėjo patirtų išlaidų. Atitinkamai skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111–112) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad Rinkliavų centras negali savarankiškai tenkinti atsakovo norą mokėti vietinę rinkliavą už deklaruotą komunalinių atliekų kiekį, nes Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 tokią galimybę suteikė tik juridiniams asmenims ir Rinkliavų centras privalo laikytis Tarybos sprendimo. Rinkliavų centras atkreipia dėmesį, kad kol teismas neįrodys priešingai, Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimai yra laikomi kaip neprieštaraujantys Atliekų tvarkymo įstatymui ir kitiems teisės aktams, todėl Rinkliavų centras neturi pagrindo atsisakyti ar pakeisti savo skundą dėl atsakovo nesumokėtos vietinės rinkliavos. Taip pat pabrėžia, kad Rinkliavų centras nėra atsakovo ginčijamų teisės normų leidėjas, o tik vietinės rinkliavos administratorius, todėl atsiliepime į apeliacinį skundą negali pateikti argumentų, kodėl savivaldybės taryba Nuostatuose nesuteikė galimybės fiziniams asmenims mokėti vietinę rinkliavą už deklaruotą komunalinių atliekų kiekį. Jeigu teismas nuspręs išnagrinėti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos priimti sprendimai Nr. T2-263 ir T2-70 atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir Vyriausybės norminius aktus ta apimtimi, kad neleidžia fiziniams asmenims deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, prašo įtraukti Palangos miesto savivaldybės administraciją į teismo procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes administracinės bylos baigtis gali turėti įtakos savivaldybės teisėms ir pareigoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniame skunde buvo keltas aspektas dėl administracinės bylos sustabdymo ir išnagrinėjimo klausimo, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos patvirtinti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (metodikos) nuostatai, numatantys, kad rinkliavos už atliekų tvarkymą dydis fiziniams asmenims nustatomas išimtinai pagal turtinio vieneto Palangos savivaldybės teritorijoje turėjimą nenumatant jokių galimybių rinkliavą apskaičiuoti pagal faktinį atliekų kiekį, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymui bei kitiems teisės aktams.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir kad nėra teisinio pagrindo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai gyvenamą vietą bei už nekilnojamąjį turtą, kuriame negyvenama ((duomenys neskelbtini)). Ten pat teigta apie nebuvimą galimybės mokėti vietinę rinkliavą už vieną mėnesį ar du, kai ten gyvenama, apie neįgyvendinimą atliekų turėtojui numatytos pareigos mokėti už atliekų surinkimą ir tvarkymą, tiek kiek ši paslauga verta.

Kaip ir kitose nagrinėjimo pobūdžio bylose, taip ir šioje yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartis (administracinė byla Nr. A556-334/2014), kurioje pateikiami teisiniai atsakymai ir į tikrintinoje byloje iškeltus bei kylančius klausimus. Taigi iš 2014 m. sausio 28 d. nutarties akcentuotini momentai dėl vietinės rinkliavos mokėtojo, taikytino teisinio reguliavimo, galimybės mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį atliekų kiekį.

V. Dėl taikytino teisinio reguliavimo bei vietinės rinkliavos mokėtojo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartyje buvo nurodyta, kad „<...> vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta minėtame Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-857 redakcija). Atitinkamai, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012).

Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija), 12 str. 1 p.), kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką (Rinkliavų įstatymo 3 str. (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2139 redakcija). Pabrėžtina ir tai, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas.

Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42)“.

Be to, nutartyje buvo pažymėta, kad „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka“.

Taigi pagal formuojamą administracinių teismų praktiką šios kategorijos bylose (dėl vietinės rinkliavos mokėjimo) apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokioms išvadoms nei padaryta pirmiau. Todėl tvirtintina, kad apskųstoje administracinėje byloje atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, turintis vykdyti teisės aktais apibrėžtą pareigą – mokėti vietinę rinkliavą. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kaip galimas nesinaudojimas nekilnojamuoju turtu, vietinės rinkliavos įmokos nepaneigia (Teismų įstatymo 33 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Juk nėra ginčo dėl to, kad atsakovas turi nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). To turto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, kas neatsiejama nuo pareigos sumokėti vietinę rinkliavą. Galimas nesinaudojimas nekilnojamuoju turtu ar naudojimasis šiuo turtu tik atitinkamu laiko tarpu, galėtų lemti lengvatos taikymą ar atleidimą nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, bet tai jau ne šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

VI. Dėl galimybės mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį.

Sprendžiant klausimą dėl vietinės rinkliavos dydžio spręstina nebuvus galimybės mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį. Tokia išvada darytina paisant jau suformuotos administracinių teismų praktikos.

Jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartyje fiksuota ir tai, jog „<...> nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą“.

Nėra disputo dėl to, kad vietinės rinkliavos apskaičiavimo laikotarpiu nebuvo teisinio reguliavimo suteikiančio galimybę mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį. Dėl to, kitoje administracinėje byloje, buvo pradėta norminė byla, bet ji (administracinė byla) toje dalyje, kur tokia galimybė nebuvo numatyta ir pirmosios instancijos teismo pripažinta prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo nutraukta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-355/2014; procesinio sprendimo kategorija 17.2). O ši administracinė byla buvo sustabdyta iki bus išnagrinėta ką tik paminėta norminė byla, bet pastarojoje įsiteisėjus galutiniam sprendimui (bendrine prasme), turima administracinė byla atnaujinta ir paskirta nagrinėti iš esmės (b.l. 125), taip ir likus iš principo galutinai nepasisakius dėl atsakovui (apeliantui) aktualaus klausimo. Tačiau tokia aplinkybė situacijos iš principo nebekeičia, nes dabar tikrintinoje administracinėje byloje vis tiek nėra iš atsakovo pusės pateiktų įrodymų, kurie leistų nustatyti faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų kiekio, todėl galimybė, nepriklausomai nuo norminės bylos baigties, mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį paneigtina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-489/2014).

Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir paliktinas galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė