A-822-1122-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1122/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02692-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4589 ir grąžinti jos 2013 m. birželio 28 d. prašymą dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo VSDFV nagrinėti iš naujo.

Skunde nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, kiekvieną mėnesį pareiškėjai buvo mokama sumažinta pensija, kadangi jos suma viršijo 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių pagrindu buvo sumažintas senatvės pensijos dydis, pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgdama į tai, 2013 m. birželio 3 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių prašydama išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintą senatvės pensijos dalį. Kadangi VSDFV teritorinis skyrius nenurodė, kada jai buvo išmokėta sumažinta senatvės pensija ir, ar ji apskritai bus išmokėta, 2013 m. birželio 28 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti už nurodytą laikotarpį neišmokėtą senatvės pensijos dalį. VSDFV 2013 m. liepos 9 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, motyvuodamas tuo, kad praleistas prašymo padavimo terminas. Nesutikdama su VSDFV sprendimu, pareiškėja, remdamasi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, nurodė, kad skundą VSDFV ji padavė nepraleidusi įstatymų nustatyto termino, t. y. nepraėjus mėnesiui nuo VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo gavimo. Pažymėjo, kad VSDFV sprendimu jai buvo užkirstas kelias pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą gali būti skundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja, prašydama įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti jai 2010-2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį, į VSDFV kreipėsi 2013 m. birželio 28 d. prašymu, t. y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl šios priežasties, vadovaudamasi VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą.

Atsakovo nuomone, VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. birželio 25 d. raštas Nr. (10.1)3-7659 nelaikytinas sprendimu dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Šiuo informacinio pobūdžio raštu pareiškėjai pateikti duomenys apie perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos dydį. Be to, atsakovas savo sprendimo teisėtumą grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A551-432/2013 ir 2013 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-167/2013. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnio ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nurodė, kad neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėn., kada pareiškėja sužinojo apie sumažintą pensijos dydį

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjos A. S. skundą tenkino. Teismas panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4589 ir įpareigojo VSDFV pareiškėjos 2013 m. birželio 28 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Teismas nusprendė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gavus skundą dėl VSDFV teritorinių skyrių ar kitų įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais, tik skundų nagrinėjimo VSDFV tvarką reglamentuojančių Taisyklių 25–32 punktuose nustatytais atvejais buvo galima nenagrinėti skundo iš esmės. Remiantis rašytiniais bylos įrodymais buvo nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. birželio 5 d. raštu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių, prašydama išmokėti jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Toks prašymas laikytinas prašymu pensijų mokėjimo klausimu Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 6 punkto prasme. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius 2013 m. birželio 25 d. sprendime Nr. (10.1)3-76593 išaiškino pareiškėjai jai paskirtos pensijos skyrimo ir mokėjimo tvarką, pateikė duomenis apie pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 6, 7 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtos pensijos dydžio. Taip pat teritorinis skyrius išaiškino, kad nesutikus su šiuo atsakymu, jį galima skųsti VSDFV.

Kaip matyti iš šio akto turinio, VSDFV teritorinis skyrius, paaiškindamas pareiškėjai teisinį reglamentavimą, kuriuo remiantis mokamos ir skiriamos pensijos, aiškiai nepasisakė dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai pensijos nepriemoką. Tai pareiškėja įvertino kaip atsisakymą tenkinti jos prašymą ir 2013 m. birželio 28 d. skundu kreipėsi į VSDFV dėl teritorinio skyriaus įpareigojimo išmokėti jai pensijos nepriemoką. Teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 25 d. sprendimas yra individualus teisės aktas, sukeliantis pareiškėjai teisines pasekmes ir kurį pareiškėja ginčijo VSDFV.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja skundą (prašymą) dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. (10.1)3-76593 VSDFV padavė 2013 m. birželio 28 d., t. y. nepraleidusi teisės aktuose nustatyto termino skųsti nurodytą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad VSDFV, vadovaudamasi Įstatymo 37 straipsniu, privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 28 d. prašymą, įvertinti teritorinio skyriaus skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir duoti pareiškėjai atsakymą, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl skundžiamo 2013 m. birželio 25 d. teritorinio skyriaus sprendimo.

Tačiau VSDFV prašymo nenagrinėjo iš esmės. Tokį sprendimą atsakovas grindė Taisyklių 31 punktu (kai skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą), tačiau pareiškėja, kaip nustatyta, termino kreiptis į VSDFV dėl teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 25 d. sprendimo nepraleido. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovas pareiškėjos skundą nagrinėti atsisakė remdamasis netinkamu pagrindu.

Be to, teismas pažymėjo, kad Taisyklių 31 punkto nuostatos reiškia, jog prieš priimant sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo VSDFV turi nustatyti terminą pareiškėjui, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus. Tik tada, kai per nustatytą terminą priežastys nebuvo pagrįstos, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti iš esmės. Nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių įrodymų, kad šios procedūros buvo laikomasi. Tuo pačiu ginčijamu sprendimu pareiškėjai buvo išaiškinta teisė per nustatytą terminą nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir nelaukiant, ar pareiškėja šia teise pasinaudos, priimtas sprendimas atsisakyti nagrinėti jos skundą. Taigi šiuo atveju nesilaikyta ir Taisyklių 20 ir 31 punktų nuostatų reikalavimų. Dėl nurodytų priežasčių ginčijamas VSDFV 2013 m. liepos 9 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4589 buvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, o atsakovas įpareigotas pareiškėjos 2013 m. birželio 28 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylą nutraukti.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjai pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl turėtų draudžiamųjų pajamų sumažinta senatvės pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn., tačiau pareiškėja į VSDFV kreipėsi tik 2013 m. birželio 28 d., o į teismą tik 2013 m. rugpjūčio 21 d., praėjus daugiau kaip 3 metams nuo sužinojimo apie mokamo ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją, t. y. tuo metu, kai sprendimas mokėti jai ne viso paskirto dydžio senatvės pensiją jau laikytinas įvykdytu. Todėl, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz. administracinę bylą Nr. A5-264/2003, administracinę bylą Nr. A12-219/2004, administracinę bylą Nr. A505-683/2013) pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos dalies atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV kreipėsi praleidusi 3 metų terminą, konstatuotina, jog VSDFV 2013 m. liepos 9 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4589, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 28 d. prašymą, nes praleistas kreipimosi į VSDFV terminas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1200/2013 išaiškino, kad „tais atvejais, kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka negalima pasinaudoti, byla nutrauktina vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu <..>“. Remiantis šia teismo nutartimi ir įvertinus tai, kad ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, VSDFV 2013 m. liepos 9 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 28 d. prašymą.

Pirmosios instancijos teismas, nesivadovaudamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV 2013 m. liepos 9 d. sprendimą ir įpareigoti VSDFV pareiškėjos 2013 m. birželio 28 d. prašymą nagrinėti iš naujo, be to, nepagrįstai atsisakė taikyti senatį ir bylą nutraukti.

Pareiškėja A. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o VSDFV apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėja pažymi, kad VSDFV neteisingai vertino, taikė ir aiškino teisės aktuose nustatytus terminus, vadovavosi nebegaliojančių teisės aktų redakcijomis (Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 str. 1 ir 2 d. 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai). Nurodo, kad apie tai, jog pareiškėjai buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo pensija ji sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. įsigaliojus 2012 m. vasario 6 d. priimtam Konstitucinio Teismo nutarimui.

Pažymi, kad VSDFV priimdamas 2013 m. liepos 9 d. sprendimą be pagrindo vertino 2010 m. sausio 12 d. priimto Pensijų skyriaus sprendimo Nr. 12-17-150 teisėtumą, nors pareiškėja 2013 m. birželio 28 d. prašymu skundė ne šį sprendimą, o 2013 m. birželio 25 d. Pensijų skyriaus atsakymą ir pensijų skyriaus neveikimą. Mano, kad VSDFV priimdamas 2013 m. liepos 9 d. sprendimą privalėjo vadovautis ne iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusiomis Pensijų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis, bet sprendimo priėmimo metu, t. y. 2013 liepos 9 d. galiojusiomis teisės aktų nuostatomis. Be to, net ir tuo atveju, jei pareiškėja būtų laikoma praleidusi įstatymų nustatytą terminą, VSDFV 2013 m. liepos 9 d. priimtas sprendimas būtų laikomas neteisėtu vien dėl to, kad nebuvo laikomasi skundų nagrinėjimo VSDFV reglamentuojančių Fondo valdybos direktoriaus įsakymu patvirtintų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punkte nurodytų sąlygų. Atkreipia dėmesį į tai, kad VSDFV netinkamai ir neteisingai aiškina iki 2012 m. gruodžio 3 d. galiojusią Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatą ir joje įtvirtintą 3 metų terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko trečiajam suinteresuotam asmeniui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies trečiojo suinteresuoto asmens atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. birželio 5 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių su prašymu išduoti pažymą apie iš jos pensijos išlaikytas sumas, taikant Laikinąjį įstatymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Prašyme nurodė, kad pažyma reikalinga teismui (b. l. 13).

VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius 2013 m. birželio 25 d. raštu Nr. (10.1)3-76593 pateikė pareiškėjai informaciją apie senatvės pensijos skyrimo ir mokėjimo tvarką bei nurodė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos sumą (b. l. 16–17).

Pareiškėja 2013 m. birželio 28 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių išmokėti jai sumažintą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 14).

VSDFV 2013 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4589 atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, motyvuodama tuo, kad pareiškėja yra praleidusi Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV. Pareiškėjai pasiūlyta iki 2013 m. liepos 29 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies (b. l. 6).

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Aptariamoje nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Taip pat buvo išspręstas atsakovo tokio pobūdžio bylose – teritorinio VSDFV skyriaus, kuris administruoja senatvės pensijos mokėjimą – tinkamumo klausimas.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos trečiajam suinteresuotam asmeniui paduotas 2013 m. birželio 5 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip minėta, atsakovas savo 2013 m. liepos 9 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Taigi konstatuotina, kad tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas įpareigojimas atsakovui išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 28 d. prašymą (skundą) iš naujo netenka prasmės, nes tokiu būdu pareiškėjos tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 21 d. skunde, kuris buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, nėra keliamas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos dalies priteisimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio bei teisinio pagrindo išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, kolegija pripažįsta būtina grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėja kėlė reikalavimą dėl sumažintos senatvės pensijos dalies priteisimo 2013 m. liepos 16 d. skunde pirmosios instancijos teismui, kuris nebuvo priimtas teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartimi, nustatant terminą pašalinti skundo trūkumus. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis, turėtų pasiūlyti pareiškėjai pareikšti reikalavimą dėl jai nesumokėtos pensijos dalies priteisimo bei, esant tokiam poreikiui, išspręsti atsakovo šioje administracinėje byloje tinkamumo klausimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė