A-1012-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1012-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03756-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 2S-3818; 2) įpareigoti Kalėjimų departamentą pateikti prašomus duomenis; 3) priteisti 690,56 Lt (200 Eur) neturtinę žalą.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl informacijos apie Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos 2009–2017 m. įgyvendinimo priemonių plano įgyvendinimą, taip pat prašė pateikti informaciją apie šiuo metu esančias nuteistųjų organizacijas, prašė nurodyti, kur ir kokios yra, jų pavadinimus, buveinių adresus, įsteigimo datas, dokumentų, kuriais jos buvo patvirtintos numerius; apie jų steigimo galimybes Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Atsakydamas į jo prašymą, atsakovas pasisakė tik dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos 2009–2017 m. įgyvendinimo priemonių plano, tačiau nepateikė kitos prašomos informacijos. Ginčijamas atsakymas parengtas formaliai, yra neišsamus. Dėl šių atsakovo veiksmų patyrė didelius nepatogumus, pažeminimą, dvasinę skriaudą. Neturtinę žalą įvertino 690,56 Lt (200 Eur).

Atsiliepime į skundą atsakovas Kalėjimų departamentas paaiškino, kad Kalėjimų departamente buvo gautas pareiškėjo 2014 m. birželio 30 d. pareiškimas, kuriame teigiama, kad pareiškėjui nebuvo pateikta informacija apie šiuo metu esančias nuteistųjų organizacijas, nenurodyta kur ir kokios yra, jų pavadinimai, buveinių adresai, įsteigimo datos, dokumentų, kuriais jos buvo patvirtintos, numeriai, neatsakyta apie nuteistųjų organizacijos steigimo galimybes Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, konstatavo, kad dėl informacijos, apie Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir jos 2009–2017 m.

įgyvendinimo priemonių planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, pateikimo pareiškėjas kreipėsi 2014 m. balandžio 3 d. su analogiško turinio prašymu į Teisingumo ministeriją, kuri minėtą skundą persiuntė nagrinėti Kalėjimų departamentui. Pareiškėjui į 2014 m. balandžio 3 d. pareiškimą buvo atsakyta Kalėjimų departamento 2014 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 2S-2316. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatomis („pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą <...> „), ši pareiškėjo pareiškimo dalis pakartotinai nebuvo nagrinėjama.

Pareiškėjui buvo nurodyta, kad juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra asociacija, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymo, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ypatumus reglamentuoja Asociacijų įstatymas, o nuteistųjų organizacijų ir Bausmių vykdymo kodekso 139 straipsnis. Pareiškėjas papildomai buvo informuotas, kad Teisingumo ministro 2012 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1R-303 buvo patvirtinta Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų nuostatų nauja redakcija, pagal kurią nebeliko nuostatos, jog įstaigoje vykdoma kardomoji priemonė – suėmimas tik nepilnamečiams.

Nuo 2013 m. į minėtą įstaigą vežamos suimtos moterys iš Kauno regiono, kurioms taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnio nuostatomis, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose laikomiems asmenims yra garantuota teisė skųstis dėl galimai pažeidžiamų jų teisių bei bausmės atlikimo sąlygų. Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuje tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus.

Pareiškėjas į 2014 m. birželio 30 d. pareiškimą gavo Kalėjimų departamento atsakymą 2014 m. liepos 25 d. raštu Nr. 2S-3818. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, šis atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas. Kadangi Kalėjimų departamento 2014 m. liepos 25 d. raštas Nr. 2S-3818 yra teisėtas ir pagrįstas, žalai atsirasti nėra būtinų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi,18 straipsnio 4 dalimi nustatančia, kad įstaigos neprivalo kurti dokumentų ar informacijos rinkmenų pagal pareiškėjų prašymus, jeigu tai susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis, atsižvelgęs į tai, jog Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo priede nurodyta, kad šiuo teisės aktu yra įgyvendinama 2003 m. lapkričio 17 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo, bei tai, jog šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešojo sektoriaus institucijos leidžia naudotis savo dokumentais bet kuria parengtine forma ar kalba elektroninėmis priemonėmis, jei tik įmanoma ir tikslinga, tai nereiškia, kad viešojo sektoriaus institucijos privalo kurti ar pritaikyti dokumentus taip, kad jie atitiktų prašymą, ir tai nereiškia, kad jos privalo teikti išrašus iš dokumentų tais atvejais, kai dėl to reikia neproporcingai didelių pastangų, neapsiribojančių paprasta operacija, konstatavo, jog valstybės ir savivaldybių institucijos yra įpareigojamos informaciją teikti ta forma, kuria ši informacija yra parengta institucijoje bei, kad jos neprivalo kurti ar pritaikyti turimos informacijos tokiai formai, kurios pageidauja pareiškėjas, taip pat pakartotinai teikti prašomos tos pačios informacijos.

Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai ir motyvuotai, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą. Kalėjimų departamentas, nustatęs, kad dėl informacijos, susijusios su Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos 2009–2017 m. įgyvendinimo priemonių plano, pareiškėjui buvo atsakyta 2014 m. balandžio 30 d. raštu, pagrįstai dėl jos nepasisakė pakartotinai. Pareiškėjo subjektyvus teiginys, kad internetinio puslapio duomenys jo netenkino, neįpareigoja institucijos, esant jau viešai pateiktai informacijai, rengti ją individualiai pareiškėjui.

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos nustato įstaigoms teisę atsisakyti teikti informaciją, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pateikti smulkią ir detalią informaciją apie nuteistųjų organizacijas, nurodydamas pareiškėjui atsisakymo motyvus. Į pareiškėjo klausimą ar atsakovui žinoma, kad Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose yra laikomos suaugusios moterys, pareiškėjui buvo atsakyta išsamiai.

Teismo vertinimu, pareiškėjo subjektyvus manymas, kad ginčijamas raštas yra neteisėtas, nesudaro teisinio pagrindo jį panaikinti.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 18 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir Konstitucijos 28 straipsniui, 20 straipsnio 1 daliai.

Apeliaciniame skunde nurodo argumentus, iš esmės tapačius išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai teigia, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybes vertino neobjektyviai, nepagrįstai ir šališkai, klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo svarstė formaliai ir neteisingai, nepagrindė teismo sprendimo, tuo nesilaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 ir 86 straipsnių reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Kalėjimų departamento 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 2S-3818 (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 7–8) teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, kilo dėl minėto sprendimo neteisėtumo, atlyginimo.

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, pabrėžia, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateiktame apeliaciniame skunde prašė suteikti jam galimybę dalyvauti teismo posėdyje, tačiau net ir vertinant šį prašymą kaip prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka, ji tokio būtinumo nenustatė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pareiškėjo pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo nepagrindė, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes administracinė byla apeliacinėje instancijoje nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamame Sprendime nepagrįstai atsisakyta suteikti pareiškėjo prašomą informaciją, jis parengtas formaliai, yra neišsamus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo 2014 m. birželio 30 d. pareiškimo (b. l. 18–25), kuriuo prašoma suteikti informaciją, bei Kalėjimų departamento Sprendimo turinį, vadovaudamasis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas), konstatavo, jog pareiškėjui į jo prašymą buvo atsakyta tinkamai, todėl nėra pagrindo naikinti Sprendimo ir įpareigoti atsakovą atlikti veiksmu, atitinkamai taip pat nėra nustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš valstybės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir faktinių aplinkybių vertinimu.

Asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų užtikrina Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (1 str. 1 d.). Teisės gauti informaciją įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato įstaigų pareigą teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka. Vadovaujantis Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu: 1) pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis; 2) prašymo turinys yra nekonkretus; 3) tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos; 4) prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta (tokiu atveju įstaiga per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos nurodo pareiškėjui jos paskelbimo šaltinį; 5) įstaiga tam tikros informacijos rinkimą ir tvarkymą nutraukia pasikeitus įstaigos funkcijoms.

Pareiškėjas 2014 m. birželio 30 d. pareiškimu kreipėsi dėl šios informacijos pateikimo: informacijos susijusios su Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos 2009–2017 m. įgyvendinimo priemonių plano (toliau – ir Strategija ir įgyvendinimo planas); informacijos apie šiuo metu veikiančias Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 139 straipsnio 2 dalyje numatytas organizacijas; informacijos, kaip įsteigti BVK 139 straipsnio 2 dalyje numatytas organizacijas Kauno nepilnamečių pataisos namuose bei paaiškinimo, ar institucijai yra žinoma, jog Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje yra laikomi suaugusieji – moterys, kurių tarpe yra rūkančių.

Informaciją apie Strategiją ir įgyvendinimo planą pareiškėjui atsisakyta suteikti, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, jog pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Apie sprendimą nenagrinėti pranešimo ar skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo ar skundo gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į pareiškėjo Pranešimo turinį, taikytinas ne Viešojo administravimo įstatymas, bet Teisės gauti informaciją įstatymas, todėl atsakovas atsisakyti teikti informaciją galėjo tik šiame įstatyme nustatyta tvarka. Įvertinusi Sprendimo turinį, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad šiuo konkrečiu atveju, atsakovas iš esmės atsisakė teikti nurodytą informaciją motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas kreipėsi pakartotinai dėl tos pačios informacijos pateikimo. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateiktas Kalėjimų departamento 2014 m. balandžio 30 d. raštas Nr. 2S-2316 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ (b. l. 26), kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo prašymą suteikti informaciją apie Strategiją ir įgyvendinimo planą (minėto rašto teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas). Kaip minėta, Teisės gauti informaciją 16 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato galimybę atsisakyti teikti informaciją, kai tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos, todėl, nors atsakovas ir nurodė netinkamą teisės normą, tačiau iš esmės iš skundžiamo Sprendimo turinio yra aišku, jog informaciją atsisakoma teikti dėl to, jog pareiškėjas pakartotinai kreipėsi dėl tos pačios informacijos suteikimo, teisėjų kolegijos vertinimu todėl vien netinkamos teisės normos nurodymas, kai savo esme atsisakymo pagrindas atitinka numatytąjį Teisės gauti informaciją 16 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą.

Dėl pareiškėjo prašomos informacijos apie šiuo metu veikiančias BVK 139 straipsnio 2 dalyje numatytas organizacijas ir jų duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentais, jog atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti šią informaciją Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 18 straipsnio 4 dalies pagrindu, kadangi norint tai padaryti, reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kita pareiškėjo prašoma informacija jam buvo suteikta. Atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtintą taisyklę, jog apeliacinės instancijos teismui sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog sutinkama su pirmosios instancijos teismo motyvais, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl nurodytų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai dėl to nepasisako.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netinkamai motyvuotas, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, pažymėtina, jog ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, t. y.: 1) jeigu jis pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Pareiškėjas, teigdamas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, turėjo pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą manyti egzistuojant aplinkybes, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012 ir kt.). Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių, o nurodyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu.

Priimdamas pareiškėjo skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo turinį ir jame suformuluotus reikalavimus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis), sprendime išsamiai išdėstė nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų normomis pagrįstas teismo išvadas, išsamiai motyvavo priimtą sprendimą (ABTĮ 86 str., 87 str. 4 d.). Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi, jo vertinimu, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas prieštarauja Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsniui ir Konstitucijos 28 straipsniui bei 20 straipsnio 1 daliai.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo teisiškai reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Apibendrinant konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė