3K-3-363/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-363/2014

Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00068-2013-1

Procesinio sprendimo

kategorijos:

130.3.2; 72 (S)

LIETUVOS

AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio

27 d.

Vilnius

Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų: Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Rimvydo

Norkaus ir Gedimino Sagačio,

rašytinio

proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo L.

B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje

byloje pagal pareiškėjo L. B. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos

Respublikoje ad hoc Arbitražo Tribunolo, sudaryto pagal Lietuvos

Respublikos Vyriausybės ir Italijos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 1

d. sutartį dėl investicijų skatinimo ir apsaugos bei 1976 m. Jungtinių Tautų

Tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisykles, 2013 m. gegužės 17

d. sprendimą byloje Nr. 2011-05 bei pareiškėjo L. B. ir suinteresuoto asmens

Lietuvos Respublikos, veikiančios per valstybės įmonę Valstybės turto fondą,

prašymą patvirtinti taikos sutartį.

Teisėjų

kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo

esmė

Byloje kilo ginčas dėl užsienio arbitražo priimto sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje ir

taikos sutarties patvirtinimo.

2003 m. vasario mėn.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė apie valstybei priklausančių keturių

alkoholinių gėrimų gamybos įmonių privatizavimą. Viena iš šių įmonių buvo AB

„Alita“. Už visų privatizavimo sandorių vykdymą Lietuvoje tuo metu buvo

atsakinga VĮ Valstybės turto fondas.

2003

m. gegužės 7 d. pareiškėjas L. B. pateikė savo pasiūlymą VĮ Valstybės turto

fondui AB „Alita“ 83,77 proc. akcijų paketo privatizavimo konkurse, o VĮ

Valstybės turto fondas priėmė jo dalyvavimo konkurse paraišką, pasiūlymus,

susijusius su akcijų pirkimo sutarties projektu, ir 200 000 Lt pradinį

įnašą.

2003

m. birželio 26 d. Viešojo pirkimo komisija paskelbė pareiškėją AB „Alita“

akcijų paketo privatizavimo viešo konkurso laimėtoju ir pakvietė atvykti

parengti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį.

2003

m. liepos 8 d. ir 11 d. bei rugpjūčio 26 d. derybų posėdžiuose šalys derino

sutarties sąlygas. Šalių pozicijos išsiskyrė. Pareiškėjas nepasirašė trečiojo

2003 m. rugpjūčio 26 d. derybų protokolo. Esminės sutarties sąlygos, dėl kurių

šalys nesusitarė, buvo: 1) atsiskaitymo tvarka; 2) baudų dydžiai; 3) ginčų sprendimo

vieta.

VĮ Valstybės turto fondas 2003 m.

rugsėjo 2 d. raštu Nr. (25)-3R-3359 pakvietė pareiškėją 2003 m. rugsėjo 4 d.

atvykti parafuoti akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projekto. Pareiškėjas

parafuoti sutarties projekto neatvyko. Šalys 2003 m. rugsėjo 10 d. susitiko ir

toliau derėjosi dėl sutarties sąlygų, bet dėl atsiskaitymo tvarkos ir baudų

dydžių nesusitarė. Pareiškėjas teigė, kad šios dvi sutarties sąlygos buvo

nurodytos konkurso pasiūlyme, kurį patvirtino VĮ Valstybės turto fondas, todėl

jos negalėjo būti pakeistos be pareiškėjo sutikimo. VĮ Valstybės turto fondas

2003 m. rugsėjo 30 d. raštu pakartotinai pakvietė pareiškėją iki 2003 m. spalio

10 d. atvykti parafuoti sutarties projekto, įspėdamas, kad, jam neatvykus,

panaikins konkurso rezultatus. Pareiškėjas antrą kartą atsisakė parafuoti

sutarties projektą, nes esminės sutarties sąlygos liko nesuderintos.

VĮ Valstybės turto fondas 2003 m. spalio

23 d. informavo pareiškėją, kad yra priimtas sprendimas panaikinti konkurso

rezultatus, nes jis du kartus neatvyko parafuoti sutarties.

Pareiškėjas 2003 m. lapkričio 17 d.

kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriame nurodė, kad VĮ

Valstybės turto fondas neteisėtai nutraukė derybas dėl AB „Alita“ akcijų paketo

privatizavimo ir prašė padengti su konkursu susijusius jo nuostolius – 2 187

884, 68 Lt.

Vilniaus apygardos teismas 2005 m.

balandžio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-673-578/2005,

tenkino pareiškėjo L. B. ieškinį iš dalies, pripažino VĮ Valstybės turto fondo

sprendimą dėl L. B. pašalinimo iš derybų dėl AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo

sutarties sudarymo nepagrįstu ir nesąžiningu, L. B. naudai priteisė iš VĮ Valstybės

turto fondo 1 688 666, 90 Lt nuostolių, susijusių su jo dalyvavimu viešajame

konkurse, 20 886, 67 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 24 031,42 Lt

išlaidų advokatų pagalbai apmokėti.

Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m.

gruodžio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A– 366/2005,

panaikino Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimą ir L. B.

ieškinį atmetė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m.

spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-470/2006 panaikino Lietuvos

apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir paliko galioti Vilniaus

apygardos teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimą

L. B. 2010 m. kovo 19 d. pranešimu apie

arbitražą pradėjo arbitražo procesą prieš Lietuvos Respubliką. Su pranešimu

apie arbitražą taip pat buvo pateiktas ir pareiškėjo ieškinys, kuriame jis

teigė, kad suinteresuotas asmuo sukėlė pareiškėjui didelių nuostolių dėl

ekspropriacinio, neteisėto, nesąžiningo ir diskriminacinio traktavimo vykstant

AB „Alita“ privatizavimo procesui ir pareiškėjo laimėjimo AB „Alita“ konkurse

neteisėto panaikinimo. Pareiškėjas reikalavo Arbitražo tribunolo pripažinti,

kad jis turi jurisdikciją nagrinėti ginčą, pripažinti, kad Lietuvos Respublika

pažeidė savo pareigas pagal Tarptautinės sutarties nuostatas, priteisti ne

mažesnį kaip 207 971 000 eurų žalos atlyginimą kaip kompensaciją už nuostolius,

patirtus dėl Lietuvos Respublikos taikytų priemonių, įpareigoti Lietuvos

Respubliką padengti arbitražo išlaidas, įpareigoti Lietuvos Respubliką sumokėti

palūkanas, skaičiuojamas iki arbitražo sprendimo priėmimo ir po jo, taip pat įpareigoti

Lietuvos Respubliką taikyti kitas teisių gynimo priemones, kurias rekomenduos

pareiškėjo advokatas ir kurios atrodys tinkamos Arbitražo tribunolui.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės

ir Italijos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 1 d. sutartį dėl

investicijų skatinimo ir apsaugos (toliau – Tarptautinė sutartis) bei 1976 m.

Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisykles

sudarytas ad

hoc

Arbitražo tribunolas (toliau tekste – Abitražas arba Arbitražo tribunolas) 2013

m. gegužės 17 d. priėmė sprendimą Nuolatinio arbitražo teismo byloje Nr.

2011-05 pagal L. B. ieškinį Lietuvos Respublikai.

Pagal Tarptautinę sutartį bei 1976 m.

Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisykles

sudarytas Arbitražo

tribunolas 2013 m. gegužės 17 d. priėmė sprendimą Nuolatinio arbitražo teismo

byloje Nr. 2011-05, kuriuo Lietuvos Respublika įpareigota sumokėti pareiškėjui

L. B. 341 785,90 euro arbitražo išlaidų, 3 344 336,97 euro atstovavimo ir

teisinės pagalbos išlaidų bei palūkanas nuo priteistų sumų, skaičiuojamas nuo

2013 m. gegužės 17 d. ir nustatomas pagal euro tarpbankinio skolinimo palūkanų

trijų mėnesių normą, galiojančią 2013 m. gegužės 17 d., pridėjus dviejų

procentų sudėtines pusmečio palūkanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. gegužės 17 d.

Arbitražo tribunolas atskyrė pareiškėjo

reikalavimus dėl AB „Alita“ akcijų paketo privatizavimo viešojo konkurso

laimėjimo rezultatų panaikinimo ir nesuteikimo pareiškėjui teisės gauti naudą,

susijusią su AB „Alita“ nuosavybe. Arbitražas nesutiko su tuo, kad VĮ Valstybės

turto fondo įsakymas dėl konkurso rezultatų panaikinimo suteikė pareiškėjui

galimybę reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo (negauto pelno), kurį buvo galima

teikti, jeigu akcijų pirkimo sutartis būtų buvusi sudaryta. Arbitražo tribunolas

konstatavo, kad vienintelis pagrįstas pareiškėjo reikalavimas byloje yra

susijęs su ikisutartiniuose santykiuose prarasta galimybe. Bylą nagrinėjusi

arbitrų kolegija konstatavo, kad ikisutartinėse derybose L. B. turi teisę

prisiteisti tik tiesioginę žalą. Arbitražo tribunolas pažymėjo, kad negautas

pelnas, pagrįstas suderintos akcijų pirkimo sutarties sudarymo prielaida, yra

pernelyg atsietas ir spekuliatyvus, bei nurodė, kad Lietuvos Respublika pateikė

pakankamai šią poziciją pagrindžiančios informacijos iš arbitražo teismų sprendimų

ir doktrinos. Galiausiai Arbitražo tribunolas padarė išvadą, kad Lietuva

pažeidė Tarptautinę sutartį ir turėtų atlyginti L. B. žalą, tačiau konstatavo,

kad pareiškėjui jau buvo kompensuotos jo sumokėtos sumos. Dėl šios priežasties

Arbitražo tribunolas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimai dėl ieškinio

priimtinumo, jurisdikcijos ir atsakomybės bei žalos atlyginimo principo

pripažintini pagrįstais, taip pat nurodė, kad 80 procentų arbitražo proceso

išlaidų, kurias patyrė pareiškėjas, turi padengti Lietuvos Respublika.

Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 5 d.

kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti

Lietuvos Respublikoje pirmiau nurodytą Arbitražo tribunolo sprendimą.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2013 m.

lapkričio 19 d. gautas abiejų šalių prašymas patvirtinti taikos sutartį.

II. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties

esmė

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi netenkino

pareiškėjo L. B. prašymus

pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo tribunolo 2013 m.

gegužės 17 d. sprendimą byloje Nr. 2011-05 ir patvirtinti 2013 m. lapkričio 19

d. taikos sutartį, sudarytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veikiančios per VĮ

Valstybės turto fondą, ir L. B. dėl Arbitražo tribunolo 2013 m. gegužės 17 d.

sprendimo pripažinimo.

Teisėjų kolegija sprendė, kad

pareiškėjas, būdamas verslininkas, kuriam yra taikomi itin aukšti atidumo,

rūpestingumo standartai, galėdamas konsultuotis su aukštos kvalifikacijos

teisininkais, galėdamas įvertinti jo atžvilgiu valstybės atliktų neteisėtų

veiksmų realius padarinius ir pasirinkti tinkamas savo teisių ir teisėtų

interesų gynybos priemones, esant aiškioms tarptautinių komercinių investicinių

arbitražų praktikos tendencijoms dėl galimybės priteisti netiesioginius

nuostolius ikisutartiniuose santykiuose, privalėjo elgtis protingai, kaip

sąžiningas verslininkas, veikiantis sąžiningų ketinimų principo pagrindu. Tačiau

jis, Lietuvos Respublikos teismų sprendimų pagrindu gavęs tiesioginių su jo

dalyvavimu AB „Alita“ privatizavimo konkurse susijusių nuostolių atlyginimą bei

pažeidimo dėl ikisutartinių derybų nesąžiningo nutraukimo patvirtinimą, 2010 m.

kovo 19 d. pranešimu apie arbitražą pradėjo arbitražo procesą prieš Lietuvos

Respubliką, pareikšdamas ieškinį dėl 207 971 000 eurų (718 082 268,80 Lt)

netiesioginių nuostolių atlyginimo, kurių atlyginimo, remiantis tarptautinių

komercinių investicinių arbitražų praktika, tikėtis nebuvo jokio teisinio

pagrindo, taip pažeidė sąžiningų ketinimų principą, kaip bendrąjį civilizuotų

tautų pripažintą teisės principą, kaip, beje, ir bendrąjį sutarčių teisės

principą, naudodamasis iš Tarptautinės sutarties 9 straipsnio kylančia teise į

arbitražinį bylos nagrinėjimą tokiu neprotingu ir neproporcingu būdu. Teisėjų

kolegija teigė, kad pareiškėjas, ad hoc arbitraže pareikšdamas tokio

dydžio finansinį reikalavimą, kuris galiausiai net paties Arbitražo tribunolo

buvo atmestas kaip nepagrįstas ir spekuliatyvus, Arbitražo tribunolui

konstatavus, kad pareiškėjas jau yra gavęs tiesioginių nuostolių atlyginimą,

pats siekė dirbtinai padidinti ginčo sumą. Toks naudojimasis teise į arbitražinį

bylos nagrinėjimą neatitinka tarptautinio komercinio investicinio arbitražo

esmės ir paskirties, be to, prieštarauja sąžiningų ketinimų principui ir

teisingumo esmei. Dėl to pripažinimas ir leidimas vykdyti arbitražo sprendimo,

priimto procese, inicijuotame ieškovui veikiant prieš sąžiningų ketinimų

principą, prieštarautų tarptautinei viešajai tvarkai. Priešingas

aiškinimas, anot teisėjų kolegijos, reikštų, kad investuotojai, net ir gavę

sąžiningą nuostolių atlyginimą nacionaliniuose teismuose, nagrinėjusiuose bylą

laikantis visų sąžiningo proceso standartų, galėtų papildomai reikšti bet kokio

pobūdžio reikalavimus tarptautiniuose arbitražuose ir gauti bylinėjimosi

išlaidų atlyginimą net ir tais atvejais, kai jų reikalavimai pripažįstami

visiškai nepagrįstais ir atmetami. Tokios galimybės egzistavimas motyvuotų

suinteresuotus asmenis inicijuoti tarptautinio komercinio investicinio

arbitražo procesus, turint tikslą, nesusijusį su tikrąja šio teisės instituto

paskirtimi – užtikrinti investuotojui teisę į gynybą, kai jos dėl vienokių ar

kitokių priežasčių negali užtikrinti nacionaliniai teismai. Taip de facto

būtų įteisinamas non bis in idem principo pažeidimas, nes valstybė

turėtų sumokėti investuotojui ne tik realiai sukeltos žalos atlyginimą, bet ir

investuotojo inicijuoto galbūt neprotingo dydžio ar net ad absurdum

reikalavimais dirbtinai pabranginto arbitražo proceso išlaidas, daug kartų

viršijančias realią valstybės veiksmais sukeltą žalą. Tokia galimybe

taip pat būtų paneigiamas valstybės suverenaus imuniteto principas, nes būtų

visiškai paneigiama valstybės galimybė pačiai sąžiningai atlyginti savo neteisėtais

veiksmais padarytą žalą. Bylinėjimasis,

nepriklausomai nuo to, kokia institucija nagrinėja ginčą, negali būti

savitikslis. To reikalauja universalieji teisės principai – teisingumo,

protingumo, ekonomiškumo. Teismo vertinimu, šioje byloje susiklosčiusi faktinė

situacija rodo, kad pareiškėjas, nacionaliniuose teismuose ir tarptautiniame

komerciniame investiciniame arbitraže reikšdamas reikalavimą tuo pačiu

faktiniu, tačiau skirtingais teisiniais ieškinio pagrindais, iš tiesų siekė ne

teisingumo, kuris jau buvo įgyvendintas Lietuvos Respublikos teismų

sprendimais, o piktnaudžiavo teise. Toks naudojimasis teise, kai jos

įgyvendinimu siekiama sukelti kitam asmeniui žalos arba naudojamasi teise

kitais tikslais, nei tie tikslai, kurių buvo siekiama užtikrinant asmeniui šią

teisę, arba atvejai, kai asmens naudojimasis teise sukelia neproporcingus

rezultatus, palyginti su rezultatais, kurių iš tiesų buvo siekiama, yra

tipiškas elgesio, prieštaraujančio sąžiningų ketinimų principui, pavyzdys.

Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju

faktiškai susiklostė situacija, jog pareiškėjas, savo pažeistų teisių gynybai

dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo pasirinkdamas Lietuvos Respublikos

teismus, savo teisę dėl netiesioginių nuotolių atlyginimo vėliau gynė

tarptautiniame ad hoc arbitraže. Šie reikalavimai, nors savo esme ir

nėra tapatūs, jų faktinis pagrindas iš esmės sutampa. Kadangi pareiškėjo

pažeistų teisių gynimo Lietuvos Respublikos teismuose procesas buvo pirmesnis

ir jo metu atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmai buvo pripažinti

neteisėtais bei pripažinta pareiškėjo teisė į tiesioginių nuostolių atlyginimą,

tai arbitražinio proceso inicijavimas, siekiant pakartotinio atsakovo veiksmų

pripažinimo neteisėtais, reiškiant akivaizdžiai pagal tarptautinio arbitražo ir

nacionalinių teismų praktiką nepagrįstą reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių

atlyginimo, vertintinas kaip nesąžiningas pareiškėjo naudojimasis Tarptautinės

sutarties 9 straipsnio 3 dalies b punkte įtvirtinta teise dėl pažeistų teisių

gynybos būdo. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad, esant išvadai dėl

nesąžiningo traktavimo draudimo principo pažeidimo Lietuvos Respublikos

nacionalinių teismų sprendimuose, priteisiant pareiškėjui teisingą nuostolių

atlyginimą, jam nebuvo pagrįsto būtinumo reikalauti, kad to paties teisės

principo pažeidimas būtų konstatuotas dar ir arbitražo institucijos.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagrindas

pripažinti, jog pareiškėjo ieškinys Arbitražo tribunolo sprendimu buvo iš

dalies patenkintas, nes buvo konstatuotas pažeidimo faktas bei teisė į

tiesioginių nuostolių atlyginimą, būtų tik tuo atveju, jeigu šis sprendimas

būtų vertinamas autonomiškai, t. y. atskirai nuo kreipimosi dėl teisės gynimo

Lietuvos Respublikos teismuose. Be to, materialinė pripažinto pagrįstu pareiškėjo

reikalavimo, reikšto arbitraže, išraiška, atsižvelgiant į pareiškėjo

reikalavimo, reikšto nacionaliniuose teismuose dydį, yra itin menka – arbitraže

buvo pripažinta pagrįstu tik 0,24 proc. pareiškėjo reikšto finansinio

reikalavimo. Nurodoma,

kad neteisėti

atsakovo veiksmai išnagrinėtoje arbitražo byloje buvo tik viena iš būtinųjų

atsakovo atsakomybės dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo taikymo sąlygų, o

ne savarankiškas, savo esme naujas reikalavimas, kurio patenkinimas turėtų

teisinę reikšmę ginčo šalių materialiųjų teisių ir pareigų atsiradimui. Taigi,

vertinant pareiškėjo pasirinktų jo teisių gynybos būdų visumą apskritai, visi

jo arbitraže pareikšti reikalavimai buvo de facto atmesti. Ši aplinkybė yra

itin svarbi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimui. Tarptautiniame

komerciniame investiciniame arbitraže ir valstybių nacionalinėse teisinėse

sistemose galioja skirtingi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims principai.

Lietuvos apeliacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

šalims taisyklių pagrindu gali būti nustatyta bendroji tendencija – bylą

laimėjusi šalis neatlygina pralaimėjusios šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Ši aksioma vienija visus be išimties bylinėjimosi išlaidų paskirstymo metodus,

todėl ši taisyklė gali būti laikoma taisykle, atspindinčia tarptautinę viešąją

tvarką atitinkamoje srityje. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tik

itin menka pareiškėjo reikalavimų dalis arbitražo procese buvo pripažinta

pagrįsta, negana to, Arbitražo tribunolui konstatuojant, jog ji jau buvo

sumokėta dar prieš pareiškėjui kreipiantis į arbitražą, šio užsienio arbitražo

sprendimo pripažinimo procese Lietuvos apeliaciniam teismui konstatavus

pareiškėjo sąžiningų ketinimų principo pažeidimą, kreipiantis į arbitražą

nesant tam pagrįsto reikalo, teisėjų kolegijos vertinimu, egzistuoja pagrindas

atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Arbitražo tribunolo sprendimą dar ir

dėl šios priežasties.

Teisėjų kolegija nurodė, kad sudaryti

taikos sutartį šalys gali ir ne ordinariniame procese, kuriame sprendžiami

klausimai dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti.

Tačiau pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas netvirtina šalių taikos

sutarties, jeigu šis veiksmas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ar

viešajam interesui. Nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 19 d. VĮ Valstybės turto

fondo direktorė A. J. ir pareiškėjas L. B. sudarė taikos sutartį, kurioje

numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažįsta Arbitražo tribunolo

sprendimą ir sutinka su L. B. prašymu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė

įsipareigojo ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas po Lietuvos apeliacinio

teismo nutarties, kuria Lietuvos Respublikoje pripažįstamas Arbitražo tribunolo

sprendimas ir patvirtinama šalių sudaryta taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos

pervesti į pareiškėjo banko sąskaitą Arbitražo tribunolo sprendimu L. B. naudai

priteistas sumą – iš viso 3 686 122,87 euro. Pareiškėjas L. B. įsipareigojo

atsisakyti Arbitražo tribunolo sprendimu priteistų palūkanų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegija sprendė, kad, atsižvelgiant į šioje civilinėje

byloje nustatytą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Italijos Respublikos

Vyriausybės 1994 m. gruodžio 1 d. sutartį dėl investicijų skatinimo ir apsaugos

bei 1976 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo

taisykles sudaryto ad hoc Arbitražo tribunolo 2013 m. gegužės 17 d.

sprendimo prieštaravimą viešajai tvarkai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir

pareiškėjo sudarytą taikos sutartį, susijusią su šiuo užsienio arbitražo

sprendimu, atsisakoma tvirtinti dėl šios taikos sutarties prieštaravimo

viešajam interesui.

II. Kasacinio

skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas L. B. prašo

panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį

ir priimti naują nutartį, patenkinant jo

prašymą pripažinti ir leisti vykdyti

užsienio arbitražo sprendimą, o jeigu

būtų nuspręsta nepriimti nutarties dėl

pareiškėjo prašymo patenkinimo –

perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Kasacinis

skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl

viešosios tvarkos pažeidimo aiškinimo. Tarptautinės sutarties ir tarptautinės

viešosios teisės laikymasis ir jos tinkamas vykdymas, t. y. teisėtas ieškinio

investiciniame arbitraže inicijavimas, negali būti pagrindu pripažinti

viešosios tvarkos pažeidimą Niujorko konvencijos prasme ir atsisakyti pripažinti

ir vykdyti Arbitražo tribunolo sprendimą. Kasatorius kreipėsi į investicinį

arbitražą remdamasis Investicijų sutartimi. Tarptautinių sutarčių taikymas ir

laikymasis negali būti laikomas prieštaravimu viešajai tvarkai. Arbitražo

tribunolas nagrinėjęs kasatoriaus ieškinį investiciniame arbitraže nenustatė

investicinės Sutarties ar tarptautinės viešosios teisės pažeidimo dėl

kasatoriaus kreipimosi į investicinį arbitražą pagal Investicijų sutarties 9

straipsnio 3 dalies nuostatą, nes tokiu atveju būtų ieškinio nepriėmęs arba

pareiškęs, jog jis neturi jurisdikcijos nagrinėti kasatoriaus ieškinį.

Arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūroje viešoji

tvarka turi būti suprantama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka ir turi

būti aiškinama atsižvelgiant į tarptautinį Niujorko konvencijos pobūdį bei jos

siekiamus tikslus. Dėl to teismo nutarties išvados dėl tarptautinės viešosios

tvarkos pažeidimo, paremtos nacionalinėmis teisės normomis ir nacionaliniais

teismų sprendimais, prieštarauja Niujorko konvencijoje įtvirtintai tarptautinės

viešosios tvarkos sampratai. Būdami fakto

klausimais tarptautinio investicinio ginčo prasme, nei nacionalinės teisės

normos, nei teismų praktika nenustato ribojimo investuotojui reikalauti

netiesioginių nuostolių po to, kai buvo priteisti tiesioginiai nuostoliai. Net

jeigu toks draudimas ir egzistuotų, akivaizdu, kad privatinės teisės normos

nėra tapačios tarptautinės viešosios teisės šaltiniams, todėl negalėtų ir

neturėtų būti taikomos, sprendžiant tarptautinį investicinį ginčą. Kasatorius

turi tarptautinių teisės normų užtikrintą teisę ginti savo teises

investiciniame arbitraže po tiesioginių nuostolių kompensavimo nacionaliniame

teisme. Investicinis arbitražas suformuojamas tam, kad nustatytų, ar buvo

padarytas tarptautinės teisės pažeidimas, ar tokio pažeidimo nebuvo padaryta, o

žalos (tiesioginės ar netiesioginės) klausimas yra išvestinis, sprendžiamas tik

nustačius pažeidimą. Teismo nutartyje išvardyta investicinių arbitražų praktika

taip pat negali lemti draudimo reikalauti netiesioginių nuostolių priteisimo

investiciniame arbitraže, nes investicinio arbitražo procese neegzistuoja

precedentas ir kiekvienas ginčas yra sprendžiamas atskirai ir unikaliai.

Lietuvos apeliacinis teismas konstatuodamas viešosios tvarkos pažeidimą

nepagrįstai taikė komercinio arbitražo principus investicinio arbitražo

atžvilgiu.

2. Dėl

Investicijų sutarties 9 straipsnio ir investicinio arbitražo esmės aiškinimo. Teismas savo

iniciatyva skundžiamoje nutartyje neteisėtai ir nepagrįstai sutapatino procesus

Lietuvos Respublikos teismuose ir investicinio arbitražo procesą, kurie savo

esme, teisiniu pagrindu ir išvadomis yra visiškai skirtingi. Investicinės

sutarties 9 straipsnyje nustatyta investuotojo teisė perduoti ginčą spręsti

investiciniame arbitraže. Jeigu investuotojas ir kreiptųsi į Lietuvos Respublikos

teismus remdamasis tarptautine teise, t. y. dvišale investicijų sutartimi, dėl

žalos sukeltos neteisėtais valstybės ar valstybės institucijų veiksmais, tada

tokia byla būtų teisminga administraciniams teismams, o ne bendrosios

kompetencijos teismams. Investicinio arbitražo pagrindinis

tikslas yra ne atlyginti žalą, bet apsaugoti užsienio investuotoją nuo

tarptautinės teisės pažeidimo bei ištirti ir konstatuoti tokį pažeidimą. Nors

atsakovas rėmėsi piktnaudžiavimo

aplinkybe, tačiau arbitražas kasatoriaus piktnaudžiavimo nenustatė.

3. Dėl

Arbitražo tribunolo sprendimo peržiūrėjimo negalimumo. Nacionalinės

teisės normos ir nacionalinių teismų sprendimai investiciniame arbitraže yra

tik fakto klausimai, kurių (kaip faktų) įtaka buvo nagrinėjama priimant

Arbitražo tribunolo sprendimą ir kuriuos, pažeisdamas CPK 810 straipsnio 4 dalį,

iš naujo vertino ir analizavo Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas

skundžiamą nutartį. Teismas nepagrįstai iš naujo kėlė atsakovo arbitraže jau

keltą klausimą ir analizavo kasatoriaus sąžiningumą dėl kreipimosi i

investicinį arbitražą. Taip pat iš naujo buvo analizuotos bylinėjimosi išlaidų

paskirstymo investiciniame arbitraže taisyklės ir konstatuota, kad Arbitražo tribunolas

neturėjo teisės priteisti kasatoriui bylinėjimosi išlaidų. Vien tas faktas, kad

Arbitražo tribunolas priteisė kasatoriui iš atsakovo 80 proc. bylinėjimosi

išlaidų įrodo, kad kasatoriaus ieškinys buvo visiškai pagrįstas ir pareikštas

teisėtai, t. y. nepiktnaudžiaujant savo teisėmis, garantuotomis ir apsaugotomis

tarptautinės viešosios teisės. Taisyklė, kad

pralaimėjusi šalis atlygina bylinėjimosi išlaidas, yra nusistovėjusi

investicinio arbitražo praktikoje ir nėra kvestionuojama investicinių arbitražo

tribunolų. Nors kasatoriaus ieškinys dėl netiesioginių nuostolių buvo atmestas,

akivaizdu, kad didžioji dauguma (80 proc.) kasatoriaus reikalavimų

investiciniame arbitraže buvo patenkinti. Nesutiktina

ir su Lietuvos apeliacinio teismo išvada dėl bylinėjimosi išlaidų „neprotingo

dydžio ar net ad absurdum reikalavimais dirbtinai pabranginto arbitražo

proceso“, nes priteistos bylinėjimosi išlaidos visiškai atitinka ir

analogiškose investicinio arbitražo bylose priteisiamas sumas bei

nusistovėjusią investicinių arbitražų praktiką. Teismas netiesiogiai pripažino

atsakovą laimėtoju visiškai ignoruodamas tarptautinio investicinio arbitražo

stadijas, esminius tikslus ir paskirtį, bei pakeisdamas Arbitražo tribunolo

sprendimą. Niujorko konvencijos 5 straipsnio 2

dalies nuostatos nesuteikia teisės Lietuvos Respublikos vardu veikiančiam

teismui panaudoti argumentų, kurių atsakovas nenaudojo investicinio arbitražo

proceso metu. Be to, Vyriausybė, įpareigota garantuoti viešosios tvarkos

apsaugą ir įgyvendinimą nelaikė, kad Arbitražo tribunolo sprendimas, kurį pati

vykdė, turi bet kokios įtakos tarptautinei viešajai tvarkai. Bylą nagrinėjęs

teismas veikė kaip atsakovo advokatas, kuris, net ir pačiam atsakovui

pripažįstant Arbitražo sprendimo teisinę galią, inter alia atitiktį

viešosios tvarkos imperatyvui, ėmėsi neteisėtų priemonių ir „sukūrė“ savo

iniciatyva pagrindą, kuriuo atsisakė pripažinti ir leisti vykdyti Arbitražo tribunolo

sprendimą.

4. Dėl

teismo pareigos būti aktyviam ir motyvuoti teismo sprendimą. Teismas

argumentuodamas netiesioginių nuostolių ikisutartiniuose santykiuose negalimumą

rėmėsi šalių nesiremtais užsienio arbitražo tribunolų sprendimais, kurie yra

rašytiniai įrodymai CPK prasme. Taigi teismas nagrinėjamoje byloje savo

iniciatyva surinkęs rašytinius įrodymus bei, apie tokį įrodymų surinkimą

neinformavęs bylos šalių bei nesuteikęs teisės šalims dėl to pasisakyti, šiais

rašytiniais įrodymais grindė skundžiamą nutartį. Teismo pareiga veikti ex

officio atsiranda tik tada, kai byloje dalyvaujantis asmuo įrodo

aplinkybes, sudarančias pagrindą teismui veikti savo iniciatyva. Teismo teisė

ir (ar) pareiga savo iniciatyva rinkti įrodymus bylose dėl užsienio arbitražo

sprendimo pripažinimo nėra nustatyta. Nagrinėjamos bylos medžiagoje nėra

procesinio sprendimo, kurio pagrindu teismas prie bylos medžiagos surinko nurodytus

įrodymus – užsienio tribunolų

sprendimus, tačiau CPK reikalauja, kad inter alia dokumentai į bylą būtų

renkami teismo

procesinio sprendimo pagrindu (CPK 290 straipsnio 1 dalis) bei pridedami prie

bylos rezoliucija (CPK 115 straipsnio 1 dalis) arba nutartimi (CPK 290

straipsnio 6 dalis). Apie tokį teismo procesinį sprendimą privaloma informuoti

byloje dalyvaujančius asmenis (CPK 133 straipsnio 1 dalis). Teismo

pareiga nustatyti aplinkybes ex officio suponuoja pareigą gauti šalių

paaiškinimus dėl aplinkybių, kurias teismas ex officio nustatinėja (CPK

41 straipsnio 1 dalis, 133 straipsnio 1 dalis). Tik taip šalis įgyja galimybę

ginti savo poziciją. Dėl to toks teismo veikimas savo iniciatyva yra neteisėtas

ir sudaro savarankišką pagrindą nutartį panaikinti. Teismas nusprendęs

pasinaudoti galimybe taikyti viešosios tvarkos institutą apie tai turėjo

informuoti bylos šalis ir suteikti joms teisę būti išklausytoms.

5. Dėl

arbitražo tribunolų sprendimų precedentų taikymo. Teismas

išvadą, kad kasatorius piktnaudžiavo savo teise kreipdamasis dėl ginčo išsprendimo

į arbitražą ir Arbitražo tribunolo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai,

priėmė remdamasis tarptautinių komercinių investicinių arbitražų praktikos

analogiško pobūdžio bylose. Tai de facto bylą nagrinėjęs teismas

investicinių arbitražų sprendimus prilygino precedentams, suformuotiems

analogiško pobūdžio bylose. Investiciniame arbitraže nėra precedentų sistemos

ir kiekvienu atveju visi klausimai, susiję su investiciniame arbitraže

nagrinėjama byla, yra sprendžiami savarankiškai, iš naujo, pagal tos bylos

medžiagą bei toje byloje suformuoto arbitražo tribunolo narių (arbitrų)

nešališką ir nepriklausomą vidinį įsitikinimą. Investicinius

ginčus arbitražo tvarka nagrinėjantys tribunolai neprivalo laikytis ankstesnių

kitų tribunolų priimtų sprendimų, visi tribunolai sudaromi ad hoc ir

skirti konkrečiai bylai nagrinėti. Be to tendencijos formuojamoje praktikoje,

taip pat ir teismų precedentai, gali keistis. Vien ta aplinkybė, kad yra

kitokios praktikos, nei kasatorius pareiškė reikalavimą investiciniame

arbitraže, nereiškia jo piktnaudžiavimo teise reikšti ieškinį. Teismas nenurodė

nė vieno teismo sprendimo dėl analogiško Niujorko konvencijos 5 straipsnio 2

dalies a punkto taikymo.

Atsiliepimu

į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ

Valstybės turto fondo, nurodo, kad pripažįsta ad hoc Arbitražo tribunolo

2013 m. gegužės 17 d. sprendimą ir siekia ginčą išspręsti taikiai pagal šalių

pasirašytą taikos sutartį.

Teisėjų

kolegija

k o n s t a

t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl

užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir taikos sutarties tarp arbitražo

proceso šalių tvirtinimo, nagrinėjant šalies prašymą pripažinti užsienio

arbitražo sprendimą. Byloje keliami teisės klausimai dėl viešosios tvarkos

pažeidimo, kaip pagrindo atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą,

aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl užsienio arbitražo sprendimą pripažįstančio

teismo kontrolės ribų, susijusių su arbitražo proceso šalies elgesio vertinimu

procese, kuriame priimtą sprendimą siekiama pripažinti Lietuvos Respublikoje.

Dėl viešosios

tvarkos pažeidimo aiškinimo ir arbitražo teismo sprendimo peržiūrėjimo

negalimumo

Arbitražas yra visuotinai pripažintas

alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui

nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių

laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo

teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams,

apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui

taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime

nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi

arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo

principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių

pasirinktiems profesionalams. Valstybei teisės aktais įtvirtinus galimybę

šalims pasirinkti alternatyvų ginčo sprendimų būdą, šalims sukuriami pagrįsti

pasitikėjimo tokiu ginčo sprendimo būdu lūkesčiai, pirmiausia apimantys tai,

kad arbitražo teismų priimti sprendimai bus gerbiami ir vykdomi, taigi arbitražų

teismų sprendimai gali būti peržiūrimi tik išskirtiniais atvejais, kai

vienareikšmiškai pažeistos fundamentalios vertybės, priešingu atveju būtų

paneigiama arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė.

Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas

yra teisinės galios šiam sprendimui suteikimas Lietuvos Respublikoje, jo

prilyginimas nacionalinio teismo ar arbitražo sprendimui. Tik pripažintas

užsienio arbitražo sprendimas sukelia teisinius padarinius Lietuvos

Respublikoje, įgyja res judicata galią ir gali būti vykdomas (CPK 809

straipsnio 1 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato

1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo

ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija) (CPK 810 straipsnio 6 dalis,

Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad tiek pagal galiojančias

CPK ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatas, tiek pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teismui, sprendžiančiam užsienio

arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo tokį sprendimą vykdyti klausimus,

suteiktos aiškiai apibrėžtos arbitražo teismo sprendimo tikrinimo galios.

Pirma, Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytas baigtinis galimų arbitražo

teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų sąrašas, todėl užsienio arbitražo

sprendimų pripažinimas reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų

pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartį,

priimtą civilinėje byloje pagal Šveicarijos įmonės „Apatit Fertlizers S. A.“

pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-145/2002, 2011 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą

civilinėje byloje pagal Latvijos įmonės SIA ,,Bolderaja Ltd“, bylos Nr.

3K-3-323/2011). Antra, net ir vertinant arbitražo teismo sprendimą Niujorko

konvencijos V straipsnyje išvardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas

jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo teismo

sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės. Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs aiškias arbitražo teismo sprendimo

vertinimo atitikties viešajai tvarkai ribas, pagal kurias, vertindamas prašomą

pripažinti arbitražo teismo sprendimą Niujorko konvencijos V straipsnyje nurodytu

viešosios tvarkos pagrindu, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai

nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo

tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo

taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje UAB „Imlitex“ v. UAB „Varėnos pienelis“, bylos

Nr. 3K-3-370/2012). Taigi teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo

pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės,

aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar

teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrasis

draudimas atliekant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūrą

peržiūrėti sprendimą iš esmės (pranc. révision au fond) išreiškia

arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo būdo,

esmę. Toks peržiūrėjimas reikštų, kad, nepaisant to, jog šalių ginčas

išspręstas jų pasirinktu būdu, vėliau atliekama visapusiška teisminė kontrolė

pakeistų alternatyvioje jurisdikcijoje priimtą sprendimą. Galimybė peržiūrėti

arbitražo sprendimą paneigtų sutartinį ir privatų arbitražo procedūros pobūdį

bei neleistų šalims pasinaudoti tais privalumais, kurių šalys siekė perduodamos

ginčą spręsti arbitražui. Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas,

efektyvaus arbitražo interesus atitinka tai, kad arbitražo sprendimų

peržiūrėjimas turėtų būti ribotos apimties ir kad sprendimo panaikinimas ar

atsisakymas jį pripažinti būtų galimas tik išskirtinėmis aplinkybėmis (1999 m. birželio 1 d. sprendimas byloje C-126/97 Eco Swiss

China Time Ltd).

Tačiau šis draudimas nereiškia, kad

teismas arbitražo sprendimo pripažinimo procese neturi susipažinti su arbitražo

sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus, siekiant įsitikinti, ar

neegzistuoja Niujorko konvencijoje nustatyti arbitražo sprendimo nepripažinimo

pagrindai. Draudimas iš esmės peržiūrėti užsienio arbitražo sprendimą ir teismo

pareiga patikrinti atsisakymo pripažinti tokį sprendimą pagrindų buvimą

sistemiškai dera ir vienas kitam neprieštarauja, nes atlikdamas tokią patikrą

teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis

aplinkybėmis bei atlikti kitokią tų aplinkybių teisinę kvalifikaciją, nei ją

atliko arbitražo teismas. Kartu šalių pasirinktas ginčo sprendimo būdas arbitražu

neturėtų sukurti sąlygų pažeisti fundamentalias viešosios tvarkos taisykles,

todėl užsienio arbitražo sprendimo analizė galima tokia apimtimi, kiek ji

skirta įvertinti galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Jei viešosios tvarkos

pažeidimas negali būti visapusiškai įvertintas vien susipažinus su arbitražo

sprendimo turiniu ir šį pažeidimą lemia arbitražo neanalizuotos aplinkybės bei

jo netirti įrodymai, sprendimo pripažinimą atliekantis teismas gali įtraukti į

savo vertinimą faktus, kurių nevertino arbitražas, priimdamas sprendimą, ir

tirti įrodymus, kurių jis netyrė (pvz., siekdamas nustatyti šalių arba arbitrų

neteisėtą elgesį, sudarantį viešosios tvarkos pažeidimo sudėtį).

Iš Niujorko konvencijos V straipsnyje

nurodytų galimų užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų tik minėto

straipsnio 2 dalyje esančiais aspektais teismas gali tikrinti arbitražo teismo

sprendimą ex officio, kai šio klausimo nekelia asmuo, prieš kurį

nukreiptas arbitražo teismo sprendimas. Tai užsienio arbitražo teismo sprendimo

pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimus sprendžiantis teismas patikrina

nepriklausomai nuo to, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio arbitražo

sprendimas jais remiasi (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą

civilinėje byloje pagal Šveicarijos įmonės „Apatit Fertlizers S. A.“

pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje pagal Šveicarijos įmonės „Apatit Fertlizers S. A.“ pareiškimą,

bylos Nr. 3K-3-146/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje pagal pareiškėjo Latvijos įmonės SIA ,,Bolderaja

Ltd“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-323/2011). Būtent tokia situacija yra

susiklosčiusi ir nagrinėjamoje byloje.

Niujorko konvencijos V straipsnio 2

dalies a punkte nurodyta, kad arbitražo teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti

gali būti atsisakoma, kai ginčo objektas pagal šalies, kurioje prašoma pripažinti

ir vykdyti arbitražo teismo sprendimą, įstatymus negali būti arbitražo dalyku.

Lietuvos apeliacinis teismas tokių aplinkybių nenustatė ir šio atsisakymo

pripažinti arbitražo teismo sprendimą pagrindo buvimas nėra keliamas kasaciniu

skundu. Vadovaujantis Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktu,

užsienio arbitražo sprendimą gali būti atsisakoma pripažinti ir leisti vykdyti

tuo atveju, kai to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies

viešajai tvarkai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje

teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“

tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė

viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat

imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai

pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje A. V. IĮ v. K. C. firma „Schwarz“, bylos Nr. 3K-3-612/2004; 2006

m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kipre registruota įmonė Duke

Investment Limited v. Kaliningrado sritis ir Kaliningrado srities regioninis

vystymo fondas, bylos Nr. 3K-7-179/2006; kt.). Dėl to ne bet koks

prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti

pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą.

Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio

arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos

įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms,

pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar

arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kt. (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje pagal Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų

valdybos valstybinės gamybos ir prekybos unitarinės įmonės „Belaja Rus“ pareiškimą,

bylos Nr. 3K-3-443/2008).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo

praktikoje yra pažymėjęs, kad užsienio teismų sprendimai gali būti naudingi

lyginamuoju aspektu, ypač tarptautinių sutarčių taikymo praktikai (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 29 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje UAB ,,Darvydas“ v. J. K. IĮ ,,Banga“ ir kt.,

bylos Nr. 3K-3-227/2012; 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje UAB „Agrokoncernas“ v. EPA Pumpen und Abwasseranlagen Vertriebs GmbH

ir Erich Stallkamp ESTA GmbH, bylos Nr. 3K-3-32/2014), todėl, atsižvelgiant

į Niujorko konvencijos tarptautinį pobūdį, tikslinga įvertinti šioje

konvencijoje minimos „viešosios tvarkos“ sąvokos aiškinimą užsienio teismų

sprendimuose, kuriuose analizuojama arbitražo teismo sprendimo atitiktis

viešajai tvarkai šio sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti kontekste.

Užsienio teismų praktikoje prieštaraujančiais viešajai tvarkai laikyti tokie

užsienio arbitražų sprendimai, kuriuose arbitražo teismas priėmė sprendimą dėl

šalių teisių ir pareigų, kylančių iš sutarties, kurios tikslas yra neteisėtas

(pavyzdžiui, prekių gabenimo kontrabanda), taip pat tais atvejais, kai iš

arbitražo teismo sprendimo aiškiai matyti, kad abi sutarties šalys ar viena iš šalių

elgėsi priešingai tarptautinei viešajai tvarkai (pavyzdžiui, vykdė savo veiklą

apgaule, papirkdama valstybės pareigūnus, siekdama neteisėtai pasinaudoti ar

pasinaudodama užsienio valstybės diplomatinių ryšių kanalais). Kitaip tariant,

prieštaraujančiais viešajai tvarkai laikyti tokie arbitražo teismo sprendimai,

kai iš paties sprendimo akivaizdu, kad šalys sudarė sutartį ir veikė neteisėtais

tikslais, o tokie šalių ketinimai ir veiksmai negali būti ginami (žr. pvz.,

Jungtinės Karalystės Apeliacinio teismo 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Solemany

v. Solemany). Tai, kad viešajai tvarkai prieštarautų arbitražo teismo

sprendimai, kuriuose sprendžiama dėl šalių teisių ir pareigų, kylančių iš

neteisėtos sutarties, arba kai iš arbitražo teismo sprendimo aiškiai matyti

neteisėta šalių veikla, tokia kaip pareigūnų papirkinėjimas ar kitokios

korupcijos apraiškos, sutiko ir kitų užsienio valstybių teismai (žr. pvz.,

Paryžiaus apeliacinio teismo 1994 m. sprendimą European Gas

Turbines SA v. Westman International Ltd., Tailando Aukščiausiojo Teismo

sprendimą byloje Nr. 7277/2549.) Prieštaraujančiais viešajai tvarkai užsienio

teismuose pripažinti arbitražo teismų sprendimai, kai kilo akivaizdžių abejonių

dėl arbitrų nepriklausomumo. Pavyzdžiui, kai ginčo šalys dėl tarpusavyje

susijusių klausimų inicijavo kelis arbitražo teismų procesus ir vienas iš

arbitrų dalyvavo abiejuose procesuose, o arbitražo teismo sprendimo pripažinimo

stadijoje paaiškėjo, kad jis antrajam arbitražo teismui atskleidė (klaidingą)

informaciją, kurią sužinojo nagrinėjant ginčą pirmajame arbitraže ir tai

galimai turėjo įtakos antrajam arbitražo teismui priimant sprendimą (žr.

pvz.,1998 m. kovo 24 d. Prancūzijos kasacinio teismo sprendimą byloje Excelsior

Film TV, kurioje paliktas nepakeistas Prancūzijos apeliacinio teismo

sprendimas). Kanados

teismuose palaikomas toks viešosios tvarkos Niujorko konvencijos V straipsnio 2

dalies b punkto prasme aiškinimas – viešoji tvarka, kaip ji suprantama Niujorko

konvencijoje ir daugelyje kitų tarptautinių sutarčių, apima esminius materialiosios

ir proceso teisės bei teisingumo principus. Dėl to tokie atvejai, kaip

korupcija, kyšio davimas ar ėmimas, apgaulė ar panašūs, gali būti laikomi

pagrindu atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą (žr. pvz., 2011 m.

birželio 24 d. sprendimą Subway Franchise Systems of Canada Ltd. v. Laich, 1992 m.

vasario 13 d. sprendimą Schreter v. Gasmac Inc.; 1993 m. kovo 12 d.

Ontario teismo sprendimą Arcata Graphics Buffalo Ltd. v. Movie Corp.).

Analogiškai viešoji tvarka, kaip pagrindiniai ir esminiai moralės bei

teisingumo principai, aiškinama ir Jungtinių Amerikos Valstijų teismuose.

Prieštaraujančiais viešajai tvarkai gali būti pripažįstami tokie arbitražo

teismų sprendimai, kurie atmeta ar paneigia tai, kas yra teisėta ir teisinga (žr.

pvz., JAV Antrosios grandies Apeliacinio teismo 1974 m. gruodžio 23 d.

sprendimą byloje Parsons

& Whittemore Overseas Co., Inc. v. Societe Generale De L'Industrie Du

Papier (RAKTA) 508 F.2d 969 (1974)).

Priešingai, dėl įpareigojimo padengti

kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas ir tokių išlaidų dydžio Miuncheno

aukštesnysis žemės teismas nurodė, kad nėra pagrindo svarstyti apie tokio

sprendimo prieštaravimą viešajai tvarkai Niujorko konvencijos V straipsnio 2

dalies prasme, nes arbitražo teismas turi reikšmingą diskreciją dėl išlaidų

priteisimo, o leidimą vykdyti suteikiantis teismo senatas yra saistomas

draudimo atlikti révision au fond (Miuncheno

aukštesniojo žemės teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimas, bylos Nr. 34 Sch

4/12).

Taigi tiek Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo praktika „viešosios tvarkos“ sąvokos, kaip ji suprantama

Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkto prasme, aiškinimo aspektu,

tiek ir užsienio teismų praktika iš esmės sutampa ir lemia itin siaurą

tarptautinės viešosios tvarkos išlygos aiškinimą. Dėl to nagrinėjamos bylos

atveju užsienio arbitražo sprendimo atitiktis viešajai tvarkai turi būti

įvertinta atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus principus.

Dėl sąžiningumo principo aiškinimo

vertinant arbitražo teismo sprendimo galimą prieštaravimą viešajai tvarkai

Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b

punkto prasme

Teisėjų kolegija sutinka, kad sąžiningų

ketinimų principas yra bendrasis tarptautinis civilinės teisės principas, kaip

tą itin išsamiai ir nuosekliai savo nutartyje pagrindė Lietuvos apeliacinis

teismas, ir kad šalies sąžiningumas išskirtiniais atvejais galėtų būti laikomas

tarptautinės viešosios tvarkos elementu Niujorko konvencijos V straipsnio 2

dalies b punkto prasme. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad spendžiant

užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą toks sąžiningumas turėtų būti

suprantamas ir aiškinamas ne plačiai – kaip bendras nepakankamas asmens

atidumas ar rūpestingumas, o siaurai – kaip sąmoningas asmens kėsinimasis į

fundamentaliausias vertybes – apgaulė, korupcija, kita akivaizdžiai neteisėta

veika. Tokį aiškinimą lemia ir arbitražo, kaip alternatyvaus tarptautinio ginčų

sprendimo būdo, specifika, be kita ko ir tai, kad arbitražinio susitarimo

tikslas – atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti

konkretų ginčą spręsti arbitražui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų

uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007; kt.). Taigi

sąžiningumo principo pažeidimas, tikrinant užsienio arbitražo sprendimo

atitiktį viešajai tvarkai, galėtų būti konstatuojamas tik tuo atveju, jei toks

pažeidimas būtų visiškai akivaizdus ir nekeliantis abejonių, o pagal

nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo tokiam asmens nesąžiningumui

konstatuoti.

Prie tokios išvados teisėjų kolegija

prieina vertindama nagrinėjamos bylos aplinkybių visumą.

Visų pirma pažymėtina, kad pagal

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Italijos Respublikos Vyriausybės 1994 m.

gruodžio 1 d. pasirašytos sutarties „Dėl investicijų skatinimo apsaugos“

(toliau – Tarptautinė sutartis), įsigaliojusios 1997 m. balandžio 15 d. 9

straipsnį, ginčai galintys kilti tarp vienos iš Susitariančiųjų Šalių ir kitos

Susitariančiosios Šalies investuotojų dėl investicijų, kiek įmanoma yra

sprendžiami draugiškai, o jeigu tokie ginčai negali būti išspręsti draugiškai,

tai suinteresuotas investuotojas savo pasirinkimu gali perduoti ginčą spręsti

pasirinktinai: Susitariančiosios Šalies teismui, turinčiam jurisdikciją; ad

hoc arbitražo teismui pagal Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės

komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisykles; arba Tarptautiniam investicinių ginčų

sprendimo centrui, kuris atliktų arbitražo procedūras pagal 1965 m. kovo 18 d.

Vašingtono konvenciją dėl investicinių ginčų tarp valstybių ir kitų valstybių

piliečių sprendimo. Nors

nagrinėjamos bylos atveju Tarptautinė sutartis buvo denonsuota ir nustojo

galioti 2012 m. balandžio 15 d., tačiau arbitražo teismo procesas buvo

inicijuotas sutarčiai galiojant, todėl investuotojas turėjo teisinį pagrindą

pasinaudoti įvairiais savo į Tarptautinės sutarties sritį patenkančių teisių

gynimo būdais, tarp kurių yra teisė kreiptis į ad hoc arbitražą dėl iš

Tarptautinės sutarties kylančių ginčų dėl investicijų. Teisėjų kolegija

atkreipia dėmesį į ir tai, kad pagal Kompetenz-Kompetenz doktriną,

įtvirtintą Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnyje, arbitražo teismas turi

teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą.

Nagrinėjamos bylos atveju arbitražo

teismo procese taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl arbitražo teismo

jurisdikcijos nagrinėti konkretų ginčą ir arbitražo procese šalys įgyvendino

savo teisę į gynybą pateikdamos išsamius argumentus šiuo klausimu. Pažymėtina,

kad spręsdamas savo jurisdikcijos klausimą arbitražo tribunolas taip pat

vertino Tarptautinės sutarties nutraukimo faktą analizavo šalių pateiktus

įrodymus dėl sutarties nutraukimo ir priėjo prie išvados, kad turi jurisdikciją

nagrinėti ginčą (Arbitražo sprendimo 179-182 punktai). Arbitražo teismas tyrė

šalių sąžiningumą ir dėl jo pasisakė, taip pat laikė, kad arbitraže

nagrinėjamas ginčas nėra tapatus Lietuvos Respublikos teismuose nagrinėtiems

ginčams ir jis turi būti sprendžiamas vadovaujantis tarptautinės teisės

nuostatomis. Lietuvos apeliacinis teismas, pripažindamas kasatorių nesąžiningu

ir dėl to priimtą arbitražo sprendimą prieštaraujančiu viešajai tvarkai,

nevertino jokių papildomų aplinkybių ir netyrė jokių papildomų įrodymų, kurių

nebūtų žinojęs ir (arba) vertinęs arbitražo teismas. Priešingai, arbitražo

teismas analizavo tas pačias aplinkybes, kurios Lietuvos apeliaciniam teismui

suteikė pagrindą laikyti kasatorių nesąžiningu, ir dėl jų neįžvelgė kasatoriaus

nesąžiningumo bei atskirai motyvavo kasatoriaus teisę siekti gynybos arbitražo

teisme. Arbitražo teismas nurodė, kad „kalbant apie ieškovą, tai, kad jis

laimėjo bylą Lietuvos teismuose, yra tinkamai įrodyta, ir Arbitražo tribunolas

jau išnagrinėjo šių sprendimų svarbą; šie nacionalinių teismų sprendimai neturi

reikšmės išlaidų paskirstymui tarptautiniame arbitraže. Ieškovas pateikė naujus

reikalavimus pagal Sutartį ir tarptautinę teisę, nes turėjo visas teises tai

padaryti, o atsakovė turėjo teisę gintis nuo tokių reikalavimų.“ (Arbitražo

sprendimo 310

punktas). Aplinkybė,

kad arbitražo teismas vertino viešąją tvarką sudarančią normą ir pateikė argumentus

dėl jos taikymo, užsienio teismų praktikoje laikoma vienu iš kriterijų,

paneigiančių viešosios tvarkos pažeidimo galimybę (žr. pvz., JAV Aukščiausiojo

Teismo 1985

m. liepos 2 d. sprendimą

Mitsubishi

v. Soler Chrysler-Plymouth, 473 U.S. 614 (1985).

Teisėjų kolegija taip pat teisiškai

reikšmingu laiko šalių procesinį elgesį tiek nagrinėjant bylą arbitražo teisme,

tiek ir priimto arbitražo sprendimo pripažinimo procese. Aplinkybė, kad

atsakovas arbitražo procese nekėlė klausimų dėl kasatoriui jau suteiktos

gynybos Lietuvos Respublikos teismuose ir iš to išplaukiančio arbitražinės

gynybos pagal Tarptautinę sutartį poreikio nebuvimo (aplinkybės, kurios iš

esmės lėmė Lietuvos apeliacinio teismo procesinį sprendimą), o pripažinimo

procese aiškiai nurodė, kad viešosios tvarkos pažeidimų neįžvelgia, nors ir

neatima iš teismo teisės viešosios tvarkos pažeidimą nustatyti ex officio,

tačiau rodo šalių valios bendrumą ir reikalauja iš teismo pagrįsti, kodėl šalių

valios nepaisymas yra būtinas. Pažymėtina ir tai, kad, atsakovu byloje esant

valstybei, ši šalis negali būti laikoma silpna ir nesugebančia savarankiškai

ginti savo teisių arbitraže ar teisme.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir

nesant jokios informacijos apie akivaizdžius tarptautinei viešajai tvarkai

prieštaraujančius šalių veiksmus, taip pat įvertinus arbitražo sprendimo

turinį, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad pripažinus

arbitražo sprendimą Lietuvos Respublikoje atsirastų tokie teisiniai padariniai,

kurie būtų nesuderinami su tarptautine viešąja tvarka. Asmens kreipimasis į

užsienio arbitražą, siekiant įgyvendinti jam Tarptautine sutartimi suteiktą

teisę į gynybą, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis negali būti laikomas

prieštaraujančiu tarptautinei viešajai tvarkai Niujorko konvencijos V

straipsnio 2 dalies b punkto prasme. Net jei toks asmens elgesys ir galėtų būti

laikomas nerūpestingu ar nebūtinu nacionalinės teisės kontekste, vien tik šis

faktas, nesant kitų svarių asmens nesąžiningumo įrodymų, negalėtų būti laikomas

kėsinimusi į fundamentalias visuomenės vertybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių

arbitražo teisme patirtų išlaidų klausimas yra šalutinis ir iš esmės susijęs su

faktų vertinimu, t. y. ginčo šalies faktiškai patirtų išlaidų nustatymu. Nors

doktrinoje ir yra užsimenama apie bandymus tokias išlaidas ginčyti Niujorko

konvencijoje įtvirtintos viešosios tvarkos išlygos pagrindu, tačiau taip pat

pabrėžiama, kad tokie bandymai buvo nesėkmingi. Drezdeno apeliacinis teismas,

spręsdamas arbitražo teisme šalių patirtų išlaidų atitikties viešajai tvarkai

klausimą pažymėjo, kad arbitražo išlaidų klausimas yra priskirtinas arbitražo

teismo kompetencijai ir sprendė, kad ginčo šalies byloje patirtos išlaidos

viešajai tvarkai neprieštarauja (Drezdeno apeliacinio teismo 1999 m. sausio

3 d. sprendimas byloje Nr. 11 Sch 06/98). Teisėjų kolegija taip pat pažymi,

kad nagrinėjamu atveju šalių teisinio atstovavimo išlaidų dydis nevertintinas

kaip viešosios tvarkos pažeidimas Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b

punkto prasme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė arbitražo

procese teikė savo prieštaravimus dėl ieškovo patirtų teisinio atstovavimo

išlaidų, o arbitražo teismas šiuos argumentus vertino. Arbitražo teismas

nustatė, kad atsakovės ir ieškovo padėtis nagrinėjamo ginčo atveju buvo

visiškai skirtinga, kad beveik neabejotinai atsakovė galėjo pasinaudoti įvairių

departamentų ir pareigūnų pagalba, kai ieškovas tokios galimybės neturėjo, savo

teisių gynimui pasirinko tarptautinę teisės įmonę, kuri byloje atliko svarų

vaidmenį. Arbitražo teismas neįžvelgė, kad ieškovo pasirinkta strategija šiuo

atžvilgiu būtų netinkama ar neįprasta, taip pat, atsižvelgiant į bylos pobūdį

ir visas susijusias aplinkybes, nemanė, kad reikalaujamos išlaidos yra

neproporcingos, palyginti su kitose panašaus pobūdžio bylose reikalaujamomis

išlaidomis. Be kita ko, arbitražo teismas, spręsdamas išlaidų paskirstymo

klausimą nagrinėjo ir aplinkybę, kad ieškovo laimėtos bylos Lietuvos

Respublikos teismuose neturi reikšmės išlaidų paskirstymui, kad ieškovas

pateikė naujus reikalavimus pagal Tarptautinę sutartį, nes turėjo visas teises

tai padaryti, o atsakovė turėjo teisę nuo jų gintis. Arbitražo teismas pabrėžė,

kad išnagrinėjo nacionalinių teismų sprendimų aktualumo klausimą ir nemanė, kad

ieškovo arbitražo procese pateikti argumentai buvo nesvarbūs ar netinkami arba

kad juos galima laikyti piktnaudžiavimu procesu. Atsižvelgiant į tai, kas

nurodyta, nagrinėjamoje byloje ieškovo arbitražo procese patirtų teisinio

atstovavimo išlaidų klausimas buvo išsamiai išnagrinėtas arbitražo procese,

taip pat ir ieškovo galimo piktnaudžiavimo teisinės gynybos priemonėmis

aspektu. Taigi nagrinėjamos bylos atveju ieškovo arbitražo teismo procese

patirtų teisinio atstovavimo išlaidų dydžio ir jų paskirstymo principo

vertinimas būtų arbitražo teismo sprendimo turinio peržiūrėjimas ir arbitražo

teismo nustatytų bei teisiškai įvertintų aplinkybių vertinamas de novo,

o spręsti, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė ir vertino faktines aplinkybes

teismas negali.

Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra

nustatyta Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje nurodytų galimų arbitražo

teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, teisėjų kolegija nutaria, kad ad hoc Arbitražo

Tribunolo, sudaryto pagal Tarptautinę sutartį bei 1976 m. Jungtinių Tautų

Tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisykles, 2013 m. gegužės 17

d. sprendimas byloje Nr. 2011-05 yra pripažintinas.

Dėl

galimo teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimo

Kasaciniame skunde kasatorius taip pat kelia

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6

straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (pagarbos

rungimosi principui) užtikrinimo problemą. Šiame kontekste primintini

nagrinėjamai bylai aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT)

suformuluoti bendrieji principai dėl rungimosi principo garantijų procese. EŽTK

6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija įtvirtina teisę

į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik

pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet ir teisę žinoti bei

komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo

sprendimą (žr. Nideröst-Huber v. Switzerland, 18

February 1997, Reports 1997-I, p. 108, § 24, K. S. v. Finland,

no.

29346/95, § 21, 31 May 2001, Duraliyski v. Bulgaria, no. 45519/06, 3

March 2014, § 30; kt.).

Šis principas galioja proceso šalių, nepriklausomo valstybės pareigūno (žr. Kress v. France [GC], no.

39594/98, § 65, ECHR 2001‑VI), nacionalinės administracijos atstovo (žr. Krčmář and

Others v. Czech Republic, no. 35376/97, § 38-46, 3 March 2000) ar teismo,

kurio sprendimas skundžiamas (pvz., kai kartu su byla bei skundu buvo pateiktos

papildomos pastabos dėl skundo pagrįstumo) (žr. cituotą Nideröst-Huber

v. Switzerland),

pareiškimams. Be to, EŽTT yra pripažinęs, kad patys teisėjai privalo gerbti

proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl

reikalavimo savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu (žr. Prikyan

and Angelova, no. 44624/98, 16 February 2006, §

42; Clinique des Acacias and Others v. France, nos. 65399/01,

65406/01, 65405/01 et 65407/01, § 38, 13 October 2005; Skondrianos v. Greece,

nos. 63000/00, 74291/01 and 74292/01, § 29-30, 18 December 2003; kt.). Šiuo

atžvilgiu svarbu, kad asmenys, reiškiantys reikalavimus teisme, pasitikėtų

tinkamu teisingumo sistemos funkcionavimu: šis pasitikėjimas, be kitų dalykų,

yra grindžiamas įsitikinimu, kad ginčo šalis bus išklausyta dėl visų bylos

elementų. Kitaip tariant, ginčo šalys gali pagrįstai tikėtis, kad jų bus

pasiteirauta dėl to, ar konkretus (angl. specific) dokumentas ar

argumentas reikalauja jų pastabų (žr., mutatis mutandis, Krčmář

and Others v. Czech Republic, no. 35376/97, § 43, 3 March

2000).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Niujorko

konvencijos V straipsnyje yra pateiktas išsamus ir baigtinis arbitražo teismo

sprendimo galimų nepripažinimo pagrindų sąrašas ir kad tik dėl dviejų

straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų teismas, spręsdamas užsienio arbitražo

sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimus, pasisako ex officio.

Arbitražo teismo sprendimo atitiktį šiems pagrindams teismas

patikrina nepriklausomai nuo to, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio

arbitražo sprendimas, jais remiasi. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorius yra

atstovaujamas profesionalių teisininkų, kuriems šios Niujorko konvencijos

nuostatos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra neabejotinai žinomos,

negalima sutikti su kasatoriaus argumentu, kad Lietuvos apeliacinio teismo ex

officio atliktas arbitražo teismo sprendimo vertinimas Niujorko konvencijos

V straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais buvo neteisėtas ar siurprizinis.

Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

yra pasisakęs, kad, sprendžiant arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir

leidimo vykdyti klausimus, viešoji tvarka aiškintina tarptautinės viešosios

tvarkos kontekste, nes šalys, pasirinkusios spręsti ginčą arbitraže, turi

turėti pagrįstų lūkesčių, kas yra viešoji tvarka, dėl kurios arbitražo teismo

sprendimą gali būti atsisakyta pripažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje K. M. v. UAB „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centras“, bylos Nr.

3K-3-411/2011). Šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo

ir taikymo taisyklę vertinant kartu su nurodytais EŽTT sprendimais, šalies

teisė būti išklausytai, net ir esant teismo teisei ir pareigai sprendžiant

arbitražo teismo sprendimo pripažinimo klausimą ex officio spręsti dėl

jo atitikties tarptautinei viešajai tvarkai, gali būti aktuali tuo atveju, kai

teismas atlieka vertinimą naujo, iki tol Lietuvos Respublikos teismų praktikoje

nekonstatuoto tarptautinės viešosios tvarkos elemento atžvilgiu. Tačiau

pažymėtina tai, kad EŽTK prasme vertinama proceso, įskaitant ir apeliacinius

procesus, visuma, todėl šalies teisė būti išklausytai gali būti įgyvendinta

pateikiant argumentus aukštesnėje instancijoje (žr. pvz., Amirov v.

Azerbaijan, no. no. 25512/06, decision 18 June 2011).

Dėl taikos sutarties patvirtinimo

CPK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta

šalių teisė bet kurioje proceso stadijoje baigti bylą taikos sutartimi. Teisėjų

kolegija pažymi, kad dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio

1 dalis) galioja ir kasaciniame procese. Kartu pažymėtina, kad tiek

dispozityvumo principas, tiek viena jo išraiškos formų – šalių teisė baigti

bylą taikos sutartimi, nėra absoliutūs. Šalių prašymas baigti bylą taikos

sutartimi teismui nėra besąlyginis pagrindas nutraukti bylą. Teismas turi teisę

netvirtinti šalių taikos sutarties, kai yra CPK 42 straipsnio 2 dalyje

nustatyti pagrindai, t. y. jeigu konstatuojama, kad tai prieštarautų

imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 681 „Dėl

įgaliojimų suteikimo“ įgaliojo VĮ Valstybės turto fondą atstovauti Lietuvos

Respublikos Vyriausybei derybose su L. B., taip pat atliekant veiksmus,

susijusius su Lietuvos Respublikos interesų gynimu visose galimose Lietuvos

Respublikos ir užsienio ginčų sprendimo institucijose sprendžiant L. B. ir

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ginčą, kilusį dėl AB „Alita“ akcijų privatizavimo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. rugsėjo 25 d. pasitarime pritarė

(neprieštaravo), kad ginčas tarp pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos būtų

užbaigtas taikos sutartimi. Vyriausybė 2013 m. spalio 16 d. nutarimu pakeitė

Vyriausybės 2007 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 681 „Dėl įgaliojimų suteikimo“

1 punktą ir papildomai įgaliojo VĮ Valstybės turto fondą sudaryti su pareiškėju

taikos sutartį. VĮ Valstybės turto fondo valdyba 2013 m. rugsėjo 30 d. posėdyje

pritarė taikos sutarties su L. B. projektui. Šiuo pagrindu VĮ Valstybės turto

fondo direktorė A. J. ir pareiškėjas L. B. 2013 m. lapkričio 19 d. sudarė

taikos sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas nusprendęs, kad Arbitražo tribunolo

2013 m. gegužės 17 d. sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai, Lietuvos

Respublikos Vyriausybės ir pareiškėjo sudaryta taikos sutartis, kaip susijusi

su šiuo užsienio arbitražo sprendimu, taip pat buvo atsisakyta tvirtinti dėl

taikos sutarties prieštaravimo viešajam interesui.

Kasaciniam teismui konstatavus, kad

Arbitražo Tribunolo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimas neprieštarauja viešajai

tvarkai, spręstinas šalių 2013 m. lapkričio 19 d. sudarytos Taikos sutarties

tvirtinimo klausimas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą

suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Valstybės turto

fondo, nurodė, kad pripažįsta ad hoc Arbitražo tribunolo 2013 m. gegužės

17 d. sprendimą ir siekia ginčą išspręsti taikiai pagal šalių pasirašytą 2013 m.

lapkričio 19 d. Taikos sutartį. Kadangi detalesnių savo poziciją pagrindžiančių

argumentų suinteresuotas asmuo atsiliepime į kasacinį skundą nepateikė, tai

laikytina, kad jis sutinka su visomis Taikos sutarties sąlygomis. Kadangi

pareiškėjas L. B. kasaciniame skunde nepasisakė dėl Taikos sutarties

pavirtinimo galimybės, tai teisėjų kolegija 2014 m. birželio 16 d. nutartimi

kreipėsi į pareiškėją, siūlydama jam pateikti paaiškinimus dėl 2013 m.

lapkričio 19 d. Taikos sutarties patvirtinimo. Šios nutarties kopija buvo išsiųsta

ir suinteresuotam asmeniui, tačiau jis papildomų rašytinių paaiškinimų dėl savo

pozicijos dėl Taikos sutarties patvirtinimo nepateikė. Kasaciniame

teisme 2014 m. birželio 23 d. gautame pareiškėjo L. B. rašytiniame paaiškinime

nurodoma, kad šalis sutinka su 2013 m. lapkričio 19 d. Taikos sutarties

sąlygomis ir prašo ją patvirtinti.

Šalių pateiktoje 2013 m. lapkričio 19 d.

Taikos sutartyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažįsta

Arbitražo tribunolo sprendimą ir sutinka su L. B. prašymu; Lietuvos Respublikos

Vyriausybė įsipareigojo ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas po Lietuvos

apeliacinio teismo nutarties, kuria Lietuvos Respublikoje pripažįstamas

Arbitražo tribunolo sprendimas ir patvirtinama šalių sudaryta taikos sutartis,

įsiteisėjimo dienos pervesti į pareiškėjo banko sąskaitą Arbitražo tribunolo

sprendimu L. B. naudai priteistas sumas – iš viso 3 686 122,87 euro;

Pareiškėjas L. B. įsipareigojo atsisakyti Arbitražo tribunolo sprendimu

priteistų palūkanų. Šalys patvirtino, kad įsipareigojimai neprieštarauja jų

interesams, buvo priimti ir yra galiojantys visi Sutarties teisėtam sudarymui

būtini kompetentingų šalies valdymo organų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės

atveju) sprendimai ir gauti atitinkami jų pritarimai, o Sutartį šalies vardu

pasirašantis atstovas veikia nepažeisdamas savo kompetencijos; sutartis yra

sudaryta laisva abiejų šalių valia, visos sąlygos buvo individualiai šalių

aptartos ir kiekviena šalis galėjo daryti įtaką jas nustatant.

Iš pateiktos Taikos sutarties turinio,

sudarymo aplinkybių teismas neturi pagrindo spręsti apie sudariusių šią sutartį

asmenų valios išraiškos ydingumą. Taikos sutarties 3.7–3.8 punktuose šalys

patvirtino, kad joms žinomi ir suprantami CK 6.985 straipsnio ir CPK 293, 294

straipsniuose nustatyti taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo

procesiniai padariniai, t. y. teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims

turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir yra priverstinai

vykdytinas dokumentas, patvirtinus taikos sutartį vėl kreiptis į teismą toms

pačioms šalims dėl to paties ginčo dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Teismui nenustačius CPK 42 straipsnio 2

dalyje nurodytų negalimumo tvirtinti Taikos sutartį aplinkybių Lietuvos

Respublikos Vyriausybės ir pareiškėjo L. B. 2013 m. lapkričio 19 d. sudaryta Taikos

sutartis patvirtintina pagal joje išdėstytas sąlygas. Kadangi Taikos sutarties

tvirtinimo klausimas sprendžiamas kasaciniame teisme, tai, abiem ginčo šalims

sutinkant, susitarimo 2.2 punkto sąlyga „ ne vėliau kaip per 45 kalendorinių

dienų po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties įsigaliojimo dienos, kuria

<...>“ pakeičiama į „ne vėliau kaip per 45 kalendorinių dienų po Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo nutarties įsigaliojimo dienos, kuria <...>“.

Dėl

kitų kasacinio skundo argumentų

Padariusi išvadą dėl bylos baigties,

kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų

nepasisako, nes jie nedaro įtakos bylos baigčiai, atsižvelgiant į šioje

kasacinio teismo nutartyje pirmiau išdėstytus motyvus ir teisines išvadas.

Dėl kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi

išlaidų priteisimo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme,

patirta 7,40 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų

įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. pažyma apie

išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi šių išlaidų

suma yra mažesnė už teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7

d. įsakymu Nr. 1R-261/1k-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną

bylinėjimosi išlaidų sumą, tai jos nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis). Taikos sutarties

2.8 punktu šalims susitarus, kad nė viena jų neatlygina priešingos šalies

turėtų bylinėjimosi išlaidų, teisėjų kolegija nesprendžia jų priteisimo

klausimo.

Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu

ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį.

Pripažinti

Lietuvos Respublikoje ad hoc Arbitražo Tribunolo, sudaryto pagal

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Italijos Respublikos Vyriausybės 1994 m.

gruodžio 1 d. sutartį dėl investicijų skatinimo ir apsaugos bei 1976 m.

Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisykles,

2013 m. gegužės 17 d. sprendimą byloje Nr. 2011-05.

Patvirtinti

2013 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos VĮ Valstybės

turto fondo ir L. B. sudarytą taikos sutartį.

Leisti

vykdyti Lietuvos Respublikoje ad hoc Arbitražo Tribunolo, sudaryto pagal

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Italijos Respublikos Vyriausybės 1994 m.

gruodžio 1 d. sutartį dėl investicijų skatinimo ir apsaugos bei 1976 m.

Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisykles,

2013 m. gegužės 17 d. sprendimą byloje Nr. 2011-05, šiomis 2013 m.

lapkričio 19 d. taikos sutartyje suderintomis sąlygomis:

1. SUTARTIES

DALYKAS

1.1 Šioje Sutartyje nustatyta tvarka ir

sąlygomis, Šalys siekia taikiai išspręsti visus teisminius ir neteisminius

ginčus, susijusius su Arbitražo tribunolo sprendimo pripažinimu ir vykdymu

Lietuvos Respublikoje – 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybei pripažįstant ir

įvykdant Arbitražo tribunolo sprendimą L. B. naudai ir 2) L. B. atsisakant nuo

Arbitražo tribunolo sprendimu priteistų palūkanų Lietuvos Respublikos

Vyriausybės naudai.

2. ŠALIŲ

ĮSIPAREIGOJIMAI

Arbitražo

tribunolo sprendimo vykdymas

2.1 Ne vėliau kaip per 45 kalendorinių

dienų po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties įsigaliojimo dienos, kuria

Lietuvos Respublikoje pripažįstamas Arbitražo tribunolo sprendimas ir

patvirtinama ši Sutartis, Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigoja bankiniu

pavedimu pervesti į L. B. nurodytą banko sąskaitą Arbitražo tribunolo sprendimu

L. B. naudai priteistas sumas:

i. 341 785,90 euro (tris šimtus

keturiasdešimt vieną tūkstantį septynis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus ir

devyniasdešimt euro centų);

ii. 3 344 336,97 euro (tris

milijonus tris šimtus keturiasdešimt keturis tūkstančius tris šimtus trisdešimt

šešis eurus ir devyniasdešimt septynis euro centus);

2.2. Iš viso Lietuvos Respublikos

Vyriausybė įsipareigoja iki šios Sutarties 2.2 punkte nurodytos datos L. B.

naudai bankiniu pavedimu pervesti 3 686 122,87 euro (tris milijonus šešis

šimtus aštuoniasdešimt šešis tūkstančius šimtą dvidešimt du eurus ir

aštuoniasdešimt septynis euro centus).

Palūkanų

atsisakymas

2.3. L. B. šia Sutartimi atsisako ir

įsipareigoja nereikalauti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės Arbitražo

tribunolo sprendimo rezoliucinės dalies 329 paragrafo (i) punktu priteistų

palūkanų sumokėjimo.

2.4. Šalys patvirtina, kad Arbitražo

tribunolo sprendimu priteistų palūkanų atsisakymas atitinka Šalių teisėtus

interesus ir lūkesčius.

Sutarties tvirtinimas

2.5. Šalys susitaria, kad bylinėjimosi

išlaidos ir visos kitos, kiekvienos iš Šalių patirtos išlaidos, kylančios iš ar

susijusios su L. B. Prašymo nagrinėjimu, šios Sutarties sudarymu, tenka tas

išlaidas patyrusiai Šaliai.

Ši

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja

nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Janina

Januškienė

Rimvydas

Norkus

Gediminas

Sagatys