A-756-1204-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1204/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02739-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydama: panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2013 m. birželio 4 d. įsakymą Nr. 1V-485 ir įpareigoti atsakovą pareiškėjos prašymą dėl pilietybės atkūrimo svarstyti iš naujo.

Pareiškėja nesutinka su sprendimu neatkurti jai Lietuvos Respublikos pilietybės, nes tokiu būdu yra pažeidžiamos jos žmogaus teisės. Atsakovo paaiškinimai, dėl kokių priežasčių pilietybė jai negali būti atkurta, pareiškėją labai sukrėtė, privertė pasijusti pažeminta ir nepageidaujama savo šalyje. D. T. gimė 1949 m. Marijampolėje, jos tėvai buvo lietuviai, todėl pilietybę ji įgijo gimdama (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 14 str.). 1970 m. ji susituokė su J. A., gimusiu Maskvoje, ir 1971 m. išvažiavo į sutuoktinio tarnybos vietą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, o 1984 m. persikėlė gyventi į Maskvą. Grįžti į Lietuvą, atkūrus jos nepriklausomybę, neturėjo galimybės, nes reikėjo užsidirbti pensijai, užtikrinti vaikų išsilavinimą, vėliau pareiškėjos dukra susirgo onkologine liga, todėl reikėjo rūpintis ja ir anūkų auklėjimu. Į Lietuvą pas gimines ji atvažiuodavo kasmet, susirašinėjo su jais, todėl turėjo duomenų apie žmonių gyvenimo sąlygas, politinius įvykius Lietuvoje. Su dabartiniu sutuoktiniu J. T. atvyko gyventi į Marijampolę, 2010 m. nusipirko ten butą, o 2011 m. gavo leidimą gyventi, tačiau dėl visų turtinių ir gydymo reikalų turi nuolat važinėti į Maskvą. Ji ir jos sutuoktinis yra pensininkai ir gauną pensiją iš Rusijos, kuri yra du kartus didesnė nei ta, kurią gautų, jei atsisakytų Rusijos Federacijos pilietybės. Rusijos Federacijos pilietybės negali atsisakyti ir todėl, kad Rusijoje yra jos nekilnojamasis turtas, vaikų šeimos, draugai, taigi pareiškėja nori laisvai judėti be vizų ar laiko apribojimų. Lietuvos Respublikos pilietybę pareiškėja nori susigrąžinti tam, kad galėtų įsikurti Lietuvoje, tapti visaverte šios šalies piliete. Be to, gyvendama Rusijoje ji niekada nesijautė gerai, visada laikė save lietuve, todėl vadovaujantis Pilietybės įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 2 punktu pilietybė jai turi būti atkurta.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 123–125) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis Pilietybės įstatymo nuostatomis pareiškėja gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tik, jei atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punkto reikalavimus. Pilietybės įstatyme sąvoka „pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ nėra detaliau paaiškinama, tačiau šios nuostatos tikslas – pilietybę atkurti tik tiems asmenims, kurie turėjo pasitraukti iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. dėl išskirtinių istorinių, politinių, aplinkybių. Įstatymo tikslą neteikti pilietybės bet kuriam iš Lietuvos pasitraukusiam asmeniui okupacinio režimo laikotarpiu ne dėl išskirtinių, o įprastų socialinių, ekonominių (tokių, kaip vedybos, darbas) motyvų, inter alia atskleidžia Pilietybės įstatymo nuostatos, kurios po 1990 m. kovo 11 d. išvykusiems asmenims netaiko išimtinių sąlygų atkurti prarastą pilietybę. 1990 m. kovo 11 d. sutampa su Lietuvos valstybės 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos, vėliau – aneksijos bei inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, laikotarpio pabaiga, t. y. įstatymo leidėjas, nesuteikdamas po 1990 m. kovo 11 d. išvykusiems asmenims išimtinių sąlygų, laiko juos asmenimis, kurie sąmoningai, dėl motyvų, nesusijusių su jokiomis istorinėmis, politinėmis priežastimis, pasipriešinimu okupaciniam režimui, praranda ryšį su Lietuva. Ir, priešingai, suteikdamas asmenims, išvykusiems iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., išimtines sąlygas, šias nuostatas sieja su ypatingu Lietuvai istoriniu laikotarpiu – okupacija, taigi ir pasitraukimas turėtų būti priverstinis, siejamas su istoriniais, politiniais, pasipriešinimo okupaciniams režimui motyvais, ką patvirtina ir įstatymo priėmimo metu išsakyti šių nuostatų priėmimo motyvai. Pareiškėja išvyko iš Lietuvos dėl šeimyninių priežasčių, taigi toks išvykimas iš Lietuvos negali būti vertinamas kaip pasitraukimas dėl išskirtinių istorinių, politinių aplinkybių ar okupacinio režimo grėsmės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu (b. l. 39–42) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pareiškėja, teigdama, kad jos gimimo metu abu jos tėvai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir todėl ji, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, gimdama (1949 m. rugsėjo 25 d.) įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, remiasi Pilietybės įstatymo, įsigaliojusio 2011 m. balandžio 1 d., 14 straipsniu, kurio nuostatos neturi grįžtamosios galios, todėl šiuo konkrečiu atveju netaikomos. Nors pareiškėja teigia, kad ji atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto sąlygas, tačiau nei Departamentui, nei teismui ji nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad išvyko iš Lietuvos dėl išskirtinių istorinių, politinių aplinkybių, okupacinio režimo grėsmės. Priešingai – iš skunde nurodytų paaiškinimų galima daryti išvadą, kad pareiškėja išvyko iš Lietuvos dėl ekonominių, socialinių priežasčių (santuokos, sutuoktinio tarnybos Sovietų Sąjungos karinėse pajėgose). Teismų praktikoje pasitraukimas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. dėl karo tarnybos atlikimo vertinamas kaip nepriskirtinas išimtiniam pasitraukimo atvejui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu (b. l. 149–154) pareiškėjos D. T. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. 1V-485, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Nustatyta, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė (b. l. 31). 2012 m. sausio 19 d. ji su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (b. l. 44–46) kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą.

Pagal Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 2 dalį prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėja ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (Departamentas). Šio įstatymo 32 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vidaus reikalų ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Nagrinėjamu atveju Departamento Pilietybės reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo bei kartu pateiktus dokumentus, įvertinęs gautą informaciją bei atsakymą dėl Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 1 ir 2 punkte nurodytų aplinkybių, 2012 m. gruodžio 20 d. surašė teikimą Nr. (15/3-6)13P-1378 su siūlymu surašyti vidaus reikalų ministrui teikimą ir parengti vidaus reikalų ministro įsakymo projektą dėl pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (b. l. 45–46), tačiau minėtas teikimas buvo grąžintas Departamentui su VRM pastaba pateikti teisinę išvadą dėl įsakymo projekto, t. y. dėl Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto taikymo asmeniui, kuris iš Lietuvos teritorijos išvyko iki 1990 m. kovo 11 d. dėl sutuoktinio tarnybos Sovietų Sąjungos karinėse pajėgose. VRM atkreipė Departamento dėmesį, jog kitiems asmenims, išvykusiems iš Lietuvos su sutuoktiniu dėl jo tarnybos Sovietų Sąjungos ginkluotose pajėgose perkėlimo iš Lietuvos į kitą tarnybos vietą, pilietybės atkurti nebuvo siūloma (b. l. 103, 105).

Departamentas, įvertinęs VRM nurodytą pastabą, 2013 m. gegužės 22 d. pakartotinai pateikė vidaus reikalų ministrui teikimą Nr. (15/3-6)13P-527 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (b. l. 110–111). Teikime nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog asmens, tarnavusio Sovietų Sąjungos, 1940 m. birželio 15 d. okupavusios Lietuvą, karinėse pajėgose, sutuoktinis, išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos kartu su sutuoktiniu dėl jo tarnybos Sovietų Sąjungos karinėse pajėgose, negali būti laikomas pasitraukusiu iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, D. T. negali būti laikoma pasitraukusia iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., atitinkamai, D. T. netaikytinas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytas atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu. Teikime taip pat konstatuota, jog pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, todėl siūlytina netenkinti jos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Vidaus reikalų ministras 2013 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 1V-485 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (b. l. 117), vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu, taip pat, atsižvelgdamas į Departamento 2013 m. gegužės 20 d. teikimą Nr. (15/3-6)13P-527, nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Apie minėtą įsakymą ir jo priėmimo motyvus pareiškėja informuota Departamento 2013 m. birželio 18 d. raštu (b. l. 118).

Lietuvos Respublikos pilietybės klausimai Lietuvos Respublikoje sprendžiami vadovaujantis Pilietybės įstatymu. Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą reglamentuoja Pilietybės įstatymo 9 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Taigi Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (7 str. 2 p.), yra asmuo pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (7 str. 3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punktuose nurodyto asmens palikuonis (7 str. 4 p.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes ji yra asmens, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonė, t. y. pareiškėjos motina, gimusi 1905 m. Trapučių k., Lietuvoje buvo Lietuvos Respublikos pilietė (b. l. 13, 14), tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja turi Rusijos Federacijos pilietybę, jai Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jei ji atitiktų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio sąlygas. Pareiškėjos įsitikinimu, ji atitinka minėto straipsnio 3 punkte įtvirtintą sąlygą – ji yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę, t. y. jis su savo sutuoktiniu 1971 m. išvyko iš Lietuvos į jo karinės tarnybos vietą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje.

Teismas pažymėjo, kad nusistovėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas reikalavimas nacionalinės teisės nuostatas aiškinti atsižvelgiant ne tik į jų lingvistines formuluotes, bet ir į kontekstą bei teisinio reglamentavimo, kurio dalis jos yra, tikslus bei bendrą struktūrą (LVAT 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012). Todėl Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nuostatas nagrinėjamu atveju reikia suprasti ir aiškinti atsižvelgiant ne tik į lingvistinį, bet ir visus pirmiau paminėtus teisės nuostatų aiškinimo metodus.

Formuluotė „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ yra įtvirtinta Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje, kuris įtvirtina dvigubos pilietybės atvejus. Sistemiškai išanalizavus šiuos įstatymų leidėjo įtvirtintus dvigubos pilietybės atvejus, matyti, kad dviguba pilietybė yra siejama ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu, ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis, aplinkybėmis.

Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią Lietuvos Respublikos pilietybės oficialią doktriną bei atskleidęs daugelį jos aspektų, inter alia pilietybės įgijimo, pilietybės suteikimo išimties tvarka, pilietybės grąžinimo ir kitus klausimus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas). Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), t. y., kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Dar daugiau, konstitucinėje jurisprudencijoje konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Tokia doktrininė nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame naujausiame Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime. Šiame sprendime pabrėžta, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo vertinimu, Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytas asmens pasitraukimas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. negali būti sutapatinamas su bet kokiu asmens išvykimu iš Lietuvos. Kaip yra nurodęs LVAT (2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1967/2013) sąvoką „pasitraukimas“ reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nuostatų prasme.

Minėta, pareiškėja iš Lietuvos išvyko (pasitraukė) 1971 m., nes jos sutuoktinis karininkas buvo paskirtas tarnauti į Vokietijos Demokratinę Respubliką, vėliau persikėlė gyventi į Maskvą. Teismo vertinimu, tiek Departamentas, tiek ir VRM, priimdamas skundžiamą įsakymą, pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos priežastį pagrįstai nepriskyrė Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkte reglamentuojamam atvejui, nes išvykimas dėl sutuoktinio tarnybos kariuomenėje nepatenka į pirmiau nurodytų išskirtinių aplinkybių sąrašą, pateisinantį asmens galimybę turėti dvigubą pilietybę. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų pagrįsti, kad pareiškėja yra asmuo, kuris iš Lietuvos pasitraukė dėl jam okupacinio režimo keliamos grėsmės.

Pažymėtina, kad nors skundžiamame įsakyme nėra pateikti išsamūs motyvai dėl sprendimo netenkinti pareiškėjos prašymo, tačiau visi motyvai buvo pateikti Departamento 2013 m. birželio 18 d. rašte (b. l. 118), kuriuo pareiškėja informuota apie skundžiamą VRM įsakymą. Taigi atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 4 d. įsakymas Nr. 1V-485 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti VRM pareiškėjos prašymą dėl pilietybės atkūrimo svarstyti iš naujo.

III. Pareiškėja D. T. apeliaciniu skundu (b. l. 159–163) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose pateiktais teiginiais.

2. Teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėja nei teismui, nei Departamentui nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog išvyko iš Lietuvos dėl okupacinio režimo grėsmės. Tačiau nei Departamento specialistai, nei VRM pareiškėjai nepaaiškino, ką tai reiškia. Ji manė, kad turi pateikti įrodymus apie karo veiksmų grėsmę jos gyvybei, todėl, atsižvelgdama į tai, kad tokių veiksmų 1970 m. (jai išvažiuojant iš Lietuvos) nebuvo, jų neteikė. Tik gavusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, suvokė, jog tokiomis priežastimis galėjo būti ir grėsmė, kad bus pažeistos ar apribotos žmogaus teisės, ji bus persekiojama dėl religijos, politinių pažiūrų ir pan. Taigi, jos išvykimo iš Lietuvos metu, tokios aplinkybės egzistavo: 1970 m. gegužės 30 d. Kauno miesto civilinės metrikacijos biure ji sudarė santuoką su J. A.. Santuoka tą pačią dieną buvo palaiminta katalikų bažnyčioje. Jos sutuoktinis nepriklausė komunistų partijai, taip pat buvo krikštytas katalikų bažnyčioje, todėl šias aplinkybes (taip pat ir santuokos sudarymo bažnyčioje faktą) pareiškėja su vyru turėjo slėpti nuo vyro bendradarbių bei jos dėstytojų (pareiškėja tuo metu dar mokėsi Kauno medicinos mokykloje), nes vyras galėjo netekti tarnybos ir būti apkaltintas. Kadangi galiausiai apie santuokos sudarymą bažnyčioje sužinojo jos sutuoktinio vadovybė, jos vyras buvo išsiųstas į Vokietijos Demokratinę Respubliką. Pareiškėjai teko vykti kartu. Be to, pareiškėjos biografijoje buvo ir kitokių faktų, kurie kėlė grėsmė jos saugumui Lietuvoje (sesers bei dėdės tremtis dėl tuometinei valdžiai padarytų nusižengimų).

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 172–173) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, net įvertinus pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, kurių ji anksčiau Vidaus reikalų ministerijai nebuvo nurodžiusi, negalima teigti, jog tai yra išskirtinės aplinkybės Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto prasme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepimu (b. l. 175–177) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Migracijos departamentas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime išdėstytais teiginiais bei padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja D. T. ginčija Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 4 d. įsakymą Nr. 1V-485, kuriuo nuspręsta netenkinti D. T., g. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu, taip pat atsižvelgiant į Migracijos departamento 2013 m. gegužės 20 d. teikimą Nr. (15/3-6) 13P-527 (b. l. 6).

Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo atsisakyti kitos valstybės pilietybės, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, išimties taikymo.

Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys (t. y. asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena) Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Pareiškėjos teigimu jai Lietuvos Respublikos pilietybė turėjo būti atkurta vadovaujantis Pilietybės įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 2 punktu. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikas, kurio abu tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja buvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę (ji gimusi Lietuvoje, motina K. M., g. 1905 m. gyveno Marijampolėje, jai 1926-06-21 buvo išduotas vidaus pasas). Pareiškėja nurodo, kad 1971 m. ji pasitraukė iš Lietuvos į Vokietijos Demokratinę Respubliką, t. y. į savo vyro karininko J. A. (santuoka sudaryta 1970 m. gegužės 30 d.) tarnybos paskirties vietą. Vėliau, keičiantis vyro tarnybos paskirties vietai, ji kėlėsi kartu su juo ir gyveno Pajūrio kr. Užsurisko r., Brensko Sievsko m., Maskvos sr. Puškino m. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir byloje esantys dokumentai. Tačiau, pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 punktą, kuriuo remiasi D. T., Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę. Pareiškėjos teiginys, kad ji iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. buvo ištremta, o ne iš jos išvyko savo noru, vedama šeiminių, nuo pačios pareiškėjos valios priklausančių aplinkybių, t. y. į sutuoktinio tarnybos vietą, nepagrįstas jokiais bylos duomenimis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėja buvo persekiojama ar buvo kokių nors kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių ji turėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir priimti kitos šalies pilietybę. Tokių įrodymų nepateikė ir pareiškėja. Apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodyti nauji argumentai apie galimą išsiuntimą dėl katalikų bažnyčioje palaimintos santuokos ir galimą persekiojimą dėl sesers ir dėdės tremties tėra tik prielaidos.

Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ar 4 punkto nuostatas, t. y., kad ji yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (3 p.); ar yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.).

Įstatymų leidėjas sąvokos „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ apibrėžimą įtvirtina Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Tokiu asmeniu laikomas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Taigi įvertinus ginčo sąvokas lingvistiniu, metodu, būtų galima manyti, kad žodžiai „pasitraukimas“ ir „išvykimas“ yra vartojami kaip sinonimai ir šios sąvokos gali būti sutapatinamos. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nusistovėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas reikalavimas nacionalinės teisės nuostatas aiškinti atsižvelgiant ne tik į jų lingvistines formuluotes, bet ir į kontekstą bei teisinio reglamentavimo, kurio dalis jos yra, tikslus ir bendrą struktūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 24, 174–186 p.). Todėl Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas nagrinėjamu atveju reikia suprasti ir aiškinti atsižvelgiant ne tik į lingvistinį, bet ir vadovaujantis sisteminiu, loginiu, teleologiniu, bendrųjų teisės principų, įstatymų leidėjo ketinimų metodais.

Kalbant apie teisinį kontekstą, kurio dalimi yra formuluotė „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“, reikia pažymėti, kad ši teisinė konstrukcija yra įtvirtinta Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Taigi Pilietybės įstatymo 7 straipsnis įtvirtina dvigubos pilietybės atvejus. Sistemiškai išanalizavus šiuos įstatymų leidėjo įtvirtintus dvigubos pilietybės atvejus, matyti, kad dviguba pilietybė yra siejama ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu, ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis, aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai nuo Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, pagal kurią išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tokiu būdu, analizuodama Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija taip pat yra saistoma pilietybės sampratą aiškinančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų. Šiame kontekste reikia priminti, kad pagal Konstituciją, visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija – formuojama oficiali konstitucinė doktrina – savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią Lietuvos Respublikos pilietybės oficialią doktriną bei atskleidęs daugelį jos aspektų, inter alia pilietybės įgijimo, pilietybės suteikimo išimties tvarka, pilietybės grąžinimo ir kitus klausimus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas). Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri). Dar daugiau, konstitucinėje jurisprudencijoje konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Tokia doktrininė nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi formuluotę „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos“ Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto dvigubos pilietybės išimtinumo principo kontekste, konstatuoja, kad asmens pasitraukimas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. negali būti sutapatinamas su bet kokiu asmens išvykimu iš Lietuvos. Tokio požiūrio nepatvirtina nei Pilietybės įstatymo nuostatų sisteminis, nei teleologinis aiškinimas (b. l. 74), nei juolab oficialioji konstitucinė doktrina, aiškinanti dvigubos pilietybės sampratą.

Atsižvelgus į paminėtą, sąvoką „pasitraukimas“ reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tik toks sąvokos „pasitraukimas“ aiškinimas atitinka pilietybės instituto prigimtį ir prasmę, inter alia tai, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei (Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas) bei konstitucinį reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos išvykimas dėl jos vyro tarnybos SSRS kariuomenėje ir pasilikimas ten ir po santuokos nutraukimo su sutuoktiniu J. A. 1989 m., nepatenka į pirmiau nurodytų išskirtinių aplinkybių sąrašą, pateisinantį asmens galimybę turėti dvigubą pilietybę. Dėl minėtos priežasties išvykęs asmuo Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme pasitraukusiu nelaikomas ir mėginimas jį prilyginti šiame punkte nurodytiems asmenims nėra pagrįstas.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti pagrindai, kuriems esant pareiškėja galėtų įgyvendinti Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė