2K-433/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-433/2014

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00046-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.2.3

2.1.2.7;

2.4.2.1;

2.1.14 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Eugenijui Senovaičiui,

išteisintajam V. K.,

išteisintojo gynėjai advokatei Lolitai Narmontienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Dainoros Miliūtės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 6 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 19 d. nuosprendžiu V. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

V. K. pareikštas N. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 6 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. K. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad nuo 2008 m. rugpjūčio iki 2009 m. birželio mėn., dienos metu, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad nukentėjusioji L. S., gimusi 1996 m. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas dėl mažametystės jos bejėgiška būkle, pasiguldęs ją ant lovos, įvedė varpą jai į makštį ir, prieš nukentėjusiosios L. S. valią, lytiškai su ja santykiavo mažiausiai du kartus.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė D. Miliūtė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 6 d. nutartį V. K. byloje panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, nes teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje surinkti įrodymai nėra įvertinti kaip visuma, todėl buvo iš esmės pažeistas BPK 20 straipsnis. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiosios L. S. parodymų patikimumo, turėjo atsižvelgti į tai, kad įtaką jos parodymams darė ne tik jos sesuo D. S., bet ir pats išteisintasis V. K. Išvadą apie tai patvirtina V.

K. laiškai D. S., J. S. pareiškimai bei ikiteisminio tyrimo medžiaga dėl V. K. daromo poveikio L. S., tačiau apeliacinės instancijos teismas šių bylos duomenų visiškai neanalizavo, nevertino jų kartu su psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akto išvadomis, ekspertės psichiatrės paaiškinimais, liudytojos D. S. parodymais pirmosios instancijos teisme, kad ji privertė nukentėjusiąją L. S. meluoti. Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės išvadų, ekspertės psichiatrės paaiškinimų, kad nukentėjusioji buvo veikiama ne vieno asmens, jos nepalaikė nė vienas žmogus, ir nepateikė dėl to motyvuotų išvadų, nors šios aplinkybės yra svarbios vertinant nukentėjusiosios L.

S. parodymų patikimumą. Vien tai, kad ekspertė psichiatrė duodama parodymus paminėjo nukentėjusiosios protinį atsilikimą, nesuteikia pagrindo šių duomenų nevertinti, nes nukentėjusiosios protinis atsilikimas teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akte nekonstatuotas. Pasak prokurorės, skundžiamos nutarties teiginiai, kad nukentėjusiosios parodymai apie V. K. veikas, palyginus juos su jos parodymais apie M. A. veikas, yra nekonkretūs, nepagrįsti išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nebuvo išsireikalavęs M.

A. bylos ir su joje užfiksuotas nukentėjusiosios L. S. parodymais nesusipažino, o šioje byloje esantys nukentėjusiosios apklausos protokolai nesuteikia pagrindo tokiai teismo išvadai, nes nukentėjusioji davė tikslius parodymus apie tai, kaip ji lytiškai santykiavo su V. K. tualeto patalpoje, o kitą kartą kambaryje, kur tuo metu buvo ir jos sesuo R. S. Prokurorės nuomone, nepagrįstas išsamia bylos duomenų analize apeliacinio teismo nutarties motyvas, kad nukentėjusioji L. S. galėjo apkalbėti V. K. iš pykčio dėl šio veiksmų, nulėmusių L.

S. išžaginusio M. A. baudžiamąjį persekiojimą. Prokurorė pažymi, kad nukentėjusioji L. S. apie patirtą seksualinę prievartą niekam nepasakojo. V. K. apie M. A. veikas prasitarė atsitiktinai, siekdamas nukentėjusiosios tėvams pateikti save kaip teigiamą asmenybę. Savo ruožtu nukentėjusioji L. S. ikiteisminio tyrimo tyrėjai ir teisėjui nurodė, kad pyksta ant V. K. dėl visai kitų priežasčių, t. y. dėl to, kad šis su jos seserimi išsikraustė gyventi kitur, o ji norėjusi gyventi kartu su jais. Anot prokurorės, apeliacinės instancijos teismas, tvirtindamas, kad nukentėjusiosios parodymų nepatvirtino jokie kiti bylos duomenys, tik perteikė liudytojų D.

S. ir R. S., J. S., nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą N. S. parodymus, tačiau šių asmenų parodymų apie nukentėjusiosios jiems pasakotas seksualinio išnaudojimo aplinkybes neanalizavo, jų tarpusavyje nelygino ir motyvuotų išvadų nepadarė. Antai apeliacinės instancijos teismas nesirėmė pirmosios instancijos teisme duotais liudytojos D. S. parodymais, kad ji privertė nukentėjusiąją L. S. meluoti, nenurodė tokio sprendimo motyvų, taip pat teismas neaptarė N. S. parodymų, jog ši girdėjusi L. S. ir V. K. pokalbį, kurio metu šis klausė nukentėjusiosios L.

S., ar jis ar M. A. yra prie jos „daugiau lindęs“.

Prokurorė pažymi, kad apeliaciniame skunde prokuroras ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusiosios L. S. parodymai yra nepatikimi, nurodydamas jų patikimumą patvirtinančius bylos duomenis, atkreipdamas teismo dėmesį į bylos duomenis, paaiškinančius, kodėl nukentėjusioji keitė parodymus, be to, jis ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys, o apeliacinės instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus kiekvieno įrodymo atskirai ir neatlikus jų vertinimo visumos, į apeliacinio skundo argumentus liko neatsakyta, todėl buvo iš esmės pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai.

Prokurorės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį teismas, nagrinėdamas bylas kasacine tvarka, patikrina nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Ginčydama apeliacinės instancijos teismo nutartį prokurorė kelia nukentėjusiosios parodymų patikimumo, įrodymų pakankamumo klausimus. Antai prokurorė mano, kad nukentėjusiosios parodymai nepagrįstai įvertinti kaip nekonkretūs, kad neteisingai nustatytas nukentėjusiosios neteisingų parodymų davimo motyvas ir pan., tačiau šie argumentai nėra susiję su teisės aiškinimu ir taikymu, todėl jie laikytini fakto klausimais ir dėl to, kaip peržengiantys kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, paliekami nenagrinėti.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, nes vertindamas nukentėjusiosios L. S. parodymus neatsižvelgė į bylos duomenis, kurie rodo, jog nukentėjusioji keitė parodymus dėl to, kad buvo verčiama duoti melagingus parodymus, kad jos nepalaikė nė vienas artimas žmogus, ir nepateikė dėl to motyvuotų išvadų Be to, prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos neatsižvelgė į liudytojų D. S. ir R. S., J. S., N. S. parodymų turinį, padarydamas išvadą, kad nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai.

Šie argumentai nepagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, itin kruopščiai ir detaliai išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir jų visetą, motyvavo savo išvadas. Skundžiamoje nutartyje teismas pažymėjo, kad išteisintojo V. K. parodymai apie bylos aplinkybes yra nuoseklūs ir logiški, tuo tarpu nukentėjusiosios L. S. parodymai dėl V. K. veikų yra nenuoseklūs, prieštarauja tarpusavyje ir byloje kitais įrodymais patikimai nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, iš esmės nukentėjusioji kiekvienos apklausos metu davė skirtingus parodymus.

Nutartyje pažymima, kad jau pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji davė nenuoseklius parodymus dėl asmenų, su kuriais ji yra lytiškai santykiavusi, lytinių santykių skaičiaus, nors byloje nėra jokių duomenų apie jai tuo metu darytą poveikį. Vėliau nutartyje teismas detaliai analizavo nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, atskleisdamas jų kitimą, atkreipdamas dėmesį į nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą nurodant asmenis, su kuriais ji yra turėjusi lytinių santykių prieš savo valią (tarp jų nukentėjusioji yra nurodžiusi ir savo tėvą, tačiau vėliau šiuos parodymus paneigė), tokių lytinių santykių skaičių, jų vietas, laiką ir kitas aplinkybes.

Nutartyje teismas pastebėjo, kad sesers D. S. paprašyta duoti V. K. teisinančius parodymus, nukentėjusioji apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo davė V. K. kaltinančius parodymus, papildydama juos anksčiau ikiteisminio tyrimo metu apklausose neminėtomis aplinkybėmis apie V. K. prieš ją naudotą fizinę prievartą. Be to, teismas nutartyje nurodė, kad nukentėjusios parodymai, kokiomis aplinkybėmis prieš ją seksualinę prievartą naudojo V. K., yra nekonkretūs, palyginus juos su nukentėjusiosios parodymais dėl M. A. veikų (šis asmuo už tai yra nuteistas nuosprendžiu kitoje byloje).

Įvertinęs tokį nukentėjusiosios L. S. parodymų pobūdį, apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad jų kitimo negali pateisinti prokuroro apeliaciniame skunde nurodomi psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akto duomenys, psichologės-ekspertės paaiškinimai teisme, byloje esantys duomenys apie D. S. nukentėjusiajai darytą poveikį. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamoje nutartyje įvertinti liudytojų D. S. ir R. S., J. S., N. S. parodymai ir jų ryšys su nukentėjusiosios L. S. parodymais, pažymint, kad nė vienas iš šių liudytojų tiesiogiai nepatvirtino nukentėjusiosios parodymų apie V.

K. veiką, tik papasakojo tai, ką girdėjo iš pačios nukentėjusiosios pasakojimų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartyje šie įrodymai buvo įvertinti kaip netiesioginiai, kurie nesudaro pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad V. K. padarė kaltinime nurodytą veiką. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų nepadarė.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo, nes neatsakė į skundo argumentus, kad nukentėjusios L. S. parodymai įvertinti neatsižvelgus į jai darytą poveikį, neįvertinus to, kad juos patvirtina liudytojų D. S. ir R. S., J. S., N. S. parodymai. Šis argumentas nepagrįstas, nes, kaip matyti iš anksčiau išdėstytų apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentų, dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Dėl BPK 106 straipsnio taikymo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjamoje byloje valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai L. S., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą N. S., suteikė advokatas Eugenijus Senovaitis, kuriam už darbą apskaičiuota sumokėti 450 Lt. Atsižvelgus į tai, kad V. K. šioje byloje išteisintas, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš jo valstybės naudai 450 Lt už advokato E. Senovaičio nukentėjusiajai L. S. šioje byloje suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą netenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Dainoros Miliūtės kasacinį skundą.

Atmesti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti valstybei 450 Lt, kaip atlyginimą už išlaidas, patirtas dėl advokato E. Senovaičio suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nukentėjusiajai L. S. dalyvaujant byloje kaip jos atstovui.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Alvydas Pikelis

Gintaras Goda