A-602-2094-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-2094/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01252-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos 2.7; 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyrius), dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Lazdijų rajono agentūra 2010 m. lapkričio 22 d. atliko Lazdijų rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARSP, specialioji programa) lėšų panaudojimo patikrinimą ir surašė Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas). Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija, AM) 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (9-2)-D8-11438 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ (toliau – ir Raštas), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir SAARSPĮ, ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi, informavo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI; Valstybinė mokesčių inspekcija), kad Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas patikrinęs Lazdijų rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo teisėtumą, 2010 m. lapkričio 22 d. patikrinimo aktu konstatavo, jog 27 100 Lt suma buvo panaudota pažeidžiant SAARPĮ. Tuo pagrindu, prašė minėtas lėšas ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą, kuriame kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. VMI, vadovaudamasi SAARSPĮ 4 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgdama į Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. rašte išdėstytas aplinkybes, taip pat, atsižvelgiant į tai, kad Lazdijų rajono savivaldybė per Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pasiūlytą 3 mėnesių terminą išieškotinos sumos nesumokėjo, 2012 m. kovo 20 d. sprendimu nusprendė išieškoti iš turto į biudžetą minėtą sumą.

II. Pareiškėjas Lazdijų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija, pareiškėjas, apeliantas) patikslintu skundu (b. l. 110-117) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, VAAT) ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Raštą. Nurodė, kad Patikrinimo aktas, kurio pagrindu priimtas Raštas, neatitinka teisės aktų reikalavimų. Patikrinimo akte yra tik siūlymas išieškoti tariamai pažeidžiant teisės aktus panaudotas lėšas, bet nėra priimtas sprendimas išieškoti lėšas. Teigė, kad nebuvo tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. Dl-637 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų patvirtinimo“, patvirtintų rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 7, 7.3, 7.5 punktai. Aplinkos ministerijos Rašte nėra įvardinta, koks konkrečiai SAARSPĮ straipsnis ar jo dalis yra pažeisti, pateikti abstraktūs teiginiai, kad lėšos panaudotos įstatyme nenumatytiems tikslams. Be to, skundžiamame rašte neišdėstyta jo apskundimo tvarka, todėl toks Raštas naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymėjo, kad Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Aplinkos ministerija, pateikdami Lazdijų rajono savivaldybei abstraktaus pobūdžio kaltinimus, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) nuostatas. Paaiškino, kad Aplinkos ministerijos Rašte į Valstybės iždo sąskaitą reikalaujama sumokėti 27 100 litų, nors Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2009 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 5TS-727 skyrė tik 27 070 litų.

Nurodė, kad medžiotojų būreliai bei kitos medžiotojų visuomeninės organizacijos atitinka lėšų skyrimo kriterijų, nes jie yra teisėti miško naudotojai pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) nuostatas. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu, kuriame Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad pagal iki 2003 m. galiojusios medžioklės plotų nuomos sutartis, sudarytas tarp žemės, miško, vandens telkinių savininkų ir medžioklės plotų naudotojų, medžioklei buvo išnuomota ne kas kita, kaip žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, o tuos asmenis, kuriems buvo išnuomoti minėti objektai, įvardija žodžiu „naudotojai“. Šiems subjektams remiantis medžioklės plotų naudojimo tęstinumo principu išduoti leidimai ir toliau medžioti šiuose medžioklės plotų vienetuose. Pareiškėjo teigimu Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata atitinka Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą ir kitas šio įstatymo nuostatas. Būtent Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyrius, medžiotojų būreliai ir medžiotojai Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje įgyvendina žalos prevencijos priemones, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui ir gerinti medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygas. Už gautas lėšas jie atsiskaito rajono savivaldybei.

Atsakovas Aplinkos ministerija atsiliepimu (b. l. 150-154) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad SAARSPĮ 4 straipsnyje įtvirtinta kam gali būti naudojamos SAARSP lėšos. Įstatymų leidėjas pagal Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalį iš SAARSP lėšų skiriamą finansinę paramą sieja būtent su konkretaus sklypo (t. y. teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre) savininko, valdytojo ar naudotojo tame sklype taikomomis prevencinėmis priemonėmis. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad medžiotojų būreliai yra miško sklypų ar miško naudotojai, kadangi Miškų įstatymo 2 straipsnio 10-12 dalyse yra pateiktos miško savininko, valdytojo ir naudotojo sąvokos ir medžiotojų būrelis nepatenka nei į vieną iš jų. Medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo sąvoką. Nurodė, kad medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, nes būti medžiojamųjų išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju. Nustatytas ir užfiksuotas aptariamų teisės aktų pažeidimas, kurio pasekmė yra ta, kad, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, paskirtos paramos lėšos ne tiems subjektams, kurie pagal Įstatymą turi teisę tas lėšas gauti. Rekomendacijomis tik siūloma ir patariama, kaip optimaliai galėtų būti organizuoti patikrinimai ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad tai nėra savo esme norminis teisės aktas, nėra galimas jo pažeidimas. Be to, vien formaliu procedūriniu pagrindu naikinant sprendimą būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principai. Atsakovas nesutiko su skunde nurodyta Konstitucinio Teismo praktika, aiškinant Medžioklės įstatymą, kadangi ji yra visiškai nesusijusi su ginču šioje byloje. Konstitucinis Teismas aptariamame nutarime pasisakė dėl iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo naudotų medžioklės plotų naudojimo tęstinumo, o ne dėl medžioklės plotų naudotojo ir miško ar žemės sklypo naudotojo sąvokų tapatumo. Atsakovas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI atsiliepimu (b. l. 139-140) prašė skundą atmesti. Nurodė, kad VMI, atsižvelgdama į Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. rašte išdėstytas aplinkybes, pradėjo 27 100,00 Lt išieškojimą iš pareiškėjo. Šias aplinkybes patvirtina VMI 2012 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-16017 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) 32 straipsnio 1 dalies 8 punktą mokesčių administratoriaus pareiga vykdyti ne tik MAĮ, bet ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose nustatytas pareigas. SAARSPĮ numato pareigą VMI, gavus Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimą, vykdyti išieškojimą ne ginčo tvarka. Paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinės teismas taip pat yra suformulavęs išvadą, jog mokesčių administratorius neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo panaudotos SAARSP lėšos, kokia yra konkreti išieškotinų (kaip pažeidžiant teisės aktus panaudotų) lėšų suma. Gavusi Aplinkos ministerijos teikimą, VMI gali tik pasiūlyti sumokėti jau pirmiau ir kitų institucijų (ne VMI) nustatytą lėšų sumą, o jei savivaldybė to nepadaro – imtis priverstinio išieškojimo priemonių. VMI funkcija nagrinėjamos procedūros požiūriu apsiriboja jau nustatytų sumų išieškojimu, t. y. pirmiau priimtų administracinių aktų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012). VMI nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kuriais skundžiamas Aplinkos ministerijos Raštas, nes tai nėra mokesčių administratoriaus kompetencijos klausimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyrius atsiliepimu (b. l. 90-93) prašė skundą tenkinti. Nurodė, kad Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2009 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 5TS-727 patvirtino 2009 metų Lazdijų rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiąją programą, kurios V skyriuje „Medžioklės įstatyme numatytoms priemonėms“ Medžioklės plotų naudotojų rėmimui skyrė 27 070 litų. 2009 m. birželio 9 d. tarp Lazdijų rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriaus buvo sudaryta sutartis dėl Medžioklės įstatyme numatytoms priemonėms medžioklės plotų naudotojų rėmimui skirtų lėšų teisėto panaudojimo. Teigė, kad medžiotojų būreliai bei kitos medžiotojų visuomeninės organizacijos atitinka minėtą lėšų skyrimo kriterijų, nes jie yra teisėti miško naudotojai. Be to, Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas atitinka SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą ir kitas šio Įstatymo nuostatas. Pažymėjo, kad būtent Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyrius, medžiotojų būreliai ir medžiotojai Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje įgyvendina žalos prevencijos priemones, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui ir gerinti medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimo į pareiškėjo patikslintą skundą nepateikė.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. (9-2)-D8-11438 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ dalyje dėl 30 litų, o likusioje dalyje reikalavimo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymas, Lietuvos Respublikos miškų įstatymas, Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas bei kiti, su ginču susiję, teisės aktai. SAARSPĮ 2 straipsnyje nurodyta, kad specialiosios programos tikslas – finansuoti savivaldybių vykdomas aplinkos apsaugos priemones, numatytas minėto įstatymo 4 straipsnyje. Įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja lėšų naudojimą. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti – įplaukos pagal 3 straipsnio 2 punktą.

Šio straipsnio 3 dalimi nustatoma, kad savivaldybės institucija ataskaitą, o prireikus – ir papildomą informaciją apie specialiosios programos priemonių vykdymą teikia Aplinkos ministerijai jos nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad medžioklės plotai – tai žemės, miškų ir vandens telkinių plotai, kuriuose Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka gali būti medžiojama. To paties straipsnio 12 dalimi reglamentuojama, kad medžioklės plotų naudojimas – medžiojimas ir su juo susijusi veikla medžioklės plotuose taikant biotechnines priemones, statant ir eksploatuojant medžioklės įrenginius, įgyvendinant medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones, saugant medžiojamuosius gyvūnus nuo neteisėto naudojimo.

To paties straipsnio 13 dalyje nurodyta, jog medžioklės plotų naudotojas – fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Šio įstatymo 14 dalyje medžioklės plotų vienetas reglamentuotas kaip vientisa medžioklės plotų teritorija, kuri sudaryta vadovaujantis medžioklės tvarkos principais šio Įstatymo nustatyta tvarka ir kurioje planuojamas ir organizuojamas gyvūnų išteklių naudojimas.

Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 10-12 dalis, miško savininkai yra valstybė, fiziniai ir juridiniai asmenys bei užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus, įstatymų nustatyta tvarka įgiję nuosavybės teisę į miškus (aktuali redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.); miško valdytojai yra miško savininkai, miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, valstybės įmonės bei organizacijos, valdančios patikėjimo teise įstatymų nustatyta tvarka joms Vyriausybės nutarimais perduotą valstybinėms funkcijoms įgyvendinti valstybinę miško žemę; kiti fiziniai ar juridiniai asmenys; užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus, teisėtai įgijusios privačios miško žemės valdymo teise; miško naudotojai – tai juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę.

To paties straipsnio 7 dalyje miško ištekliai apibrėžiami kaip nenukirstas miškas, sakai ir dervuoliai, medžių žievė, karnos ir tošis, medžių sula, kalėdiniai medeliai, kitos dekoratyvinės miško medžiagos, šakelės, vytelės, grybai, riešutai, uogos, vaisiai, vaistažolės ir vaistinės žaliavos, miško paklotė ir lapai bei miško augalija.

Atsižvelgdamas į minėtas teisės normas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sąvoka „miško naudotojai“, nustatyta SAARSPĮ, nėra tapati „medžioklės plotų naudotojo“ sąvokai. Medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, t. y. medžiojamųjų gyvūnų ištekliais, o ne miško ištekliais kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai.

Pažymėjo, jog Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtinai miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisė gauti paramą prevencijos priemonėms, o tokia parama sudaroma iš lėšų, gautų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, kuriuos moka visi fiziniai ir juridiniai asmenys, įgiję teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose, taip pat ir medžioklės būreliai. Suformulavo išvadą, kad tiek Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalies, tiek SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos vienodai reglamentuoja galimybę gauti specialiąją paramą, susijusią su medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencija, tačiau Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato skirtingą paramos gavimo pagrindą – medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygų gerinimą ir kt. Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas specialiosios programos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti specialiosios programos lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisė akte – SAARSPĮ. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012.

VAAT pažymėjo, kad SAARSPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog specialiosios programos lėšas, panaudotas nenustatytiems šiame Įstatyme tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu VMI pasiūlo savivaldybėms per tris mėnesius pervesti į valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Jeigu savivaldybės VMI pasiūlyme nurodytu laiku neperveda lėšų, VMI priima sprendimą šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka. VMI sprendimas išieškoti lėšas ne ginčo tvarka yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Ne ginčo tvarka išieškotos lėšos pervedamos į valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos, ir naudojamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatyme nustatytiems tikslams. Dėl to konstatavo, kad VMI neturėjo ir neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo panaudotos SAARP lėšos, kokia yra konkreti išieškotinų (kaip pažeidžiant teisės aktus panaudotų) lėšų suma. Dėl to, gavusi Aplinkos ministerijos teikimą, VMI galėjo (ir gali) tik pasiūlyti sumokėti jau pirmiau ir kitų institucijų nustatytą lėšų sumą, o jei savivaldybė to nepadaro – imtis priverstinių išieškojimo priemonių. VMI nebuvo ir nėra pavesta nustatyti lėšų panaudojimo netinkamumą ir nustatyti (apibrėžti) grąžintiną (kaip pažeidžiant teisės aktus panaudotą) lėšų sumą. Nagrinėjamos procedūros požiūriu VMI apsiribojo (apsiriboja) jau nustatytų sumų išieškojimu, t. y. pirmiau priimtų administracinių aktų vykdymu (įvykdymo užtikrinimu, jei reikia, – ir priverstine tvarka).

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog Raštas neatitinka VAĮ nustatytų turinio reikalavimų nurodydamas, kad pats sprendimas atitinka bendruosius individualiam teisės (administraciniam) aktui keliamus reikalavimus: nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateiktas teisinis pagrindas, nurodomi motyvai. Teigė, jog administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu principu, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ar teismą. Apskundimo tvarkos individualiame administraciniame akte nebuvimas gali būti laikomas priežastimi, objektyviai sukliudžiusia pareiškėjui kreiptis į teismą laiku (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-497/2009). Tačiau pažymėjo, kad šis aplinkybė turi būti vertinama kitų byloje esančių faktinių aplinkybių kontekste. Kiekvieną kartą būtina nustatyti ir kitas reikšmingas aplinkybes inter alia pareiškėjo veiksmus po individualaus administracinio akto gavimo, jo pastangas skųsti individualų administracinį aktą, laiko tarpą, per kurį pareiškėjas kreipėsi į teismą ir kitas aplinkybes, leidžiančias prieiti išvadą dėl pareiškėjo pastangų, įvykdytų per protingą laiko tarpą, realizuojant savo teises (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858–603/2010).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas Rašte į Valstybės iždo sąskaitą reikalauja sumokėti 27 100 Lt, nors Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2009 m. vasario 27 d. sprendimu skyrė tik 27 070 Lt. Šie duomenys užfiksuoti ir Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 27 d. sprendime, kuriame numatyta, jog Medžioklės plotų naudotojų rėmimui skiriama 27 070 litų, ir 2009 m. birželio 9 d. sutartyje tarp savivaldybės administracijos ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriaus (b. l. 22-25). Todėl VAAT suformulavo išvadą, jog ginčijamame sprendime suma nurodyta neteisingai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad Aplinkos ministerijos teikimas procedūroje, kurios metu savivaldybė pripažįstama netinkamai panaudojusia SAARP lėšas, yra baigiamasis (galutinis) kompetentingo asmens sprendimas tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Šis baigiamasis sprendimas sukelia padarinius, nes būtent iš jo savivaldybei atsirandančių teisių ir kylančių pareigų turinys. Tačiau taip pat pažymėjo, jog Patikrinimo aktas, kuriuo buvo konstatuotas savivaldybės netinkamo SAARP lėšų panaudojimo faktas, yra dokumentas, atliekantis tarpinį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje, nes juo sudaromas pagrindas Aplinkos ministerijai galutinai įvertinti, ar buvo pažeistas Įstatymas, ir priimti galutinį sprendimą, įforminamą teikimu VMI. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Rekomendacijų taikymo, nurodė, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutiko su atsakovo nuomone, kad minėtos Rekomendacijos tik siūlo ir pataria, kaip optimaliai galėtų būti organizuoti patikrinimai ir, atsižvelgiant į tai, kad tai nėra savo esme norminis teisės aktas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nėra galimas jo pažeidimas.

VAAT įvertino, kad pareiškėjas nepagrįstai patikslintame skunde nurodė, jog nagrinėjamo ginčo atveju turi būti taikomos Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos ir, kad dėl šios nuostatos taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nepasisakė 2012 m. rugsėjo 27 d. byloje. Pažymėjo, kad išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Aplinkos ministerijos kreipimosi į VMI teisėtumo (kuris tiek forma, tiek turiniu yra analogiškas Aplinkos ministerijos kreipimusi šioje byloje), konstatavo, kad Aplinkos ministerijos raštas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimu. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2572/2012, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2513/2012, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-626/2013, 2013 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-619/2013).

IV. Pareiškėjas Lazdijų rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. VAAT nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, jog Patikrinimo aktas buvo priimtas atlikus pakartotinį patikrinimą. Pažymi, kad patikrinimas buvo atliktas ir 2010 m. kovo 18 d. buvo surašytas patikrinimo aktas, kuriame buvo nurodyta, kad lėšų panaudojimo ne pagal tikslinę paskirtį ir sąmatoje nenumatytoms priemonėms nėra. Pažymi, jog šis patikrinimo aktas nebuvo apskųstas ar panaikintas, todėl vis dar galioja. Tokia patikrinimo akto išvada suformavo teisėtą lūkestį, dėl atliekamų veiksmų teisėtumo ir galimumo juos tęsti.

2. Pakartoja, kad Patikrinimo aktas ir Raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje keliamų turinio reikalavimų individualiam administraciniam aktui.

3. Pažymi, kad Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Lazdijų rajono agentūra savo veikloje nepagrįstai nesivadovavo Rekomendacijomis ir taip ydingai vykdė patikrinimo procedūrą bei priėmė teisės aktų reikalavimams prieštaraujantį Patikrinimo aktą.

4. Teigia, kad pagal iki 2003 m. galiojusius medžioklės plotų nuomos sutartis, sudarytas tarp žemės, miško, vandens telkinių savininkų ir medžioklės plotų naudotojų, medžioklei buvo išnuomota ne kas kita, kaip žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, o tie asmenys, kuriems buvo išnuomoti minimi objektai, įvardijami „naudotojais“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas) Šiems subjektams, remiantis medžioklės plotų naudojimo tęstinumo principu, buvo išduoti leidimai ir toliau medžioti šiuose medžioklės plotų vienetuose.

Nesutikdamas su pateiktu apeliaciniu skundu, VMI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad palaiko savo atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus bei naujų paaiškinimų ar įrodymų neturi.

Nesutikdama su pateiktu apeliaciniu skundu Aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus. Mano, kad Lazdijų rajono savivaldybės administracija SAARP lėšas skyrė pažeisdama SAARPĮ nuostatas, todėl skundžiamas AM Raštas dėl ne pagal teisės aktus panaudotų SAARP lėšų išieškojimo yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (9-2)-D8-11438 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ (b. l. 19) teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Lazdijų rajono agentūra, vykdydama jai priskirtą Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo kontrolės funkciją, atliko patikrinimą ir 2010 m. lapkričio 22 d. surašė Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktą (b. l. 12-13). Šio akto pagrindu ir, iš dalies, motyvais Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2010 m. gruodžio 7 d. surašė raštą Nr. (9-2)-D8-11438 (b. l. 19), kuriuo pavedė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ne ginčo tvarka išieškoti lėšas – 27 100 Lt – į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos.

Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad šie sprendimai yra individualūs administraciniai aktai, o Aplinkos ministerijos rašto, kaip individualaus teisės akto, turinys yra neatsiejamas nuo pavaldžios institucijos dokumente (patikrinimo akte) nustatytų duomenų. Aplinkos ministerijos raštu yra konstatuojama, kad atitinkama savivaldybė netinkamai panaudojo SAARP lėšas. Tokio pažeidimo konstatavimas savo pobūdžiu yra Aplinkos ministerijos ir RAAD vykdomos administracinės procedūros, kurios metu tikrinama, ar savivaldybė tinkamai panaudojo SAARP lėšas, baigiamasis (galutinis) sprendimas tuo klausimu. Teikimu Aplinkos ministerija apibrėžia atitinkamai savivaldybei kylančią atsakomybę. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012).

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad inter alia apygardos administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o įstatymų nustatytais atvejais – vienas teisėjas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 straipsnio 1 dalyje išdėstoma, kad administraciniuose teismuose bylas, numatytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose, taip pat šio įstatymo 97 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais nagrinėja vienas teisėjas, kitas bylas – trijų teisėjų kolegija. Tam tikrais atvejais teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma teisėjų kolegija nagrinėti ir toms byloms, kurioms numatytas vienasmenis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija vertina, kad ABTĮ nurodytas baigtinis sąrašas bylų kategorijų, kurias nagrinėja vienas teisėjas. Tai bylos, nurodytos ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte – dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis); 4 punkte – dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų; 5 punkte – dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus); 97 straipsnio 4 dalyje – dėl tam tikrais atvejais sudarytų taikos sutarčių.

Minėtos teisės normos, reglamentuojančios administracinio teismo sudėtį, nustato bendrą taisyklę, kad bylas administraciniame teisme nagrinėja trijų teisėjų kolegija, įstatymas nustato šios taisyklės išimtis, kuomet bylos yra nagrinėjamos vienasmeniškai. Bylos vienasmeniškai yra nagrinėjamos tais atvejais, kai teismas sprendžia dėl asmens subjektinių teisių gynimo (recours subjectif) (bylos dėl žalos atlyginimo ir tarnybiniai ginčai). Bylos kolegialiai yra nagrinėjamos, kai teismas sprendžia dėl individualių administracinių aktų teisėtumo (recours objectif), išskyrus išimtį, nustatytą ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Taigi bendra taisyklė yra tokia, kad administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl individualių administracinių aktų teisėtumo, t. y. vykdydamas viešojo administravimo subjektų kontrolę peržiūrėdamas jų sprendimus (a review), bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegijoje, išskyrus minėtą vieną išimtį.

Atsižvelgiant į šalių nurodomą teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes bei aktualų teisinį reguliavimą, formuluotina išvada, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl individualaus administracinio akto, kuriuo baigiama administracinė procedūra, kurios metu tikrinama, ar savivaldybė tinkamai panaudojo savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas, teisėtumo. Bylų, kuriose administracinis teismas vykdo viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų kontrolę, būtent bylų dėl sprendimų grąžinti paramos lėšas, nagrinėjimas nepriskirtinas bylų kategorijoms nagrinėtinoms vieno teisėjo, t. y. nepriskirtinas bylų kategorijoms išvardintoms ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte (dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų). Minėta, kad nagrinėjama byla nėra byla dėl mokesčių, nes pagrindinis ginčas vyksta dėl aplinkos apsaugą vykdančių viešojo administravimo institucijų priimtų sprendimų, bet ne dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmo, susijusio su administracinio sprendimo vykdymu.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą vienasmeniškai, kai pagal įstatymą bylą turėjo nagrinėti trijų teisėjų kolegija – tai vertintina kaip bylos išnagrinėjimas neteisėtos sudėties teismo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, minėtomis teisės aktų nuostatomis bei ABTĮ 136 straipsnio 2 dalies nuostata, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, ex officio konstatuoja, jog apeliuojamą pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė neteisėtos sudėties teismas. Tai konstatuojama remiantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame išdėstyta, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstami atvejai, kai inter alia byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas, pagal apeliacinės instancijos teismui ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu suteiktą teisę, naikintinas, kaip atitinkantis vieną iš absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas neteisėtos sudėties teismo, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose pateiktų pozicijų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan