A-502-502-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-502/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00028-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. 2013 m. sausio 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8346-(11); 2) įpareigoti atsakovus išmokėti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos visą neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; 3) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją (b. l. 1–5).

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 17–18) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjas neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu (b. l. 38–43) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-8346(11) dalį, kuria atsisakyta grąžinti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis pripažintų Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, ir priteisė A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 58 110,17 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, padarė išvadą, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. 11D(P)-6078 patvirtina, kad pareiškėjui paskirta pensija (3 569,05 Lt) 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugsėjo mėn. viršijo Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, todėl jam buvo taikytas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas ir paskirtoji pensija sumažinta. Taip pat nustatyta, kad A. P. 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais (įskaitytinai) dirbo ir turėjau draudžiamųjų pajamų, todėl jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjui priklausanti valstybinės pensijos nepriemoka per laikotarpį 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. yra 58 110,17 Lt (80 806,80 Lt – 22 696,63 Lt).

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 46–48) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį dėl patenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų ir juos atmesti.

Atsakovai nurodo, kad teismas, neatsižvelgdamas į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nustatytas pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas – Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pripažintas netekusiu galios, nepagrįstai patenkino pareiškėjo reikalavimus panaikinti iš dalies Vidaus reikalų ministerijos sprendimą ir priteisti jam atitinkamo dydžio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pareiškėjas rašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 54–56).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778 ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 139-7108) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820 ir 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovu bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turi būti Lietuvos valstybė.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 11 d. pažymos Nr. 11D(P)-6078 duomenys patvirtina, kad A. P. paskirta 3 569,05 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį buvo perskaičiuojama ne tik vadovaujantis Konstitucijai neprieštaraujančia Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, bet ir ribojama taikant vėliau antikonstitucinėmis pripažintas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl to A. P. negavo 58 110,17 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, todėl Lietuvos valstybė privalo šią nepriemoką išmokėti.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, teisingai nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs terminio reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pareikšti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėtas atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškinta, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Remiantis nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Skundą teismui A. P. padavė 2013 m. sausio 3 d., t. y. nepraleidęs 3 metų termino, ir iš Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-8346-(11) argumentų įsitikinęs, kad atsakovas negrąžins jam nepriemoką administracine tvarka.

Apibendrinant išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas atitinka išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje be kita ko išsamiai pasisakyta atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu, suformuotą praktiką. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas analogiškas bylas (pvz.: 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013, 2013 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1260/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, todėl apeliacinį skundą atmeta tais pačiais argumentais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė