A-421-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-421-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00661-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyriaus 2003 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 1285 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti 4 146,46 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad gavęs išskaitymų iš jo valstybinės ir senatvės pensijų sumas, nuvyko į Valdybos Vilniaus skyriaus Vilniaus m. 4-ąjį pensijų skyrių, kur jam pateikė dokumentus – Valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. vasario 22 d. raštą Nr. (9.1) 7-N-46 ir Valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. kovo 21 d. pažymą apie išskaitymus Nr. 15-16-2847, pagal kuriuos daryti išskaitymai kas mėnesį iš pareiškėjo pensijų. Pareiškėjo skundžiamame Sprendime šalia vedėjo V. V. vardo ir pavardės ir 2011 m. vasario 22 d. rašte šalia G.

K. vardo ir pavardės, pareiškėjo teigimu, yra labai panašūs parašai. Jei Sprendimas V. V., kaip institucijos vadovo, nepasirašytas, pareiškėjas darė išvadą, kad jis yra negaliojantis. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju dokumento (sprendimo) parašo rekvizitas neatitinka tuo metu galiojusių Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių 29.1 punkte nurodytų parašo rekvizitų reikalavimų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Sprendime nurodyta, kad jis skolingas 4 035,00 Lt, o 2011 m. vasario 22 d. rašte – kad jis skolingas 3 628,82 Lt.

Kadangi vadovaujantis Sprendimu Valdybos Vilniaus skyriaus Vilniaus m. 4-asis pensijų skyrius moka ne visų dydžių nustatytas anksčiau gautas senatvės ir tremtinio pensijas, o iš jų išskaičiuoja pinigų sumas, tuo būdu pareiškėjui daroma materialinė žala. Žalos darymas yra tęstinis, nes išskaitymai iš pensijų daromi kiekvieną mėnesį, todėl materialinės žalos dydis kinta – nuolat didėja. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir kitus teisės aktus Valdybos Vilniaus skyrius neturi teisės išieškoti iš pareiškėjo pinigų sumas.

Pareiškėjo manymu, Sprendimas naikintinas, o Valdybos Vilniaus skyrius įpareigotinas grąžinti jam iš jo pensijų neteisėtai išskaičiuotas pensijų sumas, ir priteistina padaryta žala bei išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Pareiškėjas nurodė, kad jam taip pat padaryta neturtinė 20 000 Lt žala, nes pareiškėjas dėl savo teisių gynimo prarado daug laiko, kurį galėjo skirti visuomenei naudingai veiklai, dėl to pablogėjo jo sveikata, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Pareiškėjas paaiškino, kad apie daromos žalos pagrindus sužinojo gavęs nurodyto 2011 m. vasario 22 d. rašto ir Sprendimo kopijas bei pažymą apie išskaitymus Nr. 15-16-2847 ir taip sužinojo apie Sprendimo negaliojimo pagrindus, kad jame nenurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai, be to, teisių pažeidimai ir neteisėti atsakovo veiksmai yra tęstiniai.

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai atsižvelgė į tai, kad programinės įrangos būdu Valdybos sukurtos sprendimo dėl išieškojimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ne ginčo tvarka formos turinyje ir formoje įrašytame parašo rekvizite buvo nurodytos tik Valstybinio socialinio draudimo teritorinio skyriaus vedėjo pareigos bei vardas ir pavardė. G. K., būdamas Valdybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo pavaduotoju ir turėdamas teisę išieškoti iš draudėjų laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas, pasirašė programinės įrangos būdu suformuotą Valdybos Vilniaus skyriaus vedėjo Sprendimą.

Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19, 29.6 punkto nuostatos nedraudė pasirašyti dokumento asmeniui, kuris neįrašytas dokumento formos parašo rekvizite, todėl Sprendimas, kurį, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 45 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, pasirašė G. K., būdamas Valdybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo pavaduotoju (įmokoms), atsakovų vertinimu, yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas apie Sprendimo realizavimą žinojo jau 2005 metais, kai 2005 m. liepos 22 d. skundu dėl antstolės V. M. veiksmų ir 2003 m. lapkričio 26 d. Turto arešto akto panaikinimo kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą. Atsakovų teigimu, faktą, kad pareiškėjui buvo žinomas Sprendimo turinys, patvirtina ir tai, jog K. S. 2009 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių su pareiškimu dėl Sprendimo, į kurį buvo atsakyta Valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. spalio 12 d. raštu Nr. (8.5) 3-72489.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad atsakymą į K. S. 2009 m. rugsėjo 14 d. pareiškimą pasirašė Valdybos Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojas G. K., todėl K. S., turėdamas Sprendimą ir Valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. raštą Nr. (8.5) 3-72489, jau 2009 metais žinojo, kad šiuos dokumentus pasirašė tas pats asmuo. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo suteikta teise nustatyta tvarka ir terminais apskųsti Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimą, tačiau jos nerealizavo.

Dėl 2011 m. vasario 22 d. rašto atsakovai rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 5 punktu, atsižvelgė į tai, kad antstolė, vykdžiusi Sprendimą dėl 4 035 Lt (patikslinta suma 3 628,82 Lt) išieškojimo iš K. S. mokslinės laboratorijos „Biotechninė sauga“ Valdybos Vilniaus skyriaus naudai, grąžino vykdomąjį dokumentą dėl antstolės nusišalinimo nuo vykdomosios bylos vykdymo, Valdybos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 5 punkto suteikta teise, Sprendimo pagrindu 2011 m. vasario 22 d. davė nurodymą Valdybos Vilniaus skyriaus 4-ajam pensijų skyriui iš K.

S. mokamų pensijų išieškoti 3 628,82 Lt nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių už laikotarpį nuo 1998 m. gruodžio 10 d. iki 2003 m. sausio 5 dienos. Dėl pareiškėjo prašomos neturtinės žalos atsakovai paaiškino, kad visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas, tačiau jis nepateikė jokių įrodymų, kad nurodoma neturtinė žala jam atsirado būtent dėl neteisėtų Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie Sprendimą žinojo jau nuo 2004 m. gruodžio 1 d., o 2009 metais aktyviai pradėjo ginčyti jo atžvilgiu atliekamus veiksmus pagal šį sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčija Sprendimo teisėtumą dėl, jo vertinimu, neteisėto parašo. Teismo vertinimu, pareiškėjas negalėjo 2003-2011 metais žinoti, koks yra V. V. parašas, nes tokių duomenų jis neturėjo, todėl laikė, kad pareiškėjas apskundimo teismui termino nepraleido, nes apie 2011 m. vasario 22 d. rašte esantį parašo panašumą sužinojo tik gavęs šį raštą kartu su Valdybos Vilniaus 4 pensijų skyriaus 2011 m. kovo 21 d. pažyma apie įvykdytus išskaitymus, o pareiškėjas į teismą kreipėsi su pirmu skundu 2011 m. kovo 22 dieną. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 22 d. raštą gavo anksčiau arba apie parašų panašumą sužinojo anksčiau. Teismas nustatė, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. spalio 12 d. raštą Nr. (8.5)3-72489, 2010 m. lapkričio 17 d. raštą Nr. (8.5)3-74817 pasirašė direktoriaus pavaduotojas G. K., tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų gavęs šiuos raštus su parašu, kurį galėjo palyginti su esančiu Sprendime.

Teismas konstatavo, kad nebuvo nustatytas Sprendimo klastojimas. Iš Sprendimo surašymo metu galiojusių teisės aktų matyti, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 45 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustatė, jog Valdybos teritorinių skyrių vedėjai ir jų pavaduotojai turi teisę priverstine tvarka išieškoti iš draudėjų laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas bei delspinigius ir baudas. Pagal šio įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 1 punktą Valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priverstine tvarka išieškoti iš draudėjų laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas bei delspinigius ir baudas.

Teismas pažymėjo, kad Dokumentų, rengimo ir įforminimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19 29.6 punktas nedraudė pasirašyti dokumento asmeniui, kuris neįrašytas dokumento formos parašo rekvizite.

Teismas rėmėsi Teritorinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymo, patvirtinto Valdybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2002 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 108, IV dalies 8 dalimi, kurioje nurodoma, kad viena, iš teritorinio skyriaus vedėjo pavaduotojo funkcijų yra įstatymų nustatyta tvarka duoti nurodymus bankams nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš draudėjų sąskaitų, priimti sprendimus dėl išieškojimo ne ginčo tvarka iš draudėjų sąskaitų bankuose už laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas bei netesybas, o minėtos pareigybės aprašyme nurodoma, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojo viena iš funkcijų yra koordinuoti kuruojamų struktūrinių padalinių darbą, siekiant užtikrinti priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių sumokėjimo kontrolės vykdymą, delspinigių apskaičiavimą nustatyta tvarka ir terminais bei įstatymų nustatytais atvejais, taikant priverstinio poveikio priemones, turi teisę priimti pavedus direktoriui sprendimus dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka. Teismas darė išvadą, kad G. K., kaip vedėjo pavaduotojas, turėdamas teisę išieškoti iš draudėjų laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas, pasirašė programinės įrangos būdu suformuotą Sprendimą. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas, todėl pareiškėjui pagrįstai, remiantis šiuo sprendimu bei vėlesniais perskaičiavimais, yra išieškoma skola į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nenagrinėjo Sprendimo teisėtumo.

Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 5 punktu, pažymėjo, kad skolos suma buvo patikslinta todėl, kad K. S. mokslinės laboratorijos „Biotechninė sauga“ likviduojamos įmonės statuso įgijimo data 2003 m. sausio 6 d. buvo įregistruota Juridinių asmenų registre 2004 m. lapkričio 23 d., t. y. po Sprendimo priėmimo, kuriame buvo nurodyta 4 035 Lt suma.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui jau yra grąžinamos lėšos, kurias iš jo neteisėtai išieškojo antstolė – 2 099,82 Lt. Teismas nustatė, kad iš pareiškėjo skolos (3 628,82 Lt) Valdybos Vilniaus skyriaus nurodymu, įformintu 2011 m. vasario 22 d. rašte, išieškota 2 046,64 Lt. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas, nes išieškojimas vykdomas Valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. vasario 22 d. nurodymu pagal galiojantį Sprendimą, o neteisėtai antstolės išieškotos lėšos yra grąžinamos pareiškėjui. Teismas pažymėjo, kad išieškojimo veiksmų teisėtumas nėra šios bylos ginčo dalykas. Kadangi Sprendimas yra teisėtas, teismas pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos atmetė kaip išvestinį iš reikalavimo panaikinti Sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės skundžia Sprendimą, kurio pagrindu iš K. S. pensijos išieškoma skola. Jokių kitų veiksmų ar aktų pareiškėjas neskundžia, nurodo bendro pobūdžio teiginius. Teismo teigimu, Valdybos Vilniaus skyrius tinkamai ir laiku reagavo į visus pareiškėjo prašymus raštais, kurių jis šioje byloje neskundžia, pranešė jam, kokius veiksmus jis privalo atlikti ir kokiu pagrindu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad būtent Valdybos Vilniaus skyriaus darbuotojų veiksmais jam buvo padaryta neturtinė žala. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo susirgimai ir nedarbingumas atsirado būtent dėl skolos išieškojimo ar kitų netesėtų Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų. Teismas darė išvadą, kad dėl to, jog nenustatyti pažeidimai, kuriuos nurodė pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą, negali būti taikomos Civilinio kodekso 6.271, 6.250 straipsnių nuostatos ir neturtinės žalos priteisimui nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas K. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nusprendė byloje dėl neįtraukto dalyvauti byloje juridinio asmens – K. S. mokslinės laboratorijos „Biotechninė sauga“ likvidatoriaus, taip pat Lietuvos profesinės saugos lygos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neišnagrinėjo visų reikalavimų, vadovavosi neturinčiais juridinės galios dokumentais, rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartimi, kuri nepasirašyta teisėjo, vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo netinkama redakcija, rėmėsi bylai neaktualiu Teritorinio skyriaus direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymu. Pareiškėjo manymu, teismas netinkamai taikė Dokumentų rengimo ir įforminimo taisykles. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra tinkamo atsakovo atstovo įgaliojimo.

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovų manymu, teismas tinkamai pritaikė teisės normas, objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus įrodymus. Atsakovai remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pažymi, kad skundu į teismą kreipėsi K. S., ir laikė atmestinais pareiškėjo argumentus dėl K. S. mokslinės laboratorijos „Biotechninė sauga“ likvidatoriaus ir Lietuvos profesinės saugos lygos įtraukimo į bylos nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumo bei žalos, padarytos šiuo, pareiškėjo nuomone, neteisėtu sprendimu, atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė nagrinėti jį žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Pareiškėjas grindė žodinio proceso būtinumą tik apeliacinio skundo samprotavimais apie pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Iš bylos medžiagos bei pridėtų garso įrašų turinio darytina išvada, kad visi proceso dalyviai dalyvavo teismo posėdyje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir turėjo pakankamai galimybių tiek išsakyti savo poziciją, tiek ir teikti reikalingus įrodymus, o pareiškėjo nusiskundimai pirmosios instancijos teismo posėdžių eiga sąlygoti jo subjektyvaus suvokimo apie tinkamą teismo procesą. Teisėjų kolegija nenustatė tokių pareiškėjo procesinių teisių apribojimų, kurie galėjo turėti esminės įtakos teisingam bylos išsprendimui.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nėra ir atmeta šį apelianto prašymą.

Vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodoma tai, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, konkrečiai dėl K. S. mokslinės laboratorijos „ Biotechninė sauga“ ir dėl Lietuvos profesinės saugos lygos, teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas šioje byloje buvo K. S.. Ta aplinkybė, kad jis kartu yra K. S. mokslinės laboratorijos „ Biotechninė sauga“ likvidatorius ir Lietuvos profesinės saugos lygos narys, šiems juridiniams asmenims jokių procesinių teisių šioje byloje nesuteikia, teismo sprendimas nesukelia jiems kokių nors privalomų įpareigojimų. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo fizinio asmens K. S. reikalavimus Valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, jų netenkino ir tuo nusprendė tik dėl K. S., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos Valstybės teisių ir pareigų. Lietuvos profesinės saugos lyga tik pateikė šioje byloje rašytinius įrodymus, kurie turėjo būti vertinami pagal Administracinių bylų teisenos 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Tai pirmosios instancijos teismas padarė, todėl darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimu, nėra pagrįsti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra tinkamo atsakovo atstovo įgaliojimo, tačiau šią pareiškėjo poziciją paneigia byloje esantys keturi atsakovo atstovei A. V. išduoti įgaliojimai, pagal kuriuos ji galėjo teisėtai ir nepertraukiamai atstovauti atsakovą teismuose 2010 m. rugpjūčio 26 d. – 2014 m. rugpjūčio 23 d. laikotarpiu, t.y. šios administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. (b.t.1, l. 49,96; b.t.2, l.33,62)

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareikštų reikalavimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. S. savo skunde ir patikslintame skunde suformulavo tris esminius reikalavimus – panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, priteisti turtinę žalą ir priteisti neturtinę žalą. Šiuos reikalavimus teismas išnagrinėjo ir pasisakė dėl jų savo sprendime. Kituose procesiniuose dokumentuose išdėstyti pareiškėjo reikalavimai susiję su konkrečių rašytinių įrodymų įvertinimu, o ne bylos sprendimu iš esmės, todėl negali būti laikomi pareikštais reikalavimais ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme. Pareiškėjo reikalavimas pripažinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2003 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 1285 neatitinkančiu įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų yra nesukuriantis realių teisinių pasekmių, tam tikros juridinę reikšmę turinčios aplinkybės konstatavimas, kuris neišspręstų kilusio administracinio ginčo, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teisme nenagrinėtas.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netinkamai motyvuotas ir jame neatsakyta į visus pareiškėjo reikalavimus, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Apibendrindama pareiškėjo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus dėl proceso teisės normų netinkamo taikymo ir jų pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus proceso teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Šioje byloje tokių atvejų nenustatyta, o kiti pareiškėjo nurodyti proceso teisės normų pažeidimai neturėjo tiesioginės įtakos teisingam bylos išsprendimui.

Kaip jau minėta, byloje kilęs pagrindinis ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2003 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 1285 teisėtumo tuo aspektu, kad jį pasirašė ne Valdybos Vilniaus skyriaus vedėjas, kurio pareigos, vardas ir pavardė nurodyti sprendime, o jo pavaduotojas. Pareiškėjas laiko ginčijamą sprendimą dėl to suklastotu ir negaliojančiu, o atsakovas su tuo nesutinka.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė teisingą išvadą, kad ginčijamą sprendimą pasirašė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareigūnas, kuris turėjo teisę pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 ir 45 straipsnius bei savo pareigybės aprašymą vykdyti tokias funkcijas, priimti sprendimus dėl skolų išieškojimo. Sprendimo suklastojimo faktą paneigė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2011 – 2012 metais atliktas ikiteisminis tyrimas. Tai, kad atsakovo naudojamos programinės įrangos suformuotą sprendimą pasirašė ne tiesiogiai jame nurodytas asmuo, o kitas kompetentingas pareigūnas, laikytina tik rašymo apsirikimu, nedarančiu tiesioginės įtakos iš šio sprendimo kilusioms šalių teisėms ir pareigoms.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai įvertino pareiškėjo argumentus dėl jam padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, turi būti nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, priežastinis ryšys bei padaryta žala. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra pagrindo ir priteisti žalos atlyginimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas