A-858-1493-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A858-1493/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02049-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui A. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2-7, 51-54) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir ŠTI), priteisti 97 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota nuo 2010 m. balandžio 15 d. Po balandžio 25 d. pareiškėjas buvo perkeltas į ŠTI, kur buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įsakymą dėl Lietuvos higienos normų: HN 122:2006, HN 76:1999 ir 76:2010, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymą dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Jungtinių Tautų Standartines minimalaus elgesio su kaliniais taisykles, Europos kalinimo įstaigų taisykles, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalį.

Kamerose, kurių plotas yra apie 8–10 kv. m., periodiškai pareiškėjas buvo laikomas su 6–10 asmenimis, dėl to ne sykį kreipėsi į Šiaulių TI socialinės reabilitacijos skyriaus darbuotojus su žodiniais skundais, prašydamas paaiškinti, kodėl yra pažeidžiamos jo teisės į atitinkamą kalinimo plotą, kodėl yra laikomas kameroje Nr. 53, Nr. 22, o ypatingai kameroje Nr. 53, kurioje teko išbūti net 4–4,5 mėn. antisanitarinėmis sąlygomis: remontas buvo darytas prieš 10–12 m., dažai atsilupę, grindys iš išakijusio, sulūžinėjusio nuo senumo betono, nuo kurio nebeįmanoma nuplauti purvo. Oro ventiliacija–cirkuliacija atitinka normas tik laikant ištisą parą atvirą langą, ką buvo verčiama daryti ir žiemą, esant minusinei temperatūrai, tualete kampas užtvertas plastikinės užuolaidos gabalu. Kameros Nr. 53 siena nuo lauko pusės būdavo drėgna, gliti, tai pastoviai vertė jausti ne tik diskomfortą, bet ir baimę dėl asmens sveikatos, nes kamuodavo pastovus kosulys, sloga ir kitos infekcinės ligos, kurias sukėlė antisanitarinės sąlygos.

Nurodė, kad ŠTI pareiškėjas buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant galiojančius įstatymus ir teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Kameroje sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio. Daug kartų pareiškėjas kreipėsi žodžiu į kalėjimo administraciją dėl blogų sąlygų, kuriomis jį laiko, bet niekas neregistravo, nereagavo ir nebandė pakeisti esamos padėties. Šilto vandens nebuvimas kamerose nesuteikė galimybės išsiplauti indų, dėl to teko nuolatos valgyti iš riebaluotų indų ir dėl šito plėtojosi antisanitarinės sąlygos. Nors ir eidavo kasdien pasivaikščioti po valandą į kiemelį, bet tai pareiškėjo sveikatai ir būsenai teigiamų rezultatų nedavė. Dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti, trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, nuolatos kildavo konfliktai ir ginčai. Daug kartų pareiškėjas kvietė psichologą ar psichiatrą, bet jam buvo atsakyta, kad turėtų kreiptis raštu, nors pareigūnai privalo registruoti žodinius prašymus.

Dėl neteisėtų ŠTI administracijos darbuotojų veiksmų (veikimo arba neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai. Dėl nuolatinio asmeninės erdvės pažeidinėjimo sumažėjo pareiškėjo pasitikėjimas savimi, jis tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Dėl patirtų išgyvenimų ir traumų ne kartą kreipėsi į ŠTI psichiatrą–daktarą, bet atsako nebuvo. Pareiškėjui atsirado pilvo skausmai, naujinosi skrandžio opa. Dėl netinkamų laikymo sąlygų taip pat pablogėjo ir regėjimas. Pareiškėjas nuolatos galvodavo apie savižudybę dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų ir kankinančios aplinkos įtakos jo psichikai, pablogėjo sveikata, prarado daug svorio, atsirado nemiga (ligi šiol negali išsimiegoti), nusilpo imuninė sistema, sutriko normalus, visavertis gyvenimas ir dėl to pareiškėjas pasidarė uždaras, nebemoka normaliai bendrauti su aplinkiniais, kyla nesutarimai, pykčiai, prarado pasitikėjimą savimi, tapo labai dirglus, dėl to atsirado aplinkos ir žmonių baimė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 45-49) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog iš ŠTI Įskaitos skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. pažymos Nr. 69/06-4356 „Dėl A. P. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. birželio 26 d. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Kaip matyti iš ŠTI Įskaitos skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. pažymos Nr. 69/06-4356 „Dėl A. P. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas į ŠTI pirmą kartą etapuotas buvo 2010 m. balandžio 29 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2011 m. birželio 26 d. (iš viso 277 dienas). Pareiškėjas ŠTI buvo laikomas kameroje Nr. 41 nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2010 m. gegužės 4 d. su dar 4–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,3 kv. m. iki 4,62 kv. m., kameroje Nr. 12 – nuo 2010 m. gegužės 4 d. iki 2010 m. birželio 17 d. su dar 2–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,16 kv. m. iki 5,76 kv. m., kameroje Nr. 22 – nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2010 m. rugpjūčio 12 d. su dar 5–10 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,03 kv. m. iki 3,38 kv. m., kameroje Nr. 62 – nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. su dar 4–5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,83 kv. m. iki 3,4 kv. m., kameroje Nr. 8 – nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. su dar 2–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,38 kv. m. iki 5,57 kv. m., kameroje Nr. 57 – 2010 m. rugsėjo 1 d. su dar 5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,33 kv. m., kameroje Nr. 53 – nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. sausio 12 d. su dar 4–11 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,70 kv. m. iki 3,75 kv. m., kameroje Nr. 28 – nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. balandžio 5 d. su dar 5–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,76 kv. m. iki 2,94 kv. m., kameroje Nr. 51 – laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. gegužės 24 d. ir nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. birželio 26 d. su dar 2–10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,71 kv. m. iki 6,28 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendro ploto.

Pabrėžė, jog duomenų, kad pareiškėjas jo buvimo įstaigoje laikotarpiu raštu būtų kreipęsis į ŠTI direktorių dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nėra. Pareiškėjo teiginiai, jog jis daug kartų žodžiu kreipėsi į įstaigos administraciją, nepagrįsti įrodymais, nes jo kalinimo laikotarpiu ŠTI jokie skundai ar prašymai žodžiu nebuvo registruojami. Pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai dėl galimo galvos skausmo, bendro sveikatos pablogėjimo nesusieti su konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Nenustačius dėl šio laikotarpio ŠTI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pažymėjo, jog kameroje Nr. 28, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. gegužės 24 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2011 m. kovo 24 d. patikrinimo akte Nr. EP-89) buvo atliktas 2011 m. kovo 22 d. Patikrinimo metu nustatyti neesminiai pažeidimai: nelygios sienos, paviršius sunkiai valomas ir dezinfekuojamas, sienų, lubų, suolų paviršius patamsėjęs, ant sienų ir lubų vizualiai matosi pelėsis, dažai nusitrynę, tinkas vietomis iškritęs. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-145 (patikrinimas atliktas 2011 m. balandžio 27 d.) nustatyta, kad kameros Nr. 28 pažeidimai pašalinti: atliktas remontas, sienos, lubos perdažytos, pelėsio nėra, kameroje paslaugos teikiamos nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010. Kameroje Nr. 51, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. gegužės 24 d. ir nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. birželio 26 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2011 m. sausio 7 d. (patikrinimo išvados surašytos 2011 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-1). Patikrinimo metu nustatyta: patalpoje ant sienų ir lubų vizualiai matomas pelėsis, lubų danga atsilupusi, krentanti, dirbtinės ir natūralios apšvietos, santykinės oro drėgmės pažeidimai. Kaip matyti iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo, atlikto 2011 m. balandžio 27 d. (patikrinimo išvados surašytos 2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-144), visi kameros Nr. 51 pažeidimai pašalinti.

Pabrėžė, jog kamerose yra teisės aktuose nurodytas turintis būti inventorius. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose.

Pažymėjo, jog abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo išdėstytus teiginius apie patirtą neturtinę žalą paneigia bylos medžiagos analizė. Remiantis minėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 9 d. sprendimu (b. l. 61-69) pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos ŠTI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pažymėjo, jog Įsakymas nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems ŠTI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas rėmėsi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1 dalimi ir nurodė, jog pareiškėjas, nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. birželio 26 d. periodiškai kalintas ŠTI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų. Įsakymas, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems ŠTI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbtas teisės aktas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2013 m. spalio 23 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 23 d. Atitinkamai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2010 m. spalio 22 d. yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir ta skundo dalis atmestina.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas buvo kalinamas ŠTI kameroje Nr. 53 (18,74 kv. m.) nuo 2010 m. spalio 23 d. iki 2011 m. sausio 12 d., kameroje buvo 5–11 asmenų, kameroje Nr. 28 (17,62 kv. m.) buvo kalinamas nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. balandžio 5 d., kameroje buvo 6–10 asmenų, kameroje Nr. 51 (18,86 kv. m.) – nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. gegužės 24 d., kameroje buvo 4–10 asmenų, nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. birželio 26 d. kameroje buvo 3–11 asmenų. Iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 23 d. iki 2011 m. birželio 26 d. ŠTI buvo kalinamas 138 dienas. Iš atsakovo pateiktos pažymos matyti, kad tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas buvo didesnis nei numatyta teisės aktuose (palankiausiomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2010 m. spalio 23 d. iki 2011 m. sausio 11 d., 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. gegužės 24 d., 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. birželio 26 d. tekdavo atitinkamai 3,75 kv. m., 4,71 kv. m., 6,29 kv. m. gyvenamojo ploto), tačiau taip pat konstatuotina, kad visais aptariamais laikotarpiais, kamerose esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo 1,70–1,88 kv. m. gyvenamojo ploto.

Atsižvelgiant į ŠTI specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose, konstatuotina, kad laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis buvo kalinamas kamerose, neatitinkančiose higienos reikalavimų. Kameroje Nr. 28, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. gegužės 24 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2011 m. kovo 22 d. Patikrinimo metu nustatyti pažeidimai: nelygios sienos, paviršius sunkiai valomas ir dezinfekuojamas, sienų, lubų, suolų paviršius patamsėjęs, ant sienų ir lubų vizualiai matosi pelėsis, dažai nusitrynę, tinkas vietomis iškritęs. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-145) (patikrinimas atliktas 2011 m. balandžio 27 d.) nurodyta, kad kameros Nr. 28 pažeidimai pašalinti: atliktas remontas, sienos, lubos perdažytos, pelėsio nėra, kameroje paslaugos teikiamos nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010. Kameroje Nr. 51, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. gegužės 24 d. ir nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. birželio 26 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2011 m. sausio 7 d. (patikrinimo išvados surašytos 2011 m. sausio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-1). Patikrinimo metu nustatyta: patalpoje ant sienų ir lubų vizualiai matomas pelėsis, lubų danga atsilupusi, krentanti, dirbtinės ir natūralios apšvietos, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio pažeidimai. Kaip matyti iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo, atlikto 2011 m. balandžio 27 d. (patikrinimo išvados surašytos 2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-144), beveik visi kameroje Nr. 51 nustatyti pažeidimai pašalinti, patalpoje atliktas dalinis remontas, ant sienų ir lubų pelėsio nėra, pažeidimų dėl dirbtinės apšvietos, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio nenustatyta. Nustatytas pažeidimas dėl natūralios apšvietos.

Nurodė, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad ŠTI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nenustatytas, tačiau buvo nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos bei higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Pažymėjo, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba daugiau nei dvejus metus ir tai leido daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 97 000 Lt suma. Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad ŠTI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu neišskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai nesudarė jam ankštų kalinimo sąlygų ar kitaip neblogino jo kalinimo sąlygų. Šiaulių visuomenės centrui nustačius tam tikrus higienos normų pažeidimus, ŠTI nedelsiant juos šalindavo, atliekant kamerų remontus, perdažant kamerų lubas, sienas ir pan.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus kalinimo trukmę, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 300 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu (b. l. 73-75) prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimą, pripažįstant Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, CK įvardintų straipsnių pažeidimus, už visą kalinimo laikotarpį priteisti 97 000 Lt žalos atlyginimą, atmetant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškinio senaties taikymo, bei išreikalauti iš ŠTI informaciją apie kamerą Nr. 53. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pagrįstas teisiniais argumentais. Pareiškėjas pažymi, jog pažeidimo pobūdis yra tęstinis, todėl ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas. Be to, taikius ieškinio senaties terminą nebus pasisakyta dėl pareiškėjo teisių pažeidimo iki 2010 m. spalio 23 d., be to, ieškinio senatis nėra taikoma asmeninių neturtinių teisių pažeidimams. Atitinkamai, pareiškėjas prašo pasisakyti dėl viso jo kalinimo termino ŠTI.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie kameros Nr. 53 būklę, o būtent kalinimas šioje kameroje prilygsta kankinimui. Taigi pirmosios instancijos teismas nebuvo objektyvus ir bešališkas. Atitinkamai, pareiškėjas prašo pasisakyti dėl jo kalinimo kameroje Nr. 53, išreikalauti su tuo susijusius duomenis, kurie nebuvo išreikalauti. Pareiškėjas pateikia įrodymus iš jo ambulatorinės kortelės, kurie įrodo, kad dėl kalinimo jis patyrė dvasinius, fizinius išgyvenimus, jam teko kęsti diskomfortą.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu ir mano, kad tai yra pasityčiojimas iš pažeistų žmogaus teisių. Pareiškėjo nuomone, priimtas teismo sprendimas yra antikonstitucinis, nes tokio žalos atlyginimo Konstitucija netoleruoja bei skatina pažeidinėti asmenų teises, neturi atgrasomojo poveikio. Jeigu pareiškėjui būtų užtikrintos tinkamos sąlygos, jis nebūtų sirgęs, jo nebūtų siuntę į Laisvės vietų atėmimo ligoninę ir nebūtų gydę.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 89-91) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai. Pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas nepasitenkinimu dėl priteistos žalos dydžio ir taikyto ieškinio senaties termino. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra priimtas išsamiai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ieškinio senaties instituto įtvirtinimas įstatymuose garantuoja turtinių santykių stabilumą ir aiškumą, skatina operatyviau ginti savo pažeistas teises ir nepiktnaudžiauti savo padėtimi. Be to, faktinių bylos aplinkybių nustatymas taptų labai sunkiai realizuojamas, jeigu ieškinys būtų pareikštas praėjus dešimčiai ar dar daugiau metų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog kreipiantis dėl žalos atlyginimo žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo (žr. 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012), tuo tarpu tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde tik pažodžiui pakartojamos teisės aktų nuostatos ir lakoniškai dėstomi abstraktūs įrodymais pareiškėjo nepagrindžiami argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų.

Pareiškėjas A. P. paaiškinimuose (b. l. 96-100, 113-114) nurodo, kad Įsakymo 1.3, 1.3.1 punktuose nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iki 2010 metų galiojusioje Lietuvos higienos normoje Nr. HN 76:1999 šis plotas buvo nustatytas 5 kv. m. žmogui, ir nėra duomenų, kad Lietuvos gyventojų fizinės ir fiziologinės savybės pastaruoju metu būtų tiek ženkliai pasikeitę, kad tai pateisintų gyvenamojo ploto normos sumažinimą 28%. Pagal Įsakymo 1.3, 1.3.1 punktuose nustatytą normatyvą žmogui turi tekti 3,6 kv. m. laisvo patalpos ploto, o ne bendro patalpos ploto.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21, 24, 26, 28, 41, 50, 56, 60, 64, 66 punktais ir nurodo, jog jie iš esmės yra visi pažeidžiami. Pagal pareiškėjo paklausimus Šiaulių visuomenės sveikatos centras atsisakė suteikti pareiškėjui informacija apie higienos reikalavimų pažeidimus ŠTI.

Pažymi, jog Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7.2 punkte numatyta, kad ši įstaiga organizuoja naujų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų statybą, jau veikiančių tokio tipo įstaigų rekonstravimą, tačiau gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m., jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Taigi departamentas jam skirtų funkcijų nevykdė, nesiėmė priemonių pažeidimams ištaisyti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, papildomuose paaiškinimuose (b. l. 109-111) remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 pateiktais išaiškinimais ir nurodo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Atsakovo nuomone, teismas tinkamai vertino ginčo aplinkybes, pareiškėjas nurodo tik bendras teisės aktų normas, bendrus nusiskundimus, aplinkybes, kurių neminėjo savo skunde, apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 97 000 Lt neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. P. kildina iš kalinimo netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su priimtu teismo sprendimu, iš esmės pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį daliai jo pateikto reikalavimo, neįvertino visų jo nurodytų aplinkybių ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į pareiškėjo apeliaciniame skundą nurodytus argumentus dėl nesutikimo su teismo sprendimu.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skirtiną plotą, daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikė ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas, siekdama aiškumo, dėl pareiškėjo nurodytų aspektų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pasisako atskirai ir pirmiausiai vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2010 m. spalio 22 d.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Taigi reikalavimams dėl žalos, kilusios netinkamų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas skundą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pastebėtina, jog ieškinio senaties terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pažymėtina, jog pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjo teigimu, jo teisių pažeidimas dėl jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje apima laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. birželio 26 d. (b. l. 22).

Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, jis yra kalinamas galimai antisanitarinėmis sąlygomis. Taigi apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, leidžiančių vertinti kitaip nurodytą situaciją ar kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pažymėtina, jog Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių tardymo izoliatorius prašė taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 45-49), todėl, atsižvelgus į atsakovo atstovo pateiktą prašymą, administracinėje byloje pateiktą pareiškėjo reikalavimą, sietiną su nurodytais neteisėtais veiksmais, pareiškėjo kreipimosi į administracinį teismą momentą (t. y. kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2013 m. spalio 23 d. (b. l. 18), spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2010 m. spalio 22 d. taikė trejų metų senaties terminą ir tą skundo dalį atmetė.

Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju netaikytina ieškinio senatis, nes ji nėra taikoma asmeninių neturtinių teisių pažeidimams, neleidžia priešingai vertinti nurodytos situacijos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip jau buvo minėta, CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tuo tarpu CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis netaikoma: 1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas; 3) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams. Taigi iš įvardinto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, tuo tarpu reiškiamam turtiniam reikalavimui, pvz., kaip šiuo atveju atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma ir ji yra numatyta CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiame kontekste taip pat yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nurodyto vertinimo nekeičia, kadangi pats pareiškėjas tiek skunde (b. l. 2-7), tiek ir apeliaciniame skunde (b. l. 73-75), tiek pateiktuose paaiškinimuose (b. l. 113-114) nurodo, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų jautė didelį dvasinį diskomfortą, sukrėtimą, moralinį spaudimą, jautėsi kankinamas. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Pareiškėjo argumentai, kad jis nebuvo susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimais bylose dėl įkalinimo sąlygų, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti analizuojamos situacijos (b. l. 51-54). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbtas teisės aktas ir būtent jis konkrečiai reglamentuoja aktualų teisinį reguliavimą. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde taip pat remiasi abstrakčiais teiginiais dėl ieškinio senaties termino, o ne pateikia išsamius argumentus, leidžiančius kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas šiuo aspektu. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįvardijo objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, argumentų dėl senaties termino atnaujinimo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino, atmetami kaip nepagrįsti.

Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2010 m. spalio 22 d.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Taigi šiuo atveju taikius ieškinio senatį ir nesant pagrindo jos atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų galimai neteisėtų veiksmų. Atitinkamai, kaip nepagrįsti vertinami ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad taikius ieškinio senaties terminą nepagrįstai nebus pasisakyta dėl pareiškėjo teisių pažeidimo iki 2010 m. spalio 23 d. Be to, šiuo atveju nebus pasisakyta taip pat ir dėl pareiškėjo galimai patirtos žalos, dėl medicininių duomenų, susijusių su pareiškėjo būkle, įskaitant ir Epikrizių iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės, iki nurodyto laikotarpio (b. l. 11-13, 15-16).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus darytina išvada, jog sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo vertinamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl įvardintų galimai neteisėtų veiksmų pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu 2010 m. spalio 23 d. iki 2011 m. birželio 26 d. (b. l. 22).

Kiek tai susiję su tuo, kad pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Vertinamu pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (iš esmės toks reguliavimas buvo numatytas tiek redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2010 m. gegužės 14 d., tiek nuo 2011 m. vasario 1 d.).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 23 d. iki 2011 m. birželio 26 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 138 dienas ir tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas buvo didesnis nei numatyta teisės aktuose (palankiausiomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2010 m. spalio 23 d. iki 2011 m. sausio 12 d., 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. gegužės 24 d., 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. birželio 26 d. pareiškėjui tekdavo atitinkamai 3,75 kv. m., 4,71 kv. m., 6,29 kv. m. gyvenamojo ploto), tačiau taip pat konstatavo, kad visais aptariamais laikotarpiais, kamerose, esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo 1,70–1,88 kv. m. gyvenamojo ploto.

Taigi pareiškėjas išties dalį laiko praleido kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kurioje jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Kita vertus, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu pareiškėjas irgi nebuvo kameroje.

Taigi laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kitimo kiekvieną dieną. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą (žr. EŽTT Lautaru prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 13099/04, 2011 m. spalio 18 d. sprendimą, 99 p., Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą, 58 p.).

Teisėjų kolegija toliau pabrėžia, jog iš esmės apeliaciniame skunde nėra ginčijamos kitos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl kamerų Nr. 51, 28 būklės, todėl teisėjų kolegija šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritaria ir papildomai jų nekartoja. Kita vertus, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai nepasisakė apie kameros Nr. 53 būklę, kurioje jis buvo kalinamas ir kurioje kalinimas iš esmės prilygo kankinimui (b. l. 73-75). Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas savo skunde, pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad kalinimas kameroje Nr. 53 pažeidė jo teises, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės, kaip pagrįstai pareiškėjas nurodė, nepasisakė (b. l. 61-69). Kita vertus, pažymėtina, jog ši pažaida atsižvelgus į pareiškėjo skunde minimus pažeidimus, pareiškėjo skundo argumentus, pareiškėjui prašant įvertinti šias aplinkybes, savaime nesidaro pagrindo naikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atitinkamai, dėl šių aplinkybių pasisakytina plačiau.

Šiuo aspektu visų pirma pabrėžtina, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, susijusių su kalinimo sąlygomis kameroje Nr. 53. Pažymėtina, jog skunde pareiškėjas buvo nurodęs, kad žalą jis taip pat kildina iš įkalinimo sąlygų kameroje Nr. 53 (b. l. 2-7), tačiau atsakovas pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pasisakęs iš esmės dėl kamerų Nr. 28, Nr. 51, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas pasisakė, iš esmės nieko nepasisakė apie kamerą Nr. 53 ir nepateikė su ja susijusių įrodymų, nors tokia galimybė jam buvo suteikta (b. l. 45-49). Iš esmės net ir pareiškėjui apeliaciniame skunde nurodant apie sąlygas įvardintoje kameroje, atsakovas argumentų, įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, nepateikė.

Taigi administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas iš esmės nei pagrįstų argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nurodytais pažeidimais neteikė. Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju atsakovui teko pareiga pagrįsti pareiškėjo nurodytus teiginius. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos jam kalint kameroje Nr. 53 (atitinkamam laikotarpiui taikius senatį) nuo 2010 m. spalio 23 d. iki 2011 m. sausio 12 d. (b. l. 22), t. y. kad kameros siena nuo lauko pusės buvo drėgna, gliti, dažai atsilupę, grindys iš išakijusio, sulūžinėjusio nuo senumo betono, tualete kampas užtvertas plastikinės užuolaidos gabalu. Taigi pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, be kita ko, pažeidimus susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu kameroje Nr. 53, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nors ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus (išskyrus nemigą, nerimą) ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, kitus nustatytus pažeidimus, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, todėl šiuo aspektu plačiau pasisakytina,

Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 138 dienas ir tam tikrais atvejais jam tenkantis gyvenamasis plotas buvo didesnis nei numatyta teisės aktuose (palankiausiomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2010 m. spalio 23 d. iki 2011 m. sausio 12 d., 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. gegužės 24 d., 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. birželio 26 d. tekdavo atitinkamai 3,75 kv. m., 4,71 kv. m., 6,29 kv. m. gyvenamojo ploto), tačiau visais aptariamais laikotarpiais, kamerose esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo 1,70–1,88 kv. m. gyvenamojo ploto.

Be to, buvo konstatuoti kiti pareiškėjo įvardinti atsakovo neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, tai, kad buvo nustatyti kiti šioje teismo nutartyje nustatyti neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. spalio 23 d. iki 2011 m. birželio 26 d., Lietuvoje buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 000 Lt.

Nurodytas dydis taip pat priteistinas atsižvelgus į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Be to, iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas skundėsi tik nemiga, nerimu (b. l. 14), o kiti įrodymai, susiję su pareiškėjo sveikatos būkle, yra susiję su laikotarpiu, kuriam yra taikina ieškinio senatis, ir iš esmės nėra reikšmingi šiuo atveju sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 97 000 Lt, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 000 Lt.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog administracinės bylos ribas apibrėžia pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas ir jame nurodytos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme ar naujų aplinkybių vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos pareiškėjo naujos nurodytos aplinkybės dėl galimo teisės aktų pažeidimo (pvz., dėl jo sveikatos karantine neužtikrinimo, tarakonų buvimo, rūbų neskalbimo, senų čiužinių ir pagalvių išdavimo, dėl sanitarinės švaryklos nebuvimo) (b. l. 96-100). Nagrinėjamu atveju įvardintų aplinkybių teisinis įvertinimas nepatenka į nagrinėjamos administracinės bylos ribas, apibrėžtas pareiškėjo skundu.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos netinkamų funkcijų vykdymo, kad jis nesiėmė priemonių pažeidimams ištaisyti ir žala taip pat gali būti priteista ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo departamento (b. l. 96-100), nenagrinėtini ir dėl jų taip pat nepasisakytina. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas vertina pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą, o pareiškėjas pirminiame skunde, kurį išnagrinėjo teismas, žalos nekildino iš galimai neteisėtų Kalėjimo departamento veiksmų, jam priskirtų funkcijų netinkamo atlikimo.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo šališkai ir priėmė šališką teismo sprendimą vien tik dėl to, kad nepasisakė apie kameros Nr. 53 būklę (b. l. 73-75). Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 47–471straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nereiškė nušalinimų teismui, taigi ABTĮ numatyta teise nepasinaudojo. Be to, pažymėtina, jog vien tik ta aplinkybė, kad teismas neįvertino šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės, neleidžia savaime teigti, kad teismas buvo šališkas, nesant kitų tai pagrindžiančių aplinkybių.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose taip pat prašo jam priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 96-100). Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų nenurodė, nedetalizavo, nenurodė, kokias išlaidas jis patyrė nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme, todėl šis prašymas paliekamas nenagrinėtas. Pareiškėjui yra išaiškinama teisė detalizuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikti per keturiolika nuo šios teismo nutarties paskelbimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys