A-502-1137-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A502-1137/2014

Procesinio sprendimo kategorija 6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjams T. K. ir P. K. (P. K.),

pareiškėjų atstovui advokatui Albertui Bandžiui,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus atstovei Irminai Junevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. K. ir P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. K. ir P. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir O. R., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai T. K. ir P. K. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (10.46)3-93072 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo“ (toliau – ir Sprendimas);

2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2009 m. kovo 5 d. rašte Nr. (11.1)1-1445 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo“ (toliau – ir Raštas) nurodytą sprendimą;

3) įpareigoti atsakovą pareiškėjams skirti ir išmokėti po 47 133,33 Lt dydžio vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus (toliau – ir išmoka) dalis.

2. Skunde pareiškėjai paaiškino, kad atsakovas Sprendimą motyvavo tuo, jog išmoka jau yra išmokėta asmeniui, kuris per Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 5 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 103.5 punkte nustatytą terminą kreipėsi su prašymu dėl išmokos išmokėjimo, o jie tokios savo teisės per teisės aktų nustatytą terminą nerealizavo. Nurodė, kad toks Įstatymo bei Nuostatų interpretavimas nėra teisingas, kadangi formuluotė, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams, leidžia teigti, kad mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu atveju teisę į išmoką įgyja visi nukentėjusiojo šeimos nariai Įstatymo prasme. Pareiškėjų nuomone, pagal Įstatymą išmoka lygiomis dalimis turi būti išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui, todėl Sprendimas ir Rašte suformuluotas sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu žuvo pareiškėjų sūnus R. K., įvyko 2008 m. balandžio 10 d. Pažymėjo, jog asmenys, turintys teisę gauti išmoką, iki 2008 m. liepos 10 d., t. y. per 3 mėnesius nuo apdraustojo mirties, turėjo pateikti Fondo valdybos teritoriniam skyriui prašymus dėl šios išmokos skyrimo. Atsakovui 2008 m. birželio 3 d. buvo pateiktas žuvusiojo sūnaus O. R. prašymas, todėl, atsižvelgęs į tai, kad daugiau asmenų, pretenduojančių gauti išmoką, nesikreipė, atsakovas 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637 O. R., kaip vieninteliam pretendentui, paskyrė išmoką. Pareiškėjai dėl išmokos kreipėsi tik 2008 m. gruodžio 15 d., todėl, atsakovo nuomone, jų prašymas buvo pagrįstai netenkintas, nes išmoka jau buvo išmokėta mirusiojo sūnui, o pakartotinai skirti ir išmokėti išmoką dėl to paties draudiminio įvykio atsakovas neturėjo teisinio pagrindo. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymą ir Nuostatus, galimybė taikyti 3 metų terminą yra tik tuo atveju, kai per nustatytą 3 mėnesių terminą niekas dėl išmokos skyrimo ir išmokėjimo nesikreipė.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grįsdamas argumentais, iš esmės analogiškais atsakovo nurodytiesiems.

5. Trečiojo suinteresuoto asmens O. R. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) įstatyminė atstovė G. R. (toliau – ir įstatyminė atstovė) atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi inter alia Įstatymo 25 straipsnio 5 dalimi, 27 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Nuostatų 102 punktu. Nurodė, kad atsakovo 2008 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 6-15-1141 R. K. 2008 m. balandžio 10 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas draudiminiu įvykiu. Mirusio apdraustojo sūnus O. R. prašymą skirti išmoką atsakovui pateikė 2008 m. birželio 3 d., jo pagrindu atsakovas 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637 O. R. paskyrė 141 400 Lt išmoką. Pareiškėjai dėl išmokos skyrimo ir išmokėjimo kreipėsi 2008 m. gruodžio 15 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo sprendimo pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu bei daugiau kaip 5 mėnesiams po sprendimo skirti išmoką O. R. priėmimo. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad praleidus Įstatyme ir Nuostatuose nustatytą terminą kreiptis dėl išmokos skyrimo ir išmokėjimo ir skyrus bei išmokėjus išmoką per šį terminą bet kuriam šeimos nariui, kitų šeimos narių teisė pretenduoti į tokią išmoką išnyksta, ir tik vieninteliu atveju šeimos nariai išsaugo tokią teisę – tuo atveju, jeigu per 3 mėnesių laikotarpį nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos. Teismas akcentavo, kad bet kokiu atveju šios teisės realizavimas yra siejamas su pirmuoju prašymą pateikusiu asmeniu iki teisinio santykio pasibaigimo. Įvykus juridiniam faktui (skyrus ir išmokėjus išmoką), t. y. pasibaigus atitinkamam teisiniam santykiui, kiti šeimos nariai, per nustatytus terminus tokių prašymų nepateikę, netenka teisės į išmoką.

III. 8. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.

9. Apeliaciniame skunde be argumentų, analogiškų nurodytiems skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodyti šie argumentai:

9.1. Pirmosios instancijos teismas turėjo suabejoti Įstatymo 25 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 102 bei 103.5 punktų konstitucingumu, be to, atkreipti dėmesį į tai, jog Nuostatuose nustatytas teisinis reguliavimas galimai susiaurina atitinkamų Įstatymo normų taikymo apimtį. Aiškinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnį ir atsižvelgiant į konstitucinį teisingumo principą, Konstitucijoje įtvirtintą socialinės darnos imperatyvą, akivaizdu, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota asmeniui, o jo mirties atveju – jo šeimos nariams, užtikrinti atitinkamos socialinės paramos teikimą, o įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris socialinės paramos teikimą sietų su pirmuoju prašymą pateikusiu asmeniu iki teisinio santykio pasibaigimo, taip pat tokio, kuris analogiškai asmenų grupei nustatytų skirtingas teisines pasekmes, nes toks teisinis reguliavimas prieštarautų Konstitucijai, juo būtų pažeidžiami asmenų teisėti lūkesčiai.

9.2. Įstatymo 25 straipsnio 5 dalis, kuria skundžiamame sprendime rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nenustato pareiškimų dėl išmokų mokėjimo pateikimo terminų (joje nustatytas tik išmokos mokėjimo terminas), tačiau Nuostatų 102 punktas tokius terminus nustato. Be to, jame įtvirtinta nuostata konkuruoja su Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje ir 27 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu.

10. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, savo poziciją grįsdamas argumentais, kurie iš esmės yra analogiški atsakovo nurodytiems atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Be argumentų, analogiškų nurodytiems atsiliepime į pareiškėjų skundą, taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įvykus juridiniam faktui (Įstatyme ir Nuostatuose nustatytais terminais skyrus ir išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką), t. y. pasibaigus atitinkamam teisiniam santykiui, kiti šeimos nariai, nustatytais terminais tokių prašymų nepateikę, netenka teisės į tokią išmoką.

12. Trečiojo suinteresuoto asmens O. R. įstatyminė atstovė atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime trečiojo suinteresuoto asmens įstatyminė atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai nenurodė, kurios konkrečiai procesinės teisės normos buvo pažeistos nagrinėjamu atveju, o kadangi nei Įstatymas, nei Nuostatai neapribojo pareiškėjų teisės per 3 mėnesių laikotarpį po jų sūnaus mirties kreiptis dėl išmokos išmokėjimo, pareiškėjai turėjo pakankamai laiko kreiptis dėl išmokos mokėjimo. Nurodo, kad ji geranoriškai pareiškėjams perdavė 42 000 Lt dydžio išmokos dalį, tačiau jokio pakvitavimo nepaėmė, nes jais pasitikėjo.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjų apeliacinį skundą, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-1401 redakcija) 25 straipsnio 5 dalies tam tikra apimtimi atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės valstybės principams; taip pat ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 (2008 m. kovo 26 d. nutarimo Nr. 256 redakcija) patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 103.5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės valstybės principams bei Įstatymo 27 straipsnio 1 daliai.

14. Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimu, išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, pripažino, kad Įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 114-5114) 25 straipsnio 5 dalies antroji nuostata „Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos“ bei Nuostatų 103.5 punkto antroji nuostata „Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipia, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipiasi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Nuostatų 103.5 punktas neprieštarauja Įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 27 straipsnio 1 daliai.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjų teisės į vienkartinę draudimo išmoką, apdraustajam (pareiškėjų sūnui) mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu.

16. Nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus direktoriaus 2008 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 6-15-1141 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo darbe“ R. K. (pareiškėjų sūnui) 2008 m. balandžio 10 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu (I t., b. l. 117). Pareiškėjų atstovas 2008 m. gruodžio 15 d. prašymu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriuje gautu 2008 m. gruodžio 18 d., kreipėsi į atsakovą, prašydami, be kita ko, skirti ir išmokėti pareiškėjams priklausančias vienkartines draudimo išmokas mirus apdraustajam – pareiškėjų sūnui (I t., b. l. 122-123).

17. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (10.46)3-93072 informavo pareiškėjų atstovą, kad, vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalimi ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 103.5 punktu, išmokėjo vienkartinę draudimo išmoką turinčiam teisę į ją asmeniui, kuris kreipėsi per 3 mėnesių laikotarpį nuo teisės į vienkartinę draudimo išmoką atsiradimo dienos (I t., b. l. 8, 124). Nesutikdami su šiuo sprendimu, pareiškėjai išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą su 2009 m. sausio 30 d. skundu, prašydami įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių skirti ir išmokėti pareiškėjams priklausančios vienkartinės draudimo išmokos dalis nelaimingo atsitikimo darbe metu mirus jų sūnui (I t., 109-110).

18. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2009 m. kovo 5 d. raštu Nr. (11.1)I-1445, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, nusprendė, kad Fondo valdybos Vilniaus skyrius pagrįstai ir laiku paskyrė ir išmokėjo vienkartinę draudimo išmoką asmeniui, kuris dėl šios išmokos kreipėsi per Nuostatų 102 punkte nustatytą 3 mėnesių kreipimosi terminą, todėl išmokėti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus pareiškėjams, kurie į Fondo valdybos Vilniaus skyrių kreipėsi 2008 m. gruodžio 15 d. (jau išmokėjus šią išmoką), nėra teisinio pagrindo (I t., b. l. 10-11, 111-112).

19. Atsižvelgiant tiek į skundžiamų sprendimų motyvus, tiek ir į atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose bei paaiškinimuose teismo posėdžių metu išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog atsisakymas skirti ir išmokėti pareiškėjams atitinkamas vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dalis grindžiamas tuo, jog pareiškėjai nesikreipė teisės aktų nustatytu terminu į atsakovą dėl šios išmokos skyrimo bei kad visa vienkartinė draudimo išmoka yra paskirta ir išmokėta kitam asmeniui, kuris turi teisę į šią išmoką ir kreipėsi dėl jos įstatyme nustatytu terminu. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje keliami klausimai, susiję su teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus apimtimi bei šios teisės įgyvendinimo sąlygomis, kuriais išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia ir turi pasisakyti.

V. 20. Nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų socialinio draudimo (toliau – nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas) santykius bei asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, šių asmenų teises į draudimo išmokas, taip pat išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (2003 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-1819 redakcija). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio Įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos, inter alia šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal šio įstatymo 27 straipsnį.

21. Įstatymo 27 straipsnis (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1644 redakcija) įtvirtina nuostatas dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus:

„1. Apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui.

2. Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė).“

22. Taigi Įstatymo 27 straipsnyje yra apibrėžti asmenys, turintys teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus – tai mirusiojo šeimos nariai, kuriais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo prasme laikytini apdraustojo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Taip pat Įstatymo 27 straipsnis nustato šios išmokos dydį – mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Savo ruožtu Įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostata „Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui“ (pastebėtina, jog iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir jau minėtoje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje) lemia, kad tuo atveju, jei yra daugiau nei vienas apdraustojo šeimos narys (kaip apibrėžta Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje), konkretus asmuo (mirusiojo šeimos narys Įstatymo prasme) turi teisę į atitinkamą šios vienkartinės išmokos dalį, kuri yra lygi su kitiems teisę į šią išmoką turintiems asmenims tenkančia dalimi. Taigi darytina išvada, jog pagal įstatymų leidėjo įtvirtintą teisinį reguliavimą, įstatyme yra aiškiai apibrėžtas mirusiojo šeimai išmokamos vienkartinės draudimo išmokos dydis, savo ruožtu konkretų šios išmokos dydį, į kurį turi teisę (į kurį gali pretenduoti) konkretus asmuo – mirusiojo šeimos narys Įstatymo prasme – lemia mirusiojo apdraustojo šeimos narių skaičiaus. Kitokių sąlygų, kurios galėtų daryti įtaką asmens teisės į vienkartinę draudimo išmoką (jos atitinkamą dalį) apimčiai, nei Įstatymo 27 straipsnyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nėra įtvirtinta.

23. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnio, reguliuojančio teisinius santykius dėl draudimo išmokų mokėjimų terminų, 5 dalis nustato, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog Konstituciniam Teismui 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinus, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 25 straipsnio 5 dalies antroji nuostata „Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, ši nuostata nuo minėto nutarimo oficialaus paskelbimo (2013 m. gruodžio 14 d.) negali būti taikoma (Konstitucijos 107 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.).

24. Išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje ir 27 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su cituota Įstatymo 25 straipsnio 5 dalies nuostata, daro išvadą, jog Įstatymo 27 straipsnyje įtvirtintos teisės normos pagal savo turinį yra materialinės ir nustato teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus: apibrėžia asmenų, turinčių tokią teisę, ratą, taip pat šios išmokos – tiek išmokėtinos visai mirusio apdraustojo šeimai (visiems šeimos nariams Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies prasme), tiek išmokėtinos atskiram šeimos nariui – dydį.

Savo ruožtu šios teisės įgyvendinimo sąlygos bei terminai yra įtvirtinti Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje, kuri nustato ne tik įgalioto skirti ir mokėti vienkartinę draudimo išmoką viešojo administravimo subjekto elgesio modelį, t. y. kad šią išmoką įgaliotas subjektas gali skirti ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos, tačiau ir nustato, kad asmeniui, turinčiam teisę į vienkartinę draudimo išmoką ir siekiančiam šią teisę įgyvendinti, būtina kreiptis į įgaliotą subjektą dėl šios išmokos skyrimo, taip pat kad kreipimosi terminas dėl šios išmokos yra 3 mėnesiai nuo teisės į ją atsiradimo dienos.

Taigi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma savo teisine prigimtimi yra procedūrinė, t. y. nustatanti terminą, per kurį turi būti atlikti tam tikri veiksmai neteisminėje institucijoje. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Įstatymo 25 straipsnio 5 dalis, nustatanti, jog vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos, jokiais aspektais neturi įtakos – nei siaurina, nei plečia – teisės į vienkartinę draudimo išmoką apimčiai (vienkartinės draudimo išmokos dydžiui), kadangi ši teisės norma, kaip minėta, nustato teisės į vienkartinę draudimo išmoką, apibrėžtos Įstatymo 27 straipsnyje, įgyvendinimo sąlygas (terminą).

Be to, atsižvelgiant į Įstatyme įtvirtintą visuminį teisinį reguliavimą dėl teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, pažymėtina, jog nėra teisinių argumentų teigti, kad tuo atveju, jei teisę į vienkartinę draudimo išmoką turi daugiau nei vienas asmuo (apdraustojo šeimos narys pagal Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį), aplinkybė, ar atitinkamas asmuo, turintis teisę į minėtą išmoką, įgyvendina šią teisę ar ne, galėtų turėti įtakos kitų Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų teisės į vienkartinę draudimo išmoką (jos atitinkamą dalį) apimčiai ar juolab – šią teisę iš esmės paneigti.

Šiuo aspektu akcentuotina, be kita ko, jog iš Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 27 straipsnio 1 dalies matyti, kad mirus apdraustajam asmeniui, jo šeimos narys (jei yra daugiau nei vienas šeimos narys) turi teisę gauti vienkartinės draudimo išmokos dalį, lygią su visais mirusiojo šeimos nariais, o ne lygią tik su tais, kurie dėl minėtos išmokos kreipėsi per Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytą 3 mėnesių nuo teisės į išmoką atsiradimo dienos kreipimosi terminą. Dėl nurodytų teisinių argumentų pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendime netinkamai aiškino Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl asmenų teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus bei šios teisės įgyvendinimo.

25. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas dėl teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus yra detalizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintuose Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatuose. Nuostatų 87 ir 88 punktuose tam tikru aspektu yra detalizuojamas Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje ir 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas dėl kiekvieno mirusiojo šeimos nario teisės į vienkartinės draudimo išmokos dalį, lygią su kitiems šeimos nariams išmokėtina išmokos dalimi: Nuostatų 87 punktas nustato, kad jeigu teisę į vienkartinę draudimo išmoką turi vienas asmuo, jam išmokama viso dydžio vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, o 88 punktas nustato, kad jeigu teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus turi 2 ir daugiau asmenų, išmoka dalijama iš jų skaičiaus ir lygiomis dalimis išmokama kiekvienam turinčiam teisę į ją asmeniui. Nagrinėjamoje byloje aktualaus klausimo kontekste pažymėtinas ir Nuostatų 95 punktas, numatantis, kad vienkartinė išmoka apdraustajam mirus mokama pagal kiekvieno asmens, turinčio teisę gauti šią išmoką, atskirą prašymą, tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ši nuostata numato tik jau akcentuotą iš Įstatymo 25 straipsnio 5 dalies kylančią teisės į vienkartinę draudimo išmoką įgyvendinimo sąlygą – būtinumą kreiptis dėl šios išmokos į įgaliotą viešojo administravimo subjektą, bet neturi įtakos šios teisės apimčiai (vienkartinės draudimo išmokos dydžiui, į kurį gali pretenduoti nurodytą teisę turintis konkretus asmuo).

26. Klausimo dėl kreipimosi skirti vienkartinę draudimo išmoką termino kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl teisinio reguliavimo, nustatančio 3 mėnesių kreipimosi terminą, konstitucingumo, 2013 m. gruodžio 11 d. nutarime pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą nustatyti asmens kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminą yra įstatymų leidėjo diskrecija. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nustatant terminą privalu paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia protingumo, teisingumo reikalavimų: terminas negali būti nei pernelyg trumpas – toks, per kurį asmuo nespėtų kreiptis dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo (mokėjimo), nei pernelyg ilgas – toks, per kurį, nesant objektyvių priežasčių, asmuo negalėtų nepagrįstai ilgą laiką įgyvendinti savo teisės gauti vienkartinę draudimo išmoką. Konstitucinis Teismas taip pat akcentavo, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kad asmenys, praleidę kreipimosi dėl socialinės paramos – vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminus, neturėtų galimybės esant objektyvioms aplinkybėms prašyti juos atnaujinti. Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, jog nėra konstitucinių argumentų teigti, kad 3 mėnesių kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminas teisei į šią išmoką įgyvendinti yra konstituciškai nepagrįstas (neprotingas).

VI. 27. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad nagrinėjamu atveju teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam (R. K.) mirus turi trys jo šeimos nariai Įstatymo prasme: sūnus (trečiasis suinteresuotas asmuo šioje byloje) ir tėvai (pareiškėjai). Taigi, atsižvelgiant į aktualų teisinį reguliavimą, pripažintina, kad kiekvienas šių asmenų turi teisę į trečdalį vienkartinės draudimo išmokos, apibrėžtos Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje (100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį). Atsakovo 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637, atsižvelgiant į trečiojo suinteresuoto asmens 2008 m. birželio 3 d. prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo (I t., b. l. 118), nuspręsta skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui visą vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam R. K. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu (I t., b. l. 121).

28. Minėta, kad pareiškėjai T. K. ir P. K. į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus kreipėsi tik 2008 m. gruodžio 15 d. prašymu (I t., b. l. 122-123). Taigi pareiškėjai praleido Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių nuo teisės į išmoką atsiradimo dienos kreipimosi terminą. Tačiau, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutarime pažymėjo, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenys, praleidę kreipimosi dėl socialinės paramos – vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminus, neturėtų galimybės esant objektyvioms aplinkybėms prašyti juos atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nors pareiškėjai praleido Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytą 3 mėnesių kreipimosi į Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos teritorinį skyrių dėl vienkartinės draudimo išmokos terminą, vien ši aplinkybė, egzistuojant galimybei prašyti atnaujinti minėtą terminą, negali būti aiškinama kaip besąlygiškai užkertanti kelią pareiškėjams siekti įgyvendinti savo teisę į vienkartinę draudimo išmoką (jos atitinkamą dalį). Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637, kuris, pastebėtina, nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, vienkartinė draudimo išmoka (visa) paskirta trečiajam suinteresuotam asmeniui, nagrinėjamu atveju susiklosčiusiomis aplinkybėmis ši aplinkybė per se taip pat negali būti vertinama kaip kliūtis pareiškėjams siekti įgyvendinti savo teisę į vienkartinę draudimo išmoką (į atitinkamą jos dalį).

29. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusioje situacijoje išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad įstatymų leidėjas expressis verbis nėra įtvirtinęs praleisto termino kreiptis dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo atnaujinimo mechanizmo, inter alia nėra nustatęs įgalioto spręsti nurodytą klausimą subjekto. Tačiau pažymėtina, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, laiduojančios kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis imperatyvas užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones nagrinėjamu atveju reikalauja pripažinti, kad pareiškėjai turi teisę prašyti teismo atnaujinti praleistą terminą kreiptis į kompetentingą viešojo administravimo subjektą dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo bei išmokėjimo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad yra saistomas procesinių staigmenų negalimumo principo – teismas negali pasisakyti klausimais, juolab daryti išvadų, galinčių lemti vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą, jei proceso šalims nebuvo vienareikšmiškai aišku apie tokią galimybę ir, atitinkamai, jos negalėjo teikti dėl jų argumentų bei įrodymų, siekiant tam tikras aplinkybes įrodyti ar priešingai – paneigti.

30. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė ir įrodinėjo, be kita ko, kad į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą jie kreipėsi laiku (praėjus mėnesiui nuo sūnaus mirties), tačiau buvo suklaidinti, kad jiems vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus nepriklauso (I t., b. l. 150-152). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės klausimo dėl praleisto termino atnaujinimo kontekste galėtų būti vertinamos kaip reikšmingos, tačiau vis dėlto pastebėtina, jog pareiškėjai aiškiai ir konkrečiai nesuformulavo prašymo dėl termino atnaujinimo, taigi proceso šalims nebuvo vienareikšmiškai aišku, kad minėtos aplinkybės gali būti vertinamos termino atnaujinimo kontekste sprendžiant kilusį ginčą.

31. Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnis įtvirtina pareigą teismui išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Taigi teismas turi būti aktyvus ir matydamas, kad pareiškėjo teisės reiškiamais reikalavimais nebus tinkamai apgintos, privalo padėti įgyvendinti jo procesines teises, inter alia išaiškinti teisę reikšti motyvuotą prašymą dėl termino atnaujinimo.

32. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, būtinumą užtikrinti teisminės gynybos veiksmingumą ir, kita vertus, nepažeisti procesinių staigmenų negalimumo principo, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmestas kaip nepagrįstas, turi būti naikinamas, o administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant administracinę bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas pareiškėjams turi išaiškinti jų teisę prašyti atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo ir išmokėjimo, nurodant svarbias ir įrodymais pagrįstas priežastis, lėmusias šio termino praleidimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų T. K. ir P. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė