2K-300-699/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-300-699/2015 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-12-1-04264-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.3.1;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. F. (A. F.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nuosprendžiu A. F. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį vienerių metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį neišeiti iš namų nuo 21.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi. Iš A. F. ir V. B. solidariai priteista 1590 Lt nukentėjusiajam M. S. padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir V. B., tačiau dėl jo priimtas nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi nuteistojo A. F. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

A. F. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su V. B., 2010 m. lapkričio 6 d., apie 20.30 val., prie naktinio baro Vilniuje, (duomenys neskelbtini), panaudojus fizinį smurtą, sukėlusį fizinį skausmą M. S., t. y. jam (A. F.) kumščiu sudavus smūgį nukentėjusiajam M. S. į nosies sritį, V. B. trenkus M. S. ranka į veidą bei spyrus koja, V. B. įkišo ranką į kairę nukentėjusiojo M. S. striukės kišenę ir iš ten pagrobė 50 Lt (14,48 Eur) vertės raktų ryšulį nuo buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Po to, kartu su V. B. nuėjo į minėtą butą ir pagrobtais raktais atsirakinę M. S. buto duris, įsibrovė į jį ir iš ten pagrobė 400 Lt (115,85 Eur) vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung 3600“, 50 Lt (14,48 Eur) vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, 50 Lt (14,48 Eur) vertės diktofoną, taip pat ten buvusius automobilio „Mercedes Benz“ (duomenys neskelbtini) raktus. Šiais raktais atsirakino prie namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), stovėjusį automobilį, iš kurio pagrobė M. S. priklausančius daiktus: 279 Lt (80,80 Eur) vertės akumuliatorių „Power Bull“ ir 150 Lt (43,44 Eur) vertės automagnetolą. Taip A. F., panaudojęs fizinį smurtą pagrobė svetimą bendros 979 Lt (283,54 Eur) vertės M. S. priklausantį turtą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. F. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. dėl jo priimtą nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas jo apeliacinis skundas, panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, arba Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį dėl jo panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal jo apeliacinį skundą, pažeidė BPK 20, 303, 305 ir 329 straipsnių nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40„Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį.

Esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai suponavo netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytų apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, BPK 332 straipsnio 3 dalyje numatyto reikalavimo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esminių argumentų, BPK 20, 324 straipsnio 6 dalyje numatytų reikalavimų imtis visų įstatymo numatytų priemonių tam, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės ir tik tada įvertinami surinkti duomenys ir priimamas teisingas sprendimas, neatsakė į dalį esminių jo apeliacinio skundo argumentų dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, bendrininkavimo būtinųjų požymių nustatymo, nukentėjusiajam M.

S. padarytos ir priteistos turtinės žalos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, be to, papildomai neapklausė liudytojų R. B. ir A. J., nors toks prašymas buvo pareikštas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstai inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės buvo pakeistos iš esmės skirtingomis, nors jokie pirmosios instancijos teismo metu surinkti duomenys nepatvirtino fakto, kad jis kartu su V. B. nuėjo į nukentėjusiojo M. S. butą ir, pagrobtais raktais atsirakinę, įsibrovė į jį ir pagrobė kaltinime nurodytą turtą, taip pat, atsirakinę nukentėjusiojo automobilį, iš jo pagrobė kaltinime nurodytus daiktus.

Kaltinimas pagrįstas tik prielaidomis ir spėjimais. Nuteistasis A. F. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad jo argumentai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, atmestini, nes ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektams nusprendus, jog tam tikrą veiksmą būtina atlikti, o nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pabaigė plėšimo veiksmus. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad jis neginčijo ikiteisminio tyrimo veiksmų apimties, o apeliaciniame skunde nurodė, kad byloje nebuvo surinkta nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų.

Neatliktas daktiloskopinis tyrimas buvo nurodytas kaip pavyzdinis veiksmas, galintis nustatyti asmenis, buvusius nukentėjusiojo bute ir automobilyje; byloje nebuvo jokių naujų duomenų, leidžiančių pagrįstai spręsti dėl kaltinimo pakeitimo teisme. Anot kasatoriaus, svarbu, kas faktiškai užvaldė nukentėjusiojo turtą, sprendžiant dėl bendrininkavimo ir tyčios kryptingumo. Kasatorius teigia, kad inkriminuojant veiką, padarytą bendrininkaujant, turi būti konstatuojama ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK straipsnyje, bet kartu ir tos veikos padarymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta BK 24, 25 straipsniuose.

Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK Specialiojoje dalyje, požymius ir pan. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, taigi teismas tai turėtų nustatyti, atsižvelgdamas į kiekvieno atvejo aplinkybes. Nuteistasis A. F. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų būtinų bendrininkavimo požymių, išvada dėl bendrininkavimo nemotyvuota, paremta tik nukentėjusiojo M.

S. parodymais. Abiejų instancijų teismai nustatė tik objektyviuosius bendrininkavimo požymius, taigi jo apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Anot kasatoriaus, teismai privalo išsiaiškinti, ar kaltininkas suvokė veiką kvalifikuojančius požymius. Nors bendrininkavimo atveju vykdytoju pripažintinas ir tas asmuo, kuris iš dalies realizavo plėšimo objektyviuosius požymius, tačiau teismai privalėjo tirti, ar jo atlikti veiksmai ir tyčia buvo nukreipti į nukentėjusiojo turto užvaldymą. Byloje, pasak kasatoriaus, yra įrodymų, kad smurtą prieš nukentėjusįjį jis naudojo, tačiau nėra įrodymų, jog smurtą naudojo ir nuteistasis V.

B., vadinasi, nėra įrodymų nei dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo masto, nei dėl sužalojimo mechanizmo. Byloje yra duomenų, kad turtą iš nukentėjusiojo pagrobė V. B., tačiau nėra įrodymų, kad jis kartu su V. B. užvaldė ir naudojo kaip savo nukentėjusiajam priklausantį turtą. Kasatoriaus nuomone, keltinas klausimas dėl galimybės kvalifikuoti V. B. veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o jo veiką – pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teismai nukentėjusiojo parodymus laikė nuosekliais, tačiau tokius pačius jo (taip pat ir V.

B.) parodymus – tik jų gynybine pozicija. Kasatorius mano, kad įrodinėjimo našta dėl kaltininko tyčios kryptingumo buvo perkelta jam pačiam. Jo veiksmuose nesant tikslo užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį turtą, taip pat nesant jo suvokimo dėl veiką kvalifikuojančių požymių, nebuvo pagrindo pripažinti jį kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, be to, nėra jokių duomenų apie tai, kad jis iš nusikalstamos veikos būtų turėjęs kokią nors turtinę naudą. V. B. teigė, kad jo tyčia pagrobti turtą iš nukentėjusiojo susiformavo spontaniškai.

Kasatorius pabrėžia, jog, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo apklaustas dėl 2010 m. lapkričio 6 d. įvykio tik po dvejų su puse metų, kai V. B. jau atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, tarp jų nebuvo ir negalėjo būti jokio susitarimo dėl gynybos pozicijų derinimo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas jo parodymus, padarė klaidą teigdamas, kad jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog su juo kartu buvo V. B., kad jis viso proceso metu nuosekliai teigė, jog V. B. pribėgo prie nukentėjusiojo M.

S. ir kažką ištraukė iš jo striukės kišenių tik po to, kai jis (kasatorius) sudavė jam smūgį. Jis nedavė parodymų, kad kartu su juo buvo V. B., o tik tai, kad jis buvo šalia. Bylos duomenų patikimumas buvo tikrinamas tik vienu aspektu – lyginant nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymų turinį ikiteisminio tyrimo metu ir teisme; įrodymų tyrimas buvo vienpusiškas ir dėl to nepakankamas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neanalizavo situacijos iki nukentėjusiojo M. S. apiplėšimo ir po jo. Byloje neįrodyta, kad nuteistuosius siejo bendra tyčia apiplėšti nukentėjusįjį M.

S., tarp jų nebuvo išankstinio ar spontaniško susitarimo, padariniai kilo tik dėl V. B. suvoktos ir jo paties realizuotos nusikalstamos veikos. Nuteistasis teigia, kad gynybos liudytojų A. J. ir R. B., kurie buvo su juo įvykio metu, parodymai buvo nepagrįstai neįvertinti pirmosios instancijos teismo, nepasisakyta dėl šių įrodymų nepripažinimo įrodymais motyvų, o apeliacinės instancijos teismas atmetė šių liudytojų parodymus vien tais motyvais, kad liudytojai nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, jie yra nuteistojo A. F. draugai, byloje atsiradę jo iniciatyva, ir siekia sušvelninti A.

F. atsakomybę. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato stadijos, nuo kada turi būti šaukiami gynybos liudytojai, taigi asmuo gali pareikšti prašymą dėl liudytojų apklausos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą teisme (tokia jo teisė numatyta BPK 44 straipsnio 7 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje). Aplinkybės, kurioje proceso stadijoje – ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme – ir kieno iniciatyva buvo pašaukti liudytojai, negali būti lemiamos kritiškam jų parodymų vertinimui.

Teismas vertino tik kaltinančius, o nevertino jį teisinančių ar abejones keliančių įrodymų, vadinasi, buvo šališkas.

Apeliacinės instancijos teismas formaliai pasisakė dėl nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos dydžio pagrįstumo, nors apeliaciniu skundu buvo ginčijama pavogtų daiktų vertė. Anot kasatoriaus, vadovaujantis BPK 109–117 straipsniais, CK 6.249 straipsniu, nukentėjusysis M. S. turėjo pareigą įrodyti, kad jis yra patyręs prašomo priteisti dydžio žalą, t. y. turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius pagrobtų daiktų vidutinę rinkos vertę, o teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, turėjo įvertinti pateiktus duomenis kaip visumą. Byloje yra duomenų tik dėl mobiliojo telefono ir akumuliatoriaus įsigijimo, o iš mobiliojo ryšio telefono įsigijimo dokumentų neįmanoma nustatyti jo kainos, nes telefonas įsigytas 2009 m. rugsėjo 13 d. už 1 Lt. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad bylos nagrinėjimo metu jo kaina buvo 400 Lt, kaip teigė nukentėjusysis, nėra. Nukentėjusiojo nurodyti daiktai, tokie kaip „Nokia“, „magnetola“, nėra apibūdinti jokiais skiriamaisiais požymiais, byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų palyginti šių daiktų vertę su identiškais daiktais arba tos pačios daiktų kategorijos analogų vidutinėmis rinkos vertėmis. Taip pat kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie automobilio, iš kurio buvo pavogti daiktai, priklausomumą, jis ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apžiūrėtas, vadinasi, nepagrįstai tenkintas civilinis ieškinys dėl akumuliatoriaus ir automobilio magnetolos pagrobimo, nes neaišku, kas patyrė turtinės žalos. Nuteistasis A. F. apeliaciniame skunde buvo nurodęs, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai dėl nukentėjusiojo patirtos 600 Lt (173,77 Eur) žalos dėl buto šarvuotų durų sugadinimo, 70 Lt (20,27 Eur) dėl naujos spynos pirkimo, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pasisakė, kad tokios sumos yra realios, nėra aiškiai per didelės, nors nukentėjusysis nepateikė įrodymų dėl sugadintų šarvuotų durų sugadinimo masto ir naujų durų kainos, taip pat naujos spynos kainos. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimai dėl žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. S. nėra pagrįsti teisiniais argumentais, nors tai, vadovaujantis BPK 305 straipsnio 5 dalimi, Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, būtina padaryti.

Atsiliepimu į nuteistojo A. F. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus argumentai, kuriais jis ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su teismų padarytomis išvadomis dėl atskirų faktų ir įrodymų vertinimo, paliktini nenagrinėti vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. F. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl M. S. priklausančio turto pagrobimo, veikiant bendrininkų grupe. A. F. kaltė grįsta teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, nešališkai išnagrinėjus visas baudžiamosios bylos aplinkybes, jas įvertinus nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Kasatoriaus kaltė įrodyta ne prielaidomis, o byloje esančiais objektyviais duomenimis: nukentėjusiojo M. S. parodymais, iš dalies pačių nuteistųjų parodymais, nuteistojo A. F. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, akistatos protokolu, daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, kitais bylos rašytiniais duomenimis; jų visuma pagrindžia nuteistojo kaltę bendrininkavus padarant plėšimą. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami, visi bendrininkai atliktų visus veiksmus, aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje.

Nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius, ir tas, kuris realizavo bent kelis iš jų. Apie kiekvieno bendrininko tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Iš nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, kad abu nuteistieji prie M. S. priėjo kartu, nuteistasis A. F. smūgiavo nukentėjusiajam, o M. B. tuo metu ištraukė iš nukentėjusiojo kišenės raktus, po plėšimo abu kartu pabėgo į tą pačią pusę.

Šios aplinkybės leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad abu nuteistieji veikė vieningai ir nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 1 dalyje, buvo padaryta šiems asmenims bendrininkaujant. Nors byloje nėra tiesioginių duomenų apie tai, kad pagrobiant nukentėjusiojo turtą iš jo buto ir automobilio kartu su V. B. dalyvavo ir A. F., tačiau esant bendrininkavimo požymiams nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pabaigė plėšimo veiksmus, t. y. pagrobė turtą. A. F. kartu su bendrininku bendrai atimdamas dalį turto – buto raktus – turėjo tikslą užvaldyti kitą turtą, patenkant į nukentėjusiojo namus ir automobilį.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad liudytojų R. B. ir A. J. parodymai užfiksuoti tinkamai ir yra įvertinti, teismai motyvavo, kodėl nesirėmė šių liudytojų parodymais.

Kasatorius, anot prokuroro, nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą atlikti įrodymų tyrimą – dar kartą apklausti liudytojus R. B. ir A. J. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą privalo atlikti tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Šių reikalavimų apygardos teismas nepažeidė, nes jokių naujų, neištirtų aplinkybių proceso dalyviai nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su turtinės žalos dydžio klausimo išsprendimu, t. y. dėl pagrobto turto vertės bei nukentėjusiojo patirtos žalos dėl šarvuotų durų sugadinimo. Pasak prokuroro, nors nukentėjusysis nepateikė visų pavogtų daiktų bei jų vertę patvirtinančių dokumentų, tačiau žemesnių instancijų teismai neturėjo jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme duotais parodymais, susijusiais su pavogtų daiktų verte ir patirtais nuostoliais dėl sugadintų durų. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis nurodė melagingus duomenis apie jam padarytos turtinės žalos dydį. Teismai pagal savo vidinį įsitikinimą motyvuotai, išsamiai ir nešališkai įvertino visus reikšmingus bylos duomenis. Įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, gauti teisėtais būdais – baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio nagrinėjimo metu. Apkaltinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK reikalavimų, yra teisėtas ir pagrįstas, A. F. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo A. F. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 180 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis A. F. prašo pirmosios instancijos teismo dėl jo priimtą nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu arba panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Tokius alternatyvius prašymus kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad jis nuteistas nepagrįstai; apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas nepatikimais įrodymais, teismo išvados dėl jo kaltės padarius plėšimą veikiant bendrininkų grupe padarytos nesant byloje tai patvirtinančių įrodymų; kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir priimtoje nutartyje neatsakė į esminius jo apeliacinio skundo argumentus.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 180 straipsnio 1 dalies – taikymą sieja su įrodymų vertinimu, t. y. ginčydamas nustatytas faktines aplinkybes, teismų sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumą ir pateikdamas savo versiją dėl jo padarytų veiksmų vertinimo.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nepažeisti, faktinės bylos aplinkybės nustatytos įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą, nuteistojo kaltė padarius plėšimą veikiant bendrininkų grupe pagrįsta įvertinus ne tik nukentėjusiojo M. S., bet ir pačių nuteistųjų (t. y. A. F. ir V. B.) parodymus, duomenis, užfiksuotus akistatos, daiktų ir dokumentų pateikimo protokoluose, ir kitus bylos duomenis.

Byloje nustatyta, kad kasatoriaus ir V. B. tyčia buvo nukreipta pagrobti svetimą turtą, kad tai įrodo jų veiksmų bendrumas ir tų veiksmų pobūdis. Fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį be jokios pakankamos dingsties naudojo abu nuteistieji, V. B. ištraukus iš nukentėjusiojo striukės kišenės 50 Lt vertės raktų ryšulį, abu pabėgo į vieną pusę, pagrobtais raktais atsirakinus nukentėjusiojo butą bei patekus į jo automobilį, pagrobė nukentėjusiojo bendros 979 Lt (283,54 Eur) vertės turtą.

Vienas iš BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių yra fizinio smurto panaudojimas. Kasatorius pripažįsta, kad prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą jis panaudojo, tačiau teigia, jog ne tam, kad užvaldytų jo turtą, kad jokio susitarimo su V. B. apiplėšti nukentėjusįjį nebuvo. Teismų sprendimuose tokia nuteistojo A. F. gynybos versija motyvuotai atmesta, panaudoto fizinio smurto ir turto užvaldymo ryšys nustatytas, padarytos išvados dėl abiejų nuteistųjų veiksmų bendrumo ir tyčios apiplėšti nukentėjusįjį M. S. kryptingumo yra argumentuotos ir pagrįstos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamo įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius jos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami, visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje. Nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį asmenį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyvius plėšimo požymius (pvz., tik panaudojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį).

Nagrinėjamoje byloje tiesioginių įrodymų, kad pagrobiant nukentėjusiojo turtą iš jo buto ir automobilio kartu su V. B. buvo ir A. F., nėra, tačiau esant nustatytiems bendrininkavimo požymiams nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pabaigė plėšimo veiksmus, t. y. visiškai realizavo BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį – svetimo turto pagrobimą.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, patikrino, į visus esminius apelianto argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami.

Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą – dar kartą apklausti liudytojus R. B. ir A. J., atmestini. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomones dėl įrodymų tyrimo (nuteistojo gynėjos pasisakymą, kad „būtų tikslinga apklausti liudytojus J. ir B.“ (pažymėtina, kad pats A. F. pareiškė nuomonę, jog įrodymų tyrimas nereikalingas), nusprendė įrodymų tyrimo neatlikti. Tokiu sprendimu šis teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Minėti liudytojai buvo išsamiai apklausti pirmosios instancijos teisme. Tai, kad teismai, įvertinę šių liudytojų atsiradimo byloje aplinkybes, jų sąsajas su nuteistaisiais ir byloje esančius kitus objektyvius įrodymus, jų parodymus vertino kritiškai ir jais nesivadovavo, nėra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė, kaip kad nurodo kasatorius, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio 3 dalies ir 44 straipsnio 7 dalies nuostatas.

Priešingai, nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su turtinės žalos dydžio klausimo išsprendimu, t. y. dėl pagrobto turto vertės bei nukentėjusiojo patirtų nuostolių dėl šarvuotų durų sugadinimo. Nors nukentėjusysis nepateikė visų pavogtų daiktų bei jų vertę patvirtinančių dokumentų, tačiau žemesnių instancijų teismai neturėjo jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme duotais parodymais dėl pavogtų daiktų, jų vertės ir patirtų nuostolių dėl sugadintų durų.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad dėl pavogtų daiktų vertės bei padarytų nuostolių apgadinant duris jam abejonių nekyla, jų dydžiai yra realūs ir atitinka protingumo kriterijus. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingas išvadas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymų nėra pagrindo. Nesant nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo A. F. (A. F.) kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Olegas Fedosiukas

Aldona Rakauskienė