A-146-94-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-94/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00027-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM, atsakovas) 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-01-1959; 2) solidariai priteisti iš atsakovų Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį - 21056,35 Lt; 3) įpareigoti atsakovus nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokėti pareiškėjui paskirtą 1048,43 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 4) solidariai priteisti iš atsakovų 5000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2006 m. liepos mėn. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija) - 1048,43 Lt per mėnesį. Nuo 2010 m. sausio 1 d. paskirta pensija buvo sumažinta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Perskaičiuotos pensijos dydis sumažėjo iki 878,16 Lt. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas dirbo, jam buvo mokama apie 385,42 Lt valstybinės pensijos. Krašto apsaugos ministerija 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 12-04-1959 atsakydama į pareiškėjo 2012 m. lapkričio 27 d. prašymą, nurodė, kad neišmokėta pensijos dalis nebus grąžinta.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas prieštarauja Konstitucijai, todėl nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis turi būti grąžinta. Pareiškėjas prašė priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio -2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį – iš viso 21 056,35 Lt (5942, 43 Lt nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą skaičiavimo formulę + 15 113, 92 Lt nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą skaičiavimo formulę).

Dėl neteisėto valstybinės pensijos sumažinimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė neigiamais išgyvenimais ir nepatogumais.

Atsakovai Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos, prašė administracinę bylą nutraukti, o jei byla nebus nutraukta, – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 14–18) paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mokama vadovaujantis Laikinuoju įstatymu ir nepažeidžiant šio įstatymo reikalavimų. KAM neturėjo pagrindo nesivadovauti galiojančiais teisės aktais, taip pat neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2012 m. lapkričio 27 d. prašymo, nes įstatyme nėra numatytas sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas.

Atsakovų manymu, pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, pateikti, nes sprendimai buvo įvykdyti iki 2012 m. rugsėjo 1 d., o prašymą Krašto apsaugos ministerijai pareiškėjas pateikė 2012 m. lapkričio 27 d. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 107 straipsnį ir Konstitucinio Teismo suformuotą praktiką, Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta tik į ateitį, todėl pensijų ribojimas iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos yra teisėtas. Be to, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl yra ir buvo taikomos teisėtai. Atsakovų nuomone, taip pat yra nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į skundą (b. l. 51–54) pažymėjo, kad neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir siūlė priimant sprendimą atsižvelgti į atsakovų argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 81–87) pareiškėjo K. U. skundą patenkino iš dalies: panaikino Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 12-01-1959 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtą dalį dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo; įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Krašto apsaugos ministerijos, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti K. U. 15113,92 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2012 metais.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjui Krašto apsaugos ministerijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. VP-131 nuo 2006 m. liepos 13 d. paskirta 1048,43 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 26). Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į KAM, prašydamas išmokėti 2010–2012 metais neišmokėtos valstybinės pensijos dalį ir mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją (b. l. 48). KAM 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 12-01-1959 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodydama, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatomis; įstatymas nenumato sumažintų pensijų kompensavimo, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo (b. l. 49). Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti KAM 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-01-1959 ir priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat atlyginti neturtinę žalą (b. l. 1–5).

Pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 12 straipsnio 1 dalį, pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai. Ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.) galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (pagal redakciją, galiojusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 27 d., – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VMDU)1,3 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį.

Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad, jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol minėtos normos neteko galios.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime ištyręs Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) ir 5 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) konstitucingumą, konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) 48 straipsnio 1 daliai. Taigi, Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). Bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikytinas. Ginčo teisinius santykius reguliuojantys Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereglamentuoja pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.). Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą.

Teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2012 m. lapkričio 29 d. Paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų, kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, atsižvelgdamas į tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi per trejų metų terminą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad K. U. turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriemoka, o termino kreiptis į teismą nepraleido. Teismas taip pat pažymėjo, kad nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimas paneigia atsakovų argumentus, jog pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui paduoti.

Pasisakydamas dėl atsakovų teiginių, esą nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, nes iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo KAM, perskaičiuodama pareiškėjo pensiją, elgėsi teisėtai, t. y. kad Konstitucinio Teismo nutarimas yra taikomas santykiams, susiklosčiusiems po jo įsigaliojimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, t. y. kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį), būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad teismas, paisydamas įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą, turi taikyti Konstitucijos 110 straipsnyje nustatytą išimtį iš 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama tik į ateitį. Išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar ginčo teisiniams santykiams taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, bet ir tuomet, kai asmuo į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipiasi po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas.

Priešingu atveju būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta.

Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55-04).

Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Iš Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 12-01-1959 teismas nustatė, kad K. U. paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 1048,43 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būtų buvę išmokėta 33549,76 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma perskaičiuota iki 28101,12 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, buvo perskaičiuota ir nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui išmokėta 12987,20 Lt valstybinės pensijos (b. l. 49–50). Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, teismas nusprendė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 28101,12 Lt. Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį prieštaravo Konstitucijai, teismas priteisė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 15113,92 Lt. Atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį, visos valstybinės pensijos nepriemokos priteisimas yra veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas, visiškai pašalinantis dėl padaryto pažeidimo kilusias pasekmes.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogišką administracinę bylą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad nors ABTĮ 48 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme atsakovu tokio pobūdžio bylose laikytina institucija, kuri yra įgaliota mokėti valstybinę pensiją pareiškėjui (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d.), pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Todėl tinkamas atsakovas byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo yra Lietuvos valstybė (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Atsižvelgdamas į šiuos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Krašto apsaugos ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtą pensijos dalį – 15113,92 Lt pareiškėjui priteisė ne iš Krašto apsaugos ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Todėl nagrinėjamoje byloje teismas neišmokėtos pensijos dalį pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos.

Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtas ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d., Nr. XII-92) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo nuostatos taikomos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, šiuo įstatymu iš esmės nustatyta, kad pareigūnų ir karių pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį gali būti ribojamos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė pagrindo įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjui mokėti neperskaičiuotą valstybinę pensiją.

ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pripažino, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Krašto apsaugos ministerija, priimdama 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-01-1959, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto, tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, prieštarautų teisėtumo principui. Pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Todėl teismas konstatavo, jog yra pagrindas panaikinti KAM 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 12-01-1959 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtą dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 5000 Lt dydžio neturtinę žalą, kurią patyrė dėl neteisėtai sumažintos pensijos mokėjimo. Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėto pensijos sumažinimo jis patyrė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, kurie turi būti atlyginti pinigais.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, kuriose nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismas nenustatė Krašto apsaugos ministerijos neteisėtų veiksmų, nes, kaip minėta, skaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjui valstybinę pensiją KAM veikė vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais. Pažymėdamas, jog įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, teismas pagal ABTĮ ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas negalėjo spręsti dėl deliktinės atsakomybės taikymo už Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis galėtų būti nustatytas neturtinės žalos padarymo faktas, t. y. neįrodė vienos iš būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad valstybei negali kilti pareiga atlyginti neturtinę žalą.

III. Atsakovai Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos, (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu (b. l. 91–94) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliantų nuomone, pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nevisiškai tinkamai įvertino įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, nukrypo nuo Konstitucinio Teismo suformuotos oficialiosios konstitucinės doktrinos ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjo atžvilgiu sprendimas dėl valstybinės pensijos dydžio buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), nes pareiškėjui galutiniai pensijos mokėjimai pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo atlikti (baigti) 2012 m. rugsėjo 1 d. Todėl apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensija nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės priteisti nepagrįstai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nebemažinama.

Teismo sprendimas neatitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktos konstitucinės doktrinos nuostatų, inter alia susijusių su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Teismas rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri, apeliantų nuomone, nėra analogiška nagrinėjamai bylai. Minėtoje LVAT išnagrinėtoje byloje asmuo kreipėsi į teismą iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo ir sprendimai dėl valstybinės pensijos nebuvo įvykdyti, o tai yra iš esmės skirtingos aplinkybės sprendžiant klausimus nagrinėjamoje byloje dėl atsakovo sprendimo laikymo galutiniu ir įvykdytu (arba atvirkščiai) pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį bei darant kitas išvadas.

2.Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė dėl termino kreiptis į teismą. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jei pareiškėjas nesutinka su šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos sprendimu, jis turi teisę šį sprendimą apskųsti tos institucijos vadovui, o jei nesutinkama ir su vadovo sprendimu, ginčas sprendžiamas teisme. Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgę į tai, apeliantai mano, kad atsakovo sprendimai turi būti skundžiami kita tvarka ir taikytini kiti teisės aktai bei apskundimo terminai, nei yra skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, kuriame nustatytas 3 metų terminas sprendimams dėl pensijų apskųsti.

3. Teismo sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašiose bylose. LVAT 2005 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-128/2005 konstatavo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį. Todėl viešojo administravimo subjekto veiksmai, atlikti vadovaujantis teisės aktais iki šių aktų pripažinimo antikonstituciniais, yra laikomi atitinkančiais teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu teisėtais. Ne visos pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mokėjimas buvo vykdomas tik iki teisės normos pripažinimo antikonstitucine. LVAT 2005 m. birželio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-557/2005 taip pat nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimo pareiškėjas neskundė, todėl laikytina, jog atsakovo sprendimas, priimtas pareiškėjo atžvilgiu, buvo įvykdytas. Šioje byloje teismas pripažino, kad valstybinės pensijos mokėjimo teisiniai santykiai priskirtini viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimui, todėl turi būti taikoma ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis.

Pareiškėjas K. U. su atsakovų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 98–99) nurodo, kad pirmos instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną, tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 101–102) nurodo, kad su atsakovų apeliaciniu skundu sutinka ir vadovaudamasi ABTĮ 131 straipsnio 1 dalimi, prisideda prie paduoto apeliacinio skundo ir prašo tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas skundu prašė panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-01-1959, kuriuo atsakovas atsisakė išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką; priteisti iš atsakovų Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės 2012 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – iš viso 21 056,35 Lt ir 5 000 Lt neturtinę žalą; įpareigoti atsakovus mokėti nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. visą paskirtą valstybinę pensiją – 1048, 43 Lt per mėnesį.

Byloje nustatyta, kad Krašto apsaugos ministerija pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją (1048,43 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. ribojo dviem teisiniais pagrindais, t.y. taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjo skundą teismas patenkino iš dalies: panaikino skundžiamo sprendimo dalį ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, valstybinės pensijos nepriemoką (15 113,92 Lt) už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, t.y. įstatymo normą, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, nevisiškai tinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, nukrypo nuo Konstitucinio Teismo oficialios doktrinos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (ABTĮ 136 str. 1 d.). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs procesinio terminio reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pareikšti yra pagrįstos ir atitinka naujausią nagrinėjamam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, paskirtos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, ribojimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, nusprendė, kad pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos.

Taikant bendruosius kreipimosi į administracinį teismą terminus, valstybinių pensijų gavėjai be objektyvaus pagrindo atsidurtų gerokai prastesnėje padėtyje, lyginant juos su valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjais, o jų teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus teisės į socialinę paramą srityje, taptų neproporcingai apsunkinta. Skirtingas asmenų, gaunančių valstybines socialinio draudimo pensijas, bei valstybinių pensijų gavėjų teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus, traktavimas neatitiktų teisingumo principo.

Tai, jog nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą, taip pat galioja skiriant bei mokant valstybines pensijas už tam tikrą tarnybą, ne kartą konstatuota ir oficialiojoje konstitucinėje jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2013 m. vasario 22 d. nutarimas).

Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t.y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d.

įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Taigi, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. Pabrėžtina, kad šis terminas pagal analogiją pritaikytas kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas) pažymėjo, kad nesant atitinkamų nuostatų valstybines pensijas reguliuojančiuose teisės aktuose, 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu asmeniui pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad procedūrinės taisyklės, įtvirtintos valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančiuose teisės aktuose, a priori (savaime) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisinės padėties nereguliuoja, kad procesinė analogija netaikytina sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatyta valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.).

Šiuo aspektu nutartyje pabrėžta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija toje pačioje nutartyje ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies kontekste priminė anksčiau suformuotą praktiką, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2012 m. sausio 9 d.

Nr. AS756-868/2011; 2013 m. balandžio 8 d. Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS502-787/2013 ir kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, sprendžiant ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, t.y. ar pareiškėjas nepraleido 3 metų procesinio termino, svarbi ne kreipimosi į instituciją su pretenzija dėl neišmokėtos valstybinės pensijos data, o kreipimosi į teismą data. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Pagal pateikus į bylą įrodymus pareiškėjas apie paskirtos valstybinės pensijos dydį ribojančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs KAM 2012 m. vasario 4 d. raštą Nr.12-01-204, kuriuo atsakovas informavo pareiškėją apie tai, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. pensijos bus perskaičiuojamos taikant Laikinąjį įstatymą, t.y. atitinkamai mažinamos. Į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi 2012 m. gruodžio 31 d. (išsiuntė skundą paštu), t.y. nepraleidęs 3 metų procesinio termino ir iš KAM 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr.12-01-1959 įsitikinęs, kad tarp jo ir KAM yra ginčas, nes pensiją paskyrusi ir mokanti institucija atsisako patenkinti pareiškėjo pretenziją ir išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo,

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokie reikalavimai kyla iš Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatų. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą nukrypti nuo analogiškoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto teisės normų aiškinimo, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą.

Šioje nutartyje suformuota praktika dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinių pensijų ribojimo ir nepriemokų priteisimo ir kitais šiems ginčams spręsti aktualiais aspektais nuosekliai išplėtota vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2013 m. birželio 12 d.

Nr. A552-958/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A502-931/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A552-1318/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A662-1260/2013, 2013 m. birželio 27 d. Nr. A261-1091/2013, 2013 m. rugpjūčio 26 d. Nr. A444-1569/2013, 2013 m. rugsėjo 5 d. Nr. A146-786/2013, 2013 m. spalio 30 d. Nr. A525-2126/2013, 2013 m. lapkričio 27 d. Nr. A525-2558/2013, 2013 m. gruodžio 9 d. Nr. A858-2803/2013 ir kt.), tarp jų ir administracinėse bylose, kuriuose atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas yra Krašto apsaugos ministerija (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2070/2013, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1740/2013).

Nors kai kuriose išvardytose bylose procesiniai sprendimai buvo priimti vėliau, nei šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šis teismo sprendimas atitinka minėtą nagrinėjamam ginčui aktualią teismų praktiką. Remdamasi šiais motyvais teisėjų kolegija atsakovų apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl pareiškėjo kreipimosi į teismą termino ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, esą pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju nukrypo nuo Konstitucinio Teismo doktrinos.

Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A552-519/2013) analogiškoje byloje dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs termino ir tinkamai vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir šiuo klausimu aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių atitikties Konstitucijai.

Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjo valstybinė pensija perskaičiuota teisėtai ir šia apimtimi negali būti grąžinta, o atsakovas negali būti įpareigotas mokėti visą paskirtą pensiją, t.y. netaikyti šio apribojimo, kuris pagal minėto įstatymo nuostatas laikinai galioja. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nusprendė, kad valstybinės pensijos nepriemoka, kuri susidarė 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėn. dėl pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjui turi būti priteista. Teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai prašė priteisti 21 056,35 Lt valstybinės pensijos nepriemoką. Iš pareiškėjo skundo argumentų ir byloje esančios valstybinės pensijos mokėjimo 2010-2012 m. duomenų lentelės matyti, kad į prašomą priteisti sumą pareiškėjas įskaitė ir tą nepriemokos dalį, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, t.y. Konstitucijai neprieštaraujančią įstatymo normą. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pensijos nepriemoką priteisė iš tinkamo atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos.

Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios. Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. šio straipsnio pagrindu nebemažinama, nagrinėjamo ginčo atveju teisiškai nėra reikšminga. Šios įstatymo normos pašalinimas iš teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nekompensavo, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti pareiškėjui padariniai (turtinis praradimas) liko nepašalinti, neteisėtai neišmokėta 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu valstybinės pensijos dalis pareiškėjui nebuvo grąžinta. Pirmosios instancijos teismas, pašalindamas pareiškėjo teisių pažeidimo sukeltus padarinius (turtinį praradimą), priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes šie padariniai gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjo teisės ir nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių, reikštų, kad ginčo šalių teisiniams santykiams valstybinės pensijos mokėjimo klausimu ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors pareiškėjas kreipėsi teisminės gynybos nepraleidęs termino. Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjas su paskirtos valstybinės pensijos ribojimu siejo neturtinės žalos atsiradimą. Nėra pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kad paskirtos valstybinės pensijos ribojimas jam galėjo sukelti atitinkamų neigiamų išgyvenimų, tačiau pareiškėjas byloje neįrodė, kad jie ta apimtimi, kuria jam buvo taikyta įstatymo norma, kurią Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, buvo tokio laipsnio ir intensyvumo, kad viršijo socialinėje aplinkoje įvairioms gyvenimiškoms situacijoms objektyviai kylančių neigiamų išgyvenimų ribas, ir kad pareiškėjui realiai sukėlė atitinkamas (konkrečiai apibrėžtas) pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala. Pabrėžtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta žala ir išvardyti galimas neturtinės žalos apraiškas CK 6.250 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas abstrakčiai paminėjo patyręs išgyvenimų ir nepatogumų, t. y. neįrodė, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo patirtas turtinis praradimas jam yra kompensuojamas teismui veiksmingai apgynus pareiškėjo pažeistą teisę, t. y. priteisus valstybinės pensijos nepriemoką, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priėmė iš esmės teisėtą sprendimą, nes byloje nenustatyta civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį visuma.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas panaikino KAM 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 12-01-1959 dalį.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti atsakovų apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė, atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas