A-1115-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-1115-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01764-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–14), prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių VGTPT, Tarnyba) 2014 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. SP-2146-(7.2385) ir įpareigoti Tarnybą palikti galioti 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. SP-239-(7.2385) arba priimti naują sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo pareiškėjui Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės bei neturtinės žalos priteisimo atsakovams advokatui J. L. (J. L.) ir Lietuvos advokatūrai; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių VGTPT, 100 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių VGTPT 2014 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. SP-239-(7.2385) jam buvo atnaujintas antrinės teisinės pagalbos teikimas civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš advokato J. L., rengiant procesinius dokumentus pirmosios instancijos teismui ir atstovaujant pareiškėjo interesams civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Antrinę teisinę pagalbą teikti buvo paskirta advokatė G. S., tačiau ji byloje nieko neveikė ir neparengė nė vieno procesinio dokumento, nedalyvavo nė viename teismo posėdyje, neatsakydavo į pareiškėjo kreipimusis, nesusipažino su byla, kurioje ji buvo paskirta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, taip pat nė karto nebandė susitikti su savo klientu.

Pareiškėjas teigė, kad daug kartų kreipėsi į advokatę su prašymais ir siuntė bylos dokumentus. Prašymus advokatei perduodavo Šiaulių VGTPT tarnautojai, apie tai pareiškėjas buvo informuotas Tarnybos raštais. Tuo tarpu, pareiškėjo manymu, Šiaulių VGTPT skundžiamame 2014 m. liepos 8 d. sprendime Nr. SP-2146-(7.2385) melagingai nurodė, jog pareiškėjas tariamai nebendravo su advokate G. S. nurodytoje byloje ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Atkreipė dėmesį, kad Tarnyba buvo informuota, jog pareiškėjas dešimtis kartų raštiškai kreipėsi į advokatę su prašymais atlikti veiksmus byloje, advokatei buvo pateikti 39 puslapiai šios bylos dokumentų, kurie ir sudaro visą civilinę bylą.

Tačiau advokatė G. S. bandė vengti šios bylos. Pareiškėjas pabrėžė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi atsisakė tenkinti ieškovo V. S. prašymą dėl procesinių veiksmų civilinėje byloje atlikimo ir paliko Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį nepakeistą. Advokatė G. S. šioje civilinėje byloje turėjo parengti ir paduoti naują ieškinį, taip pat panaikinti ieškinio trūkumus, su kuriais pareiškėjas negalėjo susitvarkyti, tačiau ji tik ieškojo priežasties pralaimėti bylą ir neleisti pateikti ieškinio prieš kolegą.

Pareiškėjo teigimu, advokatė dokumentų turėjo daugiau nei pakankamai, tačiau Vilniaus apylinkės teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-27174-432/2014 nurodė, kad ieškinys nėra suprantamas ir nėra galimybės patikrinti ieškovo reikalavimų pagrįstumo, o teismo procesas tokio ieškinio pagrindu nėra įmanomas, todėl ieškovui buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti – iki 2014 m. liepos 9 d. Tačiau advokatė ignoravo šią teismo nutartį, todėl pareiškėjas 2014 m. liepos 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė prašymą dėl terminų pratęsimo minėtoje civilinėje byloje.

Be to, 2014 m. birželio 19 d. pareiškėjas nusiuntė prašymą advokatei įvykdyti teismo reikalavimą, nurodytą 2014 m. birželio 12 d. nutartyje, bet advokatė parengė tariamą išvadą Šiaulių VGTPT, kad Tarnyba turėtų formalią priežastį nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui. Atitinkamai Tarnyba, pasinaudojusi advokatės išvadomis, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą 2014 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. SP-2146-(7.2385) nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui. Tuo tarpu Vilniaus apylinkės teismas 2014 m. liepos 14 d. civilinėje byloje Nr. 2-27174-432/2014 nutarė atmesti ieškovo V.

S. prašymą pratęsti terminą patikslintam ieškiniui pateikti ir ieškinį laikė nepaduotu bei grąžino jį ieškovui V. S.. Pareiškėjas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba neturėjo teisinių pagrindų nutraukti jam teisinės pagalbos teikimą pagal Šiaulių VGTPT 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. SP-239-(7.2385). Manė, kad skundžiamas Tarnybos 2014 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. SP-2146-(7.2385) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįstas teisės normomis, neatsako į iškeltą klausimą, jame paliesta minimali pareiškėjo kreipimosi dalis ir ignoruotas daugybės trūkumų faktas.

Kartu atkreipė dėmesį, kad apie bylos perspektyvumą sprendžia tik teismas, peržiūrėjęs bylą, o Tarnyba savo neteisėtais veiksmais sistemingai kėlė pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose. Dėl žalos įrodymų pareiškėjas pažymėjo, jog negauna teisinės pagalbos, o pats nemoka teisingai parašyti, todėl tai teks įrodinėti teisme.

Be to, akcentavo, kad turtinė žala jam kilo dėl išlaidų, susijusių su byla, dėl to ateityje gali būti pateiktas reikalavimas dėl teismo išlaidų priteisimo. Tuo tarpu dėl neturtinės žalos paaiškino, jog jos įvertinti neįmanoma, nes Tarnyba daug metų tyčiojasi pareiškėjo atžvilgiu. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad šiuo atveju egzistuoja visos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) numatytos sąlygos padarytos žalos atlyginimui priteisti.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių VGTPT atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 59–61) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių VGTPT pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia gauti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos prisiteisimo dėl advokato J. L. veiksmų (neveikimo) teikiant antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010. Šiame kontekste paaiškino, kad pareiškėjui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT) 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. TP-2(2.2.)-10-T-793-935 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ buvo nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 2-802-803/2010 apskundimo, teikti pagalbą paskirtas advokatas J.

L.. Kauno VGTPT 2011 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-II-P-793-179 buvo pratęstas 2010 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. TP-2(2.2.)-10-T-793-935 galiojimas iki 2011 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 nusprendė tenkinti ieškovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ieškinį ir priteisė iš pareiškėjo V. S. antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-994-464/2011, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo V.

S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010, apeliacinį skundą atmetė. Tarnyba pabrėžė, kad advokatas J. L. pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-994-464/2011 nebuvo paskirtas. Be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 galėjo būti skundžiamas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos, o sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui buvo priimtas tik 2010 m. kovo 25 d.

Tuo tarpu apeliacinis teismas ginčą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, todėl advokatas J. L. dalyvauti bylos nagrinėjime atstovaudamas pareiškėją šioje byloje neturėjo pareigos. Nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir VGTPĮ) nenumato besąlygiško, būtino advokato dalyvavimo administracinėje byloje.

Dėl apeliacinio skundo parengimo skundžiant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 Tarnyba atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčija, jog apeliacinį skundą jis parengė savarankiškai. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis laiku kreipėsi į advokatą dėl apeliacinio skundo surašymo. Šiame kontekste pažymėjo, kad remiantis VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bendradarbiavimo ir išsamios bei teisingos informacijos teikimo pareiga, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, yra nustatyta ne advokatui, bet pareiškėjui.

Tarnyba manė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių 2014 m. liepos 8 d. sprendime Nr. SP-2146-(7.2385) nustatytas aplinkybes, ir remiasi vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiais bei asmeniniu nepasitenkinimu esama situacija. Skunde pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti turtinę ir neturtinę žalą, neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų CK 6.271 straipsnyje.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 94–100) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Tarnyba, įvertinusi advokatės G. S. pranešimą, nusprendė nutraukti nuo 2014 m. liepos 8 d. antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, vadovaudamasi VGTPĮ 4 straipsnio 2 punktu, 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 8 punktais. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad VGTPĮ 3 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, jog valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis.

Siekdamas šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdamas į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, įstatymų leidėjas VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatė sąrašą atvejų, kai tarnyba turi teisę nutraukti antrinę teisinę pagalbą. VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu asmuo, siekdamas gauti antrinę teisinę pagalbą, pateikė informaciją apie ginčo ar bylos esmę, savo turtą ar pajamas, žinodamas, kad ši informacija neteisinga (2 p.), taip pat kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus (8 p.).

Taigi nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar Tarnyba, vertindama advokatės G. S. pranešimą ir nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai nusprendė pasinaudoti VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta teise nutraukti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad advokatė G. S. pranešime Tarnybai informavo, jog susipažinus su pareiškėjo keliamais reikalavimais paaiškėjo aplinkybė, kad pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą dėl žalos, padarytos advokato J. L. veiksmais teikiant antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010.

Pareiškėjas nurodė, kad žala kilo, nes advokatas J. L. neparengė nė vieno procesinio dokumento, nedalyvavo nė viename teismo posėdyje, neatsakydavo į pareiškėjo kreipimusis, nesusipažino su byla ir net nebandė susitikti su savo klientu, dėl to pareiškėjas pralaimėjo bylą apeliacinėje instancijoje, be to, advokatas neparengė kasacinio skundo civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 (apeliacinės instancijos bylos Nr. 2A-994-464/2011). Įvertinęs Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis, teismas nustatė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010, kuriuo patenkintas ieškovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ieškinys atsakovui V.

S., buvo priimtas 2010 m. vasario 8 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 307 straipsnio 1 dalimi, apeliacinio skundo pateikimo termino pabaiga buvo 2010 m. kovo 10 d. (įskaitytinai). Apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo panaikinimo teismui pareiškėjas pateikė 2010 m. kovo 3 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartimi V. S. buvo nustatytas 10 dienų terminas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos sumokėti žyminį mokestį už pateiktą apeliacinį skundą ir pateikti apeliacinį skundą lietuvių kalba, o 2010 m. kovo 9 d. nutartimi teismas nutarė V.

S. apeliacinį skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti apeliantui, kadangi jis apeliacinio skundo trūkumų pilnai nepašalino, nes 2010 m. kovo 8 d. pateikė teismui apeliacinį skundą lietuvių kalba, tačiau nesumokėjo žyminio mokesčio. Atskiruosius skundus dėl minėtos 2010 m. kovo 5 d. nutarties, kuria nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, ir 2010 m. kovo 9 d. nutarties, kuria apeliacinis skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas apeliantui, pareiškėjas V. S. atitinkamai parengė ir pateikė teismui 2010 m. kovo 16 d. ir 2010 m. kovo 20 d.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1020-275/10 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartį paliko nepakeistą, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartį panaikino ir apeliacinio skundo priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas taip pat nustatė, jog Kauno VGTPT sprendimas Nr. TP-2-(2.2.)-10-T-793-935 dėl teisinės pagalbos dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 apskundimo buvo priimtas 2010 m. kovo 25 d., t. y. jau po to, kai pareiškėjas V.

S. buvo pateikęs teismui apeliacinį skundą ir atskiruosius skundus. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas procesinius dokumentus (apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo apskundimo civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 bei atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. ir 2010 m. kovo 9 d. nutarčių) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pateikė dar iki Kauno VGTPT sprendimo Nr. TP-2-(2.2.)-10-T-793-935, kuriuo nuspręsta suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 apskundimo, paskiriant antrinei teisinei pagalbai civilinėje byloje teikti advokatą J.

L., priėmimo, todėl nenustatyti pareiškėjo nurodyti galimai už žalą atsakingo asmens (advokato J. L.) neteisėti veiksmai – neveikimas, pasireiškęs procesinių dokumentų neparengimu, nedalyvavimu teismo posėdžiuose, neatsakymu į kreipimusis, nesusipažinimu su byla ir nebandymu susitikti su savo klientu, nes procesinius dokumentus (apeliacinį ir atskiruosius skundus) pareiškėjas pateikė teismui pats, dar iki Kauno VGTPT priimant sprendimą dėl teisinės pagalbos teikimo. Be to, teismas nustatė, kad advokatė G. S. 2014 m. birželio 18 d. raštu kreipėsi į Kauno VGTPT, prašydama suteikti informaciją, ar Kauno VGTPT buvo priimtas sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui V.

S. kasacine tvarka skundžiant Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį (bylos Nr. 2A-994-464/2011), kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 buvo paliktas nepakeistu, antrinei teisinei pagalbai teikti paskiriant advokatą J. L.. Atitinkamai 2014 m. birželio 25 d. elektroniniu paštu buvo gautas Kauno VGTPT informacinis pranešimas Nr. O-2-(1.5)-2379, jog advokatas J. L. Kauno VGTPT sprendimu nebuvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl kasacinio skundo parengimo, šiuo klausimu antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui teikti buvo paskirta advokatė K.

M.. Taip pat buvo pateiktas Kauno VGTPT 2012 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-12-T-3568-4207 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, iš kurio matyti, kad pareiškėjui V. S. civilinėje byloje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo parengti procesinius dokumentus ir atstovauti kasacinės instancijos teisme paskirta advokatė K. M.. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad šiuo atveju advokatas J. L. neturėjo įgaliojimų teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui kasacinės instancijos teisme, taigi pareiškėjas Tarnybai nurodė klaidingą informaciją, kad žala jam buvo padaryta, nes advokatas J.

L. neparengė kasacinio skundo. Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas, savarankiškai pateikęs apeliacinį ir atskiruosius skundus Vilniaus apygardos teismui, gali savarankiškai be advokato pagalbos įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Teismas sprendė, kad Šiaulių VGTPT 2014 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. SP-2146-(7.2385) nutraukti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui buvo priimtas įvertinus visas faktines bei teisines aplinkybes, taip pat tinkamai įvertinus VGTPĮ 23 straipsnyje numatytus pagrindus dėl teisinės pagalbos nutraukimo, todėl Tarnyba, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 8 punktais pagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, o minėtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Tuo tarpu, atsisakius tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti skundžiamą aktą, išvestinis reikalavimas dėl Tarnybos įpareigojimo palikti galioti 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. SP-2146-(7.2385) arba priimti naują sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo civilinėje byloje dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės bei neturtinės žalos priteisimo, pareikšto atsakovams advokatui J. L. ir Lietuvos advokatūrai, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teismas pabrėžė, kad nenustačius Šiaulių VGTPT veiksmų neteisėtumo, kaip vienos būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, minėtas reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 105–111), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, neobjektyvus, nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas, priimtas neišsamiai, nevisapusiškai ir netinkamai įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių VGTPT atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 119–120) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą nepakeistą. Tarnyba mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas aplinkybes, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, dėl kurių buvo netenkintas jo skundas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Šiaulių VGTPT 2014 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. SP-2146-(7.2385), kuriuo Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjas Tarnybai pateikė žinomai neteisingą informaciją ir jo atstovavimas byloje yra neperspektyvus, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 8 punktais, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Tarnybos veiksmų nutraukiant jam antrinės teisinės pagalbos teikimą, priteisimo. Atsižvelgiant į tai, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų visumos pagrindu iš tikro galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas, siekdamas gauti antrinę teisinę pagalbą, pateikė Tarnybai žinomai neteisingą informaciją apie ginčo ar bylos esmę, o jo atstovavimas byloje, kurioje jam buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, yra neperspektyvus, bei atitinkamai spręstina, ar pagrįstai teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Atitinkamai, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, įvertinus ginčijamo Šiaulių VGTPT 2014 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. SP-2146-(7.2385) priėmimo motyvus, aktualios VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 8 punktų nuostatos, numatančios, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu asmuo, siekdamas gauti antrinę teisinę pagalbą, pateikė informaciją apie ginčo ar bylos esmę, savo turtą ar pajamas, žinodamas, kad ši informacija neteisinga (2 p.), atstovavimas byloje yra neperspektyvus (8 p.). Šiame kontekste pabrėžtina, kad VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 8 punktuose įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo pagrindai yra atskiri (savarankiški) ir antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimas galimas esant bent vienam iš šių pagrindų (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1411/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1157/2010 ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju iš esmės pakanka patikrinti, ar buvo bent vienas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimtas Šiaulių VGTPT 2014 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. SP-2146-(7.2385) nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui. Atitinkamai nustačius bent vieno iš nurodytų pagrindų buvimą, kito tikrinimas tampa teisiškai beprasmis, perteklinis (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2183/2014).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama civilinėje byloje, kurioje pareiškėjas siekė inicijuoti ginčą dėl žalos, padarytos advokato J. L. veiksmais (neveikimu) teikiant antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas žalą, be kita ko, kildino iš to, jog advokatas J. L. neparengė kasacinio skundo civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 (apeliacinės instancijos bylos Nr. 2A-994-464/2011) (b. l. 2–14, 18–20, 67–68, 71–75). Tačiau iš Kauno VGTPT 2014 m. birželio 25 d. rašto Nr. O-2-(1.5)-2379 (b. l. 90) ir Kauno VGTPT 2012 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-12-T-3568-4207 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 91–92) matyti, jog pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, skundžiant Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį (bylos Nr. 2A-994-464/2011), kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 buvo paliktas nepakeistu, parengti procesinius dokumentus ir atstovauti kasacinės instancijos teisme buvo paskirta advokatė K. M., o ne J. L.. Taigi, akivaizdu, kad šiuo atveju advokatas J. L. neturėjo įgaliojimų teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui kasacinės instancijos teisme, o pareiškėjas Tarnybai pateikė žinomai neteisingą informaciją apie ginčo (bylos) esmę. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių VGTPT jau vien šiuo pagrindu, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo pagrindą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui.

Nors, kaip minėta, šiuo atveju, sprendžiant dėl Šiaulių VGTPT 2014 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. SP-2146-(7.2385) teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės pakanka nustatyti bent vieno iš VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų buvimą, teisėjų kolegija papildomai pasisakys dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pareiškėjui pagal VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą (atstovavimas byloje yra neperspektyvus). Neabejotina, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/2007 ir kt.). Pastarosios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama dėl teisinės pagalbos pareiškėjams suteikimo ir dėl jos nutraukimo, turi teisę atlikti pirminį pareiškėjų reikalavimų vertinimą. Vadovaujantis VGTPĮ bei susiformavusia teismų praktika, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę ir pareigą atlikti vertinimą ne tik tuo aspektu, ar yra pakankamai prielaidų kreiptis į teismą, bet ir siekiant nustatyti, ar pareiškėjo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas bus patenkintas teisme (bus pasiektas siekiamas rezultatas). Todėl darytina išvada, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vertindama pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų. Įstatymų leidėjas tokią pareigą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms nustatė ne tik siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, bet ir numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2011 m. kovo mėn. 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011 m. gegužės mėn. 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą akcentavęs, jog atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt.

Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas) (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011). Minėtą vertinimą nulemia pateikiamos informacijos turinys, suponuojantis ir sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo arba atsisakymo ją suteikti.

Vadinasi, kreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, šį klausimą sprendžiančiam subjektui turi būti pateikta pakankama kokybinė informacija, leidžianti manyti, kad iškeltas ginčas bei suteiktas atstovavimas turėtų būti teisiškai prasmingas ir siekiamas rezultatas gali būti pasiektas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjo Tarnybai nurodytos ir Tarnybos nustatytos bei pirmosios instancijos teismo visapusiškai ir išsamiai įvertintos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad pareiškėjo atstovavimas civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos prisiteisimo dėl advokato J.

L. veiksmų (neveikimo) teikiant antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010, prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo atžvilgiu, yra akivaizdžiai neperspektyvus VGTPĮ prasme. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju tiek Tarnyba, vertindama pareiškėjo atstovavimo perspektyvumą, tiek pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo Tarnybos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto kontekste pasisakydami dėl būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, neperžengė kompetencijos ir sprendžiamo klausimo ribų, kadangi toks preliminarus aplinkybių vertinimas, atitinkantis VGTPĮ siekiamus tikslus, nesietinas su ginčo sprendimu iš esmės ir yra reikšmingas tik sprendžiant dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo (nutraukimo) bei neturi įtakos aplinkybių vertinimui civilinėje byloje pagal pareiškėjo ieškinį konkrečiam atsakovui dėl žalos atlyginimo.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Šiaulių VGTPT 2014 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. SP-2146-(7.2385) yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyti neteisėti Tarnybos veiksmai (neveikimas), todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius