A-525-1745-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1745/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03298-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elektra jums“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elektra jums“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Elektra jums“ su skundu (b. l. 1-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija, Ministerija) 2013 m. birželio 28 d. Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-2210 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. birželio 28 d. Leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-2210 veiklos sąlygas nustatyti pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusius 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifus elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifus elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW;

3) įpareigoti Energetikos ministeriją per teismo nustatytą terminą – 1 mėnesį – nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priimti sprendimą pareiškėjui taikyti 2012 metų elektros energijos supirkimo tarifus ir būtinųjų dokumentų surašymą pavesti AB „Lesto“.

Taip pat prašė priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį, bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.

Nurodė, kad, pagal 2012 m. spalio 15 d. Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AIEĮ) nuostatas, valstybė įsipareigojo 12 metų saulės jėgainių, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagamintą elektros energiją supirkti pagal tarifus, galiojančius leidimo plėtrai išdavimo metu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį, kad jo įrengtoje saulės jėgainėje (neintegruota į pastatą), kurios įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagamintai elektros energijai bus taikomas 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas, o saulės jėgainei (integruota į pastatą), kurios įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, – 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas. Nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo pakeistas nagrinėjamam ginčui aktualus teisinis reguliavimas ir nustatyta, kad saulės elektrinių, kurių įrengtoji galia yra nedidesnė kaip 30 kW, pagamintai elektros energijai bus taikomi supirkimo tarifai, galiojantys elektros energijos gamybos metu. Dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių Leidimas gaminti elektros energiją buvo išduotas tik 2013 m. birželio 28 d., t. y. galiojant pasikeitusiam teisiniam reglamentavimui. Pareiškėjo nuomone, 2013 m. birželio 28 d. Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-2210 nuostata, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius, prieštarauja teisinio saugumo, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principams, taip pat bendrajam teisės principui lex retro non agit. Nors Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta, kad fiksuoti tarifai saulės elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, gali būti peržiūrėti, nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojantis teisinis reguliavimas gali būti taikomas tik toms elektrinėms, kurioms leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas jam galiojant. Įstatymo nuostatos vienareikšmiškai tvirtina, kad valstybė skatina mažųjų elektrinių plėtrą, todėl jų pagamintai elektros energijai supirkti buvo nustatyti fiksuoti tarifai, kurie turėjo galioti 12 metų.

Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 86–94) prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Pažymėjo, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustačius, jog elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia turėtų padidėti iki 10 MW, nebuvo įvertinta aplinkybė, kad gali būti pateikta 16 000 prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, taip suminę saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią priartinant prie 500 MW ir 50 kartų viršijant Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą ribą. Elektros energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energetikos išteklius, yra kompensuojama viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšomis, todėl kilo grėsmė, kad nebus užtikrinta darni atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo plėtra, nepagrįstai apsunkinti kiti elektros energijos vartotojai, gerokai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai, todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, todėl valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi keisti ūkinės veiklos reguliavimą. Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesus, o įstatymo leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo.

Konstitucijoje įtvirtinta valstybės priederme siekti bendros tautos gerovės negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti. Atsakovo nuomone, nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu teisiniu reglamentavimu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Šiuo reguliavimu sudaroma galimybė Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – ir Komisija) teisingai, aiškiai, objektyviai ir laiku nustatyti pagamintos elektros energijos supirkimo tarifus.

Pažymėjo, kad ginčijamame leidime įtvirtinta sąlyga, kad elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, buvo nustatyta ir pareiškėjui 2012 m. spalio 15 d. išduotame Leidime plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, tačiau jo pareiškėjas neginčijo. Ši sąlyga bendrovei nesukelia teisinių pasekmių, be to, atsakovas nėra įgaliotas priimti sprendimų taikyti ar netaikyti tam tikrus elektros energijos supirkimo tarifus, nes jie imperatyviai nustatyti Įstatyme.

Sprendimas nustatyti pareiškėjui kitokius elektros energijos supirkimo tarifus prieštarautų įstatymų viršenybės principui ir lemtų Energetikos ministerijos veikimą ultra vires. Nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti grįžtamąją galią turinčius teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje tokia teisė pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu.

Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Keičiant teisinį reguliavimą, buvo siekiama užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą bei elektros energijos vartotojų teisėtus lūkesčius, t. y. užtikrinti ūkio subjektų ir viešojo intereso pusiausvyrą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 133-138) pareiškėjo UAB „Elektra jums“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 30 d. Energetikos ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus fotovoltinėje saulės elektrinėje „(duomenys neskelbtini) jėgainė 1“, kurios numatoma įrengtoji galia 30 kW (b. l. 96–97). Energetikos ministerijoje 2012 m. spalio 2 d. buvo gauti pareiškėjo patikslinti (papildomi) dokumentai ir prašymas gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ant pastato stogo statomai elektrinei „(duomenys neskelbtini) jėgainė 1“, kurios įrengtoji galia 30 kW (b. l. 101–105). Energetikos ministerija 2012 m. spalio 15 d. išdavė pareiškėjui Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2637 elektrinėje „(duomenys neskelbtini) jėgainė 1“, instaliuota galia 0,03 MW (b. l. 107). Energetikos ministerijoje 2013 m. birželio 27 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas pratęsti 2012 m. spalio 15 d. išduoto Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2637 galiojimo terminą, nes pareiškėjas ketina pabaigti antžeminės 29,4 kW galios saulės jėgainės projektą (b. l. 106). Atlikusi UAB „Elektra jums“ fotovoltinės saulės elektrinės, esančios (duomenys neskelbtini), įrenginių techninės būklės įvertinimą, Valstybinė energetikos inspekcija 2013 m. birželio 28 d. išdavė energetikos įrenginių techninės būklės pažymą Nr. 13ĮP2-45996 (b. l. 112). 2012 m. spalio 15 d. išduoto Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2637 pagrindu pareiškėjui 2013 m. birželio 28 d. buvo išduotas Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2210 saulės elektrinėje „(duomenys neskelbtini) jėgainė 1“, įrengtoji galia 0,0294 MW (b. l. 26).

Teismas vertino, kad iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusiame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalyse buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal nurodytas Įstatymo nuostatas, iki 2013 m. vasario 1 d. atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo diena. Nustatyta, kad pareiškėjui Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2637 buvo išduotas 2012 m. spalio 15 d. (b. l. 25).

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pareiškėjui Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2210 buvo išduotas 2013 m. birželio 28 d. (b. l. 26).

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje susidarė tokia faktinė situacija, kai Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu galiojo teisinis reguliavimas, nustatantis, kad pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal šio leidimo išdavimo metu galiojusį reglamentavimą, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu – pagal šio leidimo išdavimo metu galiojantį reglamentavimą. Atkreiptas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013 m. vasario 1 d., nenustatė.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu dėl teismų jurisprudencijos prognozuojamumo, teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje iš esmės analogiškoje byloje, kurioje buvo susiklosčiusi tapati faktinė ir teisinė situacija, skundas grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais (Nr. A143-2834/2013), konstatavo, kad, priimdamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, įstatymų leidėjas nustatė, kad juo bus siekiama užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą, gaminant energiją iš atsinaujinančių išteklių, ir kaip skatinimo priemones nustatė fiksuotą tarifą bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimą.

Pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išduotas po nustatytų supirkimo tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumą išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai.

Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, jį įgyvendinti investuojant į elektrinės statybą ir nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs didelių nuostolių. Pagal Konstituciją, riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje pakeitimas ir sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes Įstatymo nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Valstybė turi pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.).

Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai, todėl bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, visą laiką negali būti vienodas ir gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai). Nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas.

Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Būtent tai, kad ginčas yra susijęs su valstybės parama energetikos srityje, lemia itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių, tačiau tokie pakeitimai turi būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir negali paneigti įgytų teisių esmės, pažeisti proporcingumo principą, reiškiantį, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas, net ir atlikus jos turinį lemiančius pakeitimus, išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog, net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.).

Be to, byloje nenustatyta, kad tolesnis saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai negali būti konstatuota, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą yra paneigiama, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją, todėl pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai, nėra.

Įvertinusi išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktą nagrinėjamai bylai aktualų teisės normų taikymo aiškinimą ir atsižvelgusi į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, t. y. kad leidimas gaminti elektros energiją pareiškėjui išduotas po 2013 m. vasario 1 d., jokių įrodymų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad tolesnis saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio pareiškėjas siekė, įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus (kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos), pareiškėjas nepateikė, teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo susiklosčiusią situaciją vertinti kitaip, nei nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija. Teismo nuomone, jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ginčijama Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 28 d. Leidimo gaminti elektros energiją LG-2210 dalis yra teisėta ir pagrįsta, priimta vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįsta teisės aktais, todėl palikta galioti nepakeista. Pareiškėjo skunde pareikšti reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinio pobūdžio, todėl, atmetus skundo reikalavimą dėl leidimo dalies panaikinimo, taip pat atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl prašymo priteisti bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, pažymėta, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas nėra tenkinamas, jis neturi teisės reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas UAB „Elektra jums“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 140-142), kuriuo prašo panaikinti 2014 m. vasario 25 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 28 d. Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-2210 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. birželio 28 d. Leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-2210 veiklos sąlygas nustatyti pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusius 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifus elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW; 3) įpareigoti Energetikos ministeriją per teismo nustatytą terminą – 1 mėnesį – nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priimti sprendimą pareiškėjui taikyti 2012 metų elektros energijos supirkimo tarifus ir būtinųjų dokumentų surašymą pavesti AB „Lesto“.

Taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas, priimdamas sprendimą, pažymėjo, kad „pareiškėja prašymą gauti leidimą plėtoti elektros energijos gavybą pateikė gavo 2012 m. spalio 15 d., tačiau jo neginčijo“. Nagrinėjamu atveju ginčo esmė yra ne tame, kad pažeidžiamas principas lex retro non agit, tačiau priede Nr. 4 nurodytam Energetikos ministerijos atsakingo asmens patvirtinimui pareiškėjo atveju taikyti 2012 metų tarifus. Pareiškėjas sąlygas, nustatytas AIEĮ, išpildė laiku ir tinkamai, šios aplinkybės nustatytos byloje ir patvirtintos teismo sprendime. Pareiškėjo atžvilgiu pritaikius 2012 metų tarifus, kaip buvo žadėta, nereikėtų „pažeisti įstatyme nustatyto proporcingumo principo, iškreipti konkuruojančių vertybių pusiausvyrą, neužtikrinti teisingo jų balanso“. Pakaktų laikytis oficialiuose dokumentuose įvardintų pažadų taikyti 2012 metų tarifus. Tokie veiksmai laikytini ne tik neteisėtais ir diskredituojančiais Ministerijos duotus pažadus, tačiau ir antikonstituciniais. Ankstesniame AIEĮ reguliavimu tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėtrai išdavimo momentu. Tik žinant garantuojamą supirkimo tarifą pareiškėjas galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į institucijas dėl projekto finansavimo. Būtent nuo leidimo plėtrai gavimo momento atsirado didžioji dalis investicijų: įsigyta energetikos objektą sudaranti įranga, išspręsti elektrinės statymo vietos klausimai, vykdyta saulės elektrinės statyba.

2) Teismas nurodė, kad „Sprendimas nustatyti bendrovei kitokius elektros energijos supirkimo tarifus prieštarautų įstatymų viršenybės principui ir lemtų energetikos ministerijos veikimą ultra vires“. Pareiškėjas tvirtina, kad jo atžvilgiu nepalankus ir nuostolingas supirkimo tarifas pritaikytas ne dėl Įstatymo pakeitimų, o dėl Ministerijos, t. y. valstybės įgaliotos institucijos pareigūnų veiksmų: 30 dienų termino atsakymui į raštą, nustatytų terminų leidimams išduoti nesilaikymo, nurodymo ir pasižadėjimo taikyti 2012 metų tarifus nevykdymo. AIEĮ nėra numatyta aplinkybė, kad vien dėl pareiškimų gausos, didelės darbų apimties, atsiranda principo lex retro non agit pažeidimas arba pažeidžiami kiti teisiniai principai. Pareiškėjas savo atžvilgiu neprašo taikyti įstatymo išimčių, nukrypti nuo visų asmenų (tiek privačių, tik valstybinių) lygybės prieš įstatymo principo. 2012 ar bet kuriais vėlesniais metais suteiktas supirkimo tarifas iš esmės negali būti mažinamas (jis galės būti mažinamas tik praėjus 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos), nes peržiūrėti fiksuoti tarifai gali būti taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus bus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.

3) Įstatymo 20 straipsnio pakeitimas, kuomet jį gali tekti taikyti taip, kaip pakeista prieštarauja teisinės valstybės principui ir tuo aspektu, jog administracinio ginčo šalys, kai atsakovas yra valstybės institucija, šios kategorijos bylose yra tiek nelygiavertės, jog tai iš esmės apriboja šalių procesinio lygiateisiškumo bei rungimosi principus, kurie sukuria prielaidas siekti teisingo teismo sprendimo.

Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 148-156), kuriuo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Pateikdamas argumentus dėl viešojo intereso gynimo, nurodo, kad 2012 metais Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnes kaip 30kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, numatytą Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln.

Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10MW, neturėjo galimybės įvertinti ir numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti tokias saulės elektrines, bei, kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai ar pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, elektros energijos kaina vartotojams ženkliai padidėtų.

Todėl Seimas priėmė Pakeitimo įstatymą. 2013 m. spalio mėnesį saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant tik iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW ir Įstatymo tikslą viršijo 7 kartus. Dėl to elektros kaina vartotojams galėjo padidėti apie 0,7 ct/kWh. Remiasi Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalimis. Pažymi, jog priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Viešas interesas šiuo atveju – kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstas, neteisingam didinimui. Verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės veiklos rizikos tenka jiems patiems, tuo tarpu vartotojai (elektros energijos), turi būti įstatymo ginami papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis.

Įstatymo nuostatos pakeistos ginant vartotojus. Verslininkai, pasirinkę tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai rūpestingai, įvertinti verslo riziką, elektros kainų pasikeitimus.

2) Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Apelianto skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus bei iš dalies reikalavimai iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus buvusios minėtoje byloje nagrinėtame apeliaciniame skunde. Atkreipia dėmesį, jog, kaip ir minėtoje byloje, šiuo atveju nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio pareiškėjas siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

3) Pasisakydamas dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą per teismo nustatytą laiką – 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisinimo dienos, priimti sprendimą pareiškėjui UAB „Elektra jums“ taikyti 2012 metų elektros energijos supirkimo tarifus, pavedant būtinųjų dokumentų surašymą AB „Lesto“, nurodė, kad atsakovas nėra įgaliotas priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą, nėra įgaliotas Leidime gaminti elektros energiją nustatyti veiklos sąlygas, galinčias daryti įtaką pareiškėjui taikytinam elektros energijos supirkimo tarifui, nėra AB „Lesto“ akcininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ir nėra įgaliotas duoti jam pavedimus. Sprendimas nustatyti bendrovei kitokius elektros energijos supirkimo tarifus prieštarautų įstatymų viršenybės principui ir lemtų Energetikos ministerijos veikimą ultra vires.

4) Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo atžvilgiu nepalankus ir nuostolingas supirkimo tarifas pritaikytas ne dėl Įstatymo pakeitimų, o dėl Ministerijos, t. y. valstybės įgaliotos institucijos pareigūnų veiksmų: 30 dienų termino atsakymui į raštą, nustatytų terminų leidimams išduoti nesilaikymo, nurodymo ir pasižadėjimo taikyti 2012 metų tarifus nevykdymo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013, Energetikos įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi ir Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, nurodo, jog vadovaujantis jomis, jei į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per 30 dienų terminą, laikoma, jog yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo. Taigi pareiškėjas savo neveikimą, delsimą pradėti elektrinės projektavimo darbus nepagrįstai sieja su Energetikos ministerijos neveikimu.

5) Remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (bylos Nr. C-310/04; C-241/07). Teigia, kad pareiškėjas turėjo galimybę numatyti pokyčius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui išduoto Leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Ministeriją taikyti jam 2012 metų elektros energijos supirkimo tarifus, dokumentų surašymą pavedant AB „Lesto“.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo argumentais bei remiantis jais prieitomis išvadomis sutinka, todėl, atsižvelgdama į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimui gali pakakti pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais, juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją), jų nekartos ir plačiau pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Apeliantas nurodo, kad ginčo esmė šiuo atveju yra ne tai, jog pažeidžiamas lex retro non agit principas, tačiau priede Nr. 4 (skundo priedas Nr. 4 – pareiškėjui išduotas Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (b. l. 25)) nurodytas Ministerijos atsakingo asmens patvirtinimas, kad pareiškėjui bus taikomi 2012 metų tarifai. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pareiškėjo atžvilgiu nepalankus ir nuostolingas supirkimo tarifas pritaikytas ne dėl įstatymo pakeitimų, o dėl Ministerijos, valstybės įgaliotos institucijos, pareigūnų veiksmų: 30 dienų termino atsakymui į raštą, nustatytų terminų leidimams išduoti nesilaikymo, nurodymo ir pasižadėjimo taikyti 2012 metų tarifus nevykdymo.

Atsakydama į pastaruosius argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog Leidimus gaminti elektros energiją teisės aktuose nustatyta tvarka išduoda Energetikos ministerija. Energetikos ministerija išduodama leidimą, be kita ko, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas (Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų 2001 m. gruodžio 18 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 380 (toliau – ir Taisyklės) 16.1 p.). Iš šios teisės normos formuluotės seka, kad Energetikos ministerijai suteikta teisė nustatyti (detalizuoti) konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę. Tačiau tai nereiškia, jog aptartu aspektu Energetikos ministerija turi visišką diskreciją.

Leidimas gaminti yra viešojo administravimo subjekto išduotas individualus administracinis aktas. Individualus administracinis aktas yra poįstatyminis, įstatymų normų taikymo aktas. Šis aktas inter alia jo turinys negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jis turi būti priimtas remiantis įstatymais (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą; Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d., 3 str. 1 p.). Individualus administracinis aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jei jis savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.).

Išduodamas Leidimą gaminti, atsakovas vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jam priskirtas funkcijas, teikė administracinę paslaugą. Pagal Viešojo administravimo įstatymą viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad šių subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus (VAĮ 3 str. 1 p.). Viešojo administravimo subjekto priimamo administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (VAĮ 3 str. 3 p.). Viešojo administravimo subjektai savo veikloje taip pat turi vadovautis nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų (VAĮ 3 str. 4 p.). Pagal viešojoje teisėje taikomą teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (lot. ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą (ar jo dalį) pripažinti neteisėtu (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, 2009, Nr. 18, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, 2010, Nr. 20).

Visa tai lemia, kad Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, galėjo remtis tik teisės aktais, galiojusiais jo išdavimo metu, nustatyti sąlygas atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą.

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas.

Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduotas 2012 m. spalio 15 d. Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2637.

Tuo tarpu nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Pareiškėjas prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją pateikė (b. l. 111) ir Leidimą gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino.

Taigi atsakovas neturėjo pagrindo elgtis kitaip, kaip naująjį fiksuoto tarifo nustatymo momentą (AIEĮ 20 str. 6 d.) taikyti ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. pareiškėjui išduoti atitinkamo, šioje byloje ginčijamo, turinio Leidimą gaminti.

Dėl argumento, jog Leidime plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Ministerijos atsakingas asmuo patvirtino, kad pareiškėjo atveju bus taikomi 2012 metų tarifai, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013.

Pastarojoje nutartyje teismas nurodė, jog Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą pagrindinis tikslas ir paskirtis yra suteikti pareiškėjui teisę įrengti naujus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus naujoje vietoje. Taigi šiuo leidimu reglamentuojama veikla yra naujų elektros energijos gamybos pajėgumų naujoje vietoje įrengimas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą dalis, įtvirtinanti elektrinėje pagamintos elektros energijos prekybos tvarką ir sąlygas, negali būti laikoma tiesiogiai susijusia su Leidimu plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą leidžiama ir reglamentuojama veikla, tai yra naujų elektros energijos gamybos pajėgumų įrengimu naujoje vietoje. Šio aiškinimo nepaneigia ir bendrosios leidimais reglamentuojamos veiklos sąlygos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 16 dalyje ir Taisyklių VII skyriuje. Be to, svarbu, jog šiuo atveju yra reguliuojama viena iš konstitucinių asmens teisių – ūkinė veiklos laisvė ir iniciatyva. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, platesnis Taisyklių 16.1 punkto aiškinimas lemtų su Konstitucijos 46 straipsniu nesuderinamą ūkinės veiklos laisvės ribojimą (reguliavimą), nepagrįstą teisės aktais.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog atsižvelgus į skirtingas energetikos veiklos rūšis, kiekvienai iš jų išduodamus atskirus leidimus, akivaizdu, jog elektrinėje pagamintos elektros energijos prekybos sąlygos ir tvarka gali būti taikomos tik pagaminus elektros energiją. Tuo tarpu elektros energijos gamyba ir prekyba ja yra galima tik pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti elektros energiją. Būtent pastarajame leidime ir turi būti nustatomos šios veiklos sąlygos. Atkreiptas dėmesys, kad leidimas gaminti elektros energiją išduodamas asmenims, pateikusiems dokumentus, įrodančius, kad pastatytas naujas ar rekonstruotas elektros energetikos objektas yra užbaigtas Statybos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis ir kurie yra pajėgūs kaupti ar palaikyti rezervinio kuro atsargas, jeigu technologiniai elektros energijos gamybos pajėgumai viršija suminę (elektrinę ir šiluminę) 5 MW galią, išskyrus atvejus, kai elektros energija yra gaminama naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir dėl gamybos šaltinių techninių ypatybių nėra galimybės kaupti ar palaikyti tokių energijos išteklių (EEĮ 16 str. 6 d.).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, prieita prie išvados, jog Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą dalis, kurioje įtvirtinta: „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“, neatitinka Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą paskirties ir negali būti laikoma veiklos sąlyga, kurią atsakovas turi teisę nustatyti Leidime plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą. Tai lemia, jog šios veiklos sąlygos įtvirtinimas Leidime plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą neteisėtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013).

Nors šioje byloje Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą teisėtumo klausimas nebuvo keliamas, anksčiau nurodytas teisės aiškinimas leidžia atmesti apeliacinio skundo argumentus, kad Leidime plėsti Ministerija įsipareigojo pareiškėjui taikyti 2012 metų tarifus ir turėjo šio įsipareigojimo laikytis, tačiau to nepadarė.

Apeliaciniame skunde, minėta, nurodyta ir tai, jog Ministerija nesilaikė 30 dienų termino atsakymui į raštą, nustatytų terminų leidimams išduoti.

Šiuo aspektu pažymėtina, pirma, bylos duomenimis, tiek Leidimas plėsti, tiek Leidimas gaminti buvo išduoti nepraleidžiant 30 dienų termino, nuo visų reikiamų, patikslintų dokumentų jiems gauti pateikimo.

Pareiškėjas prašymą gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus fotovoltinėje saulės elektrinėje „(duomenys neskelbtini) jėgainė 1“, kurios numatoma įrengtoji galia 30 kW, Ministerijai pateikė 2012 m. liepos 30 d. (b. l. 96–97). 2012 m. spalio 2 d. Ministerijoje buvo gauti pareiškėjo patikslinti (papildomi) dokumentai ir prašymas gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ant pastato stogo statomai elektrinei „(duomenys neskelbtini) jėgainė 1“, kurios įrengtoji galia 30 kW (b. l. 101–105). Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2637 elektrinėje „(duomenys neskelbtini) jėgainė 1“, instaliuota galia 0,03 MW, išduotas 2012 m. spalio 15 d. (b. l. 107).

2013 m. birželio 27 d. Ministerijoje gautas pareiškėjo prašymas pratęsti 2012 m. spalio 15 d. Leidimo plėsti galiojimo terminą, nes Bendrovė ketina pabaigti antžeminės 29,4 kW galios saulės jėgainės projektą (b. l. 106). 2013 m. birželio 28 d. Valstybinė energetikos inspekcija, atlikusi UAB „Elektra jums“ fotovoltinės saulės elektrinės, esančios (duomenys neskelbtini), įrenginių techninės būklės įvertinimą, išdavė Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą Nr. 13ĮP2-45996 (b. l. 112). Tą pačią dieną (2013 m. birželio 28 d.) Ministerijoje gautas pareiškėjo prašymas gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, veikla, kuriai prašoma leidimo – gaminti elektros energiją (b. l. 111). Leidimas gaminti išduotas taip pat 2013 m. birželio 28 d. (b. l. 73). Pareiškėjas jį gavo (atsiėmė) 2013 m. liepos 15 d. (b. l. 69, 82).

Antra, kaip pažymėta jau minėtoje 2013 m. gruodžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, leidimas išduodamas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo leidimus išduodančioje institucijoje dienos. Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo (taip pat šiuo aspektu žr. Energetikos įstatymo 21 str. 2 d.). Iš šios normos išplaukia, jog viešojo administravimo subjektui nustatyta tvarka neišdavus nustatytos formos leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus teisės aktuose nurodytu terminu, minėtos teisės normos pagrindu įmonė pareiškėja įgyja teisę pradėti įrengti naujus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus naujoje vietoje, laikydamasi teisės aktuose numatytų reikalavimų (2013 m. gruodžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013).

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog Įstatymo 20 straipsnio pakeitimas, jį taikant taip, kaip pakeista, prieštarauja teisinės valstybės principui taip pat ir tuo aspektu, jog šios kategorijos bylose administracinio ginčo šalys, kai atsakovas yra valstybės institucija, yra tiek nelygiavertės, jog tai iš esmės apriboja šalių procesinio lygiateisiškumo bei rungimosi principus, sukuriančius prielaidas siekti teisingo teismo sprendimo.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., be kitų, Kress prieš Prancūziją Nr. 39594/98) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1634/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims turi būti suteikiamos vienodos galimybės procese (pvz., 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-36/2009). Nagrinėdamas administracines bylas teismas privalo užtikrinti, kad bylos šalys turėtų vienodas galimybes dėstyti savo aplinkybes.

Apeliantas nepateikė jokių įrodymų ar papildomų argumentų, kuo pasireiškė jo nurodytų principų pažeidimas. Iš bylos medžiagos taip pat nematyti šalių lygiateisiškumo ar rungtyniškumo principų pažeidimų: pareiškėjui pateikus skundą teismui ir teismui nustačius skundo trūkumus, pareiškėjui buvo nustatytas terminas jiems pašalinti (b. l. 60-61); pareiškėjui jų nepašalinus per nustatytą terminą (b. l. 63-64), teismas tenkino prašymą dėl termino trūkumams pašalinti pratęsimo (b. l. 67); pašalinus teismo nurodytus trūkumus, teismas tenkino pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir priėmė pareiškėjo skundą (b. l. 83-84); atsakovui pateikus atsiliepimą, jis buvo išsiųstas pareiškėjui susipažinti (b. l. 114); bylą nutarus skirti nagrinėti teismo posėdyje 2013 m. gruodžio 18 d. (b. l. 116), atsižvelgiant į pareiškėjo atstovės advokatės prašymą (b. l. 117), posėdis buvo atidėtas 2014 m. vasario 5 d. (b. l. 121), pareiškėjo atstovei apie teismo posėdį pranešta (b. l. 122); tiek pareiškėjo atstovė advokatė, tiek pareiškėjo direktorius dalyvavo teismo posėdyje (b. l. 129), turėjo galimybę išdėstyti savo poziciją (b. l. 129-130), buvo išklausytos abi proceso šalys; šalims pasirašytinai pranešta apie teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo datą, laiką, vietą (b. l. 131); teismo sprendimas, priimtas išsamiai išnagrinėjus bylą, išsiųstas šalims (b. l. 139); pareiškėjo apeliacinis skundas, pateiktas nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, priimtas ir perduotas nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (b. l. 146), atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą išsiųstas pareiškėjo atstovei advokatei (b. l. 160).

Dėl išdėstytų argumentų, šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elektra jums“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas