AS-502-213-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS502-213/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00803-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 70.1; 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas K. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 7S-307 „Dėl informacijos pateikimo“; 2) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kalėjimų departamento, išmokėti jam 13 802,68 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį, ir 9 889,14 Lt neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo panaikinti Kalėjimų departamento 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 7S-307 „Dėl informacijos pateikimo“, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžta, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams, todėl šios administracinės bylos dalis dėl Kalėjimų departamento 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 7S-307 panaikinimo nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu. Pareiškėjas taip pat reikalauja priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 13 802,68 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, bei 9 889,14 Lt neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, jog nagrinėjamu atveju kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas, kuris skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. kovo 14 d., apie pirmąją valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjas turėjo ir galėjo sužinoti 2010 m. vasario 25 d., todėl pripažinta, kad pareiškėjas praleido minėtą procesinį terminą. Pareiškėjas prašė atnaujinti šį terminą, tačiau jokių pagrįstų priežasčių dėl termino atnaujinimo nepateikė, jo nurodytas teisės aiškinimas, neatitinkantis teismų praktikos, nėra aplinkybė, leidžianti teismui terminą atnaujinti. Remdamasis išdėstytais argumentais teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo ir šią administracinės bylos dalį nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas K. Š. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį ir išspręsti ginčą iš esmės.

Pareiškėjas paaiškina, kad byloje nėra surinkta faktinių duomenų, patvirtinančių, jog Kalėjimų departamentas jį tinkamai informavo apie valstybinės pensijos sumažinimą. Nepagrįsti teismo argumentai, kad pareiškėjas negalėjo nežinoti arba privalėjo žinoti apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimą 2010 m. sausio mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad specialūs teisės aktai neaptaria reikalavimo teisės dėl valstybinės pensijos senaties terminų, vadovaujantis įstatymų analogijos principu taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl periodinių išmokų išieškojimo pareikšti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkinamas, terminas skundui paduoti atnaujinamas.

Tikrinamos administracinės bylos medžiaga rodo, kad K. Š. 2013 m. vasario 8 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, prašydamas suteikti jam informaciją apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimą, taikytą nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. vasario mėnesio, ir išmokėti šią nepriemoką. Kalėjimų departamentas 2013 m. vasario 28 d. rašte Nr. 7S-307 nurodė pareiškėjui bendrą valstybinės pensijos įsiskolinimų dydį, atmesdamas iš to kildinamas jo pretenzijas. Pažymėtina, jog detalią informaciją apie ginčo laikotarpiu paskirtą, perskaičiuotą ir nesumokėtą K. Š. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją atsakovas pateikė pridedamose 2013 m. vasario 28 d. pažymose Nr. LV-261 ir LV-263, kurių pareiškėjas teismui neskundžia. K. Š. nesutinka su Kalėjimų departamento 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 7S-307 tiek, kiek jame išreikšta atsakovo valia nemokėti Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu susidariusio įsiskolinimo. Būtent šis atsisakymas administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2013 m. vasario 28 d. raštas Nr. 7S-307 yra išimtinai informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių – neteisinga. Kaip matyti, skundas dėl šio administracinio sprendimo, patvirtinančio teisinio ginčo tarp administracinės bylos šalių faktą, panaikinimo administraciniam teismui buvo paduotas laikantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. K. Š. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą K. Š. kreipėsi 2013 m. kovo 14 d., t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė K. Š. objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, kuria administracinė byla nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 ir 7 punktų pagrindu, naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir atnaujinęs jam kreipimosi į teismą terminą, administracinę bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 ir 4 punktais, 34 ir 133 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. Š. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti, atnaujinti K. Š. trejų metų terminą skundui paduoti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė