AS-552-753-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-753/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02549-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. Ž. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1D-3209(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 4 623,66 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 4 508,2 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir atsisakė priimti S. Ž. skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir darė išvadą, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, jog pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies redakcijoje 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių ir darė išvadą, kad tai rodo įstatymų leidėjo poziciją, kad netgi 6 mėnesių terminas laikytinas pakankamu pažeistoms teisėms apginti.

Teismas rėmėsi Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktu, nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik su 2014 m. balandžio 29 d. skundu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Teismas pažymėjo, kad S. Ž. žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo. Teismas darė išvadą, kad tai reiškia, jog pareiškėjas turėjo suprasti ir tikėtis, kad pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pažymėjo, kad nuo oficialaus pranešimo apie teisės pažeidimą iki pareiškėjo kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 2 metai, be to, daugiau nei metai yra praėję ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo. Teismas darė išvadą, kad toks termino praleidimas negali būti pateisinamas, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos 37 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog dėl neteisėto pensijos sumažinimo reikalinga sužinoti ir kreiptis į teismą per 6 mėnesius.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti neišmokėtos pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., teismas nurodė, kad pensijų sumažinimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo pratęstas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 31 dienos. Pirmąją šio įstatymo pagrindu sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 2013 metų vasario mėnesį. Nuo 2013 m. sausio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis sprendimo apskundimo terminą sutrumpino iki 6 mėnesių. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido beveik 9 mėnesius. Teismas nenustatė jokių ypatingų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos termino praleidimo priežasčių pateisinimui. Teismas pažymėjo, kad nesidomėjimas savo teisine padėtimi bei tikėjimasis, kad pensija bus kompensuota ir be kreipimosi į teismą, nėra priežastys, kurios gali būti pripažįstamos svarbiomis. Teismas pabrėžė, kad, nesikreipdamas į teismą per aptartą terminą, S. Ž. pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nėra svarbios ir negalima daryti išvados, jog yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Teismas rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir nurodė, jog teismui atmetus S. Ž. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, skundo dalį atsisakytina priimti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Ministerijos 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1D-3209(11), teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir darė išvadą, kad pareiškėjui Ministerijos sprendimo nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl šį pareiškėjo reikalavimą atsisakė priimti kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka.

III. Pareiškėjas S. Ž. atskiruoju skundu (b. l. 20-23) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, jog jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008 ir kt.). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į administracines bylas, kuriose kitų pareiškėjų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, skundai yra priimti nagrinėti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka ir paduotą praleidus nustatytą terminą, kai teismas atmetė prašymą atnaujinti šį terminą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gegužės 3 d. (pagal pašto žymą ant voko, b. l. 14), todėl teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-575/2010, AS556-341/2009, AS63-404/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Vertinant priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Kaip priežastis, sutrukdžiusias pareiškėjui laiku ir tinkamai apginti savo teises paduodant skundą, pareiškėjas nurodė, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, nėra nustatyto sumažintų valstybinių pensijų grąžinimo mechanizmo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Kaip teisingai pažymi pareiškėjas – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas pripažįstami objektyviomis kliūtimis laiku pateikti skundą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos.

Išvardytas priežastis teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjui sudarė objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų ir pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų priteisimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS143-219/2014, AS502-212/2014, AS502-213/2014, AS756-215/2014, AS525-267/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS143-467/2014, AS502-472/2014, AS525-469/2014, AS602-205/2014, A525-409/2014 ir kt.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina. Patenkinus pareiškėjo reikalavimą atnaujinti praleistą 3 metų terminą skundui paduoti, naikintina ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį bei dalis.

Iš atskiruoju skundu skundžiamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo S. Ž. skundo reikalavimą panaikinti Ministerijos 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1D-3209(11) atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. nustatęs, jog minėtas atsakovo sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia išvada nesutinka.

Byloje nustatyta, kad S. Ž. 2014 m. kovo 28 d. kreipėsi į Ministeriją – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo. Ministerija į šį prašymą atsakė 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 1D-3209(11) (b. l. 11). Minėtame sprendime atsakovas nurodė, jog pareiškėjo prašymo sumokėti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką nenagrinės, nes praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, o nagrinėdamas pareiškėjo skundo dalį, kurioje S. Ž. prašė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, išaiškinęs pareiškėjui valstybinės pensijos mažinimo pagrindus ir tvarką, konstatavo, jog išmokėti susidariusią nepriemoką Ministerija neturi teisinio pagrindo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog valstybinę pensiją mokančios institucijos atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių – neteisinga. Kaip matyti, skundas dėl šio administracinio sprendimo, patvirtinančio teisinio ginčo tarp administracinės bylos šalių faktą, panaikinimo administraciniam teismui buvo paduotas laikantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstytą, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą iš dalies ir jam atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, perduoda minėtų pareiškėjo skundo reikalavimų priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. Ž. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjo S. Ž. prašymą patenkinti ir atnaujinti skundo padavimo terminą. Skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas