A-575-653-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A575-653/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02038-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.1.1.2; 9.1.5; 9.3.1; 9.3.7; 9.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir L. Š. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2))-K3-96 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2012 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 68-124 (toliau – ir VMI sprendimas). Pareiškėjas manė, kad skundžiami Kauno AVMI ir VMI sprendimai yra neteisėti.

Pasisakydamas dėl individualios veiklos, pareiškėjas tvirtino, jog ginčijamuose sprendimuose padaryta išvada, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, neatitinka tikrovės. Paaiškino, kad nuo 2006 m. sausio 20 d. buvo įsiregistravęs kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą, tačiau mokestinio patikrinimo laikotarpiu jokios individualios veiklos nevykdė. Nurodė, kad pastatų ir dalies žemės, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje, pirkimo–pardavimo sandoriai mokestine prasme yra neteisingai kvalifikuoti kaip individualios veiklos rezultatas, kadangi šie sandoriai buvo atlikti kaip privataus asmens.

Akcentavo, kad sandoriai dėl pastatų ir žemės po jais neturi individualiai veiklai būdingo tęstinumo požymio, jo nenustatė ir mokesčių administratorius, o vien tik faktas, jog pareiškėjas mokestinio patikrinimo laikotarpiu buvo įsiregistravęs kaip individualią veiklą vykdantis asmuo, negali lemti, jog individuali veikla objektyviai buvo vykdoma. Pareiškėjas taip pat nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad esant tam tikroms aplinkybėms pripažįstama, jog asmuo verčiasi individualia veikla tada, kai gaunamas naudos dydis iš turto pardavimo sandorių mokestinio patikrinimo laikotarpiu sudaro santykinai didelę dalį visų asmens pajamų.

Pareiškėjo teigimu, nei Kauno AVMI, nei VMI šios išvados nepagrindė jokia konkrečia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Be to, pabrėžė, kad kiekvieno, vidutines pajamas gaunančio asmens pajamos iš didesnės vertės nekilnojamojo turto pardavimo bus didesnės nei jo gautas darbo užmokestis, todėl beveik kiekvienam gyventojui, pardavusiam savo nekilnojamąjį turtą, būtų galima konstatuoti vykdytą individualią veiklą. Šiame kontekste atkreipė dėmesį, jog teikdamas skundą VMI buvo nurodęs, kad pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Palangoje, 2002 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo asmeniniams poreikiams, neturėdamas tikslo siekti ekonominės naudos – pareiškėjas planavo statyti nuosavą būstą, iniciavo žemės po pastatais įsigijimo iš valstybės procedūrą, bet neatsiradus lėšų nusprendė turtą parduoti.

Tačiau nagrinėjamu atveju centrinis mokesčių administratorius į šiuos pareiškėjo argumentus neatsižvelgė. VMI argumentus, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi aktyvių veiksmų pakeisti pastatų paskirtį, rengti būsto projektą, pradėti gyvenamojo namo statybas, pareiškėjas laikė nelogiškais, paaiškindamas, kad neturėdamas lėšų būsto statyboms, neiniciavo ir minėtų procedūrų. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pažymėjo, jog nepagrįstai konstatavus individualios veiklos vykdymą, atitinkamai nepagrįstai buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas privalėjo deklaruoti turto pardavimo pajamas, kaip individualios veiklos pajamas, bei nuo jų sumokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) bei valstybinio socialinio draudimo įmokas (toliau – ir VSD įmokos).

Manė, kad skundžiamų sprendimų neteisėtumą sąlygoja ir tai, jog į pareiškėjo mokestinius reikalus buvo įtraukta jo faktinė sutuoktinė L. Š., nors jie kaip sutuoktiniai bendro ūkio neveda jau nuo 2003 metų, L. Š. neturi nieko bendro su sandoriais, iš kurių Kauno AVMI kildina mokestines prievoles, sandoriai buvo sudaryti tik pareiškėjo iniciatyva, piniginių lėšų už sandorius L. Š. negavo.

Pareiškėjas nepagrįsta mokesčių administratoriaus išvada laikė ir tai, kad už parduotą 0,825 ha sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, pareiškėjas faktiškai gavo ne 141 600 Lt, o 623 678 Lt. Pareiškėjas teigė, kad 482 078 Lt įsiskolinimo padengimas objektyviai nereiškia, jog jis šias lėšas gavo, kadangi šias pajamas gavo Palangos miesto žemėtvarkos skyrius, o ne pareiškėjas, todėl, pareiškėjo vertinimu, be pagrindo konstatuota, kad pareiškėjas neteisėtai 73 537 Lt sumažino į biudžetą mokėtiną pardavimo PVM. Pabrėžė, kad jis PVM mokėtoju VMI registravosi per klaidą ir per klaidą sumokėjo PVM, nes buvo suklaidintas atsakovo. Paaiškino, jog konsultavosi su VMI, kuri nurodė, jog nebaigto statyti statinio pardavimas, kai sandorio vertė viršija 100 000 Lt, turi būti apmokestinamas PVM, todėl pareiškėjas pirkėjui, kuris pirko pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Palangoje, išrašė PVM sąskaitas faktūras bei pardavimo sandorį deklaravo kaip PVM apmokestinamą sandorį.

Pareiškėjas nesutiko ir su mokesčių administratoriaus teiginiu, jog jis privalėjo deklaruoti 165 000 Lt kaip gautas pajamas, nes šios lėšos nelaikytinos gautomis pareiškėjo pajamomis. Nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rosh“ minėtą sumą pervedė pareiškėjui tam, jog jis grąžintų bendrovei „The Pharmacological Supply Company Limited“ negrąžintą jos suteiktos paskolos dalį. Pažymėjo, kad šios paskolos dalies minėtai bendrovei nėra grąžinęs iki šiol, todėl neturėjo pareigos šių lėšų deklaruoti bei mokėti GPM. Be to, pareiškėjas manė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai padarė išvadą kad UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ už pareiškėją sumokėtos 9 642 Lt palūkanos laikytinos pareiškėjo gautomis pajamomis, nuo kurių buvo privaloma apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti GPM. Pareiškėjas teigė, kad jis tokios palūkanų sumos nėra gavęs, todėl neturėjo pareigos už šią palūkanų sumą apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti GPM. Paaiškindamas dėl 2006 m. nedeklaruotų 86 034 Lt pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir mokestinio patikrinimo metu nenustatytų šaltinių bei nuo šių pajamų nesumokėto GPM, pareiškėjas tvirtino, kad tokių pajamų 2006 m. negavo.

Pareiškėjas taip pat ginčijo mokesčių administratoriaus teiginius, kad jis turėjo deklaruoti 782 502 Lt individualios veiklos pajamas pateiktoje pajamų mokesčio deklaracijoje, o to nepadaręs neapskaičiavo 117 375 Lt GPM, be to, laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 20 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas neapskaičiavo ir nesumokėjo 2 325 Lt mokėtinų VSD įmokų. Tvirtino, kad šių pažeidimų konstatavimas yra kilęs iš Kauno AVMI padarytos išvados, jog pareiškėjas patikrinimo laikotarpiu vykdė individualią veiklą. Tačiau dar kartą pabrėžė, jog jokios individualios veiklos nevykdė ir negavo jokių pajamų, todėl neturėjo deklaruoti 782 502 Lt pajamų ir neturėjo nuo šios sumos apskaičiuoti bei sumokėti į biudžetą 117 375 Lt GPM. Atitinkamai neturėjo sumokėti ir 2 325 Lt VSD įmokų.

Pasisakydamas dėl papildomai apskaičiuotų delspinigių ir baudų, pareiškėjas pažymėjo, jog net laikantis mokesčių administratoriaus pozicijos, kad individuali veikla vis dėl to buvo vykdyta, Kauno AVMI negalėjo skaičiuoti delspinigių ir baudų dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2, 6, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio nuo 2011 m. sausio 1 d., kadangi GPMĮ nustato, kad individualios veiklos pajamoms nepriskiriamos pajamos, gautos už nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomą, pardavimą ar kitokį perleidimą nuosavybėn, t. y. neatsižvelgiant į parduodamų nekilnojamojo turto vienetų skaičių, pardavimo tikslus ir pan., pajamos už juos nėra pripažįstamos individualios veiklos pajamomis. Pareiškėjo vertinimu, šis įstatymas „dekriminalizuoja“ nekilnojamojo turto pardavimą neįregistravus individualios veiklos ir atitinkamai per se naikina baudų skyrimą, atsiradusį iš vertimosi nekilnojamojo turto pardavimu. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir tai, kad baudas naikinantys aktai galioja atgal, pareiškėjas teigė, jog net ir konstatavus, kad individuali veikla buvo vykdoma, Kauno AVMI negalėjo skirti baudų ir skaičiuoti delspinigių.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 65–69) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas savo nesutikimą su VMI sprendimo išvadomis grindžia iš esmės tais pačiais motyvais, kuriais ginčijo Kauno AVMI sprendimą. Nurodė, kad individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Individualiai veiklai priskiriama bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla, savarankiška kūryba, profesinė ar kita savarankiška veikla. Individuali veikla turi turėti keletą pagrindinių požymių, t. y. savarankiškumą, versliškumą ir tęstinumą, kuris suprantamas kaip atsikartojamumas, taip pat tokios veiklos tikslo, t. y. ekonominės naudos siekimo, buvimą. Savarankiškumas reiškia, kad gyventojas, vykdydamas šią veiklą, yra nepriklausomas, t. y. pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, patiria veiklos išlaidas, gauna pajamų. Šis požymis padeda atriboti individualią veiklą nuo darbo teisinių santykių. Siekis gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį reiškia, kad gyventojas tam tikrą laikotarpį pasikartojančiais sandoriais savo pajamas investuoja į veiklą, iš kurios nuolat uždirba pajamas, tikėdamasis gauti pelno. Norint individualią veiklą atriboti nuo atsitiktinių sandorių turi būti nustatyta siekiant uždirbti pelną sudaromų sandorių sistema, t. y. gyventojas nuo veiklos pradžios turi turėti veiklos planą, nuosekliai patirti išlaidas šiai veiklai ir iš vykdomos veiklos pastoviai gauti pajamų. Sprendžiant klausimą, ar gyventojas verčiasi individualia veikla, yra svarbios ir kitos aplinkybės, tokios kaip naudos dydis ir tai, kokią gyventojo pajamų dalį sudaro ši nauda. Atsižvelgus į šias aplinkybes galima konstatuoti, jog individualiai veiklai yra priskiriama komercinė veikla (įskaitant ir turto nuomą) arba gamybinė veikla, išskyrus tas komercinės arba gamybinės veiklos sritis, kuriomis verstis įstatymai įsakmiai numato reikalavimą įsteigti juridinius asmenis.

VMI, remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tvirtino, kad Kauno AVMI, vadovaudamasi GPMĮ 5 ir 8 straipsnių nuostatomis, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas kartu su sutuoktine faktiškai už parduoto žemės sklypo dalį (0,825 ha) gavo ne 141 600 Lt, kaip nurodyta 2006 m. rugpjūčio 9 d. PVM sąskaitoje faktūroje (serija SAL Nr. 002), bet 623 678 Lt (141 600 Lt (120 000 Lt + 21 600 Lt PVM) + 482 078 Lt (408 541 Lt + 73 537 Lt PVM)) pajamų, nes UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ šia sutartimi perėmė ir iš karto sumokėjo pareiškėjo 482 078 Lt įsiskolinimą už žemę Palangos miesto žemėtvarkos skyriui. VMI teigimu, Kauno AVMI pagrįstai pareiškėjo 2006 m. pajamoms priskyrė 1 126 039 Lt (2 252 078 Lt :

2) pajamų sumą. Atsakovas nurodė, kad asmenų sudaromiems sandoriams paprastai turėtų būti būdingas tęstinumas, t. y. motyvai ir galimybės sudaryti sandorius ir ateityje. GPMĮ taikymo praktikoje pripažįstama, kad atsitiktiniai sandoriai, pavyzdžiui, asmeninio būsto, transporto priemonės pardavimas ir pan., kuriuose nėra „versliškumo“ elemento, negali būti laikomi individualios veiklos požymiu. Kita vertus, tam tikromis aplinkybėmis ir nesant tęstinumo gali būti pripažįstama, kad asmuo verčiasi individualia veikla. Tokiomis aplinkybėmis gali būti naudos dydis bei motyvai ir tai, kokią gyventojo pajamų dalį mokestiniu laikotarpiu sudarė ši nauda.

Pažymėjo, kad pareiškėjo įgaliotinė L. D. 2006 m. sausio 30 d. Kauno AVMI pateiktame paaiškinime, pagrįsdama pareiškėjo motyvus įsiregistruoti PVM mokėtoju, nurodė, jog „R. Š. ketina parduoti pastatus, nebaigtus statyti, esančius (duomenys neskelbtini), Palangoje. Šis turtas yra PVM objektas, be to, atstovaujamasis ketina toliau vykdyti veiklą“, t. y. pareiškėjas vykdo ir vykdys ateityje nekilnojamojo turto pardavimo veiklą. Šiuo tikslu pareiškėjas 2006 m. sausio 17 d. sudarė avansinę sutartį su UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ dėl pastatų pardavimo ir žemės nuomos, 2006 m. sausio 20 d.

įregistravo individualią nekilnojamojo turto pardavimo veiklą bei UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ pardavė pastatus ir žemės sklypą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje nagrinėjant panašias bylas esant tam tikroms aplinkybėms pripažįstama, jog asmuo verčiasi individualia veikla tada, kai gaunamas naudos dydis iš turto pardavimo sandorių mokestiniu laikotarpiu sudaro santykinai didelę dalį visų asmens gautų pajamų. Šiame kontekste nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pajamos iš minėto nekilnojamojo turto pardavimo sudaro didžiąją dalį pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2006 m. gautų pajamų (pareiškėjo darbo užmokesčio pajamos sudarė – 25 317 Lt, o L.

Š. – 68 000 Lt, tuo tarpu pajamos už parduotą nekilnojamąjį turtą – 1 126 039 Lt (2 252 078 Lt : 2). Pažymėjo, kad pareiškėjas, parduodamas nekilnojamąjį turtą, neveikė kaip privatus asmuo savo namų ūkio poreikiams patenkinti ir vienintelis sandorio motyvas buvo naudos gavimas, nes šio nekilnojamojo turto paskirtis – poilsio pastatas ir valgykla, kurių bendras plotas 2 396 kv. m. Kartu akcentavo, kad įsigijusi šį turtą bendrovė 2006 m. rugsėjo 20 d. gavo Statybos inspekcijos tarnybos pažymą bei 2007 m. kovo 23 d. turtą pardavė UAB „Vakarų Gotika“, kuri įrengė atskirus poilsio pastatus.

Taigi šio nekilnojamojo turto paskirtis aiškiai komercinė ir negali būti siejama su individualių (šeimos) poreikių tenkinimu. VMI teigė, kad pareiškėjo veikla buvo savarankiška, kadangi pareiškėjas su sutuoktine patys sprendė su savo veikla susijusius klausimus bei patys dengė savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu, be to, jų veikloje su sudarytų sandorių kita šalimi nebuvo darbo santykiams būdingų požymių. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas už parduotą turtą išrašė PVM sąskaitas faktūras, jose išskirdamas, deklaruodamas ir sumokėdamas 270 000 Lt pardavimo PVM, taip iš esmės savo veiksmais pripažindamas, jog tai individualios (ekonominės) veiklos pajamos.

Atsakovas, įvertinęs visas aplinkybes bei tai, kad pareiškėjas buvo įregistravęs individualią veiklą, tvirtino, jog Kauno AVMI pagristai konstatavo, kad pareiškėjas vykdė prekybos nekilnojamuoju turtu individualią veiklą ir iš šios veiklos gavo 1 126 039 Lt (2 252 078 Lt :

2) individualios veiklos pajamų, iš kurių 782 502 Lt (1 126 039 – 343 537 Lt PVM) priskirtina individualios veiklos apmokestinamosioms pajamoms.

Atsakovas nepagrįstais laikė pareiškėjo teiginius, jog pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Palangoje, jis įsigijo asmeniniams poreikiams, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų matyti, jog jis ėmėsi aktyvių veiksmų pakeisti pastatų paskirtį, rengti būsto projektą, pradėti gyvenamojo būsto statybas ar pan. Priešingai, pareiškėjas įgytų pastatų būklės nekeitė, kas įrodo, kad pastatai buvo įgyti su tikslu parduoti siekiant ekonominės naudos, t. y. pastatai įsigyti už 80 000 Lt ir neįdėjus papildomų sąnaudų, praėjus tam tikram laikui parduoti už 1 628 400 Lt (1 380 000 Lt + 248 400 Lt PVM), kas sudarė 1 300 000 Lt (1 380 000 Lt – 80 000 Lt) ekonominę naudą.

Be to, atsakovas atkreipė dėmesį, kad 2006 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartyje žemės sklypas UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ parduotas nurodant 141 600 Lt (120 000 Lt + 21 600 Lt PVM) sumą ir numatant, kad pirkėjas iš pardavėjų perima prievolę sumokėti Lietuvos Respublikai 482 078 Lt įsiskolinimą. Atitinkamai pareiškėjas deklaravo bei mokesčius sumokėjo tik nuo 120 000 Lt sumos. Vertindamas šiuos sandorius, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2006 m. gegužės 31 d. sutartimi iš valstybės įgijo teisę disponuoti visu 602 597,50 Lt vertės žemės sklypu, taip pat kaip ir 2006 m. rugpjūčio 9 d. sutartimi sutuoktiniai pardavė ir perleido teisę disponuoti pirkėjui (UAB „Sabonio klubas ir partneriai“) visu žemės sklypu, t. y. visa jo apimtimi ir verte.

Atsižvelgęs į tai, atsakovas tvirtino, kad pirkėjo įsipareigojimas apmokėti pardavėjo skolą yra tik apmokėjimo už parduodamą objektą forma, tačiau jokios įtakos parduodamo objekto apmokestinamajai vertei neturi. Nurodė, jog GPM objektas yra visa parduodamo objekto vertė. Kartu pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 15 straipsnyje nustatyta, kad apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas (pardavėjas), arba jo vardu trečiasis asmuo.

Kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atlyginama kitomis prekėmis ir (arba) paslaugomis, apmokestinamoji vertė, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, yra atlygis, kuris būtų gautas, jeigu jis būtų gautas pinigais. Pagal šią PVM įstatymo nuostatą pareiškėjas, išrašydamas žemės sklypo pardavimo PVM sąskaitą faktūrą, turėjo nurodyti PVM nuo visos žemės sklypo vertės, todėl Kauno AVMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, pažeisdamas PVMĮ 15 ir 79 straipsnių nuostatas, PVM deklaracijoje už 2006 m. II pusmetį 73 537 Lt sumažino mokėtiną pardavimo PVM sumą (95 137 Lt – 21 600 Lt).

Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju faktiškai nekilnojamąjį turtą tiekė, PVM sąskaitas faktūras išrašė ir PVM savo vardu deklaravo bei sumokėjo pareiškėjas. Šiuo aspektu pabrėžė, kad PVM atžvilgiu, tuo atveju, kai PVM mokėtoju įsiregistravęs vienas iš sutuoktinių, kuris savo vardu tiekia prekes / paslaugas, išrašo PVM sąskaitas faktūras bei skaičiuoja ir moka į biudžetą PVM, o sutuoktinė savo vardu netiekia paslaugų / prekių ir savo vardu neišrašo PVM sąskaitų faktūrų, visa mokestinė PVM prievolė tenka PVM mokėtoju įsiregistravusiam sutuoktiniui. Remdamasis PVMĮ įtvirtintomis šio mokesčio apskaitos ir deklaravimo nuostatomis ir tuo, kad PVM yra daugiapakopis, netiesioginis vartojimo mokestis, atsakovas teigė, jog būtent PVM mokėtoju įsiregistravęs sutuoktinis privalo apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti PVM nuo visų PVM apmokestinamųjų pajamų, gautų abiems sutuoktiniams vykdant individualią veiklą, todėl šiuo atveju Kauno AVMI pagrįstai PVM nuo pareiškėjo su sutuoktine parduoto nekilnojamojo turto apskaičiavo tik pareiškėjui ir nurodė nuo pajamų, gautų vykdant individualią veiklą, sumokėti 73 537 Lt PVM.

Dėl papildomai pareiškėjui apskaičiuotų 86 034 Lt pajamų, VMI paaiškino, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2002 m. liepos 23 d. teikė brangaus turto deklaraciją Nr. 2002/2743, kurioje deklaravo 2002 m. gegužės 20 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. M-3511 įsigytą nekilnojamąjį turtą (poilsio pastatą ir valgyklą), esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, už 80 000 Lt bei nurodė, kad šį turtą įsigijo iš 2002 m. balandžio 1 d. Š. v. K. (Š. v. K.) suteiktos 160 000 Lt paskolos bei deklaravo 80 000 Lt likutį laikotarpio pabaigai.

Taip pat pareiškėjas 2003 m. balandžio 24 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. RI-7367 įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, už 43 000 Lt. VMI nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo Nr. IX-1910 3 straipsnio 2 dalį gyventojai privalo deklaruoti pasiskolintas ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. nesugrąžintas pinigines lėšas, kai jų bendra suma didesnė kaip 2 000 Lt, o pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą šį turtą: pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt.

Be to, minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo turimo turto, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Nagrinėjamu atveju atsakovas vertino ir rėmėsi priminiu pareiškėjo teiktu paaiškinimu, kurį laikė neįtakotu laiko ir mažiausiai iškraipančiu aplinkybes, todėl konstatavo, kad pareiškėjo 2006 m. sausio 1 d. grynųjų piniginių lėšų likutis ne banke – 0 Lt, banke – 79 181 Lt. Tokia išvada buvo padaryta, nes pareiškėjas nei vienkartinės turto deklaracijos (FR0593), nei pajamų deklaracijų už 2003–2005 m. neteikė, nekilnojamojo turto pardavimo pajamų negavo, o už gautą 160 000 Lt paskolą iš Š. v.

K. įsigijo nekilnojamąjį turtą. VMI turimos informacijos duomenimis, pareiškėjas 2004 m. gavo 11 930 Lt darbo užmokesčio pajamų, 2005 m. gavo 11 700 Lt darbo užmokesčio pajamų bei patyrė 2 606 Lt išlaidų. Be to, mokestinio patikrinimo metu surinktos informacijos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. sausio 1 d. banke pareiškėjas turėjo 79 181 Lt. Atsakovas pabrėžė, kad apie kitas pareiškėjo gautas pajamas ar patirtas išlaidas duomenų nėra, todėl VMI, įvertinusi visas pareiškėjo ir jo sutuoktinės patirtas išlaidas bei gautas pajamas tikrinamuoju laikotarpiu, apskaičiavo, kad susidarė 172 068 Lt grynųjų pinigų trūkumas, įsigyjant UAB „Romuva“ akcijas.

Atitinkamai Kauno AVMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjo patirtos išlaidos 86 034 Lt viršijo gautas pajamas (172 068 Lt :

2) ir laikė šias pajamas gautomis iš nežinomų bei nenustatytų šaltinių. Pabrėžė, kad pareiškėjas šių pajamų pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nedeklaravo bei nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.

Pasisakydama dėl pareiškėjo gautų 165 000 Lt pajamų, VMI pažymėjo, kad UAB „Rosh“ 2006 m. gruodžio 14 d. mokėjimo nurodymu „paskolos grąžinimas pagal 2002 m. gegužės 3 d. sutartį“ pervedė 80 000 Lt bei mokėjimo nurodymu „paskolos grąžinimas pagal 2004 m. balandžio 30 d. sutartį“ pervedė 85 000 Lt į asmeninę pareiškėjo sąskaitą. UAB „Rosh“ buhalterinėje apskaitoje šiuos pervedimus apskaitė kaip paskolos gražinimą bendrovei „The Pharmacological Supply Company Limited“ ir įmonės įsiskolinimas pagal minėtas paskolos sutartis 2006 m. gruodžio 31 d. – 0 Lt. Tačiau Kauno AVMI mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas negrąžino minėtų lėšų bendrovei „The Pharmacological Supply Company Limited“, 165 000 Lt suma iki 2006 m. gruodžio 31 d. liko pareiškėjo sąskaitoje, o 2007 m. sausio 25 d. šios lėšos buvo panaudotos pareiškėjo asmeninėms reikmėms, t. y. sumokėti į biudžetą PVM, todėl Kauno AVMI pagrįstai konstatavo, kad šios pareiškėjo gautos pajamos yra kitos pajamos, kurios pagal GPMĮ 27 straipsnio nuostatas turėjo būti deklaruotos ir apmokestintos GPM.

Dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų mokėtinų VSD įmokų atsakovas pažymėjo, kad Kauno AVMI patikrinimo metu pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas 2006 m. vykdė prekybos nekilnojamuoju turtu individualią veiklą ir gavo 782 502 Lt individualios veiklos GPM apmokestinamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis pažeidimo padarymo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu, pareiškėjas privalėjo mokėti VSD įmokas bazinei ir papildomai pensijos dalims. Taigi Kauno AVMI pagrįstai apskaičiavo mokėtinas 2 213 Lt VSD įmokas ir skyrė 1 107 Lt VSD įmokų baudą.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju į jo mokestinius reikalus nepagrįstai įtraukta jo sutuoktinė L. Š.. VMI, remdamasi CK nuostatomis, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo individualios veiklos pajamos iš prekybos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausiusiu nekilnojamuoju turtu abiems sutuoktiniams paskirstytos pagrįstai. Taip pat nepagrįstu atsakovas laikė pareiškėjo argumentą, kad Kauno AVMI, net ir konstatavusi, jog individuali veikla buvo vykdyta, negalėjo skirti baudų ir skaičiuoti delspinigių. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčiai yra mokami pagal mokesčių mokėtojų apmokestinamųjų pajamų gavimo laiku galiojančius mokesčių įstatymus. MAĮ 140 straipsnyje įtvirtinta, kad asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus, išskyrus šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytus atvejus. Remiantis MAĮ 142 straipsnio 1 dalimi, teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo. Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui apskaičiavus mokesčius už padarytą mokesčių įstatymo pažeidimą bauda galėtų būti neskiriama tik tuo atveju, jeigu specialiu mokesčių įstatymu būtų panaikinamas sankcijų taikymas (baudų skyrimas) už mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau teisės aktai, kuriais būtų naikinamos arba mažinamos baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus po 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ Nr. IX-2112 įsigaliojimo nebuvo priimami.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. Š. atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 161–162) paaiškino, kad nuo 2003 m. su pareiškėju nebegyvena, neveda bendro ūkio, praktiškai nebendrauja, todėl nurodė, jog pareiškėjo skundo tenkinimo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (III t., b. l. 18–28) pareiškėjo R. Š. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių, o šalių pozicijos byloje skiriasi tik dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis GPMĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad individualiai veiklai (sudaromiems sandoriams) paprastai turėtų būti būdingas tęstinumas, t. y. motyvai ir galimybės sudaryti sandorius ir ateityje, tačiau atkreipė dėmesį, jog esant tam tikroms aplinkybėms, net ir nesant tęstinumo, gali būti pripažįstama, kad asmuo verčiasi individualia veikla.

Šiuos argumentus patvirtina paties pareiškėjo įsiregistravimas kaip asmeniu, vykdančiu individualią veiklą (finansinis tarpininkavimas, nekilnojamas turtas, nuoma, kita verslo, konsultacinė veikla), taip pat pareiškėjo atstovės L. D. paaiškinime nurodytos aplinkybės, jog „pareiškėjas ketina parduoti pastatus, nebaigtus statyti, esančius (duomenys neskelbtini), Palangoje, šis turtas yra PVM objektas, be to, atstovaujamasis ketina ir toliau vykdyti veiklą“, gautos naudos dydis, kuris pardavimo sandorių mokestiniu laikotarpiu sudarė santykinai didelę dalį pareiškėjo gautų pajamų, (2006 m. pareiškėjo darbo užmokesčio pajamos sudarė 25 317 Lt, jo sutuoktinės – 68 000 Lt, o pajamos už parduotą nekilnojamąjį turtą – 1 126 039 Lt (2 252 078 Lt : 2)).

Teismas akcentavo, kad byloje pateikta duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėjo vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veikla buvo savarankiška. Sandorius pareiškėjas sudarė veikdamas savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų asmenų. Byloje nėra jokių duomenų, jog dėl teisinių ar faktinių ryšių, kitų aplinkybių (fizinės ar psichologinės prievartos naudojimo) pareiškėjas buvo priverstas parduoti dalį pastato ir dalį žemės sklypo. Sudarytuose sandoriuose nėra nustatyta ir darbo santykiams būdingų aplinkybių, kas rodo, kad pareiškėjas veikė savo valia, niekieno neįtakotas.

Be kita ko, faktą, kad sandorius pareiškėjas sudarė veikdamas savarankiškai, patvirtina ir tai, jog jis pats savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus, pats dengė savo veiklos išlaidas, pats skirstė ir naudojo gautas pajamas. Teismas pabrėžė, kad pats pareiškėjas tvirtino, jog sandorių sudaryme dalyvavo tik jis ir net jo sutuoktinė nėra nei dalyvavusi, nei gavusi lėšų iš šių sandorių. Kartu atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas, parduodamas nekilnojamąjį turtą, veikė kaip privatus asmuo asmeniniams poreikiams tenkinti.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus argumentu, kad vienintelis sandorio motyvas buvo naudos gavimas. Be to, teismas nurodė, jog parduotas turtas – 2 396 kv. m ploto poilsio pastatas ir valgykla, pareiškėjas už parduotą turtą išrašė PVM sąskaitas faktūras, jose išskirdamas, deklaruodamas ir sumokėdamas 270 000 Lt pardavimo PVM, tuo iš esmės pripažindamas, kad tai individualios (ekonominės) veiklos pajamos. Pareiškėjo argumentą, kad PVM mokėtoju jis įsiregistravo ir PVM sumokėjo, nes buvo suklaidintas mokesčių administratoriaus konsultacijų, teismas vertino kritiškai, kadangi pareiškėjas nepateikė nei vieno šias aplinkybes pagrindžiančio rašytinio įrodymo, taip pat nepateikė kitų įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pabrėžė, kad veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto objektų pardavimu, galima pradėti vykdyti ir su tokiu turtu, kurį įsigyjant asmuo dar neturėjo konkretaus tikslo jo naudoti būtent šio pobūdžio komercinėje veikloje, t. y. prekyboje žemės sklypais ar jų dalimis. Atsižvelgdamas į besikeičiančią ekonominę situaciją, asmenines ar kitas aplinkybes, sprendimą dėl tokios individualios veiklos su šiuo turtu vykdymo asmuo gali priimti ir vėliau, praėjus net ir keleriems metams po nekilnojamojo turto įsigijimo (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-66/2009).

Taigi, individualios veiklos tęstinumui ir versliškumui konstatuoti gali pakakti ir kelių analogiškų sandorių sudarymo per tam tikrą laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kokiai konkrečiai veiklai vykdyti atitinkamas turtas buvo įgytas (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1613/08).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad Kauno AVMI nepagrįstai padarė išvadą, jog už parduotą 0,825 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, pareiškėjas faktiškai gavo ne 141 600 Lt (kaip nurodyta 2006 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. RI-10164), o 623 678 Lt pajamų, nes pajamas gavo Palangos miesto žemėtvarkos skyrius, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2006 m. gegužės 31 d. sutartimi iš valstybės įgijo teisę disponuoti visu 602 597,50 Lt vertės žemės sklypu, taip pat kaip ir 2006 m. rugpjūčio 9 d. sutartimi sutuoktiniai pirkėjui (UAB „Sabonio klubas ir partneriai“) pardavė ir perleido teisę disponuoti visu žemės sklypu, t. y. visa jo apimtimi ir verte. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad pirkėjo įsipareigojimas apmokėti pardavėjo skolą yra tik apmokėjimo už parduodamą objektą forma, tačiau neturi įtakos parduodamo objekto apmokestinamajai vertei ir GPM objektas yra visa parduodamo turto vertė.

Dėl pareiškėjo nesutikimo, kad jis 2006 m. gavo 86 034 Lt pajamų, teismas pasisakė, jog iš patikrinimo akto matyti, kad Kauno AVMI, įvertinusi pareiškėjo ir jo sutuoktinės piniginių lėšų likutį 2006 m. sausio 1 d. ne banke (0 Lt) ir banke (80 241 Lt), laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 15 d. patirtas 698 827 Lt išlaidas (392 068 Lt grynaisiais pinigais įsigyjant UAB „Romuva“ akcijas), padarė išvadą, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė iki 2006 m. rugsėjo 15 d. išsigryninę 155 000 Lt, iki minėtų akcijų įsigijimo galėjo turėti ne daugiau kaip 220 000 Lt grynųjų pinigų (65 000 Lt grynaisiais pinigais grąžinta D. M. paskola, 115 000 Lt išsigryninta suma), kas leidžia teigti, jog Kauno AVMI pagrįstai apskaičiavo, kad sutuoktinių patirtos išlaidos įsigyjant UAB „Romuva“ akcijas 172 068 Lt viršijo pareiškėjo ir jo sutuoktinės turėtas pajamas. Tuo tarpu ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios GPMĮ redakcijos 6 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nenurodytos pajamos apmokestinamos taikant 27 proc. pajamų mokesčio tarifą. Atitinkamai pagal GPMĮ 27 straipsnio 1 dalį nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė šio įstatymo nuostatas, gautų kitų 86 034 Lt pajamų nedeklaravo bei nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.

Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nustatyta, jog UAB „Rosh“ 2006 m. gruodžio 14 d. mokėjimo nurodymu Nr. 621 „Paskolos grąžinimas pagal 2002 m. gegužės 3 d. sutartį“ pervedė į pareiškėjo sąskaitą 80 000 Lt bei mokėjimo nurodymu Nr. 622 „Paskolos grąžinimas pagal 2004 m. balandžio 30 d. sutartį“ pervedė į pareiškėjo sąskaitą 85 000 Lt. Įvertinęs mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, prieštaringus pareiškėjo paaiškinimus bei tai, kad byloje nėra pateikta jokių dokumentų, įrodančių šių piniginių lėšų kaip paskolos gavimą, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju Kauno AVMI pagrįstai 165 000 Lt pripažino pareiškėjo gautomis kitomis pajamomis, kurios pagal GPMĮ 27 straipsnio nuostatas turėjo būti deklaruotos ir apmokestintos GPM. Kartu nurodė, kad konstatavus, jog pareiškėjas vykdė individualią veiklą, pagrįstai laikytina, kad mokesčių administratoriaus tinkamai priskaičiavo GPM ir VSD įmokas.

Vertindamas pareiškėjo teiginį, kad mokesčių administratorius be jokio teisinio pagrindo į pareiškėją liečiančius mokestinius reikalus įtraukė ir jo sutuoktinę, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią pajamos, gautos disponavimo bendru turtu sandorių pagrindu, veikiant sąžiningai ir teisėtai, yra bendraturčių, o ne vieno iš jų pajamos, į kurias kiekvienas iš jų turi lygias teises. Mokesčių teisinius santykius reguliuojančios viešosios teisės normos nenustato papildomų reikalavimų sandoriams, sudaromiems fizinių asmenų įgyvendinant savo, kaip sutuoktinių, bendrosios jungtinės nuosavybės teises, kurie, kaip privalomi rekvizitai, apibrėžtų tam tikrus pagal mokesčių įstatymus reikšmingus juridinius faktus, pavyzdžiui, kad rašytinius sandorius, iš kurių susiformuoja apmokestinimo mokesčiais objektai, sudarytų visi bendraturčiai ir juose būtų apibrėžiamas pajamų tarp bendraturčių pasiskirstymas. Fiziniams asmenims – bendraturčiams – sąžiningai ir teisėtai įgyvendinant nuosavybės teises ir dėl to gaunant pajamų, tokios pajamos tampa bendraturčių pajamomis pagal jų nuosavybės teisių į turtą, iš kurio gautos pajamos, proporcijas, jeigu įstatymai ar bendraturčių sudaryta sutartis nenustato kitaip. Individuali veikla, pasireiškianti sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto pirkimu–pardavimu, GPMĮ prasme yra laikytina savarankiška abiejų sutuoktinių atžvilgiu. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo pareiškėjo ir jo sutuoktinės veiksmų (pirkimas–pardavimas buvo atliktas abiejų sutuoktinių), atliktų parduodant nekilnojamąjį turtą, mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, jog tokia veikla, susijusi su nekilnojamojo turto pirkimu bei pardavimu, yra individuali, ir tinkamai pajamas, kurios buvo gautos už parduotą žemės sklypo bei pastato dalį, priskyrė ne tik pareiškėjui, bet ir jo sutuoktinei.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl papildomai apskaičiuotų delspinigių ir baudų, teismas akcentavo, kad MAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Remiantis MAĮ 140 straipsniu, asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus, išskyrus MAĮ 142 straipsnyje nurodytus atvejus. Atitinkamai MAĮ 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, jog pagal minėtas nuostatas pareiškėjui apskaičiavus mokesčius už padarytą mokesčių įstatymo pažeidimą, bauda galėtų būti neskiriama tik tuo atveju, jeigu specialiu mokesčių įstatymu būtų panaikinamas sankcijų taikymas (baudų skyrimas) už mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau teisės aktai, kuriais būtų naikinamos arba mažinamos baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus po 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 įsigaliojimo nebuvo priimami. Teismas taip pat pritarė VMI išvadai, kad vietos mokesčių administratorius teisingai taikė MAĮ 96 ir 139 straipsnių nuostatas bei pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo ir nurodė sumokėti 115 549 Lt GPM delspinigius bei 60 724 Lt PVM delspinigius ir pagrįstai skyrė 10 proc. dydžio, t. y. 18 961 Lt GPM baudą ir 8 404 Lt PVM baudą.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiami Kauno AVMI ir VMI sprendimai priimti objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo R. Š. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas R. Š. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 31–38), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno AVMI 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2))-K3-96 bei VMI 2012 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 68-124. Pareiškėjas mano, kad tiek pirmosios instancijos teismo, tiek Kauno AVMI ir VMI sprendimai buvo priimti netinkamai nustačius faktines aplinkybes bei netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, todėl turi būti panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad šiuo atveju turėjo būti taikomas turinio viršenybės prieš formą principas, kadangi, nors pareiškėjas sudarant sandorius buvo registruotas kaip PVM mokėtojas bei neva vykdantis individualią veiklą, iš visų aplinkybių matyti, jog turto pardavimas buvo vienkartinis ir neturėjo jokių individualios veiklos požymių. Be to, teigia, kad jam apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumos pagal bendrą santykį su apskaičiuotomis mokesčių sumomis yra labai didelės ir pažeidžia proporcingumo bei teisingumo principus.

Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 45–49) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą nepakeistą. VMI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kauno AVMI 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2))-K3-96 ir VMI 2012 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 68-124, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Kauno AVMI sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo ginčijami Kauno AVMI ir VMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir aritmetinio mokesčių bei baudų ir delspinigių apskaičiavimo, tačiau nesutinka su faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, mano, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nekilnojamojo turto pardavimo pajamas priskyrė prie individualios veiklos pajamų ir jas apmokestino, taip pat nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas gavo kitų pajamų, be to, nepagrįstai apskaičiavo delspinigius ir paskyrė baudas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne kartą yra pasisakęs dėl individualios veiklos sąvokos ir nurodęs, kad siekiant konstatuoti individualios veiklos egzistavimą, būtina nustatyti požymių visumą, t. y. savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą, ekonominės naudos siekimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 ir kt.), ką nagrinėjamu atveju pagrįstai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo vykdyta veikla (prekyba nekilnojamuoju turtu) atitinka visus individualios veiklos požymius, todėl jo gautos pajamos už nekilnojamojo turto pardavimą buvo pagrįstai priskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, ir apmokestintos. Byloje esančia medžiaga ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais yra paneigta bet kokia abejonė dėl tikrinamu laikotarpiu pareiškėjo vykdytos veiklos galimo neatitikimo individualiai veiklai, kadangi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, vykdydamas prekybą nekilnojamuoju turtu, veikė savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų asmenų, be to, sudarytiems sandoriams būdingas versliškumas, tęstinumas, pasireiškęs per konkrečius sandorių skaičius atitinkamu laikotarpiu, t. y. nevienkartinis sandorių dėl nekilnojamojo turto sudarymas ir tęstinis jų sudarymo laikotarpis, sudarytų sandorių tikslas – ekonominės naudos siekimas, t. y. siekimas gauti pajamas.

Minėtas aplinkybes, be kita ko, patvirtina tai, kad pareiškėjo bei jo sutuoktinės vardu tikrinamojo laikotarpio pradžioje buvo registruota ½ dalis 0,2 ha žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), Palanga, įregistravimo pagrindas 2003 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. IR-7367 ir priėmimo–perdavimo aktas Nr. IR-7368 (II t., b. l. 145–146), taip pat ½ dalis pastato (poilsio pastatas ir valgykla), adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, įregistravimo pagrindas 2002 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. M-3514 ir priėmimo–perdavimo aktas (II t., b. l. 147–149), o tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas ir jo sutuoktinė papildomai įsigijo 8250/16500 dalių 1,65 ha žemės sklypo (paskirtis kita – rekreacinės teritorijos), adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, įregistravimo pagrindas 2006 m. gegužės 31 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2-2156 ir priėmimo–perdavimo aktas Nr. 2-2157 (I t., b. l. 41–42;

II t., b. l. 125–126), bei 2006 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. RI-1412 pardavė ½ dalį pastato (poilsio pastatas ir valgykla), adresu (duomenys neskelbtini), Palanga (I t., b. l. 43–49; II t., b. l. 91–94), ir 2006 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. RI-10164 pardavė 8250/16500 dalių 1,65 ha žemės sklypo (paskirtis kita – rekreacinės teritorijos), adresu (duomenys neskelbtini), Palanga (I t., b. l. 50–54; II t., b. l. 97–101). Taigi, minėti sandoriai, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, nelaikytini vienkartiniais ir atsitiktiniais.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pats pareiškėjas 2006 m. sausio 20 d. įsiregistravo asmeniu, vykdančiu individualią veiklą (finansinis tarpininkavimas, nekilnojamas turtas, nuoma, kita verslo, konsultacinė veikla) (II t., b. l. 144, 150–153), 2006 m. sausio 30 d. pateikė „Fizinio asmens prašymą įregistruoti į pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą“ ir 2006 m. vasario 21 d. buvo įregistruotas PVM mokėtojų registre (I t., b. l. 121), o pareiškėjo atstovė L.

D. (pagal 2006 m. sausio 17 d. įgaliojimą) (II t., b. l. 142–143, 152–153) savo paaiškinime, pagrįsdama pareiškėjo įsiregistravimą PVM mokėtoju, nurodė, kad pareiškėjas ketina parduoti nebaigtus statyti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Palangoje, šis turtas yra PVM objektas, be to, jos atstovaujamasis ketina ir toliau vykdyti veiklą (II t., b. l. 123, 135). Taip pat akcentuotina, kad pareiškėjo iš nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių gautos pajamos sudarė didžiąją dalį jo pajamų tikrintu laikotarpiu, už parduotą turtą pareiškėjas išrašė PVM sąskaitas faktūras, jose išskirdamas, deklaruodamas ir sumokėdamas 270 000 Lt PVM, taip iš esmės pats pripažindamas, kad minėtos turto pardavimo pajamos yra individualios veiklos pajamos (I t., b. l. 9–27, 43–54, 110–140;

II t., b. l. 77–81, 131). Teisėjų kolegija papildomai pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto objektų pardavimu, galima pradėti vykdyti ir su tokiu turtu, kurį įsigyjant asmuo dar neturėjo konkretaus tikslo jo naudoti būtent šio pobūdžio komercinėje veikloje, t. y. prekyboje žemės sklypais ar jų dalimis. Atsižvelgdamas į besikeičiančią ekonominę situaciją, asmenines ar kitas aplinkybes, sprendimą dėl tokios individualios veiklos su šiuo turtu vykdymo asmuo gali priimti ir vėliau, praėjus net ir keleriems metams po nekilnojamojo turto įsigijimo.

Taigi individualios veiklos tęstinumui ir versliškumui konstatuoti gali pakakti ir kelių analogiškų sandorių sudarymo per tam tikrą laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kokiai konkrečiai veiklai vykdyti atitinkamas turtas buvo įgytas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1613/2008, išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-66/2009 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas už parduotą 0,825 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, faktiškai gavo ne 141 600 Lt (kaip nurodyta 2006 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. RI-10164), o 623 678 Lt pajamų. Kaip teisingai skundžiamuose sprendimuose nurodė tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Kauno AVMI ir VMI, minėto žemės sklypo pirkėjo įsipareigojimas apmokėti pardavėjo (šiuo atveju pareiškėjo) skolą yra tik apmokėjimo už parduodamą objektą forma, tačiau neturi įtakos parduodamo objekto apmokestinamajai vertei ir GPM objektas yra visa parduodamo turto vertė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2006 m. gegužės 31 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2-2156 ir priėmimo–perdavimo aktu Nr. 2-2157 (I t., b. l. 41–42; II t., b. l. 125–126) įgijo teisę disponuoti visu žemės sklypu, atitinkamai 2006 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. RI-10164 pareiškėjas ir jo sutuoktinė pardavė ir perleido teisę disponuoti visu žemės sklypu, t. y. visa jo apimtimi ir verte, pirkėjui – UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ (I t., b. l. 50–54; II t., b. l. 97–101).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į pareiškėjo ir jo sutuoktinės tikrinamuoju laikotarpiu turėtas bei gautas pinigines lėšas ir patirtas išlaidas, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad sutuoktinių 2006 m. patirtos išlaidos 172 068 Lt viršijo pareiškėjo ir jo sutuoktinės turėtas lėšas bei gautas pajamas, todėl pagrįstai papildomai priskyrė 86 034 Lt prie pareiškėjo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir mokestinio patikrinimo metu nenustatytų šaltinių, bei jas apmokestino (I t., b. l. 110–140, 184–192;

II t., b. l. 89–90, 95–96, 102–103, 107–115, 124, 130). Be to, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo iš UAB „Rosh“ gauta 165 000 Lt suma pripažintina pareiškėjo gautomis kitomis pajamomis, kurios turėjo būti deklaruotos ir apmokestintos. Pažymėtina, jog UAB „Rosh“, kurios vadovu buvo pareiškėjas, 2006 m. gruodžio 14 d. mokėjimo nurodymu Nr. 621 „Paskolos grąžinimas pagal 2002 m. gegužės 3 d. sutartį“ pervedė į pareiškėjo sąskaitą 80 000 Lt bei mokėjimo nurodymu Nr. 622 „Paskolos grąžinimas pagal 2004 m. balandžio 30 d. sutartį“ pervedė į pareiškėjo sąskaitą 85 000 Lt (II t., b. l. 28).

Nors pareiškėjas tiek mokesčių administratoriui pateiktose pastabose, tiek skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde tvirtino, kad nurodyta suma jam buvo pervesta tam, jog jis ją grąžintų bendrovei „The Pharmacological Supply Company Limited“ kaip negrąžintą paskolos dalį, tačiau pats pareiškėjas nurodo, kad jis jos dar negrąžino. Be to, pabrėžtina, kad savo 2010 m. kovo 24 d. paaiškinime (II t., b. l. 105) pareiškėjas nurodė, jog 2006 m. gruodžio 14 d. pinigines lėšas, kurios pagal sutartį su UAB „Rosh“ priklausė Š. v.

K. (bendrovės „The Pharmacological Supply Company Limited“ akcininkui), jis gavo iš Š. v. K. pagal pareiškėjo, kaip bendrovės „The Pharmacological Supply Company Limited“ akcininkų įgalioto asmens, 2006 m. gruodžio 12 d. prašymą (II t., b. l. 23), o šias lėšas grąžino ne bendrovei „The Pharmacological Supply Company Limited“, kuri buvo vienintelis UAB „Rosh“ akcininkas, bet Š. v. K.. Tačiau savo 2010 m. gegužės 14 d. paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindime (FR0698 priedas) pareiškėjas nurodė, kad bendrovė „The Pharmacological Supply Company Limited“ suteikė jam 165 000 Lt paskolą, o tai patvirtinančius dokumentus pareiškėjas pateiks vėliau (II t., b. l. 63–68, 85), bet nei paskolos sutarties, nei kitų dokumentų, patvirtinančių šių piniginių lėšų, kaip paskolos, gavimą ar grąžinimą, pareiškėjas nepateikė.

Tuo tarpu UAB „Rosh“ buhalterinėje apskaitoje minėtus pervedimus apskaitė kaip paskolos grąžinimą bendrovei „The Pharmacological Supply Company Limited“ ir įmonės įsiskolinimas pagal minėtas paskolos sutartis 2006 m. gruodžio 31 d. – 0 Lt (II t., b. l. 1–5, 22). Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, prieštaringus pareiškėjo paaiškinimus bei tai, kad byloje nėra pateikta jokių dokumentų, įrodančių paskolos gavimą, taip pat jos grąžinimą bendrovei „The Pharmacological Supply Company Limited“, nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo konstatuota, jog minėtos lėšos pripažintinos pareiškėjo gautomis kitomis pajamomis ir apmokestintinos.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, aiškiai, išsamiai ir detaliai pagrindė pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusias sumas, kaip tai numato MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčijami Kauno AVMI ir VMI sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais, jie atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir nėra jokio pagrindo juos keisti ar naikinti. Be to, akcentuotina, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.), tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas tokių duomenų nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑147/2011, 2011 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑1427/2011 ir kt.). Atitinkamai mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo pareiškėjui delspinigius ir paskyrė baudas. Teisėjų kolegija nenustatė, kad delspinigiai būtų apskaičiuoti ir baudos paskirtos nesilaikant MAĮ reikalavimų, be to, pareiškėjui bauda buvo paskirta MAĮ nustatytose ribose, byloje nėra duomenų, jog minėtos sumos neatitiktų teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijų.

Papildomai pabrėžtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog mokesčių administratorius be jokio teisinio pagrindo į pareiškėją liečiančius mokestinius reikalus įtraukė ir jo sutuoktinę, atmestini kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju teisinių santykių, kurių pagrindu buvo gautos ginčo pajamos, faktiniai dalyviai buvo abu sutuoktiniai, t. y. pareiškėjas R. Š. ir jo sutuoktinė L. Š., todėl ginčo pajamos (ekonominė nauda), priešingai nei tvirtina pareiškėjas, vertintinos kaip įgytos abiejų sutuoktinių valia ir jie abu laikytini gavusiais ginčo pajamas mokestine prasme. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012 ir kt.).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys