A-520-2401-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-2401/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00754-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nutarimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2009 m. gegužės 21 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) pripažinti jo atleidimą iš Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) kanclerio pareigų pagal Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. XI-234 neteisėtu; 2) panaikinti Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. XI-234 „Dėl G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“; 3) grąžinti į pirmesnes Seimo kanclerio pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš Seimo kanceliarijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, solidariai 160 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. balandžio 28 d. vyko Seimo II (pavasario) sesijos plenarinis posėdis, kurio darbotvarkės antru klausimu buvo svarstytas Seimo nutarimo „Dėl G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ projektas Nr. XIP-575. Tos pačios dienos plenariniame posėdyje po minėto klausimo pateikimo ir svarstymo vyko ir minėto nutarimo projekto priėmimas. Slaptu balsavimu iš 89 balsavusių Seimo narių, už nutarimą „atleisti iš pareigų“ balsavo 70, „neatleisti iš pareigų“ – 12 Seimo narių. Vėliau nutarta pakartoti slaptą balsavimą dėl jo (pareiškėjo) atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų. Po pakartotinio slapto balsavimo dėl atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų 76 Seimo narių balsais pritarta siūlymui atleisti jį iš Seimo kanclerio pareigų. Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė nutarimą „Dėl G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ Nr. XI-234 (toliau – ir Nutarimas, Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. XI-234), kuris buvo paskelbtas 2009 m. balandžio 30 d. (Žin., Nr. 49-1942). Pareiškėjo teigimu, Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 4 straipsnio 3 dalimi, taikant Seimo kanclerio atleidimo iš pareigų procedūrą, privalo būti laikomasi VTĮ bei Lietuvos Respublikos Seimo statute (toliau – ir Seimo statutas, Statutas) nustatytų atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindų bei tvarkos. Skunde pažymėta, jog pareiškėjas negalėjo būti atleistas iš Seimo kanclerio pareigų kaip politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimtas įstaigos vadovas, kuris prarado į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasitikėjimą, nes Seimo kanclerio pareigybė nėra politinio (asmeninio) pasitikėjimo pareigybė. Be to, jo, kaip valstybės tarnautojo (įstaigos vadovo), atleidimas iš pareigų galėjo būti įgyvendintas remiantis valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, o šių teisės aktų reikalavimų nesilaikymas yra pagrindas atsakovo priimtą Nutarimą laikyti nepagrįstu ir neteisėtu. Pareiškėjo teigimu, jis galėjo būti atleistas iš Seimo kanclerio pareigų, kai įstatymų nustatytais atvejais pasibaigia jo paskyrimo į pareigas terminas (VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ar kitais VTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais ir laikantis VTĮ nustatytos tvarkos. Kadangi Nutarime nėra nurodytas atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų teisinis pagrindas ir nesilaikyta VTĮ nustatytos atleidimo tvarkos, jis iš pareigų atleistas nepasibaigus jo įgaliojimų terminui, tokiu būdu buvo pažeista VTĮ 44 straipsnio 1 dalis ir teisėtų lūkesčių principas.

Skunde buvo nurodyta, kad Nutarimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, nes priimtas pažeidus procedūrines bei materialiąsias Seimo statuto dėl Seimo kanclerio atleidimo iš pareigų normas: pažeista Seimo statuto 218 straipsnio 2 dalis, nustatanti teisę pareigūnui, kurio atleidimo klausimas yra svarstomas, pasisakyti; Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalis, draudžianti atleisti valstybės pareigūną iš pareigų jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu; pažeista atleidimo iš valstybės tarnybos tvarka, nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje, detalizuota kituose Valstybės tarnybos įstatymo straipsniuose; 2009 m. balandžio 28 d. raštas neatitinka įstatymų reikalavimų, be to, Seimo nariai prieš balsavimą neturėjo pakankamai laiko susipažinti su šio rašto turiniu; pažeista pakartotinio slapto balsavimo tvarka, nustatyta Seimo statuto 121 straipsnyje; pažeista klausimo svarstymo atidėjimo Seimo posėdyje tvarka, reglamentuota Seimo statuto 109 straipsnyje; pažeisti Seimo statuto 31 straipsnio 2 dalies, 218 straipsnio 2 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio reikalavimai, kad Seimo Pirmininko siūlymas privalo būti motyvuotas ir atleidimas iš pareigų galimas tik esant bent vienam iš Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnyje nurodytam pagrindui. Pareiškėjas pažymėjo, jog Seimo statuto 109 straipsnio pažeidimą konstatavo ir Lietuvos Respublikos etikos ir procedūrų komisija 2009 m. gegužės 13 d. priimtoje išvadoje „Dėl galimų Lietuvos Respublikos Seimo statuto pažeidimų, svarstant Seimo nutarimo „Dėl G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ projektą“ Nr. 101-1-18.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. vasario 20 d. priėmė nutarimą, kuriame pripažino, kad Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. XI-234 „Dėl G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 69 straipsnio 1 daliai, 75 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 218 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjas paaiškino, kad po atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų iki 2010 m. rugsėjo 1 d., t. y. daugiau kaip metus, buvo bedarbis. Darbo paieškos pasunkėjo, nes buvo paskleista negatyvi, šmeižikiška informacija apie atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų priežastis. Neteisėti Seimo veiksmai turėjo tiesioginės įtakos karjeros tęstinumui bei garantijoms, susijusioms su valstybės tarnautojo statusu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. XI-234 nenurodytas atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų teisinis pagrindas ir tai sukėlė nemažai sunkumų siekiant gauti bedarbio pašalpą bei išsiaiškinti Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas garantijas. Atleidus iš Seimo kanclerio pareigų, prarado ne vienerius metus tarnybos stažo valstybės tarnyboje, o tai susiję su jo, kaip valstybės tarnautojo, priedu prie pareiginės algos mokėjimu. Neteisėtai atleidus jį iš Seimo kanclerio pareigų, nepagrįstai prarado priklausančias su valstybės tarnybos stažu susijusias garantijas ir privilegijas. Šiuo atveju buvo pažeisti teisėti lūkesčiai nepertraukiamai nuo 1995 metų tęsti karjerą valstybės tarnyboje. Seimo neteisėti veiksmai nulėmė nuolatinę nervinę įtampą, sukėlė sveikatos sutrikimų. Pareiškėjas teigė, kad nuolatinis stresas sukėlė sveikatos sutrikimų, kurių pasekmes jaučia iki šiol. Patirta turtinė žala ir patirti neturtinio pobūdžio išgyvenimai, susieti su neteisėtais veiksmais, lėmė ilgalaikį karjeros nutraukimą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skunde keliamas reikalavimas grąžinti į Seimo kanclerio pareigas nepagrįstas, nes Seimo kanclerio pareigos yra užimtos, todėl nėra galimybių pareiškėją grąžinti į šias pareigas. Atsakovo teigimu, VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 12 punktas Seimo kanclerio pareigybės atveju netaikomas, nes skyrimą ir atleidimą iš Seimo kanclerio pareigų reglamentuoja specialus norminis teisės aktas, turintis įstatymo galią – Seimo statutas. Statute nėra nustatyta, jog Seimo kancleris gali būti atleidžiamas iš pareigų tuo atveju, jei į šias pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas. Atsakovas teigė, kad galimas tik vienas pareiškėjo galbūt pažeistų teisių atleidžiant iš tarnybos gynimo būdas – teisės aktų nustatyto dydžio piniginė kompensacija. Tokią išvadą patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-627/2003).

Seimas nurodė, jog nei VTĮ, nei Statutas nenustato teisinių pasekmių, kylančių tuo atveju, kai pripažįstama, jog valstybės tarnautojas buvo neteisėtai atleistas iš pareigų. Teismui įvertinus, kad pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš Seimo kanclerio pareigų, sprendžiant pareiškėjo galbūt pažeistų teisių gynimo būdo klausimą, reikėtų taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) normas, nustatančias teisines pasekmes, atleidus iš darbo darbuotoją. Atsakovo teigimu, vadovaujantis DK 300 straipsnio 4 dalimi (buvusia DK 297 straipsnio 4 dalimi) šioje konkrečioje byloje egzistuoja aplinkybės, kurių pagrindu teismas turėtų netenkinti pareiškėjo prašymo grąžinti jį į eitas Seimo kanclerio pareigas ir, nustatęs, kad jis neteisėtai buvo atleistas iš pareigų, taikyti alternatyvų pažeistų teisių gynimo būdą, nes G. V. į Seimo kanclerio pareigas buvo paskirtas 5 metams Seimo 2006 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. X-827 „Dėl G. V. skyrimo Seimo kancleriu“, įsigaliojusiu 2006 m. spalio 9 d., t. y. net jeigu jis ir nebūtų buvęs atleistas iš šių pareigų, tai jo kadencija būtų pasibaigusi 2011 m. spalio 9 d. ir jis būtų buvęs atleistas iš šių pareigų dėl kadencijos pabaigos. Tarnautojas negali būti grąžintas į pareigas, jeigu faktinis kadencijos laikas jau yra pasibaigę. Pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas dėl Seimo prarasto pasitikėjimo juo, todėl negali būti grąžintas į eitas pareigas.

Atsakovas teigė, kad teismas turėtų vadovautis ta teisės norma, kuri galioja sprendimo priėmimo metu. Atsakovas nurodė DK 300 straipsnio 4 dalį, pažymėjo, jog pareiškėjas pripažįsta, kad nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. jau turėjo kitą darbą, taip pat ir kitų pajamų per laikotarpį nuo atleidimo iki 2010 m. rugsėjo 1 d. Seimas darė išvadą, kad, teismui pripažinus pareiškėjo atleidimą iš pareigų neteisėtu, pareiškėjui turėtų būti priteisiamas ne visas vidutinis darbo užmokestis nuo jo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o tik darbo užmokesčio, mokamo Seimo kanclerio pareigose, ir kitoje darbovietėje skirtumas už ne ilgesnį kaip trejų metų laikotarpį. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į Seimo kanclerio pareigas buvo paskirtas 5 metams, todėl būtų dirbęs ir gavęs darbo užmokestį už darbą Seimo kanclerio pareigose ne ilgiau kaip iki 2011 m. spalio 9 d. Sprendžiant dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio, atsakovo teigimu, turi būti įvertinta ir tai, jog Seimo kancleriui mokamas darbo užmokestis prieš pat pareiškėjo atleidimą ir po atleidimo iš pareigų, nuolat mažėjo, todėl sprendžiant dėl priteistinos sumos turėtų būti vertinama, kiek realiai būtų uždirbęs asmuo, einantis Seimo kanclerio pareigas.

Atsiliepime pažymėta, jog pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad darbo paieškos tęsėsi nuo atleidimo iki 2010 m. rugsėjo 1 d., kai pareiškėjas pradėjo dirbti, taip pat neįrodyta ir ta aplinkybė, kad darbo paieškos būtent dėl paskleistos informacijos, o ne dėl kitų priežasčių, truko visą šį laiką. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo viešas asmuo, todėl jo atleidimo aplinkybių atskleidimas negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis jo teises į privatumą ir darantis neturtinę žalą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais ir skundo teiginių, kad pažeminimas visuomenėje sukūrė negatyvų įvaizdį, dėl kurio jaučiamos neigiamos pasekmės tiek profesinėje veikloje, tiek ir asmeniniame gyvenime. Nei viena iš prie skundo pridėtų publikacijų nebuvo inicijuota Seimo. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nepateikė pakankamai įrodymų jo tariamai patirtai neturtinei žalai įrodyti, taip pat nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp jo atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų ir minimos patirtos neturtinės žalos, taigi pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Dėl neturtinės žalos dydžio atsakovas nurodė, kad gali būti priteista tik įrodyta ir protingo dydžio neturtinė žala. Sprendžiant dėl žalos priteisimo, reikėtų atsižvelgti į teismų praktiką analogiškose bylose bei priteistos žalos dydį.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Seimo kanceliarija atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais atsakovo Seimo atsiliepime nurodytais argumentais. Taip pat Seimo kanceliarija nurodė, kad pareiškėjo prašymas pripažinti jo atleidimą neteisėtu ir panaikinti Nutarimą yra nepagrįstas. Atsiliepime buvo teigiama, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarime pažymėta, jog Nutarimas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 75 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 218 straipsnio 2 daliai, tačiau nekonstatuotas jo prieštaravimas pagal turinį. Atleidimo procedūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau vien šis faktas nelemia atleidimo iš pareigų neteisėtumo. Seimo pirmininkas pranešė Seimo nariams Seimo kanclerio atleidimo iš pareigų priežastis, pateikė jas išdėstytas raštu visiems Seimo nariams susipažinti. Seimo nariai suformavo savo nuomonę, kurią vėliau išreiškė balsavimu. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nepaneigė, jog Seimas turėjo pagrindą nepasitikėti pareiškėju ir dėl to atleisti jį iš pareigų. Konstituciniam Teismui nepasisakius dėl paties atleidimo turinio aspektu, o tik analizuojant procedūrą, negali būti laikoma, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pagrindu pareiškėjo atleidimas buvo savaime pripažintas neteisėtu.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija atleidimo pagrindo ir tai tik patvirtina, jog jo reikalavimas pripažinti atleidimą neteisėtu yra nepagrįstas. Atsakovo teigimu, Seimo kanclerio garantija būti išklausytam negali būti suabsoliutinta, vertinant atleidimo iš pareigų teisėtumą nepakanka nustatyti vien procedūrinį sprendimo neteisėtumą. Atsiliepime pažymėta, jog Seimo nariai išreiškė savo valią atleisti pareiškėją iš pareigų, kurią suformavo jiems iš anksto pateikti duomenys apie pareiškėjo atleidimo priežastis. Pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių ir veiksmų, kad jo atleidimo klausimo svarstymas būtų atidėtas vėlesniam laikui. Atsakovas nurodė, kad darbo santykiuose atleidimo įforminimo (procedūriniai) pažeidimai nėra laikomi pagrindu atleidimą iš darbo laikyti neteisėtu. DK, kuris šiuo atveju taikomas tik subsidiariai, nenumato darbuotojams papildomos garantijos visais atvejais pateikti paaiškinimus nutraukiant darbo sutartį. Šią nuostatą patvirtina ir teismų praktika.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija teismui taip pat pateikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimo išaiškinimo. Atsakovas vadovavosi Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalimi ir teigė, jog tam tikrų Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimo nuostatų turinys ir reikšmė nėra pakankamai aiški, o tinkamas ir vienodas jų supratimas yra itin reikšmingas teisėtam sprendimui šioje administracinėje byloje priimti. Atsakovui kilo neaiškumų dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 4.4 punkto, IV skyriaus 6 punkto bei rezoliucinės dalies teiginių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundo dalimi dėl neturtinės žalos priteisimo.

Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių neturtinės atsakomybės sąlygų buvimą, o Vyriausybė šiuo atveju nėra tinkamas valstybės atstovas, kadangi neturtinė žala kildinama iš neteisėtų Seimo veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. XI-234 „Dėl G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ ir pareiškėjo G. V. atleidimo iš valstybės tarnybos pripažinimo neteisėtu, laikė pareiškėją G. V. atleistu iš Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio pareigų teismo sprendimu nuo 2011 m. spalio 9 d., priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos pareiškėjui G. V. 252 555,60 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. birželio 13 d. iki 2011 m. spalio 8 d. ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė. Teismas netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinti 2013 m. vasario 20 d. nutarimą.

Teismas, nustatęs, kad administracinis aktas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš valstybės tarnybos, yra pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios aktams, t. y. neteisėtu, darė išvadą, kad jis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalies nuostatomis, negali būti taikomas, pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos jau yra pripažintas neteisėtu, todėl bylos dalis, kurioje pareikšti reikalavimai dėl Nutarimo panaikinimo ir atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu, nutraukiama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktas). Teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu nėra materialus reikalavimas atsakovui: tai savo esme teisme nenagrinėtinas savarankiškas prašymas nustatyti tam tikrą faktą. Sprendime taip pat nurodyta, kad Nutarime nėra nurodytas nei faktinis, nei teisinis jo pagrindas, o nepasirašyto rašto, įvardyto Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl LR Seimo kanclerio G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ priedu, negalima laikyti sudėtine nutarimo dalimi.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl, atsižvelgiant į minėto įstatymo 5 straipsnį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, taikomas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos DK 297 straipsnis, reglamentavęs ginčus dėl darbo sutarties. Teismas rėmėsi šio straipsnio 3 ir 4 dalimis. Teismas taip pat nurodė, jog atsakovų atsiliepime į skundą ir teismo posėdyje nurodyti teiginiai, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos DK 300 straipsnis, yra nepagrįsti. Teismas rėmėsi 2012 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymo Nr. XI-2127 3 straipsnio 1 dalimi.

Teismas rėmėsi Seimo statuto 31 straipsnio 2 dalimi (2001 m. gruodžio 18 d. statuto Nr. IX-666 redakcija), nustatė, kad pareiškėjas G. V. į Seimo kanclerio pareigas 5 metų laikotarpiui paskirtas nuo 2006 m. spalio 9 d., 5 metų terminas, kuriuo jis buvo paskirtas į šias pareigas, baigėsi 2011 m. spalio 8 d., ir nurodė, kad pareiškėjas teismo sprendimu į šias pareigas nėra grąžinamas, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki 2011 m. spalio 8 d., pareiškėjas, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir DK 297 straipsnio 4 dalies nuostata dėl atleidimo pagrindo, laikomas atleistu iš Seimo kanclerio pareigų teismo sprendimu nuo 2011 m. spalio 9 d.

Sprendime nustatyta, kad pareiškėjui už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 13 d. iki 2011 m. spalio 8 d. įskaitytinai turėtų būti priteisiamas 345 076,95 Lt vidutinis darbo užmokestis, apskaičiuotas neatskaičius mokesčių. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog šiuo laikotarpiu pareiškėjas gavo bedarbio pašalpą ir buvo įsidarbinęs, negali būti pagrindas mažinti jam priteisiamą vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laiką. Taip pat, teismo vertinimu, nėra reikšminga aplinkybė, kad Seimo kanclerio atlyginimas nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažintas. Teismas rėmėsi DK 297 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad laikotarpiu, per kurį pareiškėjas buvo priverstinėje pravaikštoje, jo vieno mėnesio darbo užmokestis būtų buvęs 9 097,20 Lt, o vienos dienos – 433,10 Lt, t. y. žymiai mažesnis už vidutinį darbo užmokestį (vienos dienos darbo užmokestis – 589,17 Lt, vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis – 12 431,49 Lt), į tai, kad DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtinti darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdai, skirti kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo, sprendė, jog vidutinio darbo užmokesčio priteisimas nemažinant jo iki sumos, kurią pareiškėjas būtų gavęs dirbdamas šiuo laikotarpiu Seimo kanclerio pareigose, būtų akivaizdžiai neproporcingas, be to, atsižvelgęs į priežastis, dėl kurių valstybės tarnautojų atlyginimai laikinai sumažinti – būtinybė apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės biudžeto deficito didėjimą – pažeistų konstitucinį teisingumo principą, pareiškėjui priteisė 252 555,60 Lt vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laiką.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas rėmėsi DK 250 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi. Vertindamas pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos aplinkybes bei jo ribotą galimybę pagrįsti šį savo reikalavimą konkrečiais įrodymais, teismas sprendė, kad pareiškėjas, kurio atleidimo procedūra įvykdyta itin skubiai ir kuriam nebuvo sudaryta galimybė pasiaiškinti dėl Seimo posėdyje išsakytų pretenzijų dėl jo darbo kokybės, dėl neteisėtų Seimo veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, taip pat tam tikrą galimybės tęsti darbą valstybės tarnyboje ribojimą, kadangi buvo teigiama, jog iš pareigų jis atleistas dėl nepasitikėjimo, nors tokiu pagrindu iš valstybės tarnybos Seimo kancleris negalėjo būti atleistas. Duomenų apie tai, kad būtų atlikti tyrimai dėl jo darbo kokybės ar padarytų pažeidimų, nėra pateikta. Teismas pareiškėjui atsakovo Seimo veiksmais padarytą neturtinę žalą vertino 15 000 Lt suma ir priteisė ją iš Seimo kanceliarijos, o ne iš valstybės ar šių asmenų solidariai. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 8 dalį (2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-370 redakcija). Iš Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 priedėlio teismas nustatė, kad asignavimų Seimui, kuris nėra juridinis asmuo, valdytoja yra Seimo kanceliarija.

Teismas netenkino atsakovų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d nutarimą, nurodydamas, kad teismui nekilo neaiškumų.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta nutraukti administracinę bylą dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. XI-234 „Dėl G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ ir pareiškėjo G. V. atleidimą pripažinti neteisėtu, ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo G. V. reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš Seimo kanclerio pareigų neteisėtu; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos pareiškėjui G. V. 252 555,60 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo G. V. reikalavimą priteisti jam iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimo išaiškinimo. Teismo atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nemotyvuotas. Be to, poreikis kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo išliko. Atsakovui kyla neaiškumų dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 4.4 punkto, IV skyriaus 6 punkto bei rezoliucinės dalies teiginių. Atsakovo manymu, Konstitucinis Teismas turi paaiškinti, ar Konstitucinio Teismo nutarimu konstatuotas Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. XI-234 „Dėl G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 75 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 218 straipsnio 2 daliai pagal priėmimo tvarką, reiškia, kad Konstitucinio Teismo nutarimu buvo konstatuota, jog pareiškėjo atleidimas iš pareigų buvo neteisėtas ir turinio aspektu, nes Konstitucinis Teismas nepaneigė, jog Seimas turėjo pagrindą nepasitikėti pareiškėju.

2) Teismo sprendimo dalis, kuria buvo nutraukta administracinės bylos dalis dėl Seimo nutarimo panaikinimo ir pareiškėjo atleidimo pripažinimo neteisėtu, yra neteisėta ir naikintina, nes teismas turėjo ne nutraukti nurodytą administracinės bylos dalį, o atmesti pareiškėjo reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš pareigų neteisėtu. Atsakovo teigimu, Konstituciniam Teismui vertinant Seimo nutarimo teisėtumą, iš esmės buvo pasisakyta tik dėl jo priėmimo procedūros ir nebuvo analizuota Seimo narių valia, kuria buvo išreikštas nepasitikėjimas Seimo kancleriu Seimo nariams balsuojant. Seimo kanclerio tarnybos santykių pasibaigimo atveju turi būti vertinama ne tik procedūra, bet ir konkrečios aplinkybės, lėmusios Seimo narių valią atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų. Konstitucinis Teismas nepaneigė, kad Seimas turėjo pagrindą nepasitikėti pareiškėju ir dėl to atleisti jį iš pareigų. Negali būti laikoma, jog Konstitucinio Teismo nutarimu pareiškėjo atleidimas buvo automatiškai pripažintas neteisėtu. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai nevertino atsakovo argumento, jog darbo santykiuose atleidimo įforminimo (procedūriniai) pažeidimai nėra laikomi pagrindu atleidimą iš darbo laikyti neteisėtu. Teismas turėjo įvertinti, kad DK nenumato darbuotojams papildomos garantijos pateikti pasiaiškinimus nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva.

3) Pareiškėjui priteista vidutinio darbo užmokesčio suma už priverstinės pravaikštos laiką yra nepagrįstai didelė ir turėtų būti dar mažinama. Sprendžiant dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio, turi būti įvertinta ir tai, jog Seimo kancleriui mokamas darbo užmokestis prieš pat pareiškėjo atleidimą ir po pareiškėjo atleidimo iš pareigų nuolat mažėjo. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos, turėjo laikytis proporcingumo principo. Sprendžiant dėl priteistinos sumos dydžio, turėtų būti įvertinta ir ta aplinkybė, jog pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas dėl prarasto pasitikėjimo juo, o Konstitucinis Teismas pripažino, kad Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. XI-234 yra neteisėtas tik tuo aspektu, jog buvo priimtas pažeidžiant nustatytą procedūrą. Be to, pareiškėjui priteista suma būtų mokama iš valstybės biudžeto. Atsakovo teigimu, pareiškėjui priteista vidutinio darbo užmokesčio suma turėtų būti dar mažinama, priteisiant tik darbo užmokesčio, mokamo Seimo kanclerio pareigose ir kitoje darbovietėje, skirtumą ir atsižvelgiant į Seimo kanclerio atlyginimo mažėjimą bei įvertinus pareiškėjo po atleidimo faktiškai gautas pajamas. Apeliantas pažymi, jog teismas nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011. Teismas turėjo vadovautis jau pakeistu DK 300 straipsniu.

4) Teismas iš esmės savo sprendimo dalį priteisti neturtinę žalą pagrindė tik hipotetiniais teiginiais, nepateikdamas jokios įrodymų analizės, kuri leistų daryti pagrįstą išvadą apie pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Įrodymų analizė teismo sprendime nebuvo pateikta, nes tokių įrodymų pareiškėjas teismui ir nebuvo pateikęs. Be to, teismas, priteisdamas net 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nukrypo nuo tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose formuojamos praktikos dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

5) Šioje byloje nei pareiškėjo skunde, nei kituose jo ar atsakovų procesiniuose dokumentuose, nei Konstitucinio Teismo nutarime bylos dalyku nebuvo pareiškėjo atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų pagrindas, o teismo sprendime yra analizuojamas pareiškėjo atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų pagrindas, taip pat vertinama, ar Seimas turėjo pagrindą nepasitikėti pareiškėju. Bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje pakeitus bylos nagrinėjimo dalyką, buvo pažeista atsakovo teisė į teisminę gynybą, nes buvo užkirstas kelias pateikti argumentus ir savo poziciją pagrindžiančius įrodymus pirmosios instancijos teisme. Atsakovas taip pat pažymi, jog 2000 m. gruodžio 27 d. tarp VĮ „Greminta“ ir Seimo kanceliarijos, vadovaujamos ir atstovaujamos pareiškėjo, buvo sudaryta pavedimo sutartis, nors šie santykiai negalėjo būti grindžiami pavedimo sutartimi. Pareiškėjas, būdamas Seimo kanceliarijos vadovu, atsakingu už teisėtą įstaigos veiklą, nesiėmė jokių teisinių priemonių neteisėtiems sandoriams sudaryti. Apelianto teigimu, Seimo kanclerio 2008 m. birželio 9 d. įsakymu buvo sudaryta pretendentų atrankos komisija konkursui Seimo kanceliarijos Personalo skyriaus vedėjo pareigoms užimti, šios komisijos pirmininku buvo paskirtas pareiškėjas. 2009 m. birželio 18 d. Seimo kanclerio įsakymu sudaryta komisija 2009 m. birželio 29 d. pateikė savo išvadą, kurioje buvo konstatuota, kad konkurso organizavimas ir pretendentų vertinimas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį ir Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo 14 ir 50 punktus. Atsakovas taip pat nurodo, kad Seimo kanceliarija, nesilaikydama teisės aktų reikalavimų, o taip pat netaikydama Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme numatytų pirkimo būdų, pervedė 356,6 tūkst. Lt viešajai įstaigai Parlamentinio bendradarbiavimo centrui 2008 metais jos veiklos plane numatytoms programoms ir projektams finansuoti.

Pareiškėjas G. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą.

Pareiškėjas atsiliepime nurodo:

1) Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 vasario 20 d. nutarimą, pagrįstai padarė išvadą, jog administracinis aktas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš valstybės tarnybos, yra pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, yra neteisėtas, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalies nuostatomis, negali būti taikomas. Atsižvelgdamas į Nutarimo neteisėtumą, teismas pagrįstai nutraukė bylą, vadovaudamasis Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Nutarimas turi būti laikomas negaliojančiu nuo priėmimo momento ir teismas priėmė pagrįstą sprendimą nenagrinėti antikonstitucinio teisės akto ir nutraukti bylos dalį, kuria antikonstitucinis Nutarimas dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos neteisėtai sukūrė antikonstitucinius teisinius padarinius.

2) Kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo, kadangi visi teisiniai klausimai, susiję su šia byla, yra aiškūs ir nekvestionuotini. Pareiškėjo teigimu, atsakovo paminėti Konstituciniam Teismui teiktini argumentai neturi jokio tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla, nėra reikšmingi šiai bylai. Konstitucinis Teismas jau išnagrinėjo 2009 m. balandžio 28 d. Seimo nutarimo Nr. XI-234 konstitucingumą ir priėmė sprendimą, jog šis aktas prieštarauja Konstitucijai bei įstatymams. Konstitucinis Teismas rėmėsi byloje nustatytomis aplinkybėmis bei jas pagrindžiančiais įrodymais ir išaiškino tiek Seimo kanclerio statusą, tiek jo priėmimo į tarnybą bei atleidimo pagrindus ir procedūrą. Kadangi pareiškėjas iš Seimo kanclerio pareigų atleistas antikonstituciniu aktu, šis atleidimas yra savaime neteisėtas. Šiuo atveju Konstitucinis Teismas aiškiai nurodė, kad Seimo kanclerio atleidimo procedūros tikslus laikymasis yra būtina sąlyga, norint pripažinti, kad Seimo kancleris yra atleistas teisėtai.

3) Seimas iš esmės negalėjo atleisti pareiškėjo iš Seimo kanclerio pareigų dėl pasitikėjimo stokos, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse nenustatytu pagrindu. Neteisėta ir antikonstitucine pripažinta ne tik atleidimo įforminimo procedūra, bet ir pati atleidimo, o svarbiausia faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų tyrimo, procedūra, dėl kurios pažeidimo priežasties, antikonstituciniu pripažintas ir pats atleidimas. Darytina išvada, kad Konstitucinis Teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumo. Konstituciniam Teismui panaikinus šį teisės aktą, nebėra pagrindo ir teisinių instrumentų iš naujo tirti, ar pareiškėjas vis dėlto pažeidė pareigas, ir pripažinti, jog pareiškėjas iš darbo atleistas pagrįstai. Nutarime nėra nurodytas nei teisinis, nei faktinis jo pagrindas, o nepasirašyto rašto, kuris įvardytas kaip Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl LR Seimo kanclerio G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ priedas, negalima apskritai laikyti sudėtine nutarimo dalimi. Kadangi Nutarimas, kuriuo atleistas pareiškėjas, yra panaikintas ir negaliojantis dėl Seimo statuto 218 straipsnyje įtvirtintos procedūros reikalavimų pažeidimų, susidaro tokia situacija, kad tiesiog nėra įmanoma nei taikyti antikonstitucinį individualų administracinį aktą, nei priimti naują administracinį aktą pagal 218 straipsnyje nurodytą procedūrą, kuriuo būtų atleistas pareiškėjas.

4) Vidutinis darbo užmokestis turi būti suvokiamas ne kaip kiekvieną mėnesį skaičiuotinas darbo užmokesčio dydis (kaip nurodo atsakovas), o kaip vidutinis užmokesčio dydis, kuris turi būti apskaičiuojamas realiai iki to momento, kai darbuotojas buvo neteisėtai atleistas iš darbo. Teismas pagrįstai nurodė, jog nėra nustatyta, kad apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, mokamą už priverstinį pravaikštos laiką, būtų atsižvelgiama į tai, kad dėl pasikeitusio reguliavimo asmuo būtų gavęs mažesnį darbo užmokestį. Konstatuotina, jog apskaičiuotas vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis (9 097,20 Lt) yra visiškai pagrįstas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo priimtą nutarimą. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį apskaičiavo remdamasis tokiais dydžiais, kurie buvo apskaičiuoti pagal Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo teigimu, šis tarnybinis ginčas, kuriam subsidiariai taikomos DK nuostatos, turi būti nagrinėjamas pagal iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusias individualius darbo ginčus reglamentuojančias nuostatas.

5) Teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra pagrįstas. Pareiškėjo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, nes imperatyvi įstatymuose įtvirtinta atleidimo procedūra buvo pažeista, priimtas antikonstitucinis aktas dėl pareiškėjo atleidimo, o tai lėmė, jog pareiškėjas patyrė neigiamų padarinių ir įgijo teisę prašyti neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo patirti išgyvenimai yra vienas iš įrodymų, kuriuos turi vertinti teismas, ir atsakovo teiginiai apie nepateiktus įrodymus yra nepagrįsti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog tolesnis Lietuvos Respublikos Vyriausybės dalyvavimas administracinės bylos nagrinėjime nėra tikslingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – pareiškėjo G. V. atleidimo iš Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio pareigų pagal Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. XI-234 teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. XI-234, grąžinti jį į Seimo kanclerio pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei priteisti iš Seimo kanceliarijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, solidariai 160 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas G. V. į Seimo kanclerio pareigas 5 metų laikotarpiui paskirtas Seimo 2006 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. X-827 „Dėl G. V. skyrimo Seimo kancleriu“, įsigaliojusiu nuo 2006 m. spalio 9 d. (I t., b. l. 164). 2009 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. XI-234 „Dėl G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“, įsigaliojusiu nuo jo priėmimo, Seimas, vadovaudamasis Seimo statuto 31 straipsniu, nutarė atleisti G. V. iš Seimo kanclerio pareigų, G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų dieną laikyti pirmą darbo dieną pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui (I t., b. l. 115).

Seimo statuto 31 straipsnis (redakcija, galiojusi 2009 m. balandžio 28 d.) nustatė, kad Seimo kancleris yra Seimui bei Seimo valdybai atsakingas ir atskaitingas valstybės tarnautojas – įstaigos vadovas (1 dalis), kad Seimo kancleris yra Seimo kanceliarijos vadovas ir jį įstatymų nustatyta tvarka 5 metams skiria ir iš pareigų atleidžia Seimas Seimo Pirmininko siūlymu (2 dalis). Taip pat buvo nustatyta, kad Seimo kancleriu negali būti skiriamas Seimo narys (3 dalis), Seimo kanclerio pareigos nesuderinamos su dalyvavimu politinės partijos ar politinės organizacijos veikloje (4 dalis), o 5 dalyje buvo nustatytos Seimo kanclerio funkcijos.

Pažymėtina, kad Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. XI-234 nebuvo nurodytos jokios faktinės ir teisinės aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo atleistas iš Seimo kanclerio pareigų, nepasibaigus 5 metų terminui. Pagal bylos duomenis pareiškėjas buvo atleistas iš Seimo kanclerio pareigų būtent šio Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. XI-234 pagrindu. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų kito akto pagrindu. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas nuo 2009 m. vasario 24 d. iki 2009 m. birželio 11 d. sirgo (turėjo nedarbingumo pažymėjimą), pareiškėjo atleidimo iš pareigų diena buvo 2009 m. birželio 12 d.

Atsakovas Seimo kanceliarija 2009 m. birželio 10 d. pirmosios instancijos teisme gautame atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 91-98) nurodė, kad nors Seimo statute ir nėra tiesioginės nuorodos, jog Seimo kancleris į pareigas priimamas politinio (asmeninio pasitikėjimo) pagrindu, tačiau vadovaujantis sisteminiu ir loginiu teisės normų aiškinimu, akivaizdu, kad Seimo kancleris priimamas į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Šie argumentai buvo grindžiami Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą taip pat nurodė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų kaip praradęs Seimo pasitikėjimą. Iš atsakovo atsiliepimo argumentų matyti, kad Seimas, atleisdamas pareiškėją iš pareigų, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame buvo įtvirtinta, kad politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimtas įstaigos vadovas praranda į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasitikėjimą, bei šio įstatymo 44 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią minėtu pagrindu valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų jo laikinojo nedarbingumo metu.

V. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimus (skundo dalyką) ir aplinkybės, kuriomis buvo grindžiami reikalavimai dėl pareiškėjo neteisėto atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų Seimo 2006 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. X-827 pagrindu (skundo pagrindas), 2009 m. spalio 9 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. XI-234 neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 daliai ir 2 daliai ta apimtimi, kuria Nutarimas atleisti pareiškėją iš Seimo kanclerio pareigų priimtas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nenumatytu pagrindu, Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 daliai, Konstitucijos 75 straipsniui, Seimo statuto 217 straipsnio 1 daliai, 218 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pirmosios instancijos teismas 2009 m. spalio 9 d. nutartyje, įvertinęs Seimo kanceliarijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, atsakovų atstovo paaiškinimus teismo posėdyje, kad pareiškėjas buvo atleistas iš Seimo kanclerio pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu, o byloje nėra pagrindo teigti, jog Seimo kancleris yra įstaigos vadovas, priimamas į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, nurodė, kad kyla abejonių, ar Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. XI-234 neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Taip pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Seimo kancleriui, kaip Seimo į pareigas skiriamam Seimo kanceliarijos vadovui, taikytinas Konstitucijos 75 straipsnyje numatytas atleidimo iš pareigų pagrindas, o įgyvendinimo procedūra numatyta Seimo statuto 217 straipsnio 1 dalyje ir 218 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėją atleisti iš pareigų siūlė ne Seimo statuto 217 straipsnio 1 dalyje numatyti subjektai, o Seimo Pirmininkas, konstatavo, kad kyla abejonės, ar Nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 75 straipsniui ir Statuto 217 straipsnio 1 daliai. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atleidimo iš pareigų klausimo svarstymu (pareiškėjas jo atleidimo iš pareigų svarstymo metu buvo laikinai nedarbingas, klausimas dėl jo atleidimo svarstytas kitą dieną po to, kai jam apie tai buvo pranešta, apie siūlymo atleisti iš pareigų priežastis jis nebuvo informuotas, 2009 m. balandžio 28 d. Seimo nenumatytame plenariniame posėdyje Nr. 67 svarstant pareiškėjo atleidimo iš pareigų klausimą buvo atsisakyta svarstyti Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos reikalavimą atidėti klausymo svarstymą iki pasveiks pareiškėjas), nurodė, kad kyla abejonės, ar Seimo nutarimas neprieštarauja Seimo statuto 218 straipsnio 1 daliai bei 109 straipsnio 1 daliai. Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas tuo, kad teismui kyla abejonės, ar Nutarimas neprieštarauja Konstitucijos, Valstybės tarnybos įstatymo, Seimo statuto normų nuostatoms, nurodė, kad yra pagrindas abejoti, ar Nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo prašymą, 2013 m. vasario 20 d. nutarime pripažino, kad Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. XI-234 pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 75 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 218 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo tai, jog Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. XI-234 nenurodytas G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų teisinis pagrindas. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės rašytiniuose paaiškinimuose nurodoma, kad G.

V. iš Seimo kanclerio pareigų buvo atleistas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkto (2007 m. birželio 7 d. redakcija) pagrindu kaip politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimtas įstaigos vadovas, praradęs į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasitikėjimą. Apibendrindamas Seimo kanclerio skyrimo į pareigas tvarką reglamentuojantį teisinį reguliavimą konstitucinės justicijos bylos kontekste, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimo kancleris į Seimo kanceliarijos vadovo pareigas priimamas be konkurso Seimo statute nustatytam laikotarpiui – 5 metams.

Jis nėra priimamas į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Seimo statuto 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su Seimo statuto 217, 218 straipsnių, Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio nuostatomis, konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėjo, kad: siūlymą Seimui atleisti Seimo kanclerį iš pareigų gali pateikti Seimo Pirmininkas, Seimo valdyba, komitetas ar ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių; Seimo kancleris yra įstaigos vadovas, priimamas į pareigas be konkurso Seimo statute nustatytam laikotarpiui – 5 metams, todėl jis negali būti atleidžiamas iš pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu kaip politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimtas įstaigos vadovas, praradęs į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasitikėjimą;

Seimo kancleris gali būti atleidžiamas iš pareigų vienu iš Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytų pagrindų; Seimo kancleris yra valstybės institucijos vadovas, kurį skiria Seimas, todėl jo atleidimui taikoma Seimo statuto 218 straipsnyje nustatyta atleidimo procedūra, pagal kurią asmuo, kurio atleidimo klausimas yra svarstomas, turi turėti galimybę dalyvauti diskusijoje dėl atleidimo: iki 30 minučių – kalbėti, iki 30 minučių – atsakyti į klausimus.

Šios nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti ir tai, kad Konstitucinis Teismas išnagrinėjo ir įvertino aplinkybes, susijusias su tuo, ar nebuvo pažeista Seimo statuto 218 straipsnyje nustatyta Seimo paskirto pareigūno atleidimo iš pareigų tvarka, ar buvo paisoma tinkamo teisinio proceso reikalavimų, ir nustatė, kad atleidžiant pareiškėją iš pareigų nebuvo paisoma Seimo statuto 218 straipsnio 2 dalyje nustatytos Seimo skiriamo valstybės institucijos vadovo atleidimo iš pareigų tvarkos, pagal kurią pareigūnas, kurio atleidimo klausimas svarstomas, turi turėti realią galimybę pateikti Seimui savo paaiškinimus ir atsakyti į Seimo narių klausimus. Konstitucinis Teismas darė išvadą, kad Nutarimas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Seimo statuto 218 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad G. V., kuris yra Seimo skiriamas valstybės institucijos vadovas, iš Seimo kanclerio pareigų buvo atleistas dėl to, kad prarado Seimo pasitikėjimą. Seimo kancleris, kaip Seimo skiriamas valstybės institucijos vadovas, yra Konstitucijos 75 straipsnyje minimas Seimo skiriamas pareigūnas, todėl atleidžiant Seimo kanclerį iš pareigų tuo pagrindu, kad jis prarado Seimo pasitikėjimą, turėjo būti paisoma Konstitucijos 75 straipsnio reikalavimų, o pagal Konstitucijos 75 straipsnį parlamento nustatytas nepasitikėjimo pareiškimo procedūros reglamentavimas turi būti toks, kad būtų užtikrintas tinkamas teisinis procesas, inter alia reiškiantis, jog pareigūnas, kuriam reiškiamas nepasitikėjimas, turi turėti realią galimybę pateikti Seimui savo paaiškinimus ir Seimo posėdyje atsakyti į argumentus, kuriais grindžiamas nepasitikėjimas juo. Kadangi buvo konstatuota, jog Nutarimo priėmimo tvarka prieštarauja Seimo statuto 218 straipsnio 2 daliai, pagal kurią pareigūnas, kurio atleidimo klausimas yra svarstomas, turi turėti realią galimybę pateikti Seimui savo paaiškinimus ir atsakyti į Seimo narių klausimus, konstatavo ir tai, kad Seimo nutarimas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 75 straipsniui.

VI. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad administracinis aktas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš valstybės tarnybos, yra pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios aktams, darė išvadą, kad šis aktas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalies nuostatas negali būti taikomas, pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos jau yra pripažintas neteisėtu, todėl bylos dalį, kurioje pareikšti reikalavimai dėl Nutarimo panaikinimo ir pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu, nutraukė.

Atsakovas Seimo kanceliarija apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nutraukta bylos dalis dėl pareiškėjo skundo reikalavimų: panaikinti Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. XI-234 ir pripažinti pareiškėjo atleidimą iš Seimo kanclerio pareigų neteisėtu, prašo šią sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš Seimo kanclerio pareigų neteisėtu.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį apeliacinio skundo reikalavimą, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde buvo suformulavęs savarankišką reikalavimą – panaikinti Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. XI-234, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad byla dėl šio reikalavimo turi būti nutraukta tuo pagrindu, jog šio reikalavimo administracinis teismas neturi teisės nagrinėti (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas). Pagal ABTĮ 16 straipsnio 1, 2 dalis administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.

Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas turi išimtinę konstitucinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime nagrinėdamas ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai pažymėjo, kad administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą. ABTĮ nėra nuostatų, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių teisinių santykių. <...> Taigi administraciniai teismai nesprendžia ir tų bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-142/2013).

Jeigu kokio nors klausimo išsprendimas yra Konstitucinio Teismo kompetencija, tai to klausimo sprendimas nėra kitų teismų kompetencija. Kitoks traktavimas sudarytų prielaidas teismams prisiimti Konstitucijoje nenustatytų įgaliojimų ir įsiterpti į Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Konstitucinio Teismo kompetencija dėl Seimo nutarimų atitikties įstatymams yra apibrėžta kaip išimtinė, todėl priklauso tik jam, o kiti teismai tokios kompetencijos neturi.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju tik Konstitucinis Teismas turėjo kompetenciją spręsti dėl Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. XI-234 atitikties Konstitucijai ir įstatymams ir tai išsprendė priimdamas 2013 m. vasario 20 d. nutarimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju buvo pagrindas nutraukti ir bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo pripažinti jo atleidimą iš Seimo kanclerio pareigų neteisėtu, nes pareiškėjo atleidimo iš pareigų Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. XI-234 pagrindu pagrįstumo ir teisėtumo klausimas būtent ir buvo esminis šios bylos dalykas. Šios bylos dalyko esmė yra ta, ar Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. XI-234 pagrindu atsiradę teisiniai padariniai, t. y. faktinis pareiškėjo atleidimas iš pareigų, yra teisėti. Konstitucinis Teismas nesprendė klausimo dėl Nutarimo teisinių padarinių. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės byloje ir išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl atleidimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu, t. y. pripažino, kad pareiškėjas iš pareigų atleistas neteisėtai ir taikė DK 297 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) nuostatas, kurios nustato darbuotojo teisių gynimą, kai pripažįstama, kad darbuotojas atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nutraukta byla dėl pareiškėjo reikalavimo pripažinti jo atleidimą iš Seimo kanclerio pareigų neteisėtu, panaikintina ir nurodytina, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti jo atleidimą iš Seimo kanclerio pareigų neteisėtu tenkintinas ir pripažintina, kad pareiškėjas atleistas iš Seimo kanclerio pareigų neteisėtai (ABTĮ 136 straipsnis).

Nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atmesti pareiškėjo reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš pareigų neteisėtu tuo pagrindu, jog Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjo atleidimo iš pareigų procedūra neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų, o vien atleidimo įforminimo procedūros neteisėtumas nelemia ir atleidimo iš pareigų, kaip rezultato, neteisėtumo, Konstitucinis Teismas neanalizavo Seimo narių valios, kuria buvo išreikštas nepasitikėjimas Seimo kancleriu Seimo nariams balsuojant, t. y. Konstitucinis Teismas nepaneigė, jog Seimas turėjo pagrindą nepasitikėti pareiškėju ir jį atleisti iš pareigų.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrindas buvo Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. XI-234, kurį priėmė Seimo nariai balsuodami. Jokio kito teisės akto dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų byloje nebuvo pateikta. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra nurodęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Nagrinėjamu atveju Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, kad visas teisės aktas (Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. XI-234), kurio pagrindu pareiškėjas atleistas iš Seimo kanclerio pareigų, prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 75 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 218 straipsnio 2 daliai, todėl teigti, jog pagal Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. XI-234 atsiradę teisiniai padariniai (faktinis pareiškėjo atleidimas iš pareigų) yra teisėti, nėra jokio teisinio pagrindo. Konstitucinio Teismo nutarimas dėl teisės akto, kuris turi būti taikomas būtent šioje administracinėje byloje, priimtas pagal pirmosios instancijos teismo, nagrinėjančio administracinę bylą, prašymą (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

Nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas neturi kompetencijos kvestionuoti Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. XI-234 turinio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas nagrinėjo ir apelianto byloje nurodytą pareiškėjo teisinį atleidimo pagrindą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkte, konstatuodamas, kad Seimo kancleris negali būti atleidžiamas iš pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu kaip politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimtas įstaigos vadovas, praradęs į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasitikėjimą.

Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti tai, jog darbo santykiuose atleidimo įforminimo (procedūriniai) pažeidimai nėra laikomi pagrindu atleidimą iš darbo laikyti neteisėtu ir kad pareiškėjas neturėtų būti laikomas turinčiu daugiau garantijų nei darbuotojai, kurių santykius su darbdaviu reglamentuoja DK, pažymi, kad aplinkybes, susijusias su pareiškėjo, kuris ėjo Seimo kanclerio pareigas, teise pateikti Seimui paaiškinimus ir atsakyti į Seimo narių klausimus, ir įrodymus dėl šių aplinkybių išsamiai ir iš esmės išnagrinėjo bei įvertino Konstitucinis Teismas, kuris nenustatė, kad svarstant pareiškėjo atleidimo iš pareigų klausimą turėjo būti taikomos DK nuostatos, nustatančios darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, atleidimo iš darbo procedūras, bei nustatė, kad pareiškėjo atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų klausimas buvo svarstomas jam nedalyvaujant ir jo neišklausius, t. y. nebuvo paisoma Seimo statuto 218 straipsnio 2 dalyje nustatytos Seimo skiriamo valstybės institucijos vadovo atleidimo iš pareigų tvarkos.

Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šioje administracinėje byloje neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai atleistas iš Seimo kanclerio pareigų pagal Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. XI-234, nes jis savo netinkamu pareigų atlikimu ir elgesiu prarado Seimo pasitikėjimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje neturėjo įgaliojimų nustatyti, kada ir kokiu konkrečiu faktiniu bei teisiniu pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš Seimo kanclerio pareigų, nagrinėti pareiškėjo nurodomų aplinkybių apie tai, kad pareiškėjas prarado Seimo pasitikėjimą, neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo pripažinta, kad visas Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. XI-234 pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 75 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 218 straipsnio 2 daliai.

VII. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis), t. y. Valstybės tarnybos įstatyme yra expressis verbis įtvirtintas subsidiarus kitų teisės aktų taikymas. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymo normomis taikytinas DK 297 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad nei Seimo statutas, nei kiti teisės aktai nenustato teisinių pasekmių, kai Seimo kanclerio atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu.

Siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus, įstatymo nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) atveju (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys). Kai teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgdamas į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne. Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, ir šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad DK 297 straipsnio 4 dalis turi būti taikoma atsižvelgiant į šios teisės normos paskirtį ir siekiamus tikslus, neatskirtai nuo darbo teisės principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kt., įtvirtintų DK 2, 35, 36 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010; kt.).

DK 297 straipsnio 4 dalies nuostata dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo darbuotojui už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo, kuriuo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, įsiteisėjimo dienos atlieka socialinę funkciją, saugodama darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Šioje teisės normoje įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas, kompensuojančias jo praradimus dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Kartu ši išmoka atlieka sankcijos darbdaviui funkciją. Išmokos dydis turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010). Taigi DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodyta priteistina suma vertintina kaip kompensacija darbuotojui ir sankcija darbdaviui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, konstatuota, kad darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiriama sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams; proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas; šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik išvardytus teisės principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų asmenų interesams, kaip antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010; kt.).

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė pareiškėjo teisių gynimo būdą, nurodytą DK 297 straipsnio 4 dalyje. Nuo 2013 m. sausio 1 d. yra įsigaliojusi DK 300 straipsnio 4 dalis (Žin., 2012, Nr. 80-4138), kuri nurodo, kad jeigu teismas nustato, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Ši norma nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes 2012 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XI-2127 „Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymas“ 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad iki 2013 m. sausio 1 d. pradėti nagrinėti individualūs darbo ginčai baigiami nagrinėti ir piniginiai darbuotojų reikalavimai tenkinami vadovaujantis iki 2013 sausio 1 d. galiojusia individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka ir nuostatomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012, pateikti išaiškinimai, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytų išmokų dydžio mažinimas nurodytu pagrindu galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu, todėl vien šiuo pagrindu priteistinos sumos už priverstinės pravaikštos laikotarpį nėra mažintinos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1134/2009; 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-3614/2011). Dėl šių priežasčių atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti tik darbo užmokesčio, mokamo Seimo kanclerio pareigose, ir kitoje darbovietėje skirtumą, t. y. iš priteistino atlyginimo už priverstinę pravaikštą išskaityti pareiškėjo gautas pajamas iš Mykolo Romerio universiteto (66 895,98 Lt) bei Valstybės departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (41 517,65 Lt).

Teisėjų kolegija, nepripažindama pagrįstais ir teisėtais apeliacinio skundo argumentų, jog atlyginimas pareiškėjui už priverstinę pravaikštą turėjo būti priteistas atsižvelgiant į pinigų sumas, kurias pareiškėjas būtų gavęs dirbdamas nuo 2009 m. birželio 13 d. iki 2011 m. spalio 8 d., pažymi, kad pagal DK 297 straipsnio 4 dalį yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, kuris apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nustatytą tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2011).

Pagal Aprašo nuostatas, apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, pirmiausia turi būti apskaičiuojamas jo vidutinis darbo dienos užmokestis. Pagal Aprašo 6.2 punktą vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestį dalijant iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas). Pagal Aprašo 8 punktą vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas dauginant vidutinį darbo dienos užmokestį iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką). Metinius vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius kasmet tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras (Aprašo 9 punktas). Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. A1-429 2.1.1 punktą 2009 metais metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21,1 darbo dienos, pagal 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. A1-694 2.1.1 punktą 2010 metais – 21,2 darbo dienos, pagal 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-623 2.1.1 punktą 2011 metais – 21,1 darbo dienos. Šioje byloje buvo pateikti įrodymai, kad pagal Aprašo nuostatas pareiškėjo vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis buvo 12 431 49 Lt, vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 589,17 Lt (t. II, b. l. 109).

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo sumažinti priteistą pareiškėjui atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, pažymėtina, kad iš esmės pirmosios instancijos teismas sumažino priteistiną pareiškėjui atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką ir teisėjų kolegija neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju turėtų būti dar labiau sumažintas priteistas pareiškėjui atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką, nes būtų pažeista pareiškėjo teisė gauti su darbo santykiais susijusias išmokas, kompensuojančias jo praradimus dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką priteisė ne iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, o iki 2011 m. spalio 8 d., atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavo ne pagal Aprašo nuostatas, o taikydamas mažesnę vieno mėnesio darbo užmokesčio sumą (9 097,20 Lt) bei vienos dienos darbo užmokesčio sumą (433,20 Lt). Be to, pareiškėjui nepriteista DK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta išeitinė išmoka. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteista 252 555,60 Lt suma už priverstinę pravaikštą pagal DK 297 straipsnio 4 dalį yra adekvati pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams, atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu teisėjų kolegija galėtų konstatuoti, kad tai yra neadekvati sankcija, neatitinka minėtų teisės principų, gali padaryti žalos kitų asmenų interesams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priteistas atlyginimas už priverstinę pravaikštą atitinka proporcingumo principą.

VIII. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl neteisėtų Seimo veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, taip pat tam tikrą galimybės tęsti darbą valstybės tarnyboje ribojimą, todėl pareiškėjui atsakovo Seimo veiksmais padarytą neturtinę žalą vertino 15 000 Lt suma ir priteisė ją iš Seimo kanceliarijos.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendimo dalį priteisti neturtinę žalą pagrindė tik hipotetiniais teiginiais, nepateikdamas jokios įrodymų analizės, kuri leistų daryti pagrįstą išvadą apie pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, neatsižvelgė į teismų analogiškose bylose priteistus žalos dydžius (nurodomos konkrečios administracinės bylos). Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų tariamai patirtai neturtinei žalai įrodyti, taip pat nėra įrodomas priežastinis ryšys tarp jo atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų ir jo minimos patirtos neturtinės žalos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su apelianto argumentais, atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad iki antikonstitucinio Nutarimo priėmimo dienos turėjo nepriekaištingą reputaciją, visuomenės pagarbą, buvo pasiekęs aukštą socialinę padėtį, neturėjo jokių tarnybinių nuobaudų, o po neteisėto atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų buvo sumenkinti pareiškėjo garbė ir orumas, pareiškėjas prarado visuomenės pasitikėjimą, Seimo veiksmai sužlugdė pareiškėjo karjerą. Pareiškėjas nurodo atskirų politikų pasisakymus, žiniasklaidos priemonių viešai išsakytą nuomonę ir komentarus. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad jo praradimai buvo ilgalaikiai ir didele dalimi neįmanomi atkurti, po atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų iki 2010 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas buvo bedarbis, Seimo neteisėti veiksmai nulėmė nuolatinę nervinę įtampą, sukėlė sveikatos problemų, patirti turtinio ir neturtinio pobūdžio išgyvenimai lėmė ilgalaikį karjeros nutrūkimą.

Vertinant proceso šalių apeliacinės instancijos teismui nurodytus argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo pagrindo ir neturtinės žalos dydžio, pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis CK. Nagrinėjamu atveju taikomas DK 250 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl DK 250 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimas atleidimo iš darbo neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala), o neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008; kt.).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo pagrindus, kriterijus nustato CK 6.250 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas, teigdamas, jog patyrė neturtinę žalą dėl neteisėtų atsakovo sprendimo bei veiksmų, turėjo šioje byloje įrodyti žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėto atsakovo sprendimo (veiksmų) ir patirtos žalos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1509/2012; 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismui byloje nurodytas aplinkybes, kuriomis remdamasis, jis teigia, kad patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais (15 000 Lt), pateiktus įrodymus, susijusius su jo patirta neturtine žala, tai, kad pareiškėjo pažeistos teisės yra apgintos, pripažįstant jo atleidimą iš Seimo kanclerio pareigų neteisėtu (savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas) ir pareiškėjui priteista 252 555,60 Lt už priverstinę pravaikštą (satisfakcija už neteisėtą atleidimą), į tai, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, jog jam sutriko sveikata konkrečiai dėl neteisėto atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų, kad dėl priimto Nutarimo negalėjo įsidarbinti (Seimo priimtame nutarime nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas yra atleistas dėl to, jog yra praradęs Seimo pasitikėjimą), į pareigų ėjimo laikotarpį (pareigas ėjo nuo 2006 m. spalio 9 d.), sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai dėl priteistos per didelės neturtinės žalos atlyginimo sumos yra pagrįsti ir yra pagrindas sumažinti ieškovui priteistą 15 000 Lt neturtinės žalos sumą iki 2 000 Lt.

IX. Nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimo išaiškinimo, bei netenkintinas atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šio Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo. Atsakovas yra nurodęs, jog kyla neaiškumų dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 4.4 punkto, IV skyriaus 6 punkto bei rezoliucinės dalies teiginių. Atsakovo manymu, Konstitucinis Teismas turi paaiškinti, ar Konstitucinio Teismo nutarimu konstatuotas Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. XI-234 „Dėl G. V. atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ prieštaravimas Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 75 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 218 straipsnio 2 daliai pagal priėmimo tvarką, reiškia, kad Konstitucinio Teismo nutarimu buvo konstatuota, jog pareiškėjo atleidimas iš pareigų buvo neteisėtas ir turinio aspektu, nes Konstitucinis Teismas nepaneigė, jog Seimas turėjo pagrindą nepasitikėti pareiškėju.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde nurodomas teisės aktų nuostatas, susijusias su Seimo kanclerio skyrimu ir atleidimu, Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, kurios yra neaiškios apeliantui, bei Konstitucinio Teismo nutarime nurodytas nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu padaryta išvada, jog Nutarimas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 75 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 218 straipsnio 2 daliai, šioje byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį ir apimtį, daro išvadą, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimo išaiškinimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą pridėti prie bylos įrodymus, t. y. 1) Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės valstybinio audito 2009 m. gegužės 28 d. išvados ir ataskaitos „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje atlikto finansinio (teisėtumo) audito rezultatų“ kopiją, 2) Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos finansų departamento 2013 m. birželio 19 d. pažymos Nr. S-2013-5718 „Informacija apie UAB „Pontem“ nuompinigius ir komunalines paslaugas“ kopiją, 3) 2008 m. birželio 9 d. Seimo kanclerio įsakymą „Dėl pretendentų atrankos“ Nr. 400-ĮVK-190, 4) konkurso į Seimo kanceliarijos Personalo skyriaus vedėjo pareigas pretendento pokalbio su Pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso komisijos pirmininku stenogramos kopiją, 5) Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2009 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 400-ĮVK-239 „Dėl komisijos sudarymo“ kopiją, 6) 2009 m. birželio 29 d. komisijos išvados „Dėl valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų laikymosi, organizuojant konkursą Seimo kanceliarijos Personalo skyriaus vedėjo pareigoms eiti“ kopiją. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė šiuos įrodymus.

ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis nustato, jog negalima apeliacinės instancijos teisme tirti naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, o tiriami nauji įrodymai tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių prašoma pridėti prie bylos šiuos įrodymus, į tai, kad atsakovui nebuvo užkirstas kelias šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, į šioje byloje pagal pareiškėjo skundo reikalavimus būtinas nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes tam, kad būtų išspręstas tarp šalių kilęs ginčas dėl pareiškėjo atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų pagal Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. XI-234, neturtinės žalos atlyginimo, netenkina atsakovo prašymo dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos ir jų tyrimo apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo nurodytos priežastys, dėl kurių nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, nepripažintinos svarbiomis.

Apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą yra suformuluoti prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau nėra pateikti prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimai ir juos pagrindžiantys įrodymai, todėl teisėjų kolegija nesprendžia pateiktų prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pažymėtina, kad konkretūs prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo gali būti paduoti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria nutraukta administracinė byla dėl reikalavimo pripažinti pareiškėjo G. V. atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu. Tenkinti pareiškėjo G. V. reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio pareigų pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. XI-234 neteisėtu. Pripažinti, kad pareiškėjas G. V. iš Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio pareigų pagal Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr. XI-234 atleistas neteisėtai.

Priteistą iš atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos pareiškėjui G. V. 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 2 000 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė