A-552-385-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-385/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00546-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. (D. G.) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. G. skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (21)-14-418, kuriuo pareiškėjas buvo išbrauktas iš asmenų, kurie į Medininkų, Lavoriškių ir Raigardo pasienio kontrolės punktus (toliau – ir PKP) įleidžiami ir tikrinami be eilės, sąrašo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis buvo įtrauktas į asmenų, kurie į Medininkų, Lavoriškių ir Raigardo PKP įleidžiami ir tikrinami be eilės sąrašą, kadangi Baltarusijos Respublikoje yra jo nuolatinė darbovietė. Pareiškėjo nurodė, kad 2013 m. sausio 25 d., grįždamas į Lietuvos Respubliką per Medininkų PKP, įvažiuodamas į Medininkų PKP teritoriją dėl slidžios kelio dangos nesugebėjo prie raudono šviesoforo signalo sustabdyti savo vairuojamo automobilio. Automobilis sustojo maždaug tik už metro nuo pareiškėją pasitikusio VSAT pareigūno. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad, vykdamas į Lietuvos Respubliką, Medininkų PKP veiklos teritorijoje nepakluso eismo reguliavimo signalams, važiavo esant draudžiamam (raudonam) šviesoforo signalui ir nesilaikė ženklinimo reikalavimų. Pasak pareiškėjo, kadangi pažeidimą jis formaliai padarė, nors tai įvyko ne dėl jo tyčios, o dėl slidžios kelio dangos, pareiškėjas pripažino savo kaltę ir sutiko, kad būtų surašytas administracinis nurodymas, tačiau atsakovas dėl paskirtos nuobaudos priėmė skundžiamą sprendimą, panaikindamas pareiškėjui teisę vykti per aukščiau nurodytus PKP be eilės. Pareiškėjo teigimu, imperatyvios pareigos išbraukti pareiškėją iš sąrašo nenustatyta, todėl Tarnyba turėjo įvertinti visas aplinkybes – ar administracinis teisės pažeidimas padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo, ar pareiškėjo veiksmuose buvo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kokiu pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas vykti be eilės, ar leidimas pareiškėjui būtinas ir pan. Pareiškėjo nuomone, atsakovas visų šių aplinkybių nevertino ir priėmė formalų sprendimą. Pareiškėjo įsitikinimu, jo padarytas teisės pažeidimas yra nepavojingas, mažareikšmis. D. G. pabrėžė, kad panaikintas leidimas jam yra reikalingas, kadangi pareiškėjas beveik kasdien vyksta į darbą iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją ir grįžta atgal. Be to, pareiškėjo nuomone, jis buvo nubaustas du kartus, nes jam buvo skirta 75 Lt bauda ir panaikintas leidimas ateityje vykti be eilės.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 22–25) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, Tarnybos veiksmai, susiję su leidimo vykti per pasienio kontrolės punktus be eilės suteikimu, o vėliau jo panaikinimu, yra teisėti bei teisingi, nepažeidžiantys teisės normų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikdamas Tarnybai dokumentus leidimui gauti, turėjo būti susipažinęs su įsakymu, kuriame, be kita ko, numatyta, kad už pasienio kontrolės punktų teisinio režimo, muitų režimo bei pasienio ruožo režimo taisyklių pažeidimus asmenys, įrašyti į sąrašą, gali būti išbraukiami iš jo ir (arba) gali būti atsisakoma juos įrašyti į sąrašą. Tarnybos teigimu, įgyvendindama savo diskreciją, ji nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, laikėsi procedūrinių taisyklių, vadovavosi tiksliomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis grindžiamas ginčijamas sprendimas. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas už Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimą ankščiau yra baustas net 7 kartus. Be to, pagal gautą iš Tarnybos Vilniaus rinktinės Medininkų PKP vaizdo stebėjimo kamerų vaizdo įrašą matosi, kad pareiškėjas, įvažiuodamas į Medininkų PKP, net nebandė sustoti esant draudžiamam šviesoforo signalui, todėl pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, kad administracinis teisės pažeidimas įvyko dėl slidžios kelio dangos, neatitinka tikrovės ir vertintinas kritiškai. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad administracinės nuobaudos skyrimas ir išbraukimas iš sąrašo nelaikytini baudimu du kartus už tą patį teisės pažeidimą. Pareiškėjui buvo surašytas tik vienas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir administraciniu nurodymu paskirta viena administracinė nuobauda – bauda, o pareiškėjo išbraukimas iš sąrašo nėra administracinė nuobauda.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Tarnybos Sienos kontrolės organizavimo valdybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (21)-14-418 „Dėl sprendimo vykti per pasienio kontrolės punktus be eilės panaikinimo“.

Teismas pažymėjo, jog asmenų, pageidaujančių, kad būtų įrašyti į asmenų, vykstančių į darbą, mokymo įstaigą ir grįžtančių iš jų, kurie į pasienio kontrolės punktus, esančius prie automobilių kelių, įleidžiami ir tikrinami be eilės, sąrašą prašymų pateikimą, prašymų nagrinėjimą, sprendimų apskundimą ir asmenų įrašymą į sąrašą Tarnyboje reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 131 patvirtintos Asmenų, vykstančių į darbą, mokymo įstaigą ir grįžtančių iš jų, kurie į pasienio kontrolės punktus, esančius prie automobilių kelių, įleidžiami ir tikrinami be eilės, sąrašo sudarymo valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusių Taisyklių 16 punkte buvo nustatyta, kad už melagingų duomenų pateikimą, pasienio kontrolės punktų teisinio režimo, muitų režimo bei pasienio ruožo režimo taisyklių pažeidimus asmenys, įrašyti į sąrašą, gali būti išbraukiami iš jo ir (arba) gali būti atsisakoma juos įrašyti į sąrašą.

Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalimis, akcentavo atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principą ir pabrėžė, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai privalo būti tikslūs, suprantami, nedviprasmiški, jų motyvų išdėstymas – adekvatus ir pakankamas, leidžiantis suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas atsakovui suteikė teisę, bet neįpareigojo kiekvieno pažeidimo atveju išbraukti asmenis iš sąrašo vykti be eilės, taip pat nedetalizavo atvejų, kurių pagrindu privaloma pažeidusius asmenis, išbraukti iš sąrašų. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, siekdamas įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, priimdamas sprendimą privalėjo vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimo priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą.

Teismo vertinimu, atsakovas nesivadovavo proporcingumo principu, nes, išbraukdamas pareiškėją iš sąrašo, apsiribojo vien tik faktu, kad pareiškėjas buvo nubaustas už pasienio režimo pažeidimą, tačiau nevertino padaryto pažeidimo aplinkybių bei pobūdžio, neatsižvelgė į tai, kad leidimas vykti per pasienio kontrolės punktą be eilės jam būtinas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas skundžiamame sprendime nenurodė, jog jį priimti paskatino aplinkybė, kad pareiškėjas anksčiau buvo padaręs 7 administracinius teisės pažeisimus. Teismas pažymėjo, kad minėti pažeidimai nebuvo susiję su pasienio kontrolės punktų teisinio režimo, muitų režimo bei pasienio ruožo režimo taisyklių pažeidimu, be to, jie buvo padaryti pakankamai seniai – 2002, 2008 ir 2009 m.

Esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad ginčijamas sprendimas priimtas neatsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą, neatitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto proporcingumo principo bei nustatytų administracinio akto bendrųjų reikalavimų, todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti skundžiamą sprendimą nepagrįstu ir jį panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.).

III. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 68-71) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir Tarnybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (21)-14-418 palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, pateikdamas Tarnybai dokumentus leidimui gauti, turėjo būti susipažinęs su įsakymu, kuriame numatyta prašymų pateikimo tvarka bei reikiamų dokumentų sąrašas. Atsakovas remiasi Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 2 punktu, pažymi, kad pareiškėjas pažeidė šių taisyklių 46.1 punktą. Atsakovas akcentuoja Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Atsakovas pažymi, kad surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjui buvo pasiūlytas administracinis nurodymas, t. y. pareiškėjui pasiūlyta sumokėti pusę minimalios baudos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus yra baustas 7 kartus, kas rodo, kad jis sistemingai pažeidinėja šias taisykles. Atsakovas pažymi, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog pareiškėjas įvažiuodamas į Medininkų PKP net nebandė sustoti esant draudžiamam šviesoforo signalui, taigi sąmoningai ignoravo draudžiamą šviesoforo signalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl atsakovo sprendimo, kuriuo pareiškėjas išbrauktas iš sąrašo asmenų, kuriems leidžiama vykti per pasienio kontrolės postus be eilės.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo tokia teisė buvo atimta, paaiškėjus, kad jis už pasienio ruožo režimo taisyklių pažeidimą yra nubaustas pinigine bauda. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad toks sprendimas nėra proporcingas padarytam pažeidimui, jį priimant neįvertintos visos svarbios aplinkybės, nesilaikyta gero administravimo principo ir kitų reikalavimų, numatytų Viešojo administravimo įstatyme.

Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikosi pozicijos, kad sprendimui atimti teisę vykti per pasienio kontrolės postus be eilės priimti užtenka pažeidimo fakto. Apelianto nuomone, būtent teismas tinkamai neįvertino padaryto pažeidimo pobūdžio, kitų asmenį charakterizuojančių aplinkybių.

Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

Taisyklių 16 punktas numato atsakovo teisę už melagingų duomenų pateikimą, pasienio kontrolės punktų teisinio režimo, muitų režimo bei pasienio ruožo režimo taisyklių pažeidimus atimti iš asmenų teisę vykti per pasienio kontrolės postus be eilės. Tačiau iš šios teisės normos lingvistinės konstrukcijos matyti, kad tai nėra vien imperatyvi teisės norma, nepaliekanti atsakovui pasirinkimo galimybės.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Pažymėtina, kad atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą.

Taigi, spręsdamas klausimą, ar būtina atimti iš pažeidimą padariusio asmens teisę vykti per pasienio kontrolės postus be eilės, atsakovas privalėjo atsižvelgti į visas aplinkybes, liečiančias pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, sunkumą, pažeidimų kiekį, asmenį charakterizuojančias aplinkybes, jo šeiminę ir darbinę padėtį ir kt. To nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamą sprendimą.

Be kita ko, apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo argumentu, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tik įgyvendino savo diskreciją, nepadarė aiškios teisės taikymo klaidos ir laikėsi būtinų procedūrinių taisyklių, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo naikinti sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, ne kartą yra konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

Taigi būtent teismas užtikrina institucijų priimtų sprendimų taikyti asmeniui sankciją – tam tikros teisės atėmimo - pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę, todėl jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą pakankamai motyvavo proporcingumo principu, todėl ir šie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas