3K-3-151-421/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-151-421/2015

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-02228-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 22.3.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. M. ir I. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovams A. M. ir I. M. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – notarė V. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymo pagal pirkimo–pardavimo sutartį, kai susitarta dalį kainos apmokėti vekseliais, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė ir atsakovai 2010 m. gruodžio 21 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė už 116 137, 63 Eur (401 000 Lt) pardavė atsakovams žemės sklypą su pastatais (duomenys neskelbtini). Sutarties 2.1 punkte buvo nustatyta atsiskaitymo už sodybą tvarka: 37 650,60 Eur (130 000 Lt) piniginė prievolė apmokama ieškovei paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais, kuriuos pasirašė atsakovė I. M. (trylika vekselių po 2896,20 Eur (10 000 Lt) prieš sudarydama sutartį (sutarties 2.1.1 punktas); 78 487,02 Eur (271 000 Lt) bus sumokėti ieškovei mokėjimo nurodymu į sąskaitą iki 2011 m. sausio 21 d., atsakovei iš Kaišiadorių kredito unijos gavus paskolą sodybai įsigyti (sutarties 2.1.2 punktas).

Tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties 2.1.1 punkto aiškinimo ir dėl trylikos atsakovės išrašytų vekselių funkcijos.

Ieškovė teigė, kad ji 2011 m. sausio 19 d. pastebėjo, jog iš segtuvo, kuriame buvo visi su sodybos pardavimu susiję dokumentai, dingo trylika atsakovės išrašytų vekselių. Dėl vekselių dingimo ji kreipėsi į policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2011 m. sausio 28 d. pas ieškovę atvykęs atsakovas pareikalavo parodyti vekselį. Ieškovei paprašius pirma parodyti pinigus, jis tai padaryti atsisakė. Ieškovės teigimu, nors vekseliai dingo, tačiau pareiga sumokėti 37 650,60 Eur (130 000 Lt) liko, nes vekseliai yra atsakovų skolinis įsipareigojimas pagal sutartį, kuris nėra įvykdytas, todėl ieškovė turi reikalavimo teisę atsakovams pagal sutartį. Su atsakovais nepavyko susitarti dėl 37 650,60 Eur (130 000 Lt) mokėjimo už parduotą sodybą tvarkos dingus vekseliams. Atsakovai teigia, kad vekseliai buvo atsiskaitymo pagal sutartį priemonė, t. y. išrašius ir perdavus ieškovei trylika vekselių po 2896,20 Eur (10 000 Lt) atsakovų prievolė pagal sutartį sumokėti ieškovei 37 650,60 Eur (130 000 Lt) pasibaigė, nepriklausomai nuo to, ar vekseliai yra apmokėti, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės atsakovams pagal sutartį. Ieškovės grąžintus vekselius atsakovas suplėšęs.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 37 650,60 Eur (130 000 Lt) skolą, 1822,17 Eur (6291,6 Lt) palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovei iš atsakovų solidariai 37 650,60 Eur (130 000 Lt) skolą, 1822,17 Eur (6291,6 Lt) palūkanų, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, įvertinęs šalių, notarės paaiškinimus, liudytojo parodymus, nustatė, kad ieškovė dvejojo dėl atsakovų siūlomos sąlygos sumokėti 37 650,60 Eur (130 000 Lt) išrašant vekselius, tarėsi dėl šios sąlygos su Medicinos banke dirbančiais pažįstamais asmenimis, o šie ieškovei nepatarė tokios sutarties pasirašyti. Notarės, šalių paaiškinimų pagrindu teismas nustatė, kad notarės iniciatyva, siekiant apsaugoti ieškovės interesus, sutartyje buvo nurodyta išlyga, kad patvirtinti atsiskaitymą pagal šį sandorį gali tik ieškovė.

Teismo vertinimu, šios aplinkybės įrodo, kad sąlygą dėl vekselių pasiūlė būtent atsakovai, o notarė, gindama abiejų šalių interesus, užtikrindama šalių pusiausvyrą, įtvirtino, kad apie skolinių įsipareigojimų įvykdymą gali pranešti tik ieškovė. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių apie tikruosius šalių ketinimus pagrindu teismas pripažino, kad trylika atsakovės ieškovei išrašytų vekselių po 2896,20 Eur (10 000 Lt) nebuvo tiesiog abstraktaus pobūdžio atsakovės įsipareigojimas, o konkretus įsipareigojimas, kylantis iš 2012 m. gruodžio 21 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties šalies – pirkėjų (atsakovų) prievolės dalį parduoto turto kainos (37 650,60 Eur (130 000 Lt) sumokėti ne iš karto, o per trylika mėnesių, mokant ieškovei kas mėnesį nuo 2011 m. sausio 28 d. po 2896,20 Eur (10 000 Lt).

Pirmosios instancijos teismo teigimu, šalių susitarimas atsakovų prievolę sumokėti 37 650,60 Eur (130 000 Lt) pakeisti prievole apmokėti atsakovės išduotus trylika paprastųjų vekselių negali būti vertinamas kaip prievolės atsiskaityti už parduotą turtą išnykimu, nes tie patys vekseliai buvo ne kas kita, kaip ta pati prievolė, tik įforminta kaip vertybinis popierius. Teismas pažymėjo, kad nė viena iš ginčo šalių nepateikė į bylą ginčijamų vekselių po 2896,20 Eur (10 000 Lt). Ieškovė teigė to negalinti padaryti, nes vekseliai yra dingę, pradėtas ikiteisminis tyrimas, o atsakovai teigė to padaryti negalintys, nes atsakovas, perdavęs ieškovei 37 650,60 Eur (130 000 Lt) grynaisiais ir atgavęs vekselius, juos suplėšęs. Taigi teismas konstatavo, kad, abiejų šalių teigimu, vekselių pas jas nėra.

Atsakovai, remdamiesi šia aplinkybe, argumentavo, kad, nesant vekselių, nėra pagrindo teigti, jog jie turi prievolę ieškovei pagal vekselius. Teismas pažymėjo, kad toks atsakovų argumentas galėtų būti vertinamas kaip reikšmingas, nors ir nebūtinai lemiamas, tuo atveju, jeigu atsakovė būtų išdavusi ieškovei trylika vekselių, kuriuose būtų įtvirtintas visiškai abstraktaus pobūdžio įsipareigojimas sumokėti ieškovei tam tikras sumas, tačiau byloje nustatyta, kad vekseliai įtvirtino ne abstraktaus pobūdžio atsakovės įsipareigojimą, o įformino konkretų atsakovų įsipareigojimą sumokėti ieškovei likusią nesumokėtą atsakovams parduoto turto kainą pagal 2010 m. gruodžio 21 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį taip, kaip šalys buvo sutarusios.

Dėl to aplinkybė, kad ieškovė neturi jai išduotų vekselių, įvertinus jos nurodomas vekselių dingimo aplinkybes, teismo vertinimu, nekliudo jai reikšti reikalavimo atsakovams dėl įpareigojimo vykdyti prievolę, kuriai įforminti buvo išduoti vekseliai, tokios prievolės egzistavimą įrodinėjant kitomis CPK 177 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo priemonėmis.

Teismas pažymėjo, kad CK 6.65 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, jog skola laikoma apmokėta tuo atveju, jeigu skolos dokumentas yra pas skolininką ar skolininkas turi pakvitavimą apie prievolės įvykdymą. Nagrinėjamoje byloje teismas skolos dokumentui prilygino atsakovės ieškovei išduotus vekselius, kuriais buvo įforminta atsakovų prievolė sumokėti ieškovei dalį 2010 m. gruodžio 21 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovams parduoto turto kainos. Pastarųjų skolos dokumentų, kaip ieškovės grąžintų atsakovams, ar pakvitavimo apie jų įvykdymą atsakovai į bylą nepateikė. Dėl to preziumuoti, kad atsakovų prievolė yra įvykdyta, teismo vertinimu, nėra pagrindo. Pagal pagrindinę įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka ne ieškovei, o atsakovams.

Teismas nesutiko su atsakovų pozicija, kad pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) nuostatas vekselio apmokėjimas vykdomas jį grąžinant skolininkui, todėl vekselio nebuvimas (jo suplėšymas) liudija ir prievolės įvykdymą, pažymėjęs, kad šio įstatymo 41 straipsnyje nustatyta vekselio mokėtojo teisė, apmokėjus vekselį, reikalauti, kad jam būtų atiduotas ne bet koks, o vekselio turėtojo pakvituotas vekselis. Vertindamas, ar 2011 m. sausio 28 d. ieškovei buvo perduoti 37 650,60 Eur (130 000 Lt), teismas nesirėmė liudytojų parodymais, kurie, teismo vertinimu, yra prieštaringi, taip pat nesirėmė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, kurie, teismo teigimu, negali būti objektyviai įvertinti, nes tai ikiteisminio tyrimo metu tam tikrų asmenų, kurių teismas tiesiogiai neapklausė civilinėje byloje, duoti parodymai. Nesant byloje kitų įrodymų, išskyrus pačių atsakovų paaiškinimus, kad jie 37 650,60 Eur (130 000 Lt) ieškovei sumokėjo, teismas, remdamasis įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisykle, konstatavo, jog pareigą pagrįsti šią aplinkybę turėjo atsakovai, tačiau šios pareigos tinkamai neįvykdė, todėl šią aplinkybę teismas pripažino neįrodyta. Teismas taip pat pažymėjo, kad pačių atsakovų parodymuose yra prieštaravimų, iš jų teismas išskyrė atsakovės, bylos nagrinėjimo teisme metu palaikiusios poziciją, kad 2011 m. sausio 28 d. atsakovas vekselius apmokėjo ir juos suplėšė, teismo posėdžio metu nurodytą aplinkybę, kad jai apie vekselių dingimą 2011 m. sausio 28 d. grįžęs namo pranešė atsakovas. Kadangi atsakovai nesumokėjo ieškovei už 2010 m. gruodžio 21 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi jos parduotą turtą sulygtos kainos dalies – 37 650,60 Eur (130 000 Lt), šią sumą iš atsakovų, atsakingų solidariai, teismas priteisė ieškovei.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, įvertinusi šalių, notarės paaiškinimus, nustatė, kad atsakovai neturėjo galimybės iš karto sumokėti ieškovei visos sutartyje nurodytos sodybos kainos; Kaišiadorių kredito unija sutiko suteikti atsakovams tik 78 487,02 Eur (271 000 Lt) paskolą; šalys tarėsi, kad 37 650,60 Eur (130 000 Lt) atsakovai sumokės ieškovei dalimis po 2896,20 Eur (10 000 Lt) per mėnesį.

Apie atsiskaitymą vekseliais nenurodyta nei preliminariojoje sutartyje, nesitarta šalių derybų dėl sutarties sąlygų metu, tačiau kredito davėjas nesutiko kaip įkaito priimti perkamo turto, už kurį pagal šio turto pirkimo sutarties sąlygas nėra visiškai atsiskaityta, todėl atsakovai pasiūlė ieškovei į sutartį įrašyti sąlygą apie 37 650,60 Eur (130 000 Lt) apmokėjimą vekseliais. Ieškovė abejojo, ar sutarties 2.1.1 punkto sąlyga apie atsiskaitymą vekseliais užtikrins jos teises gauti 130 000 Lt pagal sutartį. Kolegija, įvertinusi notarės paaiškinimus teismo posėdyje pirmosios instancijos metu, sprendė, kad negalima daryti išvados, jog ieškovei buvo paaiškinta sutarties 2.1.1 punkto esmė ir jį ją suprato taip, kad, išrašius ir perdavus ieškovei trylika vekselių po 2896,20 Eur (10 000 Lt), atsakovų prievolė pagal sutartį sumokėti ieškovei 37 650,60 Eur (130 000 Lt) pasibaigs nepriklausomai nuo to, ar vekseliai yra apmokėti.

Priešingai, notarė paaiškino ieškovei, kad vekseliai užtikrins ieškovės teises pagal sutartį, nes, atsakovams nesumokėjus vekselyje nurodytos sumos, ieškovė galės kreiptis dėl vykdomojo įrašo į notarą. Taigi, vekselių apmokėjimas buvo aiškinamas kaip neatskiriamai susijęs su sutartimi. Notarė teisme paaiškino, kad sutarties 2.1.4 punktas, kuriame nustatyta, jog visišką ir galutinį atsiskaitymą už perkamą sodybą patvirtina notaras, vadovaudamasis ieškovės patvirtinimu apie atsiskaitymą, buvo specialiai įtrauktas į sutartį, siekiant apsaugoti ieškovės interesus, nes šalys prieš pat sutarties pasirašymą taip pat tarėsi, kad jei pirkėjai negalės atsiskaityti pagal vekselius, šalių susitarimu gali būti keičiamas prievolės įvykdymo būdas ir sodybai taikomas antrinis įkeitimas.

Taigi kolegija sprendė, kad ieškovės tikslas buvo gauti 37 650,60 Eur (130 000 Lt) sodybos kainos dalį pinigais, o ne vertybiniais popieriais (vekseliais) ir šalys tarėsi dėl šios sumos sumokėjimo pinigais dalimis kas mėnesį, o sutarties 2.1.1 punkto sąlyga apie atsiskaitymą vekseliais buvo įrašyta atsakovų siūlymu, nes jiems kreditą teikusi kredito unija nesutiko kaip įkaito priimti turto, už kurį pagal sutarties sąlygas nėra visiškai atsiskaityta. Dėl to kolegija sprendė, kad sutarties 2.1.1 punkto negalima vertinti pažodžiui kaip šalių susitarimo 37 650,60 Eur (130 000 Lt) sumokėti vekseliais, kai, išrašius ir perdavus ieškovei trylika vekselių po 2896,20 Eur (10 000 Lt), atsakovų prievolė sumokėti ieškovei pagal sutartį 37 650,60 Eur (130 000 Lt) yra pasibaigusi.

Kolegija, atsižvelgdama į vekselio paskirtį ir teisines savybes, pripažino, kad atsakovei išrašius trylika vekselių po 2896,20 Eur (10 000 Lt), neįvyko novacija, o vekseliai atliko atsakovų prievolės sumokėti ieškovei pagal sutartį 37 650,60 Eur (130 000 Lt) užtikrinimo funkciją. Kolegijos vertinimu, atsakovai neįrodė aplinkybės, kad jie 37 650,60 Eur (130 000 Lt) sumokėjo ieškovei grynaisiais iš karto, o iš ieškovės gautus vekselius suplėšė. Pagal CK 6.65 straipsnio 2 dalį tai, kad skolininkas turi skolos dokumentą, tokiais atvejais reiškia prezumpciją, jog prievolė įvykdyta.

Taigi atsakovas, teigdamas, kad prievolė sumokėti 37 650,60 Eur (130 000 Lt) yra įvykdyta, kolegijos vertinimu, turėjo šiuos vekselius pateikti, tačiau to nepadarė. Atsakovo teiginį, kad jis vekselius suplėšė, kolegija atmetė, motyvuodama, jog rūpestingas ir apdairus asmuo neatliktų tokio sau aiškiai nenaudingo veiksmo, sunaikindamas rašytinius įrodymus, kad įvykdė didelės vertės prievolę, juolab iki sutarties 2.1.4 punkte nurodyto ieškovės patvirtinimo apie visišką atsiskaitymą pagal sutartį. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį 37 650,60 Eur (130 000 Lt) sumokėjimo faktas ieškovei turi būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais, tačiau įrodymų, kad ieškovei sumokėjo 37 650,60 Eur (130 000 Lt), atsakovai nepateikė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl kasacinio teismo konstatuotos teisinės aplinkybės nepaisymo. Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje teismai ignoravo, jog kitoje 2013 m. vasario 18 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal A. K. skundą dėl notaro veiksmų suinteresuotiems asmenims Panevėžio m. 9-ojo notarų biuro notarei R. R., A. M., I. M. ir kt., civilinės bylos Nr. 3K-3-25/2013, tarp tų pačių šalių buvo ginčijamas notarinis liudijimas dėl atsiskaitymo tarp šalių patvirtinimo ir kasacinis teismas neginčijamai konstatavo, kad 2010 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtintos Kaišiadorių r. 2-ajame notaro biure, pirkėjai sutarties pasirašymo dieną apmokėjo pardavėjai 37 650,60 Eur (130 000 Lt) paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais, o likusius pagal pirkimo–pardavimo sutartį nesumokėtus 78 487,02 Eur (271 000 Lt) sumokėjo, 2011 m. sausio 11 d. pervesdami juos į pardavėjos sąskaitą. Kasatorių teigimu, toks kasacinio teismo išaiškinimų nepaisymas netoleruotinas ir pripažintinas esminiu civilinio proceso normų pažeidimu, reiškiančiu absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

2. Dėl nepagrįsto Vekselių įstatymo netaikymo. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai ginčo santykiams taikė CK įtvirtintas bendrąsias prievolių teisės normas, CK 6.65 straipsnio 2 dalį, tačiau ignoravo specifinį vekselių teisinį reglamentavimą. Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius Lietuvos Respublikoje specialiai reglamentuoja 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas, pagal kurį, kasatorių teigimu, vekselio buvimas ne pas kreditorių, nesant vekselio protesto arba atkūrimo šaukiamosios teisenos tvarka aplinkybių, yra įrodomasis faktas, leidžiantis spręsti, jog vekselis buvo perleistas kreditoriaus valia, t. y. pateiktas apmokėti ir po apmokėjimo buvo grąžintas vekselio emitentui – skolininkui. CK 6.65 straipsnio 2 dalis reglamentuoja skolininko turimo skolos dokumento faktą ir visiškai nieko nesako apie situaciją, kai skolininkas tokio dokumento neturi, ypač kai tokio dokumento neturi ir pats kreditorius.

3. Dėl sutarčių laisvės principo pažeidimo. Kasaciniame skunde atsakovai teigia, kad teismai pažeidė sutarčių laisvės principą, nes paneigė šalių susitarimą dėl vekselių, kaip atsiskaitymo priemonių, panaudojimo šalių santykiuose. Anot kasatorių, esant sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sudaryta sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos. Šalys turi teisę pasirinkti ir nustatyti bet kurią tarpusavio atsiskaitymų priemonę, nustatytą CK 6.930 straipsnio 1 dalyje, t. y. mokėjimo pavedimus, akredityvus, čekius, vekselius, inkaso ir kitas įstatymų nustatytas atsiskaitymų priemones. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismai laikėsi pozicijos, kad šalių sutarties 2.1.1 punkto negalima vertinti kaip šalių susitarimo 37 650,60 Eur (130 000 Lt) sumokėti vekseliais, kai, išrašius ir perdavus ieškovei trylika vekselių po 2896,20 Eur (10 000 Lt), atsakovų prievolė sumokėti ieškovei pagal sutartį 37 650,60 Eur (130 000 Lt) yra pasibaigusi, todėl teismai, nepriklausomai nuo sutarties nuostatų, nepagrįstai pripažino, kad pirkėjas privalėjo sumokėti skolą grynaisiais pinigais. Tokiu būdu teismai pažeidė Konstitucijos ir CK normas, nes paneigė šalių laisvę susitarti dėl vekselių, kaip atsiskaitymo priemonių, panaudojimo šalių santykiuose.

4. Dėl notaro funkcijų sumenkinimo aiškinant šalių sutarties sąlygas. Nagrinėjamoje byloje yra pateikti notarės paaiškinimai, kad prieš pasirašant sutartį ieškovei buvo išaiškinta, jog dalis kainos už parduodamą turtą bus sumokėta vekseliais ir prievolė pagal sutartį pasibaigs, bet atsiras nauja prievolė apmokėti vekselį. Ieškovė nei ieškinio pareiškime, nei bylos nagrinėjimo metu neteigė, kad šios atsiskaitymo sąlygos jai būtų neaiškios, dviprasmiškos ar nesuprantamos, tačiau teismai sutartį aiškino neatsižvelgdami į notarės paaiškinimus.

5. Dėl vekselio, kaip mokėjimo ir atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonės, paneigimo. Nagrinėjamoje byloje teismai, nukrypdami nuo teismų praktikos, paneigė negrynųjų pinigų apyvartos teisinius pagrindus, įtvirtintus CK ir ĮPVĮ, nes nevertino šalių susitarimo atsiskaityti vekseliais ir netinkamai aiškino vekselių, kaip negrynųjų pinigų atsiskaitymo priemonės, funkcijas šalių tarpusavio santykiuose, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pirkėjo prievolė išdavus vekselius nepasibaigė. Anot kasatorių, toks teismų aiškinimas panaikina ribas tarp grynųjų pinigų ir piniginių vertybinių popierių, kaip atsiskaitymo (mokėjimo) priemonių, ir, priešingai šalių valiai dėl šalių susitarimo atsiskaityti vekseliais, teigia, kad pardavėjas turėjo atsiskaityti grynaisiais pinigais. Vekselis, kaip piniginis vertybinis popierius, pagal įstatymą yra laikomas mokėjimo ir atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemone, kurio išdavimas prilyginamas piniginės prievolės apmokėjimui grynaisiais pinigais. Be to, įstatymas suteikia sutarties šalims laisvę susitarti dėl prievolių apmokėjimo negrynaisiais pinigais, taip pat ir panaudojant vekselius. Pagal teismų praktiką skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, išrašius ir perdavus paprastąjį vekselį, kaip vertybinį popierių atsiskaityti pagal sutartį, atsiskaitymo pagal sutartį prievolė turi būti laikoma įvykdyta nepriklausomai nuo to, ar vekselis apmokėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. S. v. UAB „MG Baltic Investment“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-583/2006).

6. Dėl skolininko apsisaugojimo nuo pakartotinio išieškojimo. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai kelia riziką finansų sistemos tvarumui. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo paaiškinimas, jog jis vekselius suplėšė, nėra priimtinas, nes rūpestingas ir apdairus asmuo neatliktų tokio sau aiškiai nenaudingo veiksmo, sunaikindamas rašytinius įrodymus, kad įvykdė didelės vertės prievolę. Vekselis yra formaliais bruožais pasižymintis vertybinis popierius, t. y. formalus dokumentas, kuriame patvirtinama reikalavimo teisė skolininkui (CK 1.101 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teisiniu požiūriu dokumento, įtvirtinančio reikalavimo teisę, sunaikinimas taip pat reiškia ir reikalavimo teisės pabaigą, nebent toks dokumentas atkuriamas specialia procesine tvarka – šaukiamąja teisena. Kasatorių teigimu, vekselio pakartotinio panaudojimo rizika egzistuoja, tik jei egzistuoja pats vekselis, tai, skolininkui įvykdžius prievolę, visiškai protinga tokį dokumentą sunaikinti, kad kreditorius jo nebepanaudotų antrą kartą.

7. Dėl finansų įstaigų klaidinimo išduodant paskolas. Finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, sudarydama sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo, turi veikti saugiai bei patikimai, o to paties straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose nurodyta, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, privalo įsitikinti, jog kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus, vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms. Apeliacinės instancijos teismas aiškino sutartį tokiu būdu, kuris netiesiogiai paskatina finansų įstaigų klaidinimą prieš išduodant paskolas, t. y. sutarties 2.1.1 punkte įtvirtinta sąlyga atsirado tam, kad atsakovams būtų suteiktas kreditas daliai sodybos kainos apmokėti, nes kredito davėjas nesutiko kaip įkaito priimti perkamo turto. Taigi, vertinant teismo teiginius, sutarties sąlyga dėl atsiskaitymo vekseliais buvo skirta ne šalių tarpusavio santykiams sureguliuoti, bet kredito įstaigai apgauti.

Atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime teigia, kad:

1. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes toje byloje buvo labai aiškiai nustatytos nagrinėjamos bylos ribos ir spręsta dėl pardavėjos pasirinkto teisių gynimo būdo bei pasisakyta dėl notaro atlikto veiksmo teisėtumo, tačiau nebuvo vertintas šalių sudarytos sutarties turinys bei atsiskaitymo tvarka.

2. Dėl Vekselių įstatymo netaikymo ieškovė teigia, kad pagal ĮPVĮ 48 straipsnio 1 dalį, atsakovei išdavus trylika paprastųjų neprotestuotinų vekselių (Sutarties 2.1.1 punktas), vekselio turėtoja (ieškovė) neturėjo pareigos įforminti vekselio protesto. Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad vekselių nebėra nei pas vieną iš šalių, todėl nebuvo pagrindo taikyti ĮPVĮ.

3. Kasatorių teiginiai dėl sutarčių laisvės principo pažeidimo, ieškovės teigimu, yra nepagrįsti, nes sutartis buvo sudaryta laisva šalių valia, bylą nagrinėję teismai, aiškindami pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, tinkamai atskleidė tikrąją sutarties šalių valią, kad ieškovė abejojo, ar sutarties 2.1.1 punkto sąlyga apie atsiskaitymą vekseliais užtikrins jos teises gauti 37 650,60 Eur (130 000 Lt) pagal sutartį, bei tai, kad notarė paaiškino ieškovei, jog vekseliai užtikrins ieškovės teises pagal sutartį, nes, atsakovams nesumokėjus vekselyje nurodytos sumos, ieškovė galės kreiptis dėl vykdomojo įrašo į notarą. Taigi, vekselių apmokėjimas buvo aiškinamas kaip neatskiriamai susijęs su sutartimi ir reiškė, kad vekseliais buvo užtikrinta atsakovų prievolė sumokėti ieškovei pagal sutartį 37 650,60 Eur (130 000 Lt).

4. Pagal CK 6.65 straipsnio 2 dalį, jeigu skolininkas yra išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti. Tai, kad skolininkas turi skolos dokumentą, tokiais atvejais reiškia prezumpciją, jog prievolė įvykdyta. Atsakovas, teigdamas, kad įvykdė prievolę sumokėti 37 650,60 Eur (130 000 Lt), turėjo šiuos vekselius pateikti, tačiau to nepadarė, o jo paaiškinimas, kad vekselius suplėšė, neatitinka rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartų.

5. Atsižvelgdama į tai, kad vekseliai yra dingę ir jų nebuvo galima panaudoti ĮPVĮ nustatyta tvarka bei išieškoti sutartyje sutartos kainos dalies, ieškovė reiškė ieškinį priteisti iš atsakovų skolą už įsigytą turtą. Ieškovė teigė, kad kasatorių teiginiai dėl vekselio, kaip mokėjimo ir atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonės, paneigimo nepagrįsti, nes apie tai, jog grynųjų pinigų atsiskaitymą galima pakeisti negrynaisiais pinigais – vekseliais, nebuvo sutarta nei sutartyje, nei žodžiu. Juolab kad pagal sutarties šalių ketinimus atsakovės išduoti vekseliai buvo atsiskaitymą užtikrinanti prievolė, o vekseliai, jeigu jų nebėra, praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir todėl nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos, bet reikalavimas sumokėti parduoto daikto kainą išlieka.

6. CK 6.36 straipsnyje nustatyti piniginių prievolių vykdymo priemonės ir būdai. Vekselis neturi tokio patikimumo, kaip litas, todėl negali būti laikomas mokėjimo priemone ir pagrįsta yra teismų išvada, kad pirkėjų prievolę sumokėti dalį pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį parduodamo turto kainos 37 650,60 Eur (130 000 Lt) dalimis po 2896,20 Eur (10 000 Lt) per trylika mėnesių pakeisti prievole apmokėti atsakovės išduotus trylika paprastųjų vekselių per tuos pačius trylika mėnesių negali būti vertinamas kaip pačios prievolės atsiskaityti už parduotą turtą išnykimas.

7. Nors kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai kelia riziką finansų sistemos tvarumui, tačiau, ieškovės teigimu, atsakovams buvo išaiškinta ir jie suprato vekselių apmokėjimo patvirtinimo tvarką, t. y. apmokėjus vekselį turėjo būti įrašomas pakvitavimas apie apmokėjimą ir vekselis grąžinamas jo davėjui. Todėl teismai pagrįstai pripažino, kad, atsakovui neva sumokėjus pinigus ir gavus vekselius, jų suplėšymas nėra priimtinas, nes rūpestingas ir apdairus asmuo neatliktų tokio sau aiškiai nenaudingo veiksmo, sunaikindamas rašytinius įrodymus, kad įvykdė didelės vertės prievolę. ĮPVĮ 41 straipsnyje nustatyta vekselio mokėtojo teisė, apmokėjus vekselį, reikalauti, kad jam būtų atiduotas ne bet koks, o vekselio turėtojo pakvituotas vekselis. Dėl to, atsakovas nebūtų plėšęs vekselių, jei būtų apmokėjęs vekselį ir būtų gavęs tai patvirtinantį pakvituotą vekselį.

8. Vekseliai su įrašu apie apmokėjimą patvirtina, kad yra įvykdytas įsipareigojimas, ir tokių vekselių turėjimas pirkėjams (atsakovams) būtų sudaręs pagrindą kreiptis į notarą dėl patvirtinimo, kad jie visiškai atsiskaitė už įsigytą turtą, jeigu to nebūtų padariusi pardavėja.

9. Atsižvelgę į tai, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo panaikintas notarės išduotas liudijimas apie atsiskaitymą, atsakovai nesikreipė dėl pripažinimo, jog yra įvykdyti visi įsipareigojimai pagal sutartį ir atsiskaityta už įsigytą turtą.

10. Kasacinio skundo argumentai dėl finansų įstaigų klaidinimo, išduodant paskolą, yra visiškai nepagrįsti, nes atsakovai neįrodė, kad už turtą sumokėjo šalių sutartą kainą. Vien vekselių išrašymas ir perdavimas pardavėjai nepatvirtino, kad už įsigytą turtą pirkėjai sumokėjo šalių sutartą kainą, todėl atsakovės ieškovei išrašyti vekseliai buvo konkretus įsipareigojimas, kylantis iš 2010 m. gruodžio 21 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, apmokėti dalį kainos ne iš karto, o per trylika mėnesių. Šis įsipareigojimas sutarties sudarymo momentu buvo įformintas šalių sutarimu vekseliu tik dėl to, kad tam, jog tokia sutartis apskritai būtų sudaryta, atsakovams sutartyje buvo būtina sulygti tokias sąlygas, pagal kurias, vertinant jas tretiesiems asmenims (pvz., Kaišiadorių kredito unijai), būtų galima teigti, kad atsakovai pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį yra atsiskaitę su ieškove tuo momentu, kai Kaišiadorių kredito unija perves ieškovei 78 487,02 Eur (271 000 Lt). Tačiau šis bendras šalių sutarimas negali būti vertinamas kaip pačios prievolės atsiskaityti už parduotą turtą išnykimas, nes tie patys vekseliai buvo ne kas kita, kaip ta pati prievolė, tik įforminta kaip vertybinis popierius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatą, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, nerenka ir nevertina naujų įrodymų, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Dėl kasacinio teismo konstatuotos aplinkybės

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai ignoravo, jog kitoje išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal A. K. skundą dėl notaro veiksmų kasacinis teismas 2013 m. vasario 18 d. nutartimi neginčijamai konstatavo, kad 2010 m. gruodžio 21 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtintos Kaišiadorių r. 2-ajame notaro biure, pirkėjai sutarties pasirašymo dieną sumokėjo pardavėjai 37 650,60 Eur (130 000 Lt) paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais.

Atsižvelgdama į šį atsakovų kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje civilinėje byloje pareiškėja A. K. skundė notarės veiksmus, kurių neteisėtumą siejo su 2010 m. gruodžio 21 d. šios bylos šalių sudarytoje nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos sąlygos pažeidimu, bet nereiškė kitai sutarties šaliai – pirkėjams ieškinio dėl prievolės pagal pirkimo–pardavimo sutartį vykdymo. Minėtoje byloje teismai nustatė, kad liudijimą apie visišką atsiskaitymą notarė išdavė, vadovaudamasi banko išduota pažyma apie 78 487,02 Eur (271 000 Lt) sumokėjimą, tačiau nesant kasatorės (pardavėjos A.

K.) patvirtinimo apie visišką atsiskaitymą, kurio bendra suma sudarė 116 137, 63 Eur (401 000 Lt). Kasacinis teismas, vadovaudamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, minėtoje byloje konstatavo, kad notarė patvirtino visiško ir galutinio atsiskaitymo faktą, nesant esminės turinčios juridinę reikšmę pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos sąlygos šiam faktui patvirtinti – pardavėjos patvirtinimo – ir tokiu būdu neįsitikino, ar faktas, kuriam patvirtinti ji išdavė liudijimą, nėra sutarties šalių ginčijamas.

Kasacinis teismas, 2013 m. vasario 18 d. nutartimi konstatavęs, kad bylą nagrinėję teismai peržengė bylos nagrinėjimo ribas, iš esmės spręsdami pirkimo–pardavimo sutarties šalių ginčą dėl prievolių pagal sutartį įvykdymo ir notarės išduotame liudijime nurodytų faktų pagrįstumą vertindami tokio ginčo sprendimo kontekste, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus panaikino ir notarės 2011 m. gruodžio 12 d. liudijimą, kad atsakovai (pirkėjai) su ieškove (pardavėja) pagal 2010 gruodžio 21 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį yra atsiskaitę, pripažino negaliojančiu.

Taigi, minėta nutartimi kasacinis teismas konstatavo, kad dėl atsiskaitymo pagal 2010 gruodžio 21 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį tarp šalių yra ginčas ir notarė negalėjo patvirtinti visiško ir galutinio atsiskaitymo pagal minėtą sutartį fakto. Būtent šis ginčas yra nagrinėjamas šioje civilinėje byloje, todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad šią bylą išnagrinėję teismai ignoravo kitoje civilinėje byloje kasacinio teismo pateiktus šiai bylai aktualius išaiškinimus, nes įrodinėjimo dalykas minėtoje civilinėje byloje ir šioje civilinėje byloje yra skirtingas, todėl ne visos minėtu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (nutartimi) nustatytos aplinkybės gali turėti prejudicinę reikšmę šioje byloje.

Dėl to bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies nuostatas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinės ir res judicata galios.

Dėl sutarčių laisvės principo aiškinimo ir vekselio, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, teisinio turinio

Kasatoriai teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė sutarčių laisvės principą, nes paneigė šalių susitarimą dėl vekselių, kaip atsiskaitymo priemonių, panaudojimo šalių santykiuose.

Sutarčių laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnyje, reiškia, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato įstatymai. Nagrinėjamoje byloje sutartis buvo sudaryta laisva šalių valia, ir bylą nagrinėję teismai, aiškindami pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, tinkamai atskleidė tikrąją sutarties šalių valią.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių yra nuosekli ir išsami, ne vienoje byloje yra konstatuota, kad, esant ginčui dėl sutarties galiojimo, rūšies, jos pakeitimo, vienos ar kitos sąlygos tikrosios prasmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius jos šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Be to, vertinant šalių santykius, turi būti atsižvelgta į CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (contra proferentem) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pamario sargas“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-649/2006).

Byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 21 d. ginčo šalys sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė už 116 137, 63 Eur (401 000 Lt) pardavė atsakovams žemės sklypą su pastatais; sutarties 2.1 punktu šalys nustatė atsiskaitymo už parduodamą turtą tvarką: 37 650,60 Eur (130 000 Lt) apmokama ieškovei paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais, kuriuos pasirašė atsakovė (trylika vekselių po 2896,20 Eur (10 000 Lt) prieš sudarydama sutartį, o 217 000 Lt bus sumokėti ieškovei mokėjimo nurodymu į sąskaitą iki 2011 m. sausio 21 d., atsakovei gavus paskolą sodybai įsigyti iš Kaišiadorių kredito unijos.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, sprendė, kad trylika atsakovės ieškovei išrašytų vekselių po 2896,20 Eur (10 000 Lt) nebuvo tiesiog abstraktaus pobūdžio atsakovės įsipareigojimas, o konkretus įsipareigojimas, kylantis iš 2012 m. gruodžio 21 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, šalies – pirkėjų (atsakovų) prievolės dalį parduoto turto kainos (37 650,60 Eur (130 000 Lt) sumokėti ne iš karto, o per trylika mėnesių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, kad atsakovei išrašius trylika vekselių po 2896,20 Eur (10 000 Lt) neįvyko novacija, o vekseliai atliko atsakovų prievolės sumokėti ieškovei pagal sutartį 37 650,60 Eur (130 000 Lt) užtikrinimo funkciją.

Teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai vekselių apmokėjimą pagrįstai aiškino kaip neatskiriamai susijusį su nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi ir iš jos atsiradusia atsakovų prievole sumokėti visą perkamo turto kainą.

Vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); vekselis taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta.

Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad vekselio išdavimas prievolei užtikrinti savaime nereiškia, jog įvyksta novacija, t. y. pradinė prievolė pasibaigia ir pakeičiama vekseliu. Teismų praktikoje suformuluoti teiginiai, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį, reiškia, kad kreditoriaus pasirinkimu jo reikalavimas gali būti patenkinamas ne pradinės prievolės, o vekselio pagrindu; nurodyti teismų praktikos teiginiai negali būti traktuojami kaip išaiškinimas, kad, išdavus vekselį, visais atvejais pasibaigia ir pakeičiama vekseliu juo užtikrinama prievolė.

Ar išdavus vekselį įvyko novacija, spręstina pagal bendrąsias novacijos nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Andova“ v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2014; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Raimeta“ v. UAB „Eivora“, bylos Nr. 3K-3-710/2013). Tačiau jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka, nes iš vekselio santykių kilusios sąžiningų asmenų, ir kreditoriaus, ir skolininko, teisės turi būti ginamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J.

B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Ž. ir kt. v. AS „Parex banka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-343/2013, 2014 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Andova“ v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2014; kt.).

Pagal CK 6.65 straipsnio 1 dalies nuostatą, kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką arba dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime; pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente (CK 6.65 straipsnio 2 dalis). Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba pažymėti pakvitavime, kad negali šio skolos dokumento grąžinti, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės įvykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą.

Šios bylos šalių sudarytos 2010 m. gruodžio 21 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.4 punkte nustatyta, kad visišką ir galutinį atsiskaitymą už perkamą sodybą patvirtins notaras, vadovaudamasis ieškovės patvirtinimu apie atsiskaitymą. Vadinasi, ieškovės tikslas buvo gauti 37 650,60 Eur (130 000 Lt) sodybos kainos dalį pinigais, ne vertybiniais popieriais (vekseliais), šalys tarėsi dėl šios sumos sumokėjimo pinigais dalimis kas mėnesį, o sutarties 2.1.1 punkto sąlyga yra susijusi su prievole visiškai atsiskaityti su ieškove pagal sutartį. Taigi atsiskaitymas pagal sutartį turėjo įvykti atsakovams sumokėjus pinigus ir ieškovei patvirtinus, kad atsakovai atsiskaitė, bei atidavus vekselį.

Šioje byloje atsakovas teigė, kad ieškovė grąžino jam skolos dokumentą (vekselius). Taigi, teigdamas, kad prievolė sumokėti 37 650,60 Eur (130 000 Lt) buvo įvykdyta, atsakovas turėjo šiuos vekselius pateikti, tačiau jų nepateikė, teigdamas, kad vekselius jis suplėšė.

Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Dėl to kasatoriai, teigdami, kad prievolę sumokėti visą pirkimo–pardavimo sutartimi nustatytą kainą jie įvykdė, turėjo tai įrodyti. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nei ieškovė, nei atsakovai nepateikė į bylą trylikos atsakovės išrašytų vekselių po 2896,20 Eur (10 000 Lt): ieškovė teigė to negalinti padaryti, nes jie dingę, dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas, o atsakovai teigė to padaryti negalintys, nes atsakovas, perdavęs ieškovei 37 650,60 Eur (130 000 Lt) grynaisiais, vekselius suplėšęs. Teismai, įvertinę 2010 m. gruodžio 21 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties turinį, šalių bei notarės paaiškinimus, pripažino, kad vekseliai įtvirtino konkretų atsakovų įsipareigojimą sumokėti ieškovei likusią nesumokėtą atsakovams parduoto turto kainą pagal nekilnojamojo turto sandorį, nesant pačių vekselių, juos prilygino skolos dokumentams. Teisėjų kolegija, iš naujo nenustatinėdama faktinių bylos aplinkybių, sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties sąlygas, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles šioje byloje, vertindami šalių pateiktus įrodymus, tinkamai rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle, išvadas padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismai procesinių sprendimų motyvuojamosiose dalyse glausta forma išdėstė nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodė, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė, todėl kasacinis teismas neturi pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šios bylos šalių nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga (2.1.1 punktas) dėl vekselio, užtikrinančio įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą, išrašymo nėra tiesiogiai draudžiama teisės normų, nepažeidžia bendrųjų teisės principų ir kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų, atitinka sutartyje abiejų šalių išreikštą valią, vekselis šioje byloje atliko skolinio įsipareigojimo užtikrinimą pagal sutartį, o jo nesant, prarado vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą, tačiau reikalavimas sumokėti parduoto daikto kainą išliko, pripažįsta pagrįsta pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadą, kad ginčijamas vekselis laikytinas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone.

Bylą nagrinėję teismai, teigdami, kad atsakovams nepateikus vekselių, kaip skolos dokumentų, pareiga įrodyti, jog prievolė įvykdyta (skola pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėta), tenka atsakovams, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, bei nustatę, kad atsakovai nepateikė įrodymų, jog įvykdė savo prievolę pagal pirkimo–pardavimo sutartį, pagrįstai ieškinį patenkino (CPK 178 straipsnis).

Dėl Vekselių įstatymo netaikymo šioje byloje

Kasatoriai teigia, kad bylą nagrinėję teismai ginčo santykiams nepagrįstai taikė CK įtvirtintas bendrąsias prievolių teisės normas, CK 6.65 straipsnio 2 dalį, tačiau ignoravo specifinį vekselių teisinį reglamentavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta.

Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus.

Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J.

B. v. G. R. , bylos Nr. 3K-7-216/2007; teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Raimeta“ v. UAB „Eivora“, bylos Nr. 3K-3-710/2013).

CPK XXV skyriuje nustatyta teisių atkūrimo pagal prarastus pareikštinius vertybinius dokumentus nagrinėjimo (šaukiamosios teisenos) tvarka. Pagal šio skyriaus nuostatas teisės atkuriamos ne į bet kurios rūšies prarastus vertybinius dokumentus, o tik į pareikštinius. CK 1.101 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad vertybiniai popieriai gali būti vardiniai, pareikštiniai ir orderiniai, į šias rūšis vertybiniai popieriai yra skirstomi pagal disponavimo būdą. Pareikštiniame dokumente, skirtingai nuo vardinio, nenurodomas jo konkretus turėtojas, todėl tokį dokumentą apmokėti gali pateikti bet kuris jį turintis asmuo. Taigi pareikštiniai vertybiniai dokumentai yra tokie, kuriuose nenurodytas pinigų gavėjas. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad atsakovė išrašė ieškovei trylika vekselių po 2896,20 Eur (10 000 Lt). Įstatymas įtvirtino galimybę CPK XXV skyriuje nustatyta tvarka atkurti teises tik pagal prarastus pareikštinius vertybinius dokumentus, todėl bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į tai, kad vekselių nebebuvo nė pas vieną iš šalių, pagrįstai sprendė, jog nebuvo pagrindo taikyti ĮPVĮ.

Kiti kasaciniame skunde nurodyti argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentas, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prievolės įvykdymo patvirtinimą (CK 6.65 straipsnis), nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, o kasaciniame skunde suformuluoti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 6,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis). Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jas pagrindžiančių dokumentų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,01 Eur (tris Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš atsakovės I. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,01 Eur (tris Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis

Donatas Šernas