A-143-1649-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1649/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02656-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 41–42), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV, apeliantas) 2013 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4312 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti skundą“ ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti jo skundą dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. (10.1-2) 3-60337 „Dėl pensijos dalies išmokėjimo“ bei priimti sprendimą iš esmės.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl senatvės pensijos ribojimo taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatas per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidarė 18 800,48 Lt senatvės pensijos nepriemoka, kurią VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus prašė išmokėti, tačiau šis atsisakė tai daryti. Sprendimą apskundė VSDFV, kuri skundo nenagrinėjo, nes praleistas terminas skundui paduoti. VSDFV pateikė prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, nurodydamas, kad nuo VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. (10.1-2) 3-60337 priėmimo 6 mėnesiai dar nepraėjo ir sprendimo apskundimo senaties terminas nesuėjęs, taip pat pateikė įrodymus apie savo sveikatos būklę tam atvejui, jeigu VSDFV manytų priešingai. Nesutiko su ginčijamu VSDFV sprendimu, nes ši neteisingai vertino skundžiamo sprendimo priėmimo datą. Jis skundė VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimą, kuriuo šis atsisakė išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Tvirtino, kad nuo šio sprendimo priėmimo 6 mėnesiai nebuvo praėję ir sprendimo apskundimo senaties terminas nebuvo pasibaigęs. Skundžiamas VSDFV sprendimas sukelia jam tiesiogines pasekmes, nes, VSDFV atsisakius nagrinėti skundą, užkertama galimybė toliau ginti savo pažeistas teises. Taip pat pabrėžė, jog VSDFV nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 9–13, 53–56) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas, prašydamas įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, 2013 m. gegužės 23 d. skundu (skundas VSDFV gautas 2013 m. gegužės 27 d.) kreipėsi į VSDFV.

Taigi pareiškėjas praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą. Teigė, kad pareiškėjas prie 2013 m. birželio 10 d. prašymo „Dėl praleisto termino skundui paduoti“ pateikė medicininius dokumentus, pagal kuriuos jis 2010–2012 m. laikotarpiu buvo hospitalizuotas 2012 m. liepos 9 d.–2012 m. liepos 13 d. ir 2012 m. liepos 19 d.–2012 m. rugpjūčio 6 d.

VSDFV, išnagrinėjusi pateiktus dokumentus, nusprendė, kad jie nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti. Kadangi kreipdamasis į VSDFV 2013 m. gegužės 23 d. skundu pareiškėjas praleido 3 metų terminą, o, nepateikus įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą 3 metų terminą, t. y. neįrodžius, jog terminą pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, VSDFV 2013 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4312 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 23 d. skundą. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neišmokėtos pensijų dalies priteisimo yra išaiškinęs, jog asmens teisė teisme reikalauti apginti pažeistas teises, susijusias su neišmokėtos pensijos nepriemoka, tiesiogiai sietina su įstatymo nustatytu senaties terminu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013 ir 2013 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013 išaiškino, kad terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 16 d. raštą Nr. (10.1-2) 3-60337 nepagrįstai laiko sprendimu, nes šiuo atveju sprendimu laikomas šio skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn. Paminėtu raštu teritorinis skyrius pareiškėjui paaiškino jo senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 m. teisinį pagrindą ir pateikė duomenis apie pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos dydį.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 29–32, 50–52) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad pareiškėjui paskirta senatvės pensija buvo perskaičiuota (laikinai sumažinta) vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas 2010–2011 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jam buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas perskaičiuota senatvės pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Teigė, kad teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas šio įstatymo galiojimo laikotarpiu 2010–2011 m., t. y. iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. Įvertinant tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, pareiškėjui išmokėti jo 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, nėra teisinio pagrindo. Taip pat tvirtino, kad dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010–2011 m., išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi į VSDFV, praleidęs įstatymo nustatytą 3 metų terminą, ir pateikė nepakankamus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl VSDFV teisėtai ir pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 23 d. skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 7 d. sprendimu (b. l. 64–68) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4312 ir įpareigojo VSDFV išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 23 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. (10.1-2) 3-60337 bei priimti sprendimą iš esmės.

Teismas nustatė, kad šioje byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovo VSDFV sprendimo, kuriuo neatnaujintas skundo padavimo terminas ir atsisakyta ginčą dėl pensijos nepriemokos išnagrinėti privaloma ikiteismine tvarka, teisėtumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Pensijų įstatymo (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2170 redakcija (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.)) 45 straipsnio 1, 2 dalimis, Pensijų įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija (nuo 2013 m. sausio 1 d.)) 45 straipsniu. Nustatė, kad pareiškėjas termino skaičiavimo pradžią siejo su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimu 2012 m. rugsėjo 21 d. ir teigė, kad, 3 metų terminą pradedant skaičiuoti nuo šios datos, jis termino kreiptis į VSDFV Vilniaus skyrių nepraleido. Teismas nesutiko su tokia pozicija, nes ji prieštarauja jau suformuotai teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013). Pareiškėjas pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., ir šį mėnesį, atsižvelgiant į dieną, kurią gavo pensiją, prasidėjo 3 metų termino eiga. Pareiškėjas į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką kreipėsi 2013 m. gegužės 7 d., t. y. praleidęs terminą.

Teismas taip pat vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (2013 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. V-28 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 23 d.) patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu. Nustatė, kad pareiškėjas VSDFV pateikė prašymą atnaujinti terminą, tačiau pastaroji šioje byloje skundžiamu sprendimu prašymo nepatenkino, termino neatnaujino ir skundo iš esmės neišnagrinėjo. Teismas nesutiko su tokia išvada, nes ji prieštarauja teisingumo ir protingumo principams bei teismų praktikai. Teismo nuomone, prašymas buvo išnagrinėtas labai formaliai, pasisakyta tik dėl nedarbingumo laikotarpių, pareiškėjui diagnozuoti susirgimai, jų sunkumas ir pan. neanalizuoti. Teismo išanalizuoti įrodymai leido padaryti išvadą, kad pareiškėjo susirgimai yra sunkūs, nuolatinio pobūdžio, jie sukelia poreikį dėl negalavimų nuolat kreiptis medicininės pagalbos, atlikti tyrimus, procedūras, kiekvieną dieną gali sukelti skausmingus potyrius, sudaryti aktyvaus judėjimo problemas ir pan. Todėl teismas nusprendė, kad pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą argumentai bei pateikti įrodymai sudarė pagrindą tokį prašymą patenkinti. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014. Teismas pažymėjo, jog pastaroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis taikytina ir senatvės pensijų gavėjams, nes praleistų terminų atnaujinimo principai turėtų būti vienodi visiems pensijų gavėjams, jų nediskriminuojant, ypač įvertinus, jog senatvės pensininkai yra labiau socialiai pažeidžiami, nes jie į pensiją išeina žymiai vėliau (sulaukę 60 metų ir daugiau), nei tokią galimybę turi pareigūnai, todėl dėl savo amžiaus ir, dažnai, dėl menkesnio išsilavinimo mažiau žino apie įstatymus bei jų pasikeitimus ir galimybes ginti savo pažeistas teises.

Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, nusprendė, kad VSDFV nepagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl tokį sprendimą panaikino kaip neteisėtą iš esmės ir įpareigojo pareiškėjo 2013 m. gegužės 23 d. skundą išnagrinėti iš esmės.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 73–78, 81–86) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, jog mokama ne visa paskirta senatvės pensija, jis sužinojo 2010 m. sausio mėn. Kreipdamasis į VSDFV su 2013 m. gegužės 23 d. (gautas 2013 m. gegužės 27 d.) skundu, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Pateikti dokumentai neįrodė, kad pareiškėjas 3 metų terminą praleido dėl svarbių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo pateikti įrodymai sudarė pagrindą VSDFV patenkinti prašymą dėl termino atnaujinimo, taip pat nepagrįstai rėmėsi teismų praktika kitokio pobūdžio (ginčas dėl karių ir pareigūnų valstybinės pensijos) byloje. Be to, prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Paminėtas terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, o pareiškėjas į VSDFV dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93–94) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad VSDFV atsisakymas išnagrinėti skundą iš esmės prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, o prašymas atnaujinti senaties terminą buvo išnagrinėtas labai formaliai. Teismas pagrįstai konstatavo, kad VSDFV sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai. VSDFV atsisakymas atnaujinti terminą ir nagrinėti skundą dėl 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo užkerta kelią ginti savo konstitucines teises administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui (VSDFV Vilniaus skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 195,78 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) nuo 2010 m. vasario 1 d. buvo padidintas iki 1 229,43 Lt, nuo 2011 m. sausio 1 d. – iki 1 234,61 Lt, o nuo 2011 m. vasario 1 d. – iki 1 261,54 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. gegužės 7 d. pareiškėjas padavė VSDFV Vilniaus skyriui pareiškimą su prašymu grąžinti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 40);

3) VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 16 d. raštu – atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013 m. gegužės 7 d. paduotą prašymą - paaiškino jam sumažintos pensijos mokėjimo teisinį pagrindą bei tai, kad yra rengiamas sumažintos pensijos dalies kompensavimo įstatymas ir kad kol jis nepriimtas, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies (b. l. 38-39);

4) pareiškėjui 2013 m. gegužės 23 d. skundu apskundus paminėtą 2013 m. gegužės 16 d. raštą VSDFV, pastaroji 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu (kuris pareiškėjo nėra skundžiamas šioje administracinėje byloje) nurodė, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą ir nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. birželio 20 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime nurodyta, kad paminėtame VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 16 d. rašte pareiškėjas išsamiai ir teisingai buvo informuotas apie priežastis, dėl kurių pensijos nepriemoka šiuo metu negali būti grąžinta , ir kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies (b. l. 25-26);

5) 2013 m. birželio 10 d. pareiškėjas padavė atsakovui prašymą dėl termino atnaujinimo (b. l. 16-17);

6) pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2013 m. birželio 26 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, kad pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti paminėto pareiškėjo 2013 m. gegužės 23 d. skundo (b. l. 14-15).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui 2013 m. gegužės 7 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, atsakovas paminėtame 2013 m. gegužės 30 d. sprendime, pritardamas paminėtame VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 16 d. rašte nurodytai informacijai, kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Taigi konstatuotina, kad tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas neteisingai neįvertino atsakovo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai bei suteikė netinkamą reikšmę pareiškėjo skundžiamam VSDFV 2013 m. birželio 26 d. sprendimui. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Kolegija pažymi, kad pareiškėjo siekis atgauti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos senatvės pensijos dalį ir tokį siekį atitinkantis reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo jo (pareiškėjo) buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui 2013 m. liepos 15 d. paduotame skunde, kuris pirmosios instancijos teismo buvo priimtas (b. l. 1-2, 6). Tačiau šis skundas pareiškėjo buvo patikslintas 2013 m. gruodžio 2 d. patikslintu skundu, kuriame reikalavimas dėl pensijos nepriemokos priteisimo neišliko (b. l. 41-42). Vertindama byloje susiklosčiusią situaciją, kolegija pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio administracinėse bylose, reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo laikytinas pagrindiniu skundo reikalavimu, kiti, su ikiteisminiu skundo nagrinėjimu sietini skundo reikalavimai, yra reikšmingi bylai tiek, kiek jų išsprendimas leistų arba ne teismui nagrinėti pagrindinį skundo reikalavimą iš esmės. Kaip jau buvo pasakyta, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam 18 800,48 Lt dydžio 2010-2011 m. laikotarpiu sumažintą senatvės pensijos dalį yra išreikštas paminėtame pirmosios instancijos teismui 2013 m. liepos 15 d. paduotame skunde. Šį reikalavimą atitinka pareiškėjo siekis pašalinti procedūrines kliūtis jo (aptariamo reikalavimo) išsprendimui iš esmės. Šiame kontekste pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokio reikalavimo pareiškėjas būtų vienareikšmiškai atsisakęs. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija, vadovaudamasi procesinio ekonomiškumo principu bei ABTĮ 136 straipsniu, sprendžia, kad nurodytoje situacijoje šis pareiškėjo skundo (pabrėžtina, pagrindinis) reikalavimas gali būti išnagrinėtas iš esmės, negrąžinant bylos pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 2 d.).

Kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam negautą 18 800,48 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas.

Pasisakydama dėl šio sprendimo įvykdymo tvarkos, kolegija pažymi, kad ABTĮ 851 straipsnis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui P. M. negautą 18 800,48 Lt (aštuoniolikos tūkstančių aštuonių šimtų litų ir 48 ct) dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė