A-602-925-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-925/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00604-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui V. P. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, bendrovė) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. P. (toliau – ir atsakovas) 252,24 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Varėnos rajono savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T-VI-290 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Remdamasis Nuostatais, pareiškėjas teigė, kad prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, todėl sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Varėnos rajono savivaldybėje, adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 252,24 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri buvo apskaičiuota remiantis Nuostatų 21-24 punktuose nurodyta vietinės rinkliavos nustatymo tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra.

Atsakovas V. P. atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad nuo 2007 m. gruodžio mėnesio jam nuosavybės teise priklausančioje sodyboje, (duomenys neskelbtini), niekas negyvena, su pareiškėju sutarties dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra pasirašęs, UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ paslaugomis nesinaudoja, ši įmonė jokių atliekų iš ginčo sodybos nėra išvežusi. Tvirtino, kad nepagrįstas rinkliavos skaičiavimas pagal nekilnojamojo turto plotą, o ne pagal faktiškai surenkamų atliekų kiekį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir priteisė iš atsakovo V. P. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 252,24 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1 ir 2 punktais, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 3, 4, 12-13, 21, 26 ir 29 punktais, konstatavo, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nuostatus jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovas nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. nesumokėjo pareiškėjui 252,24 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas.

Teismas nurodė, jog atsakovo argumentai, kad ginčo sodyboje niekas negyvena, su pareiškėju nėra pasirašyta atliekų surinkimo ir tvarkymo sutartis, be to, atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugų pareiškėjas faktiškai neteikia, teisinės reikšmės ginčui neturi, nes pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įtvirtinta Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 12 straipsnio 2 punkte, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje bei Nuostatuose. Šie teisės aktai prievolės mokėti vietinę rinkliavą nesieja su sutarties sudarymu, gyvenimu sodyboje, atliekų turėjimu, paslaugos teikimu ir pan. Minėti teisės aktai yra galiojantys ir jais teismas vadovavosi spręsdamas bylą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, nurodė, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, todėl nėra teisinio pagrindo skundo netenkinimui dėl to, kad atsakovas pareiškėjo paslaugomis nesinaudoja. Teismas akcentavo ir tai, jog savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra betarpiškai siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimui, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ESTT konstatavo, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (ESTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. C-254/2008 (48–50 p.)). Dėl to atsakovo argumentus dėl faktiškai surenkamų atliekų kiekio nevertinimo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas V. P. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 pripažino, kad Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T-VI-290 „Dėl Varėnos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą patvirtinimo“ patvirtinti Varėnos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d.

įstatymo Nr. X‑736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui. Be to, analogiškoje nagrinėjamai situacijai byloje Nr. A575-1199/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagal atsakovo apeliacinį skundą priėmė naują sprendimą– UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atmetė. Minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad norminis aktas, kurį kompetentingas administracinis teismas pripažino neteisėtu, nuo oficialaus atitinkamo administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos pašalinamas iš teisėtos sistemos ir nebegali būti taikomas.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005, nurodo, jog ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad yra galimos bendro pobūdžio taisyklės išimtys. Tokia išimtis yra atvejai, kai norminio teisės akto teisėtumas yra revizuojamas dėl teisme nagrinėjamos individualios bylos. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą po to, kai atitinkamas norminis administracinis aktas buvo pripažintas neteisėtu, nebegali vadovautis ir remtis teisės normomis ta apimtimi, kuria jos pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui dar iki procesinio sprendimo, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, priėmimo apeliacinės instancijos teisme.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, apelianto nuomone, Nuostatai šioje byloje netaikytini.

Apeliantas taip pat nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą, tam pasitelkiant teisinius instrumentus, įtvirtintus Nuostatuose. Apeliantas paaiškina, kad visą pareiškėjo nurodytą laiką jis gyveno kitur, t. y. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta akcinės bendrovės LESTO pažyma, kurioje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. birželio 21 d. atsakovui priklausančioje sodyboje nebuvo naudojama elektros energija.

Atkreipia dėmesį, kad Varėnos rajono savivaldybės taryba 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T-VII-124 numatė lengvatas turtu nesinaudojantiems asmenims. Nurodo, kad kreipėsi į Varėnos savivaldybės administraciją su prašymu atleisti jį nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir savivaldybė rinkliavą sumažino 50 procentų už praėjusius du ketvirčius iš eilės. Sumažinus rinkliavos dydį, atsakovas 2013 m. gegužės 22 d. gavo iš pareiškėjo vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą Nr. 1380417, kuriame nurodyta mokėti suma buvo 157,65 Lt. Skundą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos (252,24 Lt) pareiškėjas teismui pateikė 2013 m. birželio 12 d., todėl jau skundo padavimo teismui metu elgėsi nesąžiningai ir nepagrįstai padidino reikalaujamą priteisti pinigų sumą. Apelianto nuomone, pareiškėjas, žinodamas apie tikrą reikalaujamos priteisti pinigų sumos dydį, siekė praturtėti atsakovo sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. P. 252,24 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė iš atsakovo pareiškėjui 252,24 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nuostatų 3, 4 ir 21 punktus jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nors nuosavybės teise jam priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau ten negyvena, niekas šiuo turtu nesinaudoja, todėl atsakovas nepalieka ir nesukaupia jokių komunalinių atliekų ir neturi mokėti už jų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T-VI-290 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų. Nuostatų 3 punkte įtvirtinta, kad vietinė rinkliava – tai Varėnos rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 4 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje.

Remiantis aptartu reglamentavimu, galima spręsti, kad vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje taip pat pažymėjo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad atmestini atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad jis nėra sudaręs sutarties su pareiškėju, todėl rinkliavos mokėti neprivalo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pasisakė, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovo argumentai dėl to, jog jis savo nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir atliekų nesusidaro, nepaneigia jo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovui nuosavybės laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. priklausė nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 4 punkto prasme, dėl ko jis turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 4 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis atliekų neturėjo. Todėl šie atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 pripažino, kad Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T-VI-290 „Dėl Varėnos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą patvirtinimo“ patvirtinti Varėnos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X‑736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui.

Nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje yra taikomas norminis teisės aktas, kuris tam tikra apimtimi yra pripažintas neteisėtu, todėl individualioje administracinėje byloje kyla klausimas dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex nunc (nuo akto pripažinimo neteisėtu) arba ex tunc (retroaktyviai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 iš esmės sprendė, kad norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmės turėtų būti taikomos ex tunc (retroaktyviai). Teismas nurodė jog, nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Nuostatų 49 punkte įtvirtinta, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato Savivaldybės taryba. Varėnos rajono savivaldybės taryba 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. T-VII-124 „ Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų“ 1.3 punktu nustatė, kad fiziniam asmeniui, Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje valdančiam, naudojančiam, disponuojančiam gyvenamosios ar poilsio paskirties nekilnojamojo turto objektu, du ketvirčius iš eilės nenaudojusiam nekilnojamojo turto pagal paskirtį, taikoma vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvata – 50 proc. atleidimas nuo įmokos už praėjusius du ketvirčius iš eilės, jeigu per tą laikotarpį sunaudojo elektros energijos ne daugiau kaip 15 kW/h.

Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog V. P. 2013 m. balandžio 30 d. kreipėsi į Varėnos rajono savivaldybės administraciją, prašydamas jo turimą turtą apmokestinti vietine rinkliava ne pagal bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį (b. l. 36). Taip pat atsakovas pateikė akcinės bendrovės LESTO raštą, patvirtinantį, jog V. P., kliento kodas – ((duomenys neskelbtini)), objekte adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. birželio 21 d. suvartojo 0 kWh elektros energijos (b. l. 35). Iš Varėnos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. gegužės 31 d. atsakymo (b. l. 37) matyti, jog Varėnos rajono savivaldybė žadėjo koreguoti vietinės rinkliavos nuostatus bei vietinės rinkliavos lengvatų teikimo tvarką, atsižvelgdama į patvirtintą rinkliavos arba kitos įmokos dydžio nustatymo metodiką. 2013 m. gegužės 20 d. pareiškėjas atsakovui parengė mokėjimo pranešimą, kurį pakoregavo (b. l. 38), t. y. atsakovui pritaikyta 50 proc. lengvata, apskaičiuota vietinės rinkliavos suma sumažinta 126,12 Lt ir iš atsakovo reikalauta sumokėti 157,65 Lt. Šie duomenys buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau Kauno apygardos administracinis teismas jų nepagrįstai neįvertino.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje pateikti duomenys neabejotinai patvirtina, kad atsakovas pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Todėl Nuostatų dalies pripažinimo prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams konstatavimas sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovo teisės turi būti ginamos. V. P. kreipėsi į Varėnos rajono savivaldybę, jo prašymas buvo įvertintas ir mokėtina vietinės rinkliavos suma buvo proporcingai sumažinta. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundą visiškai ir iš atsakovo priteisė visą reikalaujamą 252,24 Lt sumą, neatsižvelgdamas į paties pareiškėjo parengtą vėlesnį vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą su pakoreguota mokėtina suma. Kita vertus, remtis apelianto nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A575-1199/2013 ir pareiškėjo naudai visiškai nepriteisti vietinės rinkliavos iš atsakovo teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi apelianto paminėtos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Apelianto nurodomoje byloje atsakovo pateikti įrodymai pagrindė, jog turtas buvo areštuotas ir jis objektyviai negalėjo naudotis turtu ir sukurti atliekų. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apeliantas gali laisvai pasirinkti disponavimo turimu turtu intensyvumą, nekilnojamojo turto būklė yra 100 proc. baigtumas, todėl nėra jokių kliūčių minėtu turtu naudotis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje pateiktus rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad atsakovas nepagrindė, jog aptariamu laikotarpiu jis tikrai buvo išvykęs, niekas ginčo butu nesinaudojo ir dėl to jo komunalinės atliekos apskritai nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, tačiau pareiškėjo prašoma priteisti vietinės rinkliavos suma mažintina 126,12 Lt.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino atsakovo pateikto vietinės rinkliavos perskaičiavimą patvirtinančio dokumento, todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas keistinas, sumažinant pareiškėjui iš atsakovo priteistiną sumą iki 157,65 Lt.

Apeliantas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS146-113/2012, A756-342/2012 ir kt.). Šiuo atveju, įvertindama aplinkybę, kad administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu pareiškėjo skundas yra tenkinamas iš dalies, teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. P. turi teisę į 50 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad už apeliacinį skundą atsakovas sumokėjo 50 Lt žyminio mokesčio (b. l. 55-56), todėl, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, jam priteistina 25 Lt žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo V. P. pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 157,65 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt septynis litus šešiasdešimt penkis centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.“

Priteisti iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ atsakovo V. P. naudai 25 Lt (dvidešimt penkis litus) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinio skundo padavimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius