A-370-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-370-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08107-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.1; 15.2.1.1; 15.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Ortobatas“ (pakeitusio pavadinimą į UAB Šv. Luko medicinos centras) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Ortobatas“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–8) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, priteisti 2 229 170,82 Lt sumą, 5 procentų metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, jog Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) ir pareiškėjas yra sudarę sutartis „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis“, atitinkamai 2008 m. gruodžio 31 d. sutartis Nr. 255, 2010 m. vasario 22 d. sutartis Nr. 22, 2011 m. sausio 3 d. sutartis Nr. 1SUT-6 (toliau – ir 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartys), kurių sąlygas pareiškėjas tinkamai įvykdė. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d.

įsakymu Nr. V-234 patvirtintą Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas) ir 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutarčių sąlygas VLK turėjo kompensuoti įvykdytų ortopedijos techninių priemonių (toliau – ir OTP) užsakymų išlaidas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) lėšų, tačiau šios pareigos nevykdo. Ortopedijos įmonės apdraustųjų užsakymų duomenis jų priėmimo dieną perduoda į Ortopedijos informacinę sistemą (toliau – ir Ortopedijos IS) ir užsakymas gali būti vykdomas tik VLK patikrinus jų pagrįstumą.

Pareiškėjo įvestus užsakymus VLK yra patvirtinusi. Atsakovas laiku neįvykdė 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartimis prisiimtų įsipareigojimų ir per jose nustatytą terminą neapmokėjo išrašytų sąskaitų, todėl pareiškėjas patyrė nuostolių. Palūkanoms apskaičiuoti turi būti taikomas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, kadangi šis įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir mokėjimai.

Pareiškėjo atstovai teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad sutinka su atsakovo skaičiavimais, pateiktais lentelėje „UAB „Ortobatas“ 2009-2011 m. pagamintų priemonių, priskirtų neapibrėžtiems įsipareigojimams, kiekiai ir suma litais“, t. y. su tuo, kad jis pagal 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartis yra pagaminęs ir išdavęs OTP priemonių, už kurias atsakovas neatsiskaitė, ne už 1 859 241,00 Lt, o už 1 552 086,63 Lt. Nurodė, kad jo skunde ir pateiktuose rašytiniuose įrodymuose pagal 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutarčių sąlygas įvykdytų OTP užsakymų, kuriuos, pasak pareiškėjo, VLK turėjo kompensuoti, išlaidos (1 859 241,00 Lt) buvo apskaičiuotos neįvertinus aplinkybės, kad nuo kintamojo balo įvedimo 2010 m. gegužės 1 d. 1 balo kaina nebėra lygi vienam litui.

Atsakovas VLK atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 93–102; II t., b. l. 147–153) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš pareiškėjo visas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Atsakovas nurodė, kad VLK 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartimis buvo įsipareigojusi atsiskaityti su pareiškėju už apdraustiesiems pagamintas ir išduotas OTP tik neviršijant PSDF biudžeto lėšų. Visose sutartyse tai buvo nurodyta ir pareiškėjui apie tai buvo žinoma, tačiau pareiškėjas išdavė apdraustiesiems OTP, viršydamas PSDF biudžeto lėšas. Tai, kad negali būti viršijama bendra PSDF biudžete numatyta metinė ortopedijos OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo suma, paskirstyta pagal atskirus šių priemonių poklasius, yra numatyta ir Apraše, kuriuo turi vadovautis OTP gaminančios įmonės, sudariusios sutartis su VLK.

Užsakymas gali būti vykdomas tik VLK patikrinus ir patvirtinus jo pagrįstumą Ortopedijos IS. Pagal Aprašo 27 punktą patvirtintas užsakymas tik nurodo, kad pateikti užsakymo duomenys atitinka teisės aktų nuostatas, o pagal Ortopedijos technikos kompensavimo kontrolės posistemės KVP OT vartotojo vadovą (toliau – ir Vartotojo vadovas) tvirtinant užsakymą tikrinami tik užsakymo duomenys. Vartotojo vadove nurodyta, kad patvirtintam užsakymui parodomas prognozuojamas laikotarpis, kuriam skirtais pinigais gali būti kompensuotas užsakymas, ir pateikta pastaba, jog prognozė nereiškia, kad užsakymas bus kompensuotas to laikotarpio pinigais, ir kad prognozė kiekvieną dieną yra atnaujinama.

Pareiškėjas pagal 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutarčių prieduose įtvirtintas sąlygas buvo įsipareigojęs gaminti tam tikrą kiekį priemonių ir jo neviršyti, o jį viršijus VLK neturėjo pareigos už priemones apmokėti. Pareiškėjas ir VLK 2011 m. gruodžio 16 d. pasirašė susitarimą 1SUT-728 dėl VLK ir pareiškėjo 2011 m. sausio 3 d. sutarties 1SUT-6, kuria buvo susitarta, kad OTP gamybos ir pritaikymo išlaidų kompensacija bus vykdoma tik iš 2011 m. gruodžio 16 d. neišnaudoto likučio 2011 m. skirtų asignavimų. Atsakovas pažymėjo, kad VLK atsisakė apmokėti pareiškėjo 2011 m. lapkričio 7 d. sąskaitą, tačiau šis nesiėmė jokių veiksmų, todėl yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio apskundimo terminą.

VLK direktoriaus 2013 m. lapkričio 13 d. įsakyme „Dėl 2009–2011 m. išduotų ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidų, kurių apmokėjimas priskiriamas neapibrėžtiems įsipareigojimams, kompensavimo tvarkos patvirtinimo“ nustatyta, kad, perskaičiuojant 2009–2011 m. išduotų ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidas, kurių apmokėjimas priskiriamas neapibrėžtiems įsipareigojimams, kompensuotinoms sumoms reikia taikyti 2013 m. I–III ketvirčio mėnesiais galiojusių kintamojo balo verčių pagal poklasius vidurkį.

Atsakovas pažymėjo, kad Ortopedijos IS tiek pareiškėjui, tiek atsakovui yra pagrindinis įrankis vykdant OTP užsakymus. Įmonės visus duomenis suveda į sistemą ir joje galima matyti, kiek užsakymų įvesta, kiek jų kompensuota, kokia jų vertė balais ir kokia jų kaina litais. Pabrėžė, kad nuo kintamojo balo įvedimo 2010 m. gegužės 1 d. 1 balo kaina nebėra lygi vienam litui, todėl pareiškėjas klaidina teismą pateikdamas Ortopedijos IS neatitinkančius duomenis. Nurodė, kad viso ginčo laikotarpiu (2009–2011 m.) pareiškėjas privalėjo vadovautis teisės aktais, suvesdamas užsakymus ir nustatydamas kompensacijos lygmenis, o nuo 2010 m. gegužės 1 d. dar atsižvelgti ir į kintamojo balo vertę.

Atsižvelgdamas į minėtus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymus ir jų nuostatas atsakovas pateikė lentelę, kurioje užsakymų vertė, pritaikius teisės aktuose nustatytus kompensacijos lygmenis ir nuo 2010 m. įvestą kintamąjį balą, sumažėja 307 154,38 Lt. Pareiškėjas, pagaminęs ir išdavęs priemonių, viršydamas PSDF biudžetą, už 1 552 086,63 Lt, siekia papildomai dar gauti 307 154,38 Lt, kurių nėra išleidęs, nes jo pateikta suma yra ortopedijos techninių priemonių vertės išraiška balais, o ne jų kaina litais.

Pasak atsakovo, teismui nutarus tenkinti pareiškėjo skundą, šitoks nepagrįstas praturtėjimas atsakovo sąskaita negalėtų būti niekaip pateisinamas. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas palūkanų apskaičiavimui negali būti taikomas deliktinei atsakomybei, kadangi pareiškėjas siekia būtent žalos atlyginimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu (III t., b. l. 61–71) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 1 552 086,63 Lt turtinės žalos, 414 693,92 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už piniginę prievolę atlyginti nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutarčių turinį, konstatavo, kad tai viešojo pirkimo-pardavimo sutartys (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.380–6.382 str.), todėl jų neatskiriama dalimi yra teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinami OTP, taip pat kuriuo remiantis OTP yra pagaminamos, pritaikomos ir už jas kompensuojama iš PSDF biudžeto lėšų.

Teismas rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais nustatė, kad VLK atsisakė pareiškėjui kompensuoti iš PSDF biudžeto lėšų 1 552 086,63 Lt sumą, kuri susidarė pareiškėjui pagal 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartis apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu pagaminus ir pritaikius OTP priemones. Pareiškėjo atstovai teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad sutinka su tuo, jog jis pagal 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartis yra pagaminęs ir išdavęs OTP priemonių, už kurias atsakovas neatsiskaitė, ne už 1 859 241,00 Lt, o už 1 552 086,63 Lt. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir į tai, kad nuo kintamojo balo įvedimo 2010 m. gegužės 1 d. 1 balo kaina nebėra lygi vienam litui ir dėl to tarp šalių ginčas nekyla, teismas konstatavo, kad, pareiškėjui pagal 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartis apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu pagaminus ir pritaikius OTP priemones, VLK atsisakė jam kompensuoti iš PSDF biudžeto lėšų 1 552 086,63 Lt sumą.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, taip pat byloje dalyvavusių bylos šalių atstovų paaiškinimus, nustatė, kad VLK nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2011 m. rugsėjo mėnesio priėmė UAB „Ortobatas“ OTP užsakymų už 1 552 086,63 Lt, t. y. 2 129 vienetus ortopedinės avalynės (jų vertė pritaikius kompensacijos lygmenis ar balo vertę – 802 708,67 Lt), 1 protezą (kitą ne galūnių) (jų vertė pritaikius kompensacijos lygmenis ar balo vertę – 3 067,55 Lt), 458 vienetus stuburo įtvarinių sistemų (jų vertė pritaikius kompensacijos lygmenis ar balo vertę – 413 656,19 Lt), 1 927 vienetus viršutinių galūnių įtvarinių sistemų (jų vertė pritaikius kompensacijos lygmenis ar balo vertę – 332 654,22 Lt), ginčo dėl pastarosios aplinkybės byloje nėra. Taip pat byloje nėra ginčo ir dėl to, kad visi pacientai, kurių užsakymai buvo įvesti, turėjo galiojančius gydytojų paskyrimus ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti, turėjo teisę į šių priemonių įsigijimo kompensavimą PSDF biudžeto lėšomis, užsakymų vykdymą VLK patvirtino, užsakymus įvykdė UAB „Ortobatas“ ir teisės aktų nustatyta tvarka perdavė juos pacientams.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl to, jog atsakovas VLK vengia kompensuoti iš PSDF biudžeto lėšų 1 552 086,63 Lt sumą, susidariusią pareiškėjui pagal 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartis apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu pagaminus ir pritaikius OTP priemones. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei savo skunde, nei teismo posėdyje neneigė to, kad tiek pagal 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutarčių sąlygas, tiek pagal Apraše nustatytą teisinį reguliavimą kompensavimas iš PSDF biudžeto lėšų už OTP pagaminimą ir pritaikymą buvo siejamas su tuo, jog neturi būti viršijamos metinės visoms apdraustųjų aprūpinime OTP dalyvaujančioms įmonėms pagal atskirus priemonių poklasius skirtos PSDF biudžeto sumos. Kartu pareiškėja nurodė, kad jis užsakymus iš apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu priimdavo per Ortopedijos IS „SVEIDRA“ ir vadovavosi Vartotojo vadovu; visus per Ortopedijos IS pareiškėjo įvestus užsakymus VLK yra patvirtinusi; įvesdamas užsakymus į Ortopedijos IS „SVEIDRA“ pareiškėjas nebūdavo informuojamas apie tai, kad, jam įvykdžius šį užsakymą ir apdraustajam privalomuoju sveikatos draudimu asmeniui pagaminus ir pritaikius OTP, už ją nebus kompensuota. Pareiškėjas nurodo, kad VLK atsisakius kompensuoti iš PSDF biudžeto lėšų 1 552 086,63 Lt sumą, susidariusią pareiškėjui pagal 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartis apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu pagaminus ir pritaikius OTP priemones, jis patyrė žalą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą, pasak atsakovo, skaičiuotiną nuo atsisakymo apmokėti 2011 m. lapkričio 7 d. sąskaitą, nes CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas kreiptis dėl žalos atlyginimo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK 6.271 straipsniu, CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracine byla Nr. A17-499/2007. Teismas nurodė, kad, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y., ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas taip pat vadovavosi Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, Aprašo (2007 m. liepos 8 d. redakcija) 3.13 punktu, Aprašo IV skyriaus „Apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis bei jų įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarka“ 23, 24, 25, 26, 27 punktais. Teismas nurodė, kad tiek pareiškėjas, tiek VLK, vykdydami 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartis, privalėjo vadovautis ne tik Sveikatos draudimo įstatymu (inter alia jo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu), Aprašu (inter alia jo 3.13, 23–27 punktais), šių sutarčių nuostatomis, bet ir Vartotojo vadovu, o jame įtvirtintos nuostatos vertintinos kaip neatsiejama 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutarčių dalis (pagal šių sutarčių 5.1 punktą duomenys apie OTP užsakymus registruojami Ortopedijos IS, vadovaujantis šios sistemos Vartotojo žinynu).

Teismas, apibendrindamas nurodytą Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte, Aprašo 3.13, 23–27 punktuose, Vartotojo vadovo 1, 7.2, 7.3 skyriuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste padarė šias išvadas: – Ortopedijos IS skirta inter alia OTP kompensavimui kontroliuoti, o ją administruojantys VLK / TLK darbuotojai turi užtikrinti maksimalią OTP kompensavimo kontrolę. Užsakymo patvirtinimas Ortopedijos IS reiškia ne tik, kad jį galima gaminti, bet ir tai, jog už jį bus išmokėta kompensacija, nors užsakymas gali ir nebūti kompensuotas „to laikotarpio pinigais“.

Jei dėl tam tikrų priežasčių užsakymas negali būti automatiškai patvirtintas, lango viršuje matomas žodis „NEPATVIRTINTA“ ir tokiu atveju VLK / TLK darbuotojas turi priimti sprendimą, ar užsakymas turi būti patvirtintas arba anuliuotas, jei sprendimui priimti trūksta informacijos, prie užsakymo galima rašyti komentarus; – nors VLK ir ortopedijos įmonių sutartyse dėl apdraustųjų aprūpinimo OTP nenurodoma lėšų suma per metus pagamintų priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti, tačiau negali būti viršijama bendra PSDF biudžete numatyta metinė OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo suma, paskirstyta pagal atskirus šių priemonių poklasius, o OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo metų ketvirčiais netolygumai išlyginami per biudžetinius metus;

– ortopedijos įmonės apdraustųjų užsakymų duomenis jų priėmimo dieną perduoda į Ortopedijos IS, o pasikeitus užsakymo įvykdymo datai ar aptikusios kitus duomenų neatitikimus ortopedijos įmonės privalo skubiai patikslinti į Ortopedijos IS perduotus užsakymo duomenis; – užsakymas gali būti vykdomas tik VLK patikrinus ir patvirtinus jo pagrįstumą, o patvirtintas užsakymas parodo, kad pateikti užsakymo duomenys atitinka teisės aktų nuostatas. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog užsakymas patvirtintas, tik nurodo, kad pateikti užsakymo duomenys atitinka teisės aktų nuostatas, o pagal Vartotojo vadovą užsakymo patvirtinimo metu tikrinami tik užsakymo duomenys ir tai nereiškia, kad jį patvirtinus pareiškėjui už pagamintas OTP turi būti kompensuojama, neteisingai aiškina Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte, Aprašo 3.13, 23–27 punktuose, Vartotojo vadovo 1, 7.2, 7.3 skyriuose įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Remiantis surinktais įrodymais ir šalių paaiškinimais šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Ortobatas“ nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2011 m. rugsėjo mėnesio priėmė užsakymų už 1 552 086,63 Lt, šiuos užsakymus suvedė į Ortopedijos IS, atsakovas VLK juos patvirtino, visi pacientai, kurių užsakymai buvo įvesti, turėjo galiojančius gydytojų paskyrimus įsigyti OTP, turėjo teisę į šių priemonių įsigijimo kompensavimą PSDF biudžeto lėšomis. Teismas sutiko su tuo, kad tiek 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartyse, tiek Apraše, kuriuo, įgyvendindamas Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktą, privalo vadovautis pareiškėjas ir VLK atitinkamai gaudama ir išmokėdama iš PSDF biudžeto valstybės paramą OTP įsigyti, yra nustatytas imperatyvas, kad apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinimui OTP skirta lėšų suma per metus pagamintų priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti negali viršyti bendros PSDF biudžete numatytos metinės OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo sumos.

Kartu teismas pažymėjo, kad iš Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte, Aprašo 3.13, 23–27 punktuose, Vartotojo vadovo 1, 7.2, 7.3 skyriuose įtvirtinto teisinio reguliavimo, taip pat 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartyse įtvirtintų nuostatų analizės darytina išvada, kad tokią kontrolę turėjo vykdyti TLK / VLK darbuotojai ir ji turėjo būti vykdoma inter alia: – administruojant Ortopedijos IS, kuri, kaip minėta, be kita ko, skirta OTP kompensavimui kontroliuoti. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad atidžiai ir rūpestingai atlikdami šią pareigą TLK / VLK darbuotojai privalėjo vertinti kiekvieną nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2011 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjo teiktą užsakymą, o matydami, kad priėmus tokį UAB „Ortobatas“ teikiamą užsakymą bus viršyta PSDF biudžete numatyta metinė OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo suma, privalėjo tokio užsakymo netvirtinti, o patvirtintąjį nedelsdami anuliuoti.

Nepaisydami šio imperatyvo TLK / VLK darbuotojai patvirtino visus nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2011 m. rugsėjo mėnesio pateiktus užsakymus, kurių vertė sudaro net 1 552 086,63 Lt; – atidžiai ir rūpestingai įgyvendinant 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartimis prisiimtą pareigą informuoti pareiškėją apie PSDF biudžeto lėšas, paskirstytas pagal priemonių poklasius, ir jų likutį. Teismas pažymėjo, kad VLK 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartimis prisiėmė pareigą apie PSDF biudžeto lėšas, paskirstytas pagal priemonių poklasius, ir jų likutį, pateikdama kiekvieno ketvirčio, metų informaciją, per Ortopedijos IS informuoti pareiškėją (darydama atitinkamas žymas Ortopedijos IS) (žr.

šių sutarčių 4.2, 4.2.1 punktus), o pagal šių sutarčių 5.1 punktą duomenys apie OTP užsakymus registruojami Ortopedijos IS, vadovaujantis šios sistemos Vartotojo žinynu. Teismas 2014 m. kovo 13 d. vykusiame posėdyje bylos nagrinėjimą atidėjo ir įpareigojo atsakovą inter alia pateikti duomenis, kaip Ortopedijos IS informuoja apie lėšų nebuvimą užsakymo vykdymui, tačiau tokių duomenų atsakovas nepateikė. Duomenų, kad VLK būtų informavusi pareiškėją apie PSDF biudžeto lėšas, paskirstytas pagal priemonių poklasius, ir jų likutį, pateikdama kiekvieno ketvirčio, metų informaciją, per Ortopedijos IS (darant atitinkamas žymas Ortopedijos IS), byloje nėra.

Vadinasi, Valstybinei ligonių kasai atsisakius kompensuoti iš PSDF biudžeto lėšų 1 552 086,63 Lt sumą, susidariusią pareiškėjui pagal 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartis apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu pagaminus ir pritaikius OTP priemones, motyvuojant tuo, kad buvo viršyta bendra PSDF biudžete numatyta metinė ortopedijos OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo suma pagal atskirus šių priemonių poklasius, pareiškėjas patyrė žalą. Ši žala atsirado dėl to, kad TLK / VLK darbuotojai, vykdydami iš Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte, Aprašo 3.13, 23–27 punktuose, Vartotojo vadovo 1, 7.2, 7.3 skyriuose įtvirtinto teisinio reguliavimo, taip pat 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartyse įtvirtintų nuostatų kylančias pareigas administruoti Ortopedijos IS ir informuoti pareiškėją apie PSDF biudžeto lėšas, paskirstytas pagal priemonių poklasius, ir jų likutį, veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; taigi tokie TLK / VLK darbuotojų veiksmai yra neteisėti.

Tarp tokių TLK / VLK darbuotojų veiksmų ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjui UAB „Ortobatas“ iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VLK, priteista 1 552 086,63 Lt žalos atlyginimo.

Teismas, pasisakydamas dėl prašomų priteisti iš atsakovo 369 929,82 Lt palūkanų, vadovavosi CK 6.261 straipsniu, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas pažymėjo, kad 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartys, kurios, kaip konstatuota šiame sprendime, yra viešosios sutartys, nepatenka į Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodytą sutarčių, kurioms šis įstatymas netaikomas, sąrašą, o pagal jo 2 straipsnio 1 dalį komercine sutartimi laikoma inter alia ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai.

Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, ją taikant kartu su šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo pavėluoto mokėjimo palūkanų normą (t. y. Lietuvos banko nustatyta vienos nakties atpirkimo sandorių atpirkimo palūkanų norma, padidinta 8 procentiniais punktais), galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas, tokios palūkanos skaičiuojamos už kiekvieną sumokėti praleistą dieną nuo nesumokėtos mokėtinos sumos; pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma.

Teismas, skaičiuodamas pareiškėjui priteistinus nuostolius (palūkanas) už atsakovo laiku neįvykdytą 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartyse nurodytą įsipareigojimą per sutartyse nustatytą terminą apmokėti išrašytas sąskaitas, vadovavosi atsakovo pateiktais skaičiavimais, pateiktais lentelėje „UAB „Ortobatas“ 2009-2011 m. pagamintų priemonių, priskirtų neapibrėžtiems įsipareigojimams, kiekiai ir suma litais“, pagal kurią, vykdydamas 2009 metų sutartį, atsakovas pareiškėjui liko skolingas 301 140,50 Lt, vykdydamas 2010 metų sutartį – 772 188,19 Lt, vykdydamas 2011 metų sutartį – 478 757,94 Lt.

Iš 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutarčių 4.1 punkto matyti, kad VLK įsipareigojo sumokėti įmonei už pagamintas ir pritaikytas bei apdraustiesiems išduotas priemones ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sąskaitos ir kompensuotinų priemonių užsakymų vykdymo ataskaitos gavimo dienos, neviršijant pagal atskirus priemonių poklasius skirtos iš PSDF biudžeto sumos; sąskaita ir kompensuotinų priemonių užsakymų ataskaita laikomos gautomis, jei jos yra atitinkamai įformintos ir jų gavimą patvirtina VLK Ortopedijos technikos kompensavimo skyrius.

Teismas taip pat nurodė, kad sprendžiant, nuo kada turi būti skaičiuojamos palūkanos, būtina atsižvelgti į tai, jog pagal bylos nagrinėjimui aktualios redakcijos Aprašo (2007 m. liepos 8 d. redakcija) 24 punktą OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo metų ketvirčiais netolygumai išlyginami per biudžetinius metus (identiškas reguliavimas nustatytas ir 2010 m., 2011 m. sutarčių 2.4 punkte). Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad vėliausia atsiskaitymo diena už pagal 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartis apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu pagamintas ir pritaikytas OTP priemones turėjo būti atitinkamai 2010 m. vasario 10 d., 2011 m. vasario 10 d. ir 2012 m. vasario 10 d.

Taip pat, teismo nuomone, pagrįstas yra pareiškėjo prašymas priteisti palūkanas dėl atsakovo laiku neįvykdytų 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartyse nurodytų įsipareigojimų per sutartyse nustatytą terminą apmokėti išrašytas sąskaitas, atitinkamai pagal 2008 m. sutartį už 1 407 dienas, pagal 2010 m. sutartį už 1 042 dienas, pagal 2011 m. sutartį už 677 dienas. Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, paminėtą teisinį reguliavimą, nurodytus argumentus bei į tai, kad Lietuvos banko nustatyta vienos nakties atpirkimo sandorių atpirkimo palūkanų norma, galiojusi 2010 m. sausio 1 d., 2011 m. sausio 1 d., 2012 m. sausio 1 d., buvo 1,75, kurį reikia didinti 8 procentiniais punktais, teismas konstatavo, kad iki 2013 m. gruodžio 18 d. pagal 2009 metų sutartį susidarė 113 181,39 Lt palūkanų (301 140,50 x 0,0975 x 1 407 / 365), pagal 2010 metų sutartį susidarė 214 932,76 Lt palūkanų (772 188,19 x 0,0975 x 1042 / 365), pagal 2011 metų sutartį susidarė 86 579,77 Lt palūkanų (478 757,94 x 0,0975 x 677 / 365).

Vadinasi, iš viso pareiškėjui UAB „Ortobatas“ iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VLK, priteistina 414 693,92 Lt palūkanų.

Teismas pažymėjo, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr. LVAT 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011). Pareiškėjas su reikalavimu priteisti turtinę žalą į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio 23 d., teisme byla iškelta 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi, todėl, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas paliko nenagrinėtą, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo jis siekia, nepateikė dėl jų įrodymų (ABTĮ 45 str. 1 d.).

III. Atsakovas VLK apeliaciniu skundu (III t., b. l. 74–85) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neįvertino svarbios aplinkybės, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog PSDF biudžetas viršytas. Akivaizdu, kad jis OTP pagamino ir išdavė viršydamas PSDF biudžeto lėšas. Teismas sutiko su tuo, kad tiek 2008 m., 2011 m., 2011 m. sutartyse, tiek Apraše, kuriuo, įgyvendindamas Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktą, privalo vadovautis pareiškėjas ir VLK atitinkamai gaudama ir išmokėdama iš PSDF biudžeto valstybės paramą OTP įsigyti, yra nustatytas imperatyvas, jog apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinimui OTP skirta lėšų suma per metus pagamintų priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti negali viršyti bendros PSDF biudžete numatytos OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo sumos. VLK sutartimis buvo įsipareigojusi atsiskaityti su pareiškėju už apdraustiesiems pagamintas ir išduotas OTP tik neviršijant PSDF biudžeto lėšų. Visose sutartyse tai buvo nurodyta ir pareiškėjui tai buvo žinoma. Tačiau pareiškėjas savo rizika išdavė apdraustiesiems OTP, viršydamas PSDF biudžeto lėšas.

2. Tai, kad, kaip pareiškėjas nurodo, sutartyse nebuvo nurodyta lėšų suma, nekeičia esminio OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto lėšų principo, nurodyto sutartyse, - kompensavimo neviršijant PSDF biudžeto lėšų. Taip pat tarp atsakovo ir pareiškėjo 2009-2011 m. sudarytose sutartyse yra nurodytas net atskiras skyrius „Kompensavimo dydžio nustatymas“.

3. Priimant teismo sprendimą visiškai nebuvo vertintas atsakovo pateiktas 2011 m. gruodžio 16 d. pareiškėjo ir VLK pasirašytas susitarimas 1SUT-728 dėl VLK ir pareiškėjo 2011 m. sausio 6 d. sutarties 1SUT-6 pakeitimo. VLK ir pareiškėjas minėtu 2011 m. gruodžio 16 d. susitarimu visiškai pakeitė sutarties 5.6 punktą ir susitarė, kad ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 19 d. VLK įkelia į Ortopedijos IS duomenis ir ataskaitas, pagal kurias bus išrašomos susitarime nurodytos pareiškėjo sąskaitos, o pareiškėjas įsipareigojo ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 21 d. pateikti VLK išrašytas sąskaitas už susitarime nurodytais laikotarpiais pagamintas ir išduotas OTP, kurias VLK įsipareigojo apmokėti per tris darbo dienas nuo jų gavimo. Minėtu susitarimu 1SUT-728 pareiškėjas pats sutiko, kad nuo 2011 m. gruodžio 16 d. OTP kompensavimas bus vykdomas tik iš 2011 m. gruodžio 16 d. neišnaudoto likučio 2011 m. skirtų asignavimų OTP įsigijimo išlaidoms kompensuoti. Minėtas VLK ir pareiškėjo 2011 m. gruodžio 16 d. susitarimas 1SUT-728 VLK buvo tinkamai įvykdytas ir pareiškėjui kompensuotos visos sutartos OTP gamybos ir pritaikymo išlaidos, atsižvelgiant į PSDF biudžeto lėšų likutį.

4. Pareiškėjas savo skunde nenurodė, kokią konkrečiai teisės akto normą pažeidė atsakovas, to tinkamai neįrodė ir teismas sprendime. Teismas, aiškindamas pažeidimą, netinkamai aiškino materialinės teisės normas ir nepagrindė visų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl teismas negalėjo tenkinti pareiškėjo skundo dėl žalos atlyginimo. Kitas dalykas, neaišku, kokiu pagrindu teismas aiškina, kad tai buvo ir teritorinių ligonių kasų darbuotojų atlikti pažeidimai, kai tuo tarpu nei viena iš teritorinių ligonių kasų nebuvo proceso šalimi byloje, jokių įrodymų neteikė ir teismo posėdyje nedalyvavo. Teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas ir nepagrindė VLK neteisėtų veiksmų.

5. Vartotojo vadovas nėra teisės aktas. Tai techninio-instrukcinio pobūdžio leidinys, padedantis dirbti su Ortopedijos IS, tačiau jame nėra nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. bendro pobūdžio elgesio taisyklės, darančios įtaką subjektų teisėms ir pareigoms. Vartotojo vadovas kaip bet kurios kitos informacinės sistemos vartotojo instrukcija, tik pagelbėja tinkamai naudotis šia sistema ja besinaudojantiems asmenims.

6. Teismas sprendime tik šabloniškai teigia, kad VLK pažeidė tam tikras teisės normas, nepaaiškindamas, kokiu būdu tos teisės normos buvo pažeistos, ir jog tarp šio pažeidimo ir žalos yra priežastinis ryšys. Lietuvos Respublikos 2009, 2010 ir 2011 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymuose buvo patvirtintos PSDF biudžeto pajamos ir išlaidos. Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad PSDF biudžetas sudaromas vieneriems metams – nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d., o, remiantis 14 straipsnio 3 dalimi, PSDF biudžetas turi būti subalansuotas, t. y. jis negali būti nei perteklinis, nei deficitinis. Tik Seimas įstatymu gali patvirtinti PSDF biudžetui papildomus valstybės biudžeto asignavimus (Sveikatos draudimo įstatymo 15 str. 2 d.). Be to, Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad atsiskaitymai su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis turi būti vykdomi neviršijant patvirtinto PSDF biudžetui skirtų asignavimų. 2009-2011 m. PSDF biudžeto lėšos OTP įsigijimo išlaidoms kompensuoti buvo išnaudotos. Tai patvirtino ir su pirmosios instancijos teismui pateiktu atsiliepimu pridėtos PSDF biudžeto vykdymo ataskaitos. Pareiškėjas, žinodamas apie viršytas PSDF biudžeto lėšas ir besikaupiančius neapmokamus užsakymus, galėjo informuoti apdraustuosius apie galimybę įsigyti OTP savo lėšomis. Tai buvo numatyta sutartyse net kaip pareiškėjo įsipareigojimas (2009 m. sutarties 3.11 p., 2010 m. sutarties 3.9 p., 2011 m. sutarties 3.10 p.). Tuo labiau, kad pareiškėjas privalėjo vykdyti sutartis kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 str. 3 d.).

7. Teismas, teigdamas, kad VLK nevykdė įsipareigojimo apmokėti pareiškėjo sąskaitas, galėjo priteisti nebent tokį žalos dydį, koks nurodytas 2011 m. spalio 31 d. sąskaitoje, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini). Kitos sąskaitos yra apmokėtos. Tą pagrindžia ir atsakovo rašytiniai įrodymai byloje, kad kiekvienais metais įmonė gaudavo lėšų iš PSDF biudžeto. VLK atsisakė apmokėti sąskaitą, kur OTP buvo išduotos viršijant PSDF biudžeto lėšas skirtas OTP kompensuoti. Teismas tenkindamas skundą nepagrįstai pritaikė ir palūkanų skaičiavimą pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, nes esant deliktinei atsakomybei šis įstatymas negali būti taikomas (LVAT 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-390/2012).

Pareiškėjas UAB „Ortobatas“ (pakeitęs pavadinimą į UAB Šv. Luko medicinos centras) atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 88–99) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti galioti.

Pareiškėjas nurodo, kad prie kiekvienų metų sutarties buvo pasirašomas priedas, kuriame buvo nurodoma, kiek pareiškėjas atitinkamais metais turėjo teisę pagaminti ortopedijos techninių priemonių pagal poklasius pagal bazines kainas. Būtent šis priedas ir apibrėžė lėšų kiekį, į kurį įmonė galėjo pretenduoti, VLK patvirtinus per Ortopedijos IS pateiktus užsakymus. Akivaizdu, kad sutartimi ir priedu prie jos VLK nustatė pareiškėjui kvotas – įsipareigojimą užsakymuose neviršyti sumų, nustatytų sutartimi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas nepažeidė sutarties sąlygų ir atsakovas jokiais įrodymais nepaneigė tokios išvados.

Atsakovas neįrodė, kad atsiskaičius su pareiškėju už jo pagamintas ir gyventojams išduotas OTP, pagamintas pagal VLK patvirtintus užsakymus, būtų pažeistas viešasis interesas ir pacientų teisės. Priešingai – pacientai suinteresuoti, kad kompensavimo iš PSDF lėšų sistema veiktų sklandžiai, o viešasis interesas bus užtikrintas tuomet, kai visi šiame procese dalyvaujantys subjektai tinkamai vykdys savo įsipareigojimus. Būtent VLK vengimas skaidriai naudoti PSDF biudžeto lėšas, skirtas OTP kompensavimui, ir sudarė situaciją, jog ginčo laikotarpiu šios lėšos buvo naudojamos ne einamaisiais metais, o ankstesniais metais pagamintoms OTP kompensuoti (pastarojo fakto teismo posėdžių metu neginčijo ir VLK atstovė).

Nesuvaldydama PSDF biudžeto, darydama grubius pažeidimus (kas buvo konstatuota LR valstybės kontrolės Valstybinio audito ataskaitoje) pati VLK sudarė situaciją, kai 2009-2011 metais, sudariusi sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir įsipareigojusi kompensuoti tais metais pagamintų OTP kainą skirtų PSDF biudžeto lėšų ribose, tvirtindama įmonių užsakymus, pateikiamus per Ortopedijos IS ir neinformuodama, jog (kaip teigiama dabar) PSDF biudžeto lėšos yra viršytos, VLK prisiėmė atsakomybę už savo neteisėtų ir neatsakingų veiksmų pasekmes.

VLK pozicija šioje byloje rodo, kad ji siekia savo neatsakingo, neteisėto ir nerūpestingo elgesio pasekmes perkelti sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios jau ir taip patyrė nuostolių ilgą laiką negaudamos atlyginimo už pagamintas OTP. Iš esmės VLK palaiko OTP kompensavimo iš PSDF biudžeto lėšų iliuziją, nes OTP gaminančios įmonės jau kurį laiką finansuoja šios sistemos funkcionavimą savo pajamų sąskaita ir taip vedamos į finansinį nuosmukį. PSDF 2009-2011 metų biudžeto lėšos, skirtos OTP kompensuoti, nebuvo viršytos.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu teismas daug dėmesio skyrė PSDF lėšų viršijimo klausimui ir pareiškėjas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 2009-2011 metų PSDF biudžeto lėšos, skirtos gyventojams išduotoms OTP kompensuoti, nebuvo viršytos. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai, kuriuos su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateikė pati VLK. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kad VLK, kaip PSDF biudžeto lėšų valdytoja ir skirstytoja, 2009-2011 metų laikotarpiu būtų informavusi pareiškėją apie PSDF biudžeto lėšų viršijimą.

Pažymi, kad atsakovo pateiktas 2011 m. gruodžio 16 d. pareiškėjo ir VLK pasirašytas susitarimas 1SUT-728 neatleido nuo iki tol susikaupusių skolų pareiškėjui mokėjimo, nepanaikino VLK pareigos atsiskaityti už per Ortopedijos IS priimtus ir patvirtintus užsakymus, jeigu pareiškėjas neviršijo jai sutartimi Nr. 1SUT-6 skirtų lėšų pagal OTP poklasius ir jeigu tais metais nebuvo viršytos PSDF biudžeto lėšos, skirtos OTP įsigijimui kompensuoti. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo nurodomas sutarties pakeitimas VLK buvo inicijuotas po LR sveikatos apsaugos ministro 2011 m. lapkričio 22 d.

įsakymo Nr. V-999 „Dėl 2011 metais pagamintų ir išduotų ortopedijos techninių priemonių išlaidų kompensavimo”, o šis įsakymas buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimu (sprendimas paliktas galioti LVAT 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi byloje Nr. A602-2555/2012). Taigi šis sutarties pakeitimas neturi jokios reikšmės vertinant VLK pareigą kompensuoti už 2011 metais pagamintas OTP. Neskaidrūs ir neatsakingi VLK veiksmai valdant PSDF biudžetą, galbūt leidžiant kai kurioms ortopedijos techninių priemonių gamybos įmonėms (arba bent jau vienai įmonei AB „Ortopedijos technika”) viršyti gamybos apimtis, nulėmė tai, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos – jai neapmokėta už pagamintas OTP, nors ji neviršijo sutartyse nustatytų gamybos apimčių (kvotų), kai kitoms įmonėms (įmonei) tokias kvotas buvo leidžiama viršyti.

VLK įmonių atžvilgiu nevienodai taikė teisės aktus, reglamentuojančius gyventojų aprūpinimą OTP. Atkreipia dėmesį, kad Vartotojo vadovas, kaip lokalinis administracinis aktas, atskleidžia Ortopedijos IS veikimo mechanizmą; be šio vadovo nebūtų galima išaiškinti, kokius veiksmus turėtų atlikti Ortopedijos IS naudotojai (VLK ir sveikatos priežiūros įstaigos) ir kokios yra vienokių ar kitokių duomenų suvedimo į Ortopedijos IS bei šios sistemos automatinių pranešimų pateikimo vartotojui pasekmės. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog šiame ginče netaikytinas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas.

Atsakovo minimoje LVAT byloje Nr. A858-390/2012 buvo nagrinėjamas VLK neteisėtas neveikimas – atsisakymas apmokėti OTP užsakymus visai kitu, nei nagrinėjama šioje byloje, pagrindu. Šioje nagrinėjamoje byloje dominuoja ne valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kylančių iš administracinių aktų, klausimas, o tinkamo įsipareigojimo, išplaukiančio iš sutarties, vykdymo klausimas. Šioje byloje nėra ginčo, kad OTP užsakymai yra įvesti tinkamai ir kad iš VLK per Ortopedijos IS gautas jų patvirtinimas. Todėl teismas pagrįstai taikė minėtą įstatymo normą ir priteisė palūkanas už skolą, kuri susidarė VLK nevykdant pareigos mokėti sutartyse numatytą atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Gautos patikrinti apeliacine tvarka administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Pateikti reikalavimai tenkinti iš dalies, tačiau ir toks sprendimas netenkino atsakovo, dėl ko buvo paduotas apeliacinis skundas, vėliau reikštas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti taikos sutarčiai sudaryti, bet ji taip ir nesudaryta, todėl apeliacinis skundas nagrinėtinas iš esmės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. Reikalingos tik trys sąlygos tokiai atsakomybei atsirasti. Pirma, yra būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Antra, nustačius neteisėtumo sąlygą turi būti pasisakytina ir dėl kitų dviejų privalomų viešosios atsakomybės elementų: žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei padarytos žalos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-908-556/2015).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo iškeltus reikalavimus, pasisakė tik dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – veiksmų neteisėtumo (nurodyta, jog veikta nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai). Iš principo neanalizavo nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, nei pačios žalos elementų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pastaraisiais dviem teisiškai reikšmingais aspektais pirmosios instancijos teismo argumentacijos nėra visiškai, o tai kliudo priimti baigiamąjį sprendimą (bendrine prasme).

Pastebėtina, kad, konstatavus neteisėtumą, toliau teismas kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę privalo ištirti ir, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kurio negalima vertinti abstrakčiai. Teisės teorijoje vieningai sutariama, jog civilinė atsakomybė atsiranda tik esant tam tikram ryšiui tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A622-460/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-908-556/2015).

Pasisakant dėl žalos elemento atkreiptinas dėmesys į tai, kad žalos padarymo atveju kilusi žala ir jos mastas yra vertinami remiantis įrodymų visuma, nustatoma remiantis visomis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, laikantis įrodinėjimo taisyklių. Bendro pobūdžio konstatavimas apie priteistiną sumą yra nepakankamas. Turi būti aiškiai apibrėžta, dėl ko priteistina konkretaus pobūdžio suma bei įvertintos visos aplinkybės, galinčios daryti įtaką priteistinai žalos atlyginimo sumai. Tuo tarpu, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nepalietė 2011 m. gruodžio 16 d. pareiškėjo ir VLK pasirašyto susitarimo 1SUT-728 dėl VLK ir pareiškėjo 2011 m. sausio 3 d. sutarties 1SUT-6 pakeitimo, nenagrinėjo aplinkybės, ar pareiškėjas žinojo apie viršytas PSDF biudžeto lėšas ir besikaupiančius neapmokamus užsakymus ir, ar dėl to negalėjo būti mažinama priteistina suma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).

Taigi administracinė byla nebuvo išnagrinėta visais būtinais teisiniais aspektais, o tai iš esmės ir suponuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimą bei bylos grąžinimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Priimtiną sprendimą įtvirtina ir precedentai (administracinė byla Nr. A662-460/2014; administracinė byla Nr. eA-908-556/2015), kurių teismas, tikrinantis šią bylą, turi paisyti (Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose).

Aukščiau nurodytos bylos (administracinė byla Nr. A662-460/2014; administracinė byla Nr. eA-908-556/2015) yra analogiškos tikrintinai administracinei bylai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius