AS-552-410-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-410/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00384-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. neišmokėtą 4 634,53 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. E. L. taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 6 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir darė išvadą, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Teismas vadovavosi Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktu, nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, jai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. sausio mėnesį, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja žinojo, kada jai turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjusi, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog ji turėjo suprasti ir tikėtis, kad jos pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje paskelbtas 2012 m. vasario 6 d., o leidinyje „Valstybės žinios“ – 2012 m. rugsėjo 21 dieną. Teismas darė išvadą, kad nuo oficialaus pranešimo apie teisės pažeidimą iki pareiškėjos kreipimosi į teismą praėjo beveik 2 metai. Tokio termino teismas nelaikė pateisinamu, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos 37 straipsnio 2 dalis įtvirtina 6 mėnesių terminą. Teismas pažymėjo, kad, nesikreipdama į teismą nustatytu terminu, E. L. pati pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti. Teismas darė išvadą, kad toks nepateisinamas pareiškėjos delsimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėja nenurodė jokių priežasčių, kurias būtų galima svarstyti, aiškinantis, ar jos gali būti laikomos svarbiomis.

Kadangi teismas atmetė E. L. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, jos skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

II. Pareiškėja E. L. atskiruoju skundu (b. l. 29-34) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – atnaujinti terminą skundui paduoti ir priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 4 634,53 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 dienos.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos nėra nustatyti. Pareiškėja paaiškina, kad, gavusi sumažintą pensiją, nesikreipė iš karto į Ministeriją ar teismą, nes turėjo teisėtus lūkesčius, kad bus greitai nustatytas mechanizmas neišmokėtų pensijų dalies grąžinimui ir Vyriausybė savo pareigą įvykdys. Pareiškėja vadovaujasi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 punktu ir nurodo, kad valstybinė pensija laikytina periodine išmoka. Pareiškėjos manymu, tai, kad savo teises į valstybinės pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą, paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. kovo 12 d. priėmus nutartį. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pateikė išaiškinimą dėl skundo padavimui termino pradžios skaičiavimo. Pareiškėja daro išvadą, kad terminą skundui paduoti praleido dėl nuo jos nepriklausiusių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjos E. L. prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja, skundu kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, iš esmės siekia, kad jai būtų priteista iš atsakovo neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 dienos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai ir tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, nenukrypdamas nuo susiformavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nustatė, jog pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, todėl pareiškėja, kreipdamasi į teismą tik 2014 m. sausio mėnesį, praleido minėtą 3 metų terminą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Pareiškėja tvirtina, kad termino praleidimui turėjo įtakos tai, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos nėra nustatyti. E. L. nurodo, kad tai, jog savo teises į valstybinės pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą, jai paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. kovo 12 d. priėmus nutartį.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. spalio 18 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, kuri 2013 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 1D-10049(11) (b. l. 9) atsakė pareiškėjai, jog Ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame Ministerijos rašte buvo nurodyta apie pareiškėjos teisę šį atsakymą per 20 dienų nuo jo gavimo dienos skųsti ABTĮ nustatyta tvarka Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėja skundą su reikalavimu jai priteisti iš atsakovo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiuntė tik 2014 m. sausio 16 d. (b. l. 11).

Išanalizavusi faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjai gavus Ministerijos 2013 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 1D-10049(11) į jos 2013 m. spalio 18 d. prašymą, E. L. turėjo tapti žinoma apie atsakovo atsisakymą išmokėti pareiškėjai dėl Konstitucijai prieštaravusio įstatymo taikymo sumažėjusios pensijos nepriemoką pareiškėjai. Tačiau pareiškėja tinkamai nepasinaudojo savo teise kreiptis į teismą ABTĮ nustatytu terminu ir skųsti Ministerijos 2013 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 1D-10049(11) išreikštą poziciją negrąžinti pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalies. Pareiškėja nenurodė jokių objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kodėl jai suvokiant savo teisių pažeidimą ir žinant atsakovo poziciją negrąžinti pensijos nepriemoką, buvo praleistas terminas kreiptis į teismą.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja praleido terminą kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti iš atsakovo pensijos nepriemoką ir nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, pateisinančių jos delsimą kreiptis laiku į teismą sužinojus apie Ministerijos poziciją pensijos nepriemokos mokėjimo atžvilgiu gavus Ministerijos 2013 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 1D-10049(11). Vilniaus apygardos administracinis teismas priėjo iš esmės teisingą išvadą, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, todėl jos prašymas atnaujinti terminą buvo pagrįstai atmestas.

Pažymėtina, kad pareiškėjos atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, kurioje buvo atnaujintas terminas kreiptis į teismą, nagrinėjamu atveju remtis nėra pagrindo, kadangi pareiškėjos nurodytoje administracinėje byloje faktinės aplinkybės yra skirtingos nei šioje administracinėje byloje, t. y. pareiškėjos nurodytoje nutartyje nebuvo nustatytas termino skųsti atsakovo poziciją dėl pensijos nepriemokos grąžinimo nepateisinamas praleidimas kaip šioje administracinėje byloje pareiškėjos atžvilgiu. Pažymėtina, kad, priešingai nei administracinėse bylose dėl valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo, šioje administracinėje byloje praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui, be kita ko, laikant iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravusį teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą. Ministerijai 2013 m. lapkričio 12 d. raštu pareiškėjai išaiškinus sumažintos pensijos mokėjimo aplinkybes bei išdėsčius atsakovo poziciją dėl pareiškėjos prašomo pensijos nepriemokos išmokėjimo, E. L. dėl savo galimai pažeistų teisių į teismą kreipėsi praleidusi terminą. Taigi nagrinėjamu atveju terminas pareikšti reikalavimui priteisti pareiškėjai iš atsakovo valstybinės pensijos nepriemoką buvo praleistas ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjos valios priklausiusių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai neatnaujintas. Remtis pareiškėjos atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos atskirajame skunde nurodyti argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. L. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas