A-438-154-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-154/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02593-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo projektų valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo projektų valdymas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Verslo projektų valdymas“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. S-167(7-76/2012) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2011 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 69-238 (toliau – ir VMI sprendimas) bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2011 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (4.65)-400-311 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas).

Nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio mėn. sudarė sandorius su UAB „Traseris“ ir UAB „Atstata“ dėl paslaugų teikimo, o šių bendrovių išrašytas PVM sąskaitas faktūras įtraukė į PVM apskaitą. Pagal UAB „Traseris“ 2005 m. rugpjūčio 31 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą buvo padarytas avansinis mokėjimas, tačiau pareiškėjo kontrahentas sutartinių įsipareigojimų neįvykdė. Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad dėl to, jog UAB „Atstata“ darbuotojas neatsimena teikęs pareiškėjui paslaugų, laikytina, kad paslaugos nebuvo suteiktos.

Mokesčių administratorius pareiškėjo veiklą už 2005 m. tiesiogiai ir netiesiogiai nagrinėjo ir tyrė 2006–2007 m., tačiau pasiūlymas patikslinti deklaracijas buvo pateiktas tik 2010 m. liepos mėn., t. y. po 5 metų. Pareiškėjas nuolat teiravosi dėl UAB „Traseris“ ir UAB „Atstata“ veiklos tyrimų ir ar nėra pretenzijų dėl pareiškėjo 2005 m. rugpjūčio mėn. veiklos, tačiau jokių siūlymų patikslinti PVM ar pelno mokesčio deklaracijas už 2005 m. mokesčių administratorius nepateikė. To nebuvo padaryta net po tiesiogiai su pareiškėjo veikla susijusių bendrovių mokestinių tyrimų atlikimo.

Pareiškėjo mokestinis tyrimas už 2005 m. rugpjūčio mėn. buvo atliktas tik 2010 m. liepos mėn., t. y. baigiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nustatytam 5 metų mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminui. 2010 m. liepos 8 d. pareiškėjas pateikė patikslintą PVM deklaraciją už 2005 m. rugpjūčio mėn. ir 23428 Lt sumažino PVM atskaitą dėl sandorių su UAB „Traseris“ ir UAB „Atstata“, deklaravo 21307 Lt mokėtiną į biudžetą PVM. Ši suma iš karto buvo sumokėta. 2010 m. liepos 8 d. pareiškėjas pateikė patikslintą pelno mokesčio deklaraciją už 2005 m., sumažino nuostolį 132618 Lt suma ir apskaičiavo 19554 Lt pelno mokesčio.

Ši suma taip pat buvo iš karto sumokėta. Pareiškėjui buvo priskaičiuota delspinigių suma, sudaranti 61 proc. papildomai apskaičiuotos mokesčių sumos. Pareiškėjas nesutiko, kad negali būti atleistas nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, nes Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnis kaip vieną iš pagrindinių apmokestinimo taikymo principų nurodo teisingumo principą, o šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalis įpareigoja mokesčių administratorių administruojant mokesčius vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais.

Pareiškėjas visą laiką nuo 2006 m. vasario mėn. bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė dokumentus, paaiškinimus, teiravosi dėl savo veiklos mokestinio teisinio vertinimo, mokesčių administratoriui pasiūlius patikslinti deklaracijas, iš karto tai padarė ir papildomai deklaruotus mokesčius sumokėjo, dėl geranoriško ir sąžiningo pareiškėjo elgesio mokesčių administratorius nepatyrė jokių papildomų darbo ar finansinių sąnaudų. Net ir atlikus mokestinį tyrimą, ir pareiškėjui geranoriškai sutikus patikslinti mokesčių deklaracijas, pareiškėjas nebuvo informuotas apie delspinigius, iš dalies susidariusius ir dėl mokesčių administratoriaus nepakankamai operatyvaus pareiškėjo veiklos vertinimo ir tyrimo.

Pareiškėjo veiklos vertinimas ir tyrimas iš mokesčių administratoriaus pusės tęsėsi ilgą laikotarpį (nuo 2006 m. vasario iki 2010 m. liepos mėn.), o tai nesuderinama su nuostatomis, jog mokesčių administravimas turi būti atliekamas kuo operatyviau, nepažeidžiant mokesčių mokėtojo teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą. Pareiškėjui apskaičiuoti delspinigiai (jų dydis), kaip prievolės užtikrinimo būdas, yra neadekvatus siekiamam tikslui.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 50–51) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindus nustato Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalis ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punktas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka nė vieno iš šiuose aktuose išvardintų pagrindų, o mokesčių įstatymai nenumato jokių papildomų atleidimo nuo delspinigių ar baudų pagrindų. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padarytų pažeidimų ar kad mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčio mokėjimo klausimais. Iš 2010 m. liepos 9 d. pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.26)-89-752 matyti, kad pareiškėjas pašalino tyrimo metu nustatytus trūkumus, tokiu būdu išvengdamas galimo mokestinio patikrinimo ir pripažindamas savo kaltę. Mokestinis tyrimas buvo atliktas įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, o faktų, kad mokesčių administratorius būtų vilkinęs procesą, ėmęsis kitokių neteisėtų veiksmų nagrinėjant šį mokestinį ginčą, nenustatyta. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą atleidimo nuo delspinigių pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos ar atsitiktinių aplinkybių poveikiu. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta, todėl pareiškėjas nuo delspinigių negali būti atleistas. Nors pareiškėjas nurodo, kad yra atsiskaitęs su valstybės biudžetu, tačiau mokesčių administratoriaus nustatytų mokestinių pažeidimų pašalinimas nevykdant priverstinio išieškojimo ar pareiškėjui nepradėjus mokestinio ginčo iš esmės, neturi jokios lemiamos įtakos pareiškėjo atleidimui nuo delspinigių, nes nuo pareiškėjo mokestinės prievolės atsiradimo pradžios iki jos pašalinimo (mokesčių sumokėjimo) valstybė savo biudžete neturėjo piniginių lėšų, kurios jai teisėtai priklausė.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 33), palaikydamas VMI atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 88–92) pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo motyvus dėl atleidimo nuo delspinigių mokėjimo tuo pagrindu, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pažymėjo, kad pareiga įrodyti šios aplinkybės egzistavimą tenka mokesčių mokėtojui. Mokestinės prievolės neįvykdymą gali lemti įvairios priežastys, ir šioje byloje aktualu tai, ar pareiškėjas buvo kaltas dėl padaryto mokestinio pažeidimo, t. y. mokesčių nesumokėjimo, dėl kurio buvo apskaičiuoti delspinigiai. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas pašalino mokestinio tyrimo metu nustatytus trūkumus, tokiu būdu išvengdamas galimo mokestinio patikrinimo, taip pat, jog pareiškėjas turėjo sandorių su realių operacijų nevykdančiomis įmonėmis UAB „Traseris“ ir UAB „Atstata“, be to, pareiškėjo veiklos trūkumų pripažinimas taip pat patenka į kaltės sąvoką, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, elgėsi neteisingai ar nesąžiningai pareiškėjo atžvilgiu. Iš to darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog bendrovė nėra kalta dėl padaryto pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, pažymėjo, kad šioje normoje įtvirtinta taisyklė nustato atleidimą nuo delspinigių, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kad pareiškėjo padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai buvo padaryti dėl nenugalimos jėgos (gamtos jėgų, valstybinės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir/ar kitų asmenų poveikio) ar tam tikrų atsitiktinių aplinkybių, kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei numatyti negalėjo, o dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios.

Dėl atleidimo nuo delspinigių Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad nustatytų mokestinių pažeidimų pašalinimas neturi įtakos atleidimui nuo delspinigių, nes delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kurie pradedami skaičiuoti tada, kai atsiranda įstatymų nustatyti pagrindai – mokestinės prievolės neįvykdymas. Mokesčių nesumokėjimas nustatyta tvarka savaime paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis savo veikla nepadarė žalos biudžetui, todėl, nors reikalavimas ir įvykdytas gera skolininko valia, šis faktas pagal įstatymą nėra teisinis pagrindas atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo.

Taigi atsakovas VMI pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų 14566 Lt PVM bei 11487 Lt pelno mokesčio delspinigių mokėjimo.

III. Pareiškėjas UAB „Verslo projektų valdymas“, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 96–100), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Komisijos sprendimą, VMI sprendimą bei Vilniaus AVMI sprendimą panaikinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pažymi, kad savo poziciją grindė (teisinis skundo pagrindas) ne Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnyje nurodytais atleidimo nuo delspinigių pagrindais, bet Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintu teisingumo principu, 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta mokesčių administratoriaus pareiga administruojant mokesčius vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, patvirtinančia, kad reikšmingomis aplinkybėmis, sprendžiant atleidimo nuo ekonominių sankcijų klausimą, pripažįstamos tokios aplinkybės kaip mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo trukmė, mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų operatyvumas (2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-3447/2011), paties mokėtojo elgesys (2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2544/2011), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota doktrina dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2343/2011, 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-3447/2011, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2144/2011).

Nurodo, kad pateikė pirmosios instancijos teismui savo darbuotojų mokesčių administratoriui teiktus paaiškinimus, kurie pagrindžia skundo argumentus dėl nepakankamo mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų operatyvumo, taip pat sunkią pareiškėjo finansinę būklę patvirtinančius įrodymus. Tačiau ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nė vieno motyvo, atsakančio į pareiškėjo iškeltus teisinius argumentus, nenurodyta, dėl kokių priežasčių atmesti pareiškėjo argumentai dėl teismų praktikos suformuluotų svarbių atleidimo nuo delspinigių aplinkybių.

Sprendime neanalizuoti pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai, nėra pateiktas jų teisinis vertinimas. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo atsikirtimų į ginčijamą sprendimą, nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė procesines teisės normas, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl šis sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teigia, kad pareiškėjo nurodytos Mokesčių administravimo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatos bei administracinių teismų praktika patvirtina, jog sprendžiant atleidimo nuo delspinigių klausimą, mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų operatyvumas turėjo būti vertinamas (nors tokio vertinimo pirmosios instancijos teismas ir neatliko). Sandoriai, kurie mokesčių administratoriaus buvo įvertinti mokestinio tyrimo, atlikto 2010 m. viduryje, metu, buvo sudaryti 2005 m. viduryje. Šiuos sandorius mokesčių administratorius vertino nuo 2006 m. vasario mėn. (į bylą yra pateikti įrodymai apie tai, kad apie šiuos sandorius pareiškėjo vadovai paaiškinimus teikė 2006 m. kovo 1 d., rugsėjo 4, 6, 14 d., spalio 2 d., 2007 m. vasario 5 d.). Visi šie tyrimai buvo vykdomi vertinant pareiškėjo kontrahentų veiklą, tačiau bet kuriuo atveju kartu buvo vertinama ir pareiškėjo veikla. Visą šį laikotarpį pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teiravosi dėl jo veiklos mokestinio teisinio vertinimo, vos gavęs pasiūlymą patikslinti deklaracijas tai padarė, geranoriškai sumokėjo mokesčių sumą pagal patikslintas deklaracijas, t. y. mokesčių administratorius dėl geranoriškos pareiškėjo veiklos neturėjo jokių papildomų žmogiškųjų bei finansinių išlaidų, kurios būtų atsiradę dėl mokestinio patikrinimo, priverstinio išieškojimo ir pan. Tuo tarpu mokesčių administratoriaus veiksmai akivaizdžiai nebuvo pagal galimybes operatyvūs ir susidariusi didelė delspinigių suma (61 proc. visos papildomai deklaruotos mokesčių sumos), iš dalies susidarė ir dėl mokesčių administratoriaus nepakankamai operatyvių kontrolės veiksmų.

Pažymi, kad įstatymai nenumato terminų, per kuriuos turi būti atliktas mokestinis tyrimas. Be Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino, visa kita yra vidinis mokesčių administratoriaus veiklos organizavimo reikalas. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjo mokestinis tyrimas už 2005 m. buvo atliktas tik 2010 m. viduryje, t. y. baigiantis 5 m. senaties terminui. Atsakovo atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjo mokestinis tyrimas buvo atliktas remiantis jo kontrahentų mokestinių tyrimų duomenimis, o šie tyrimai buvo baigti atitinkamai 2009 m. balandžio 27 d. ir 2009 m. gruodžio 30 d., tuo tarpu informacija apie tai gauta tik 2010 m. gegužės 28 d., taigi pats atsakovas nurodo, kad duomenys apie pareiškėjo veiklos vertinimą mokesčių administratorių iš paties mokesčių administratoriaus (matyt, kito padalinio) pasiekė tik daugiau kaip po metų. Bet kokiu atveju tai nelaikytina operatyviu reagavimu.

Prašo atkreipti dėmesį, kad susidariusi delspinigių suma yra ne tik objektyviai didelė lyginant su papildomai priskaičiuota mokesčio suma, bet ir yra subjektyviai didelė pareiškėjui, kaip nedidelei įmonei, pastaruoju metu veikiančiai nuostolingai.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 106–109) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad mokesčių teisingumo principas yra neatsiejamas nuo Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos mokesčių administratoriaus pareigos, administruojant mokesčius vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką mokesčių administratorius savo veikloje privalo vadovautis ne tik formaliomis mokesčių teisės aktuose nustatytomis taisyklėmis, bet ir minėtais kriterijais. Vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais mokestinis patikrinimas privalo būti atliekamas nepažeidžiant mokesčių mokėtojų teisių, vertinamas mokesčių mokėtojų sąžiningumas, vykdomos kitos mokesčių administravimo procedūros ar atliekami atskiri mokesčių administravimo veiksmai. Mokesčių administravimo procedūrose protingumo ir teisingumo kriterijaus taikymas yra ypač aktualus tais atvejais, kai nėra pakankamai duomenų (esant duomenų prieštaringumui), leidžiančių tinkamai ir objektyviai atlikti atitinkamas administravimo procedūras. Šiuo atveju nėra jokių kliūčių objektyviai išnagrinėti visus atleidimo nuo delspinigių pagrindus ir priimti sprendimą. Kitoks aiškinimas pažeistų protingumo, teisingumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principą, todėl nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo delspinigių, kurie apskaičiuoti iki patikrinimo akto surašymo dienos. Pažymi, kad teisės normos, reglamentuojančios atleidimą nuo baudų ir delspinigių, yra aiškios ir neprieštaraujančios viena kitai, todėl taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 111) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodo, kad palaiko atsakovo VMI atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimo „Dėl UAB „Verslo projektų valdymas“ 2012-04-30 skundo“ Nr. S-167(7-76/2012) (b. l. 8–13), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. spalio 7 d. sprendimo „Dėl UAB „Verslo projektų valdymas“ (į. k. 300106661) 2011-09-10 skundo“ Nr. 69-238 (b. l. 14–16) bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. liepos 4 d. sprendimo „Dėl atleidimo nuo baudų ir / ar delspinigių“ Nr. (4.65)-400-311 (b. l. 17–19), kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymus atleisti jį nuo 14566,39 Lt PVM delspinigių ir 11486,82 Lt pelno mokesčio delspinigių mokėjimo.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus atleidimo nuo delspinigių ar jų dalies pagrindus bei įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pagrindų pareiškėją atleisti nuo delspinigių mokėjimo nenustatė, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Komisijos, VMI ir Vilniaus AVMI sprendimus atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad jis turi būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnyje ir 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisingumo principu, nes tokie dideli delspinigiai (61 proc. nuo sumokėtų mokesčių sumos) susidarė dėl mokesčių administratoriaus nepakankamo kontrolės operatyvumo. Mokesčių administratorius tikrino mokestinį laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. iki 31 d., tačiau mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitą Nr. 90-1237 surašė tik 2010 m. liepos 9 d. (MGK b. l. 34–37), tą pačią dieną surašė ir pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.26)-89-752 (MGK b. l. 39–40), nors pareiškėjas visą laiką su mokesčių administratoriumi bendradarbiavo, teikė paaiškinimus (b. l. 38–49). Nei šių pareiškėjo argumentų, nei pateiktų įrodymų pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino.

Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Vienas svarbiausių mokesčių mokėjimo principų yra jų privalomumas (Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnis, taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimą). Mokesčiai yra būtina valstybės funkcionavimo sąlyga, todėl konstitucinė pareiga mokėti įstatymais nustatytus mokesčius įstatymuose yra įtvirtinta kaip valstybės reikalavimas, skirtas visiems mokesčių mokėtojams.

Delspinigių skaičiavimo ir atleidimo nuo delspinigių mokėjimo sąlygas bei tvarką reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas.

Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį). Tokiu atveju delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą (Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas nepagrįstai į PVM apskaitą įtraukė UAB „Traseris“ ir UAB „Atstata“ 2005 m. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, atskaitė jose išskirtą PVM (9684 Lt ir 13744 Lt), taip pat šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sumomis (53800 Lt ir 76356 Lt) sumažino apmokestinamąjį pelną. UAB „Traseris“ realiai jokios veiklos nevykdė, o pagrindinis veiklos tikslas buvo ne ūkinės veiklos vykdymas, o savanaudiškų ir visuomenei priešiškų interesų tenkinimas, tuo tarpu dėl UAB „Atstata“ nenustatyta, kad ji teikė kokias nors paslaugas pareiškėjui (MGK b. l. 34–38). Taigi pareiškėjas, neabejotinai žinodamas prieš tai paminėtas aplinkybes, t. y. kad jam realiai jokios paslaugos suteiktos nebuvo, įtraukė į savo apskaitą dokumentus, kurie nepatvirtina tikrojo ūkinės operacijos turinio, ir analizuojamu laikotarpiu sąmoningai neteisingai deklaravo PVM ir pelno mokestį, tokiu būdu nesumokėdamas atitinkamų mokesčių į biudžetą. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjui pagrįstai buvo skaičiuojami šioje byloje ginčijami delspinigiai, o aplinkybė, kad šių delspinigių buvo priskaičiuota didelė suma, vertintina tik kaip pasekmė pareiškėjo pasirinkto prieš tai paminėto elgesio modelio (neteisingas mokesčių deklaravimas ir nesumokėjimas), juo labiau, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 ir 4 punktus mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę bei teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Pareiškėjo paminėtas bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi (paaiškinimų teikimas) šių pareiškėjo pareigų nepaneigia bei pagrindo atleisti nuo delspinigių (ar jų dalies) nesudaro. Taip pat nenustatyta, kad mokesčių administratorius būtų neoperatyviai atlikęs pareiškėjo mokestinio tyrimo veiksmus (priešingai nei konstatuota pareiškėjo nurodytoje teismų praktikoje), nes informaciją apie galimus pažeidimus mokesčių administratorius gavo 2010 m. gegužės 28 d., o mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitą bei pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą surašė 2010 m. liepos 9 d. (MGK b. l. 34–38, 39–40). Jokio mokesčių administratoriaus veiklos neteisėtumo (prieštaravimo teisės aktų reikalavimams) nenurodo ir pareiškėjas.

Pažymėtina ir tai, kad delspinigiai nėra sankcija už mokesčių įstatymų pažeidimus, o yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas (Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis. Atitinkamai pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalį mokesčių administratorius, per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta; palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui. Tai tik patvirtina delspinigių kompensacinį pobūdį. Aplinkybė, kad pareiškėjas mokestinio tyrimo metu patikslino atitinkamas PVM ir pelno mokesčio deklaracijas bei sumokėjo papildomai apskaičiuotas mokesčių sumas, nesudaro pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo, tačiau sudarė pagrindą netaikyti pareiškėjui sankcijų, t. y. netaikyti baudų (Mokesčių administravimo įstatymo 136 straipsnio 3 dalis).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje mokestinėje byloje teisingumo principas pažeistas nebuvo, pirmosios instancijos teismas, tinkamai išanalizavęs ir įvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei faktines bylos aplinkybes, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Taigi apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Konstatavus prieš tai nurodytas aplinkybes, tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo projektų valdymas“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas