A-602-923-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-923/2013

Administracinė byla Nr. A602-923/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00809-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 13.3.3; 14.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno rajono savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „SVP namai“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo skundą atsakovams Kauno rajono savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „SVP namai“, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir akcinė bendrovė „SEB bankas“, dėl įsakymų dalyje, protokolinių sprendimų ir statybos leidimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. liepos 8 d. (pagal gavimo datą) su prašymu (t. I, b. l. 6-12) ir patikslintais prašymais (t. I, b. l. 140-146; t. II, b. l. 2-9; t. III, b. l. 87-94) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) Panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. ĮS-682 „Dėl sklypų sujungimo ir padalijimo detaliųjų planų“ 1 ir 3 punktus dalyje, dėl žemės sklypų detaliajame plane pažymėtų Nr. 1, 2, 3 ,17 ir 37 suformavimo; 2 ir 4 punktus dalyje dėl žemės sklypų detaliajame plane pažymėtų Nr. 13, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29 ir 35 suformavimo sprendinių;

2) Panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 02-05-10693 „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo ir žemės naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ 2 punktą dalyje dėl žemės sklypų Nr. 1, 2, 3, 17 ir 37 nurodytų 2-ame priede kadastrinių duomenų nustatymo ir 3-ame priede nurodyto sklypo Nr. 37 naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo;

3) Panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 02-05-10694 „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo ir žemės naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ 2 punktą dalyje dėl žemės sklypų Nr. 13, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29 ir 35 nurodytų 2-ame priede kadastrinių duomenų nustatymo ir 3-ame priede nurodyto sklypo Nr. 35 naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo;

4) Panaikinti Kauno rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. spalio 2 d. protokolinius sprendimus Nr. 1294, Nr. 1283, Nr. 1290, Nr. 1295, Nr. 1298, Nr. 1292, Nr. 1288, Nr. 1281, Nr. 1299, Nr. 1284, Nr. 1293, Nr. 1287, Nr. 1282, Nr. 1289, Nr. 1286, Nr. 1281, Nr. 1278, Nr. 1296, Nr. 1300, Nr. 1285;

5) Panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos 2007 m. spalio 2 d. išduotus statybos leidimus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. ĮS-682 „Dėl sklypų sujungimo ir padalijimo detaliųjų planų“ patvirtino sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas).

Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 02-05-10693 ir Nr. 02-05-10694 „Dėl žemes sklypų kadastro duomenų nustatymo ir žemės naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ bei 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 02-05-10758 „ Dėl Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 02-05-10693 pakeitimo“ buvo nustatyti suformuotų žemės sklypų kadastriniai duomenys bei naudojimo būdai ir pobūdis. Detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka į nekilnojamosios kultūros vertybes – Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentų (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 184) teritoriją.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos Kultūros paveldo mokslinis centras 1991 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 248 įrašė Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentus į Išaiškinamų paminklų sąrašą bei nustatė šios vertybės teritoriją. Vertybės teritorijos planas buvo suderintas su Kauno rajono valdytojo pavaduotoju, Kauno rajono architektu, Kauno rajono žemėtvarkininku, todėl apie Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentų teritorijos ribas Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius, tvirtindamas Detalųjį planą, žinojo arba privalėjo žinoti.

Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis ginčijamo Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo priėmimo metu galiojusio Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punktu savivaldybės lygmens detalieji planai saugomų objektų teritorijose tvirtinami, kai yra Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovų pasirašytas Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kuriuo rekomenduojama planą tvirtinti. Tačiau Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kuriuo buvo patvirtintas Detalusis planas, nebuvo pasirašytas Kultūros paveldo departamento atstovų.

Pareiškėjas pridūrė, jog Detaliajame plane nebuvo nustatyta paveldosauginių reikalavimų Sklypų tvarkymui, nors Sklypai patenka į nekilnojamosios vertybės teritoriją. Tai rodė, kad Kauno rajono savivaldybės vyriausiasis architektas neturėjo pakankamai duomenų paveldosauginiams reikalavimams nustatyti. Todėl Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius taip pat pažeidė ir Detaliųjų planų rengimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, kurių 44.2 punkte yra nustatyta, kad kai planuojama teritorija yra svarbi paveldosaugos požiūriu, jai nustatomi papildomi kultūros paveldo vertybių apsaugos reikalavimai.

Be to, Kauno rajono savivaldybės administracijos Urbanistikos skyrius 2007 m. liepos 26 d. išdavė projektavimo sąlygų sąvadus gyvenamųjų namų, esančių Noreikiškių dvaro teritorijoje, statybai, ir 2007 m. spalio 2 d. Kauno rajono savivaldybė išdavė statybos leidimus, atitinkamai šiuose žemes sklypuose gyvenamiesiems namams statyti. Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygos“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215, 35 punktą statinio statybos nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje atveju, yra privalomas nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės apsaugos reglamentas (laikinasis reglamentas).

Šio teisės akto 49 punkte nurodyta, kad statinio, statomo nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje, projektavimo sąlygose nurodoma, kokiu nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamentu (laikinu reglamentu) bei projektiniais pasiūlymais, kuriems pritarė už kultūros vertybių apsaugą atsakinga institucija, privalo vadovautis statytojas. Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-696, 5.2 punkte nustatyta, kad į nuolatinės statybų komisijos sudėtį įtraukiami statinio projektavimo sąlygas nustatančių institucijų (subjektų) atstovai, tarp jų nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos institucijos atstovai.

Šiuo atveju Kultūros paveldo departamento atstovo dalyvavimas šioje komisijoje buvo privalomas. Tačiau pareiškėjas teigė, kad rengiant statinių projektavimo sąlygas, išduodant projektavimo sąlygų sąvadus statiniams Noreikiškių dvaro teritorijoje, tikrinant statinių techninių projektų atitikimą projektavimo sąlygoms ir priimant protokolinius sprendimus siūlyti išduoti statybos leidimus nebuvo kreiptasi į Kultūros paveldo departamento Kauno rajono teritorinį padalinį, šio departamento atstovas konkrečiu atveju nebuvo įtrauktas į Nuolatinės statybos komisijos sudėtį.

Todėl Nuolatinės statybos komisijos sprendimai siūlyti išduoti statybos leidimus priimti pažeidžiant kultūros vertybių apsaugą reglamentuojančių teisės normų nuostatas. Pareiškėjas tvirtino, jog dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių buvo neteisėtas ir statybos leidimų išdavimas pagal nurodytus projektavimo sąlygų sąvadus ir jų pagrindu parengtus projektus. Vadovaujantis buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos bendrųjų nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369, 11 punktu, buvusių dvarų ir palivarkų paminklinėse sodybose nauji pastatai, statiniai ir įrenginiai gali būti statomi tik pagal nustatytąją tvarką suderintus projektus šiais atvejais: siekiant atkurti pažeistą sodybos planinę, erdvinę ir funkcinę struktūrą; siekiant plėtoti sodybos gyvenamosios, rekreacinės bei ūkinės veiklos tradicijas pagal sodybos teritorijos funkcinį zonavimą.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad saugomų statinių, statinių saugomų objektų teritorijose ir saugomose vietovėse projektavimo sąlygų sąvadus išduoda, tokių statinių projektų derinimą organizuoja ir leidimus statyti, rekonstruoti, remontuoti ar griauti tokius statinius išduoda savivaldybės institucijos šio, Vietos savivaldos ir Statybos įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga yra viena iš savivaldybėms priskirtų savarankiškų funkcijų.

Pažymėjo, jog detalusis planas patvirtintas didelei teritorijai, juo suformuota apie 30 sklypų, ne visi jų patenka į kultūros paveldo teritoriją. Ne visų jų atžvilgiu galioja kultūros paveldo objektų priežiūrą reglamentuojantys aktai. Dėl dalies sklypų detalusis planas nepažeidžia viešo intereso ir kitų teisės aktų. Dėl dalies sprendinių priimtas procesinis sprendimas, tai yra atsisakyta ginti viešą interesą, atsižvelgiant į tai, kad jau stovi gyvenamieji namai, juose gyvena gyventojai. Nurodė, jog nepanaikinus ginčijamų aktų, būtų sudarytos prielaidos suniokoti nekilnojamąją kultūros vertybę – Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentus.

Tokiu būdu, Kauno rajono savivaldybės administracija priimdama ginčijamus aktus, neatsižvelgė į įstatymų nustatytus apribojimus, juos pažeidė bei nesilaikė nustatytų procedūrų, todėl pareiškėjas tvirtino, kad iš dalies ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti ir naikintini.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo prašymą (t. I, b. l. 100-102) nurodė, kad Kauno rajono valdybos 1999 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 483 pretendentei U. K. buvo grąžinta natūra išlikę pastatai, tačiau jokių įrašų, patvirtinančių šio objekto saugotiną statusą VĮ Registrų centre nebuvo ir nėra iki šiol. Paaiškino, jog ginčo sklypo padalinimas ir paskirties keitimas į kitą buvo patvirtintas Kauno apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 02-05-7095. Šiuo įsakymu buvo nustatytos ir žemės sklypams taikomos specialiosios naudojimo sąlygos.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonos (XIX) specialioji sąlyga nebuvo nustatyta. VĮ Registrų centro Kauno filialo pažymėjimuose apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, ginčo sklypams nebuvo įrašyta XIX specialioji sąlyga. Taip pat ši specialioji sąlyga nebuvo įrašyta ir ginčui aktualių sklypų planuose. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro įstatymo 4 straipsnis įtvirtina nuostatą, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Tvirtino, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovui būtų išsiųstas Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro 1991 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. 248 „Dėl dvarų bei palivarkų sodybų įrašymo į išaiškinamų paminklų sąrašą“ (toliau – ir Raštas Nr. 248), kuriuo įrašė Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentus į išaiškinamų paminklų sąrašą bei nustatė šios vertybės teritoriją. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nekilnojamasis kultūros paveldas skirstomas pagal sandarą ir pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį.

Todėl atsakovui buvo nesuprantama pareiškėjo šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies interpretacija. Noreikiškių dvaro sodyba kultūros vertybių registre registruotina kultūros vertybe tik nuo 2005 m. balandžio 19 d., kuomet įsigaliojo Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymas. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 10 straipsniu, departamentas ar savivaldybės paveldosaugos padalinys sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto paskelbimą saugomu privalo registruoti Kultūros vertybių registre ir per 15 dienų po įregistravimo pranešti raštu visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėjas taip pat ginčijo ir Noreikiškių buvusio dvaro teritorijoje išduotus statybos leidimus. Tačiau nei vienam iš į ginčo teritoriją patenkančiam sklypui VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre nebuvo įrašyta nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonos (XIX) specialioji sąlyga. Todėl atsakovo teigimu toks apribojimas į ginčo teritoriją patenkantiems žemės sklypams nėra taikomas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 127-131) nurodė, kad su pareiškėjo prašymu sutiko ir prašė jį tenkinti.

Paaiškino, jog Lietuvos Kultūros paveldo mokslinis centras Raštu Nr. 248, adresuotam Kauno rajono valdybai, Kultūros paveldo inspekcijai ir Paminklotvarkos departamentui prie Vyriausybės įrašė Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentus į išaiškinamų paminklų sąrašą, suteikė Nr. IP 299 At, bei nustatė šios vertybės teritoriją. Vertybės teritorijos planas buvo suderintas su Kauno rajono valdytojo pavaduotoju, Kauno rajono architektu, Kauno rajono žemėtvarkininku, todėl apie Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentų teritorijos ribas Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius, tvirtindamas Detalųjį planą, žinojo arba privalėjo žinoti nežiūrint to, kad ir nebuvo padaryti atitinkami įrašai Nekilnojamojo turto registre.

Rėmėsi Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai buvo registruoti Kultūros vertybių registre. Tvirtino, kad atsakovo teiginys, jog Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta į kokias grupes skirstomas nekilnojamasis kultūros paveldas yra klaidingas. Atsakovo cituojama norma yra įtvirtinta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, tuo tarpu pareiškėjas savo prašyme ir Departamentas rėmėsi Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi.

Pažymėjo, jog Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Pažymėjo, kad Kultūros vertybių registras yra viešas. Nurodė, kad Projektavimų sąlygų sąvadai buvo išduoti pažeidžiant teisės normas. Kauno rajono savivaldybės architektas teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Departamento Kauno teritorinį padalinį dėl statinių projektavimo sąlygų išdavimo ir naujų statinių projektai buvo parengti neatsižvelgiant į paveldosauginius reikalavimus.

Manė, kad Statybos leidimai taip pat buvo išduoti neteisėtai. Visų pirma, statybos leidimai dėl penkių ir aštuonių butų naujų namų statybos buvo išduoti vadovaujantis Detaliuoju planu, kuris buvo patvirtintas pažeidžiant teisės aktus, o visi Statybos leidimai – projektavimų sąlygų sąvadais, kurie taip pat buvo išduoti pažeidžiant teisės aktus. Departamento atstovai nedalyvavo Nuolatinės komisijos posėdžiuose ir nepritarė šių statybos leidimų išdavimui. Pažymėjo, kad nors Nuolatinės statybų komisijos pavyzdiniai nuostatai ir nenumato informavimo apie nuolatinės statybos komisijos posėdį formos, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad apie posėdį kokia nors forma buvo informuoti Departamento Kauno teritorinio padalinio atstovai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SVP namai“ nurodė, jog su prašymu nesutinka, prašė jį atmesti.

Atsiliepime į pareiškėjo prašymą (t. II, b. l. 33-42) paaiškino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SVP namai“ žemės sklypus (duomenys neskelbtini) gatvėje nuosavybės teise įsigijo jau su patvirtintu detaliuoju planu ir išduotais statybos leidimais, kurie 2006 m. gruodžio 27 d. buvo išduoti pirminiam žemės sklypų savininkui UAB „Baltų žemės“. UAB „SVP namai“ įsigijusi žemės sklypus su detaliuoju planu, namų projektais bei statybos leidimais, siekdama projektus pakoreguoti, išsiėmė naujus projektavimų sąlygų sąvadus, parengė projektą pilnai laikydamasi visų projektavimo sąlygų, suderino projektus su institucijomis ir įstaigomis, todėl 2007 m. spalio 2 d. UAB „SVP namai“ buvo išduoti nauji statybos leidimai. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog prieš įsigyjant žemės sklypus patikrino duomenis nekilnojamojo turto registre, tačiau jame nebuvo pažymėta, kad žemės sklypai yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, o visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Nurodė, kad Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinis padalinys 2007 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 2K-1411 informavo, jog Noreikiškių buv. dvaro sodybos (IP299/At), esančios (duomenys neskelbtini) teritorijoje vykdoma gyvenamųjų namų nauja statyba nesilaikant paveldosaugos reikalavimų. Pažymėjo, jog šioje byloje supriešinama ne tik UAB „SVP namai“ interesai, bet ir pati valstybė, vienoje pusėje Valstybinė mokesčių inspekcija, o kitoje pusėje – prokuratūra ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. UAB „SVP namai“ manė, kad prašymas turi būti atmestas, nes patenkinus prašymą valstybė patirtų žalą. UAB „SVP namai“ šiame procese nebuvo pažeidusi teisės aktų su tuo sutiko visi proceso dalyviai, todėl nurodė, jog UAB „SVP namai“ teiktų prašymą dėl žalos atlyginimo, kurią siektų prisiteisti iš valstybės, kuri sukūrė bendrovei teisėtus lūkesčius, o vėliau juos paneigė, nes panaikinus detalųjį planą, keičiasi turto vertė, UAB „SVP namai“ patirtų milžiniškus nuostolius ir greičiausiai bendrovei būtų paskelbtas bankrotas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą (t. III, b. l. 103-106) nurodė, kad pareiškėjo argumentai buvo pagrįsti teisės aktų nuostatomis, tačiau teismo dėmesį atkreipė į tam tikras aplinkybes ir argumentus.

Paaiškino, kad Kauno rajono valdybos 1999 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 483 U. K. buvo grąžinti natūra išlikę pastatai, tačiau jokių įrašų, patvirtinančių šio objekto saugotiną statusą VĮ Registrų centre nebuvo. Ginčo teritorijoje Kauno apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 02-05-6495 bei tos pačios datos sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę U. K. Nuosavybės atkūrimo dokumentuose nebuvo įrašyta nekilnojamųjų vertybių teritorijos ir apsaugos zonos specialioji sąlyga. Noreikiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas 2002 m. gruodžio 11 d. buvo suderintas su Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritoriniu padaliniu ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 02-05-2110 patvirtintas, todėl vėliausiai nuo šiuo momento už kultūros vertybių apsaugą atsakinga institucija turėjo suprasti, kad šioje teritorijoje yra vykdoma žemės reforma ir imtis veiksmų kultūros paveldo vertybėms apsaugoti. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 25 buvo suplanuota teritorija (duomenys neskelbtini). Šiuo detaliuoju planu sklypas dalijamas į 13 atskirų kitos paskirties (sodybinio užstatymo) sklypų. Visų ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu Nekilnojamojo turto registre nebuvo įrašyta XIX (nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonos) specialioji žemės naudojimo sąlyga.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu (t. III, b. l. 121-134) pareiškėjo prašymą tenkino. Panaikino Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. ĮS-682 „Dėl sklypų sujungimo ir padalijimo detaliųjų planų“ 1 ir 3 punktus dalyje, dėl žemės sklypų detaliajame plane pažymėtų Nr. 1, 2, 3 ,17 ir 37 suformavimo; 2 ir 4 punktus dalyje dėl žemės sklypų detaliajame plane pažymėtų Nr. 13, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29 ir 35 suformavimo sprendinių; panaikino Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 02-05-10693 „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo ir žemės naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ 2 punktą dalyje dėl žemės sklypų Nr. 1, 2, 3, 17 ir 37, nurodytų 2-ame priede kadastrinių duomenų nustatymo ir 3-ame priede nurodyto sklypo Nr. 37 naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo; panaikino Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 02-05-10694 „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo ir žemės naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ 2 punktą dalyje dėl žemės sklypų Nr. 13, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29 ir 35 nurodytų 2-ame priede kadastrinių duomenų nustatymo ir 3-ame priede nurodyto sklypo Nr. 35 naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo; panaikino Kauno rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. spalio 2 d. protokolinius sprendimus Nr. 1294, Nr. 1283, Nr. 1290, Nr. 1295, Nr. 1298, Nr. 1292, Nr. 1288, Nr. 1281, Nr. 1299, Nr. 1284, Nr. 1293, Nr. 1287, Nr. 1282, Nr. 1289, Nr. 1286, Nr. 1281, Nr. 1278, Nr. 1296, Nr. 1300, Nr. 1285; panaikino Kauno rajono savivaldybės administracijos 2007 m. spalio 2 d. išduotus statybos leidimus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Kultūros paveldo mokslinis centras Raštu Nr. 248 (t. III, b. l. 114-116) įrašė Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentus į Išaiškinamų paminklų sąrašą, suteikė Nr. IP299 At, bei nustatė šios vertybės teritoriją. Nustatė, kad byloje nebuvo duomenų, kad minėtas Raštas Nr. 248 buvo Kauno rajono savivaldybės valdyboje gautas. Tai, kad atsakovas žinojo, arba privalėjo žinoti, jog Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai įrašyti į Išaiškinamų paminklų sąrašą, buvo grindžiama pateiktu byloje suderinimo planu (t. I, b. l. 71), kurio originalas byloje nepateiktas, nes visos institucijos turi tik šio plano kopiją. Tačiau pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyti objektai, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registrą, turi būti saugomi kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Teismas nurodė, kad Kauno rajono valdybos 1999 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 483 U. K. buvo grąžinti natūra išlikę pastatai, tačiau jokių įrašų, patvirtinančių šio objekto saugotiną statusą VĮ Registrų centre nebuvo. Ginčo teritorijoje Kauno apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 02-05-6495 (t. III, b. l. 32) bei tos pačios datos sprendimu (t. III, b. l. 31) buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę U. K. Nuosavybės atkūrimo dokumentuose nebuvo įrašyta nekilnojamųjų vertybių teritorijos ir apsaugos zonos specialioji sąlyga. Ginčo sklypo padalinimas ir paskirties keitimas į kitą buvo patvirtintas Kauno apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 02-05-7095. Šiuo įsakymu buvo nustatytos ir žemės sklypams taikomos specialiosios naudojimo sąlygos.

Noreikiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas 2002 m. gruodžio 11 d. buvo suderintas su Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritoriniu padaliniu ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 02-05-2110 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ patvirtintas, todėl teismas sprendė, jog vėliausiai nuo šiuo momento už kultūros vertybių apsaugą atsakinga institucija turėjo suprasti, kad šioje teritorijoje yra vykdoma žemės reforma ir imtis aktyvių veiksmų kultūros paveldo vertybėms apsaugoti, kultūros paveldo vertybių teritorijoms, apsaugos zonoms nustatyti. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 25 buvo suplanuota teritorija (duomenys neskelbtini). Šiuo detaliuoju planu sklypas dalijamas į 13 atskirų kitos paskirties (sodybinio užstatymo) sklypų. Sodybiniuose sklypuose nurodyta užstatyti leidžiama teritorija. Duomenų apie tai, kad šio detaliojo plano pagrindu būtų išduoti statybą leidžiantys dokumentai byloje nebuvo. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. ĮS-682 „Dėl sklypų sujungimo ir padalijimo detaliųjų planų“ (t. I, b. l. 33) buvo suplanuota teritorija (duomenys neskelbtini). Šio planavimo tikslas – žemės sklypų sujungimas, perdalijimas ir teritorijos tvarkymo režimo nustatymas. Sklypuose yra įregistruoti apribojimai. UAB „Baltų žemės“ statybos leidimai buvo išduoti 2006 m. gruodžio 27 d., t. y. jau antrojo patvirtinto detaliojo plano pagrindu.

Teismas pažymėjo, jog Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. sausio 5 d. raštu Nr. S6-7 adresuotu Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritoriniam padaliniui, pastarasis informuojamas, kad neturint planinės medžiagos apie teritoriją, kuri priskirta Noreikiškių buvusio dvaro sodybai, negali tiksliai informuoti kiek ir kam toje teritorijoje yra suformuota žemės sklypų. Taip pat šiame rašte yra suteikta informacija, kad dalis pastatų ir žemės šioje teritorijoje yra grąžinta U. K. Taigi teismas darė išvadą, kad vėliausiai nuo šio momento už kultūros vertybių apsaugą atsakinga institucija, turėjo visus duomenis, reikalingus inicijuoti atitinkamų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymą.

Noreikiškių buvusio dvaro sodyba pripažinta kultūros vertybių registre registruotina kultūros vertybe tapo tik nuo 2005 m. balandžio 19 d., kuomet įsigaliojo Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymas. Teismas pasirėmė šio įstatymo 22 straipsnio 10 dalies bei 10 1 ir 2 dalių normomis, taip pat nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo redakcijos 10 straipsnio 4 dalies nuostata. Teismas nurodė Žemės įstatymo 22 straipsnio 4 ir 5 dalyse (redakcija galiojusi iki 2006 m. detaliojo (ginčijamo) plano patvirtinimo) nustatytą reglamentavimą. Ir pažymėjo, jog tik 2006 m. gegužės 26 d. (galiojant pirmiau minėtiems teisės aktams, kurie už kultūros vertybių apsaugą atsakingai institucijai numatė pareigą pranešti kadastro tvarkytojui apie saugotinas nekilnojamąsias kultūros vertybes) Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. ĮS-682, buvo patvirtintas šis detalusis planas, kuris prokuroro prašymu yra ginčijamas tik iš dalies. Visų ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu Nekilnojamojo turto registre nebuvo įrašyta XIX (nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonos) specialioji žemės naudojimo sąlyga. Departamentas tik 2009 m. balandžio 28 d. pranešimu informavo VĮ Registrų centrą apie šias aplinkybes, kuris įregistravo juridinį faktą, kad nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje). Kultūros vertybių registras buvo įsteigtas vadovaujantis 2005 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1053 „Dėl kultūros vertybių registro įsteigimo ir kultūros vertybių registro nuostatų patvirtinimo“ .

Teismas sprendė, kad priimant ginčijamus aktus buvo padaryti teisės aktų pažeidimai. Pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyti objektai, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registrą, turi būti saugomi kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos ginčo objektui ši norma nebuvo išlaikyta.

Pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį visi objektai, saugoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybes pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos statymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį, pripažįstami Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis. Todėl Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai buvo registruoti Kultūros vertybių registre. Vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kuriuo buvo patvirtintas Detalusis planas nebuvo pasirašytas Departamento atstovų, todėl Detalusis planas buvo patvirtintas pažeidžiant teises normą, detaliojo plano priėmimo metu galiojusio Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punkte. Teismas nurodė, kad Detaliajame plane nėra nustatyta paveldosauginių reikalavimų Sklypų tvarkymui, nors Sklypai patenka į nekilnojamosios vertybės teritoriją. Tai rodo, kad Kauno rajono savivaldybes vyriausiasis architektas neturėjo pakankamai duomenų paveldosauginiams reikalavimams nustatyti, ir jis nesikreipė į Departamento Kauno teritorinį padalinį ir taip pažeidė Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 30 punktą. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius, tvirtindamas Detalųjį planą, kuriame nenustatyti paveldosauginiai reikalavimai, pažeidė ir Detaliųjų pianų renginio taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, kurių 44.2 punkte yra nustatyta, kad kai planuojama teritorija yra svarbi paveldosaugos požiūriu, jai nustatomi papildomi kultūros paveldo vertybių apsaugos reikalavimai.

Atsižvelgęs į Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, 18 straipsnio 2 dalį ir 26 straipsnio 3 dalį, teismas pažymėjo, jog kaip ir bet kuriems kitiems atitinkamas teisines pasekmes sukeliantiems administraciniams aktams, priimamiems teritorijų planavimo dokumentams yra keliamas teisėtumo reikalavimas. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad teritorijų planai negali būti tvirtinami, jeigu jie prieštarauja minėtiems teisės aktams (pvz. 2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-535/2007), ar (ir) jų tvirtinimas pažeistų teisėtumo principą (2005 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-321/2005. Taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką administracinėse bylose Nr. A4-446/2007, Nr. A18-756/2007, Nr. A17-742/2007.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad detalusis planas yra vientisas dokumentas. Tačiau teismų praktika pripažįsta, kad, nustačius individualaus administracinio akto negaliojimo pagrindus, išimtinais atvejais yra galimas detaliojo plano dalies naikinimas, tačiau tik tuomet, kai jo dalį, kurioje konstatuoti pažeidimai, įmanoma atskirti remiantis teritoriniu ar kitais praktiniais kriterijais (LVAT 2008 m. liepos 10 d. ir 2008 m. lapkričio 7 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A438-1905/2008 ir A822-1797/2008). Šiuo atveju visi ginčijami administraciniai aktai buvo priimti, detalusis planas patvirtintas, statybos leidimai gauti ir patys pastatai buvo statomi prieš Departamentui įregistruojant juridinį faktą, kad nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (2009 m. balandžio 29 d.). Kauno apygardos prokuratūra 2010 m. balandžio 6 d. nutarimu atsisakė kreiptis į teismą dėl administracinių aktų, statybos leidimų ir sandorių, dėl žemes sklypų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) panaikinimo, nors šie sklypai buvo taip pat suformuoti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ginčo administracinių aktų pagrindu. Susidariusioje situacijoje trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SVP namai“ įsigydamas žemės sklypus, kurie jau buvo suplanuoti detaliuoju planu ir buvo išduoti statybos leidimai teisės aktų nepažeidė. Pažeidimai padaryti atsakingų institucijų darbuotojų. Teismų praktika numato tokius išskirtinius atvejus, naikinti detaliojo plano dalį dėl nustatytų pažeidimų, jeigu šią dalį įmanoma atskirti remiantis teritoriniu ar kitais praktiniais kriterijais. Šiuo atveju ginčijamą dalį galima atskirti pagal teritorinius kriterijus tam tikrų suplanuotų žemės sklypų atžvilgiu, todėl teismas sprendė, kad atsižvelgiant į susidariusią situaciją tikslinga panaikinti detaliojo plano dalį, kaip to prašė pareiškėjas.

Teismas vertino Statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygos“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215, 35, 49 punktų nuostatas, Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-696, 5.2, 7 punktų nuostatas. Nurodė, kad šiuo atveju Kultūros paveldo departamento atstovo dalyvavimas Nuolatinėje statybų komisijoje buvo privalomas, pagal STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygos“ 35 punkto nuostatas. Rengiant statinių projektavimo sąlygas, išduodant projektavimo sąlygų sąvadus statiniams Noreikiškių dvaro teritorijoje, tikrinant statinių techninių projektų atitikimą projektavimo sąlygoms ir priimant protokolinius sprendimus siūlyti išduoti statybos leidimus tam įgaliotos institucijos nesikreipė į Kultūros paveldo departamento Kauno rajono teritorinį padalinį, šio departamento atstovas konkrečiu atveju nebuvo įtrauktas į Nuolatinės statybos komisijos sudėtį, Kauno rajono savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus išduotose projektavimo sąlygų sąvaduose nėra Kultūros paveldo departamento specialiųjų projektavimo sąlygų, todėl teismas konstatavo, kad statinių projektavimo sąlygų sąvadai buvo išduoti, protokoliniai Nuolatines statybos komisijos sprendimai siūlyti išduoti statybos leidimus priimti pažeidžiant kultūros vertybių apsaugą reglamentuojančių teisės normų nuostatas.

Dėl išdėstytų aplinkybių teismas pažymėjo, jog yra neteisėtas ir statybos leidimų išdavimas pagal nurodytus projektavimo sąlygų sąvadus ir jų pagrindu parengtus projektus, kadangi jie buvo išduoti pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies ir Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218, 16 punkto nuostatas, nes priimant sprendimą išduoti statybos leidimą nedalyvavo Kultūros paveldo Departamento Kauno teritorinio padalinio atstovas.

Taip pat buvo apžvelgti Buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos bendrieji nuostatai (toliau – Nuostatai), patvirtinti Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369, jų 4 ir 11 punktai. Projektai, kurių pagrindu vėliau išduoti Statybos leidimai, nebuvo nustatyta tvarka suderinti su Departamento Kauno teritoriniu padaliniu, o Statybos leidimuose numatyta naujų gyvenamųjų namų statyba nepatenka nei į vieną iš Nuostatų 11 punkte numatytą atvejį. Teismas pažymėjo ir tai, kad Statybos leidimai buvo išduoti pažeidžiant imperatyvią Nuostatų normą, įtvirtintą 12.4 punkte.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu ir sprendė, kad savivaldybių institucijos atsako už savo valdomų gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų bei objektų (vertybių) vertybių išsaugojimą, rūpinasi, kad saugomų vertybių savininkai, naudotojai ir valdytojai galėtų jas tinkamai saugoti. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje esančia nuostata, taip pat pažymėjo, jog nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga yra viena iš savivaldybėms priskirtų savarankiškų funkcijų. Nepanaikinus Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 682, kuriuo buvo patvirtintas Detalusis planas, taip pat Statybos leidimų, būtų sudarytos prielaidos suniokoti nekilnojamąją kultūros vertybę – Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentus.

Taigi pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Kauno rajono savivaldybės administracija, patvirtindama Detalųjį planą bei išduodama statinių projektavimo sąlygų sąvadus ir Statybos leidimus, Nuolatinės statybos komisija priimdama sprendimą siūlyti išduoti statybos leidimus, neatsižvelgė į įstatymų nustatytus apribojimus, juos pažeidė bei nesilaikė nustatytų procedūrų, todėl ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti ir naikintini. Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ 18 punktu, statinio projektavimo sąlygų sąvadas nustoja galioti nustojus galioti statybos leidimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SVP namai“ byloje buvo iškėlęs klausimą dėl viešojo intereso gynimo. Vertindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio nuostatas, teismas nurodė, kad jos traktuojamos kaip įtvirtinančios ne tik prokuroro teisę, bet ir pareigą ginti viešąjį interesą. Be to, prokurorai turi absoliučią diskrecijos teisę nuspręsti, kada viešasis interesas yra pažeistas ir kada dėl tokio pažeidimo būtina kreiptis į teismą. Interesas, kad bet kokia veikla, galinti turėti neigiamos įtakos saugomoms teritorijoms (vertingoms vietovėms), būtų vykdoma griežtai laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir jiems neprieštaraujančių kitų teisės aktų reikalavimų, yra laikytinas viešuoju. Valstybės, savivaldybės institucijos ir jų pareigūnai privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų ir jų nepažeisti. Priešinga veika (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą – tinkamą valstybės ir savivaldybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymą. Teisėjų kolegija sprendė, kad, priimdama neteisėtus ginčo administracinius aktus, Kauno rajono savivaldybės administracija, taip pat už kultūros vertybių apsaugą atsakinga institucija nesiimanti veiksmų kultūros paveldo vertybėms apsaugoti, kultūros paveldo vertybių teritorijoms, apsaugos zonoms nustatyti pažeidė viešąjį interesą.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SVP namai“ pateikė apeliacinį skundą (t. III, b. l. 141-145), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nenurodė, kokiu būdu Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai galėjo būti įtraukti į Išaiškinamų paminklų sąrašą Raštu Nr. 248. UAB „SVP namai“ manymu, šis „raštas“ negali būti laikomas tinkamu valstybės institucijos sprendimu ar apskritai administraciniu aktu, nes jis neatitinka administraciniams aktams keliamų reikalavimų. Priduria, jog teismas, spręsdamas, kad nurodytas raštas buvo išsiųstas atsakingoms valstybės institucijoms, vadovavosi vien tik pareiškėjo ir Kultūros paveldo departamento pateiktu paaiškinimu, taigi, tik prielaidomis. Be to UAB „SVP namai“ pažymi, kad teismas pats konstatavo, jog „byloje nėra duomenų, kad minėtas Kultūros paveldo mokslinio centro Raštas Nr. 248 buvo Kauno rajono savivaldybės valdyboje gautas“. Toks teismo sprendimo argumentų prieštaringumas yra nesuderinamas su teismo pareiga objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Nurodo, jog teismas vadovavosi dokumentais (suderinimo planu (t. I, b. l. 71)), kurių originalo nei teismo nagrinėjamoje byloje, nei valstybės institucijose nėra išlikę.

Teigia, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Lietuvos Respublikoje galioja tik paskelbti teisės aktai. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentų tariamas įtraukimas (raštu, kurio gavimo/įteikimo niekas nepatvirtino) į Išaiškinamų paminklų sąrašą visiškai nebuvo išviešintas, t. y. nei savivaldybė, nei kitos valstybės institucijos apie tokį faktą nežinojo ir negalėjo žinoti.

Pažymi, kad pats teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog „Kauno rajono valdybos 1999 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 483 U. K. buvo grąžinti natūra išlikę pastatai, tačiau jokių įrašų, patvirtinančių šio objekto saugotiną statusą VĮ Registrų centre nebuvo. Nuosavybės atkūrimo dokumentuose nebuvo įrašyta nekilnojamųjų vertybių teritorijos ir apsaugos zonos specialioji sąlyga“.

Pirmosios instancijos teismas nors ir pripažino, tačiau visiškai ignoravo faktą, kad už kultūros paveldą atsakingos institucijos suderino Noreikiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, t. y. pripažino, kad kultūros paveldo reikalavimų yra laikomasi.

Teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl Kauno rajono savivaldybės pateiktų įrodymų, išdėstytų argumentų, jog ginčo teritorija Kauno rajono bendrajame plane yra pavaizduota, kad prioritetinė plėtros teritorija, kurioje yra galimos (ir net pageidaujamos) statinių statybos ir tokiems bendrojo plano sprendiniams institucijos, atsakingos už kultūros paveldą, pritarė.

Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad visų ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu Nekilnojamojo turto registre nebuvo įrašyta XIX (nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonos) specialioji žemės naudojimo sąlyga. Departamentas tik 2009 m. balandžio 28 d. pranešimu informavo VĮ Registrų centrą apie šias aplinkybes, kuris įregistravo juridinį faktą, kad nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje). UAB „SVP namai“ visiškai nesuprantama, kaip teismas priėmė šiai savo išvadai visiškai priešingą sprendimą ir panaikino administracinius aktus. Teismo argumentų nenuoseklumą pagrindžia ir tai, kad teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad „visi ginčijami administraciniai aktai buvo priimti, detalusis planas patvirtintas, statybos leidimai gauti ir patys pastatai buvo statomi prieš Kultūros paveldo departamentui įregistruojant juridinį faktą, kad nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje“. UAB „SVP namai“ įsitikinimu, šis teismo argumentas turėjo nulemti pareiškėjo prašymo atmetimą.

Kauno apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad susidariusioje situacijoje UAB „SVP namai“, įsigydamas žemės sklypus, kurie jau buvo suplanuoti detaliuoju planu ir buvo išduoti statybos leidimai, teisės aktų nepažeidė. Pažeidimai padaryti atsakingų institucijų darbuotojų. UAB „SVP namai“ atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas nebus panaikintas, UAB „SVP namai“ kreipsis į teismą dėl žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi panaikinus administracinius aktus, UAB „SVP namai“ nuosavybės teise priklausantis turtas taps beverčiai. Pažymi, kad administracinių aktų panaikinimas iš esmės reiškia UAB „SVP namai“ privedimą prie bankroto.

Teismas nevertino UAB „SVP namai“ argumentų, kad Kauno teritorinis padalinys 2008 m. birželio 19 d. raštu Nr. 2K-924, 2008 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 2K-1305, 2008 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. 2K-1885 prašė UAB „SVP namai“ užkoordinuoti pasiūlytas ribas Lietuvos koordinačių sistemoje. UAB „SVP namai“ atliko prašytą įvertinimą dėl vykdomos naujos gyvenamųjų namų statybos įtakos Noreikiškių buv. dvaro sodybai, užkoordinavo pasiūlytas ribas Lietuvos koordinačių sistemoje.

Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad „Nepanaikinus Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 682, būtų sudarytos prielaidos suniokoti nekilnojamąją kultūros vertybę – Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentus“. UAB „SVP namai“ atkreipia dėmesį, kad Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai kaip nekilnojamojo turto „vertybė“ – tai tiesiog visiškai apleista teritorija labiau panaši į sąvartyną, o ne dvaro sodybos fragmentus. Be to, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas urbanistinio kultūros paveldo ekspertas architektas R. M. atliko detalaus plano sprendinių galimo poveikio aplinkai (Noreikiškio buvusio dvaro sodybos fragmentams IP299/At) vertinimą paveldosaugos požiūriu. Į byla pateiktos studijos apibendrinančiose išvadose ir pasiūlymuose nurodyta, kad numatoma nauja statyba turės tik nežymų poveikį Noreikiškio buvusio dvaro sodybos fragmentams IP299/At. Teismas visiškai šio įrodymo nevertino.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (t. III, b. l. 152-161), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą dėl įsakymų panaikinimo dalyje, protokolinių sprendimų ir statybos leidimų panaikinimo, atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai vertino byloje nustatytus faktus ir esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, be to, pasisakė dėl asmenų, kurie nebuvo įtraukti į administracinės bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų. Tai lėmė, jog buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, kuris objektyviai pažeidžia atsakovo teises ir teisėtus interesus.

Teigia, kad iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių yra akivaizdu, kad pareiškėjo skundžiamų administracinių teisės aktų priėmimo metu viešajame Nekilnojamojo turto registre, Detaliuoju planu suplanuotiems sklypams nebuvo įrašyta XIX (nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonos) specialioji žemės naudojimo sąlyga. Taip pat akivaizdu, kad dėl šių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų neįregistravimo atsakingas Kauno apskrities viršininkas, kuris atkūręs nuosavybės teises į žemę U. K., nepriėmė sprendimo, kad žemės nuosavybės atkūrimo dokumentuose būtų įrašyta nekilnojamųjų vertybių teritorijos ir apsaugos zonos specialioji sąlyga. Be to, iš teismo sprendimo aišku, kad dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų neįregistravimo atsakingas ir Departamentas, kuris 2005 m. bandžio 19 d. pripažinęs Noreikiškių buvusio dvaro sodybą kultūros vertybių registre registruotina kultūros vertybe, per 15 dienų po įregistravimo raštu nepranešė visiems asmenims, kurių daiktines teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre. Taip pat Departamentas pažeidė ir tuo metu galiojusio Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, tai yra, Departamentas teisės aktų nustatytais atvejais priėmęs sprendimą nekilnojamąjį daiktą paskelbti saugomu <...> per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo dienos neperdavė pranešimo Kadastro tvarkytojui, kuris nepadarė žymos nekilnojamojo turto kadastre. Tą Departamentas atliko tik 2009 m. balandžio 28 d., jau po skundžiamų administracinių aktų priėmimo.

Mano, jog teismas nepagrįstai ir neteisėtai visiškai nepasisakė dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismui išdėstytų argumentų, jog Savivaldybė nežinojo ir negalėjo žinoti apie ginčo teritorijai taikomas specialiąsias naudojimo sąlygas bei kad atsižvelgiant į šią aplinkybę, Savivaldybė skundžiamų administracinių aktų priėmimo metu elgėsi teisėtai, todėl šių aktų naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Atkreipia dėmesį, kad pats pirmosios instancijos teismas savo sprendime nustatė ir konstatavo, kad visų ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu Nekilnojamojo turto registre nebuvo įrašyta XIX (nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonos) specialioji žemės naudojimo sąlyga. Pareiškėjas byloje taip pat neįrodė, kad atsakovui būtų išsiųstas (įteiktas) Raštas Nr. 248. Todėl akivaizdu, kad Kauno rajono savivaldybės administracija neturėjo ir negalėjo žinoti apie ginčo teritorijai taikomus apribojimus, neprivalėjo kreiptis į Departamentą dėl planavimo ir/ar projektavimo sąlygų išdavimo ir teritorijos planavimo dokumentų/statybos projektų derinimo.

Remiasi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9, 10, 15 punktais, 10 straipsnio 4 dalimi, Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 8 punktu. Teigia, kad Kauno rajono savivaldybės administracijos tarnautojai, išduodami planavimo sąlygas ginčijamiems Detaliesiems planams rengti įgyvendino visas Apraše nurodytas sąlygas, patikrino ginčo teritorijoje galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, įvertino Kauno apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 02-05-7095 nustatytas žemės sklypams taikomas specialiąsias naudojimo sąlygas, įvertino Kauno apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 02-05-7095 atliktą žemės sklypų padalinimą ir paskirties pakeitimą, ir kas svarbiausia – visą informacija patikrino viešajame Nekilnojamojo turto registre. Departamentui neatlikus savo pareigos, nustatytos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, Kauno rajono savivaldybės administracija niekaip negalėjo identifikuoti, jog detaliai norimi suplanuoti sklypai patenka į Departamento saugomą teritoriją bei kad būtina kreiptis į Departamentą dėl sąlygų gavimo ir/ar detaliųjų planų suderinimo.

Nurodo, kad įrodžius, jog neegzistuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta sąlyga, t. y. nustačius, kad Kauno rajono savivaldybės administracija nepažeidė skundžiamų aktų priėmimo procedūrų, kadangi tuo metu nebuvo įvykę juridiniai faktai (įregistruoti duomenys apie suplanuotiems sklypams taikomus apribojimus), kuriais remiantis būtų reikėję atlikti papildomus veiksmus bei pareiškėjui neįrodžius, jog skundžiami aktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (kadangi Rašto Nr. 248 teisinė galia nepripažintina aukštesne), pirmos instancijos teismas negalėjo panaikinti atsakovo priimtų administracinių teisės aktų. Pažymi, jog analogiškais motyvais negalėjo būti panaikinti ir atsakovo išduoti Statybos leidimai. Remiasi Statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygos“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215, 11.3. papunkčiu. Nurodo, kad šio ginčo atveju nebuvo tvarkoma nekilnojamojo turto paveldo vertybė, o kas svarbiausia – nekilnojamosios kultūros vertybės teritorija nebuvo įregistruota viešajame registre (Nekilnojamojo turto registre), ji nebuvo nurodyta ginčo teritorijoje esančių žemės sklypų registro pažymėjimuose ir planuose, todėl apie ją nei asmenys, nei viešojo administravimo institucijos nežinojo ir negalėjo žinoti. Atsakovas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priimdama neteisėtus ginčo administracinius aktus, Kauno rajono savivaldybės administracija pažeidė viešąjį interesą, kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta ir konstatuota, jog Kauno rajono savivaldybės administracija negalėjo žinoti apie saugotiną teritorijos statusą, todėl neturėjo jokio teisėto pagrindo atsisakyti vykdyti teritorijų planavimo procesą ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procedūras.

Tvirtina, kad šios bylos nagrinėjimo kontekste teisėtų lūkesčių principas yra aukštesnis už pareiškėjo ginamą viešąjį interesą, kadangi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas urbanistinio kultūros paveldo ekspertas architektas R. M., atlikęs detalaus plano sprendinių galimo poveikio aplinkai vertinimą paveldosaugos požiūriu vizualinio poveikio studiją, apibendrinančiose išvadose ir pasiūlymuose nurodė, kad numatoma nauja statyba turės tik nežymų poveikį Noreikiškio buvusio dvaro sodybos fragmentams. Ekspertas nurodė, kad galima teigti, jog numatoma statyba turės tik nežymią neigiamą įtaką, kurią galima sumažinti želdinių bei kokybiškos architektūros statinių pagalba. Pirmos instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė ir visiškai nevertino R. M. parengtos ir į bylą pateiktos medžiagos.

Vadovaujasi Civilinio proceso kodekso 266 straipsniu, 14 straipsnio 3 dalimi ir 329 straipsnio 2 dalimi. Nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas nusprendė dėl byloje neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, nors turėjo pareigą savo iniciatyva juos įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Pirmos instancijos teismas, pripažindamas neteisėtais administracinius aktus, kuriais patvirtinti fizinių ir/ar juridinių asmenų organizuoti, parengti teritorijų planavimo dokumentai, techniniai projektai, kartu pasisakė ir dėl šių dokumentų sprendinių neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Todėl toks teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir tiems asmenims, kurie parengė ir organizavo minėtų dokumentų patvirtinimą. Tvirtina, kad architektui kyla atsakomybė už netinkamo projekto parengimą bei pareiga atlyginti dėl tokių veiksmų padarytus nuostolius projekto užsakovui. Mano, kad tai savarankiškas pagrindas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į UAB „SVP namai“ apeliacinį skundą (t. III, b. l. 166-172) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad Raštas Nr. 248 parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymu (32 str.), tai yra institucijos, atsakingos už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, sprendimas, todėl Departamentas nesutinka su UAB „SVP namai“ teiginiu, kad raštas neatitinka administraciniams aktams keliamų reikalavimų.

Pažymi, kad vykdydama Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2-oje pastraipoje nurodomą nuostatą, Kultūros paveldo inspekcija 1995 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 01-8-413 pateikė rajonų ir miestų valdyboms, tame tarpe ir Kauno rajono valdybai, ir nurodė, kad Noreikiškių dvaras yra įtrauktas į Laikiną istorijos ir kultūros paminklų apskaitą ir pridėjo su tuo susijusį priedą. Atsižvelgiant į tai, nesutinka su UAB „SVP namai“ nuomone, kad Kauno rajono savivaldybė Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro rašto nėra gavusi, nes jo tikrumą (antrinimą) patvirtina šis Nutarimas ir prie jo pridėti priedai.

Paaiškina, jog remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad 2004 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-2452 buvo priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, įsigaliojęs 2005 m. balandžio 29 d., Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai pripažinti Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamąja kultūros vertybe.

Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad Noreikiškių dvaro įrašymas visiškai nebuvo išviešintas, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ (toliau – Nutarimas Nr. 256) buvo patvirtintas privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, kuriame nurodomi Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai, IP-299At. Vieša informacija dėl Noreikiškių dvaro paminklosauginio statuso nurodoma ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarime Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“.

Pažymi, kad Noreikiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Kauno apskrities viršininko 2003 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 02-05-2410 suderino ne tik už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsakingos institucijos atstovas – Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio vyr. specialistė I. G., bet ir Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus specialistė kultūros vertybių apsaugai V. P. Vadinasi, apie tai, kad detalieji planai yra rengiami Noreikiškių dvaro teritorijoje, atsakovas žinojo ir turėjo visas galimybes apie tai informuoti žemės sklypų savininkus/naudotojus.

Tvirtina, kad atsakovui vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ nuostatas (XIX skirsnio 76.1, 76.2 punktai), UAB „SVP namai“ nebuvo prielaidų nežinoti, kad jo nuosavybė patenka į kultūros paveldo objekto teritoriją.

Pažymi, kad iki 2005 m. balandžio 29 d. juridinio fakto registravimo privalomumas reglamentuojančiuose nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą teisės aktuose, nebuvo numatytas.

Kauno rajono bendrajame plane nėra sudaryta tokia situacija, kad Noreikiškių dvaro vietoje būtų kitas objektas. Plane matyti Noreikiškių dvaro teritorijos ribos ir tai yra akivaizdu, kad tokias ribas, kaip egzistuojantį faktą, pripažino visos derinančios institucijos ir dokumentą tikrinusi Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstyta nuomone, kad numatoma nauja statyba turės tik nežymų poveikį Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentams, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“ patvirtintų buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos bendrųjų nuostatų 3 bei 11 punktams. UAB „SVP namai“ siekis statyti naujus statinius niekaip nėra susijęs su sodybos planinės, erdvinės ir funkcinės struktūros ar sodyboje buvusių tradicijų atkūrimu.

Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai kaip nekilnojamojo turto „ vertybė“ – tai tiesiog visiškai apleista teritorija labiau panaši į sąvartyną, nes UAB „SVP namai“ patikina, kad jis nesirūpina nuosavu turtu, laiko jį apleistą.

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (t. III, b. l. 177-184) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo argumentus, pateiktus atsiliepime į UAB „SVP namai“ apeliacinį skundą.

Papildomai nurodo, kad nesutinka su atsakovo nuomone, jog apie Rašto Nr. 248 įteikimą Kauno rajono savivaldybei nėra žinoma, kadangi šio rašto tikrumą (antrinimą) patvirtina Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos 1995 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 01-8-413 „Dėl kultūros paveldo objektų, esančių Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše, kurių įtraukimo trejų metų terminas pasibaigė 1995 m. sausio 31 d., įrašymo į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą“ ir prie jo pridėti priedai. Be to, ne Rašto Nr. 248 įteikimo (išsiuntimo) faktas turi būti žinomas, bet tai, kad Kauno rajono savivaldybė savo teritorijoje turėjo ar privalėjo žinoti apie visus joje esančius kultūros paveldo objektus, tame tarpe ir Noreikiškių dvarą. Tai patvirtina Lietuvos Respublikos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 375 „Dėl istorinę ir kultūrinę vertę turinčių kultūros paveldo objektų, nesančių kultūros paminklų sąrašuose, apsaugos užtikrinimo“ ir jo priedo 9 dalis, kurioje nurodoma, kad dvarų sodybos yra kultūros paveldo objektas, patenkantis į paminklotvarkos mokslinio metodinio ir paminklosaugos teisinio reguliavimo sferą.

Tvirtina, kad Kauno rajono savivaldybė 1991 m. rugsėjo 25 d. patvirtinusi Noreikiškių dvaro teritorijos ribų planą, apie Dvaro paminklosauginį statusą ir jam keliamus specialiuosius reikalavimus žinojo arba privalėjo žinoti.

Nesutinka su atsakovo nuomone, kad dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų neįregistravimo atsakingas ir Kultūros paveldo departamentas, nes ne Departamentas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato ir inicijuoja jų įrašymą į Nekilnojamojo turto registrą, o ši funkcija pavesta žemėtvarkos tarnyboms.

Nesutinka, kad Departamentas neatliko savo pareigos, nustatytos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje. Ši norma nustato, kad institucija, teisės aktų nustatytais atvejais priėmusi sprendimą nekilnojamąjį daiktą paskelbti saugomu arba Vyriausybei priėmus sprendimą gamtos ar kultūros vertybę paskelbti kultūros paminklu, per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo dienos perduoda pranešimą Kadastro tvarkytojui. Departamentas pažymi, kad Noreikiškių dvaras nėra paskelbtas saugomu kultūros paveldo objektu ir Vyriausybė nėra priėmusi sprendimo jį paskelbti kultūros paminklu. Noreikiškių dvaras yra Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamoji kultūros vertybė.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1053 „Dėl Kultūros vertybių registro įsteigimo ir kultūros vertybių registro nuostatų patvirtinimo 4 dalis nustato Kultūros vertybių registro pradžią – 2007 m. balandžio 3 dieną. Departamentas 2005 m. balandžio 19 d. pripažindamas Noreikiškių buvusio dvaro sodybą kultūros vertybių registre registruotina kultūros vertybe, neturėjo galimybės per 15 dienų apie tai pranešti visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus Dvaro teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre, nes Kultūros vertybių registro veiklos pradžia nustatyta tik nuo 2007 m. balandžio 3 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsiliepimu į UAB „SVP namai“ ir Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus (t. III, b. l. 189-190) prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Pareiškėjas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas atsiliepimu į UAB „SVP namai“ ir Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus (t. III, b. l. 192-199) prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepime nurodo, kad Raštas Nr. 248 parengtas remiantis Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymo 32 straipsniu. Taigi, šis raštas parengtas vadovaujantis norminiu teisės aktu, todėl laikytinas institucijos, atsakingos už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, sprendimu, nors ir neatitinka šiuo metu administraciniams aktams keliamų formalių reikalavimų. Teismas teisingai konstatavo, jog byloje yra duomenys apie minėto rašto išsiuntimą Kauno rajono savivaldybei, tačiau nėra pateikta duomenų apie šio Rašto gavimą savivaldybėje. Atkreipia dėmesį, jog tokį įrodymą teismui gali pateikti tik Rašto adresatas (šiuo atveju atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija).

Pabrėžia, jog šiuo raštu buvo išsiųstas visas Kauno rajono teritorijoje esančių išaiškinamų dvarų ir palivarkų sąrašas, viso 22 objektai, ir pavyzdžiui šiame sąraše esančios Panevėžiuko buv. dvaro sodybos fragmentams, nuosavybės teisų atkūrimo metu 1999 m. specialiosios sąlygos – XIX Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zona, buvo nustatytos, t. y., jau nuosavybės teisių atkūrimo metu apie teritorijos statusą buvo žinoma.

Faktas jog teismui nei viena iš institucijų negalėjo pateikti Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentų apskaitos architektūros komplekso teritorijos plano originalo, nėra pagrindas šio plano nelaikyti tinkamu įrodymu, kadangi per 20-ties metų laikotarpį dokumento originalas galėjo ir neišlikti.

Pažymi, jog Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija 1995 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 01-8-413 „Dėl kultūros paveldo objektų, esančių Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše, kurių įtraukimo trejų metų terminas pasibaigė 1995 m. sausio 31 d., įrašymo į Laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą“ remdamasi Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2-ąja pastraipa, nutarė nuo 1995 m. sausio 31 d. įrašyti į Laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą kultūros paveldo objektus, esančius naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše ir kurių įtraukimo trejų metų terminas pasibaigė 1995 m. sausio 31 d., tarp kurių yra minimas ir Noreikiškių dvaras. Vykdydama Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2-oje pastraipoje nurodytą nuostatą, Kultūros paveldo inspekcija 1995 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 01-8-413 pateikė rajonų ir miestų valdyboms, tame tarpe ir Kauno rajono valdybai, ir nurodė, kad Noreikiškių dvaras yra įtrauktas į Laikiną istorijos ir kultūros paminklų apskaitą ir pridėjo su tuo susijusį priedą.

Pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad 2004 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymu buvo priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, įsigaliojęs 2005 m. balandžio 29 d., Noreikiškių dvaras pripažintas Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamąja kultūros vertybe.

Teismas ginčijamu sprendimu visiškai pagrįstai konstatavo, jog Lietuvos Respublikos 1995 m. sausio 24 d. Įstatymo Nr. 1-761 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnio nuostatos ginčo objektui išlaikytos nebuvo. Apeliacinių skundų argumentą, jog ginčo objekto statusas nebuvo tinkamai išviešintas, paneigia Nutarimas Nr. 256, kuriuo buvo patvirtintas privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, kuriame nurodomi Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai, IP-299At. Vieša informacija dėl Noreikiškių dvaro paminklosauginio statuso nurodoma ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarime Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“.

Atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ rajonų valdyboms buvo pavesta kartu su Valstybiniu žemėtvarkos institutu bei Lietuvos valstybiniu miškotvarkos institutu, sudarant ūkinės veiklos apribojimo planus ar suteikiant žemės savininkams bei žemės naudotojams sklypus, taikyti Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Vadovaujantis šio nutarimo 76.1 ir 76.2 punktuose nustatyta tvarka, Kauno rajono savivaldybės administracija ar Žemėtvarkos skyrius jau nuosavybės teisių atkūrimo procese privalėjo nustatyti ginčo teritorijai specialiąsias naudojimo sąlygas.

Tvirtina, kad faktinė aplinkybė, jog tam tikros valstybės ar savivaldybės institucijos netinkamai vykdė savo funkcijas (nenustatė specialiųjų žemės naudojimo ir tvarkymo sąlygų, laiku jų neįregistravo Nekilnojamojo turto registre) niekaip nelemia ginčo teritorijos, kaip kultūros paveldo objekto statuso, kadangi jis buvo nustatytas ne minėtų institucijų veiksmais ar sprendimais, bet įstatymais ir kitais norminiais aktais.

Vienas iš argumentų, kuriais grindžiamas teismo sprendimo nepagrįstumas yra tai, jog teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, jog už kultūros paveldą atsakingos institucijos suderino Noreikiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, taip pat nevertino Kauno rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinių, taip pat aplinkybės, jog bendrasis planas yra suderintas su už kultūros paveldą atsakingomis institucijomis. Tačiau pareiškėjas nurodo, jog minėti teritorijų planavimo dokumentai, jų sprendiniai ar atlikti derinimai, neturi jokios reikšmės ginčo dalykui ir neturi ir negali turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Žemės reformos žemėtvarkos projektas su Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritoriniu padaliniu buvo suderintas ir patvirtintas jau po nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo teritoriją (2000 m. rugpjūčio 31 d.), ir ginčo teritorija nebuvo suplanuota ir privatizuota remiantis ir vadovaujantis šio teritorijų planavimo dokumento sprendiniais ir į kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą įbraižyti jau pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje ginčo teritorijoje esančius žemės sklypų planus suformuoti ir pagal juos privatizuoti sklypai (jų ribos). Žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendiniais nei ginčo teritorijos sklypų ribos, nei statusas, nei naudojimo paskirtis, ar kiti duomenys nebuvo nustatinėjami.

Pažymi, kad rengiant bendrąjį planą yra vadovaujamasi kitais galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, tame tarpe ir detaliaisiais planais bei jų sprendiniais. Ginčo teritorija yra suplanuota ginčijamu detaliuoju planu, juo yra nustatytas ir teritorijos tvarkymo bei naudojimo rėžimas, šis detalusis planas bendrojo plano derinimo ir tvirtinimo metu buvo ir šiai dienai yra galiojantis, todėl būtent juo nustatyti sprendiniai ir atsispindi bendrajame plane.

Nurodo, jog tiek Noreikiškių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, tiek Kauno rajono savivaldybės bendrojo plano sprendiniai negali paneigti, panaikinti ar pakeisti ginčo teritorijos, kaip kultūros paveldo objekto, statuso.

Pažymi, jog pareiškėjas savo reikalavimus grindė ne prieštaravimu Raštui Nr. 248, o prieštaravimui Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu, Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų, STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygos“ nuostatoms. Ginčo atveju teismas pagrįstai nustatė ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą skundžiamų aktų panaikinimo pagrindą – skundžiamas aktas neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Pareiškėjo teigimu, teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog tinkama saugomų teritorijų (vertingų vietovių) apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, todėl interesas, kad bet kokia kita veikla, galinti turėti neigiamos įtakos minėtoms teritorijoms, būtų vykdoma griežtai laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir jiems neprieštaraujančių kitų teisės aktų reikalavimų, yra laikytinas viešuoju interesu, ir jog ginčo atveju šis viešasis interesas buvo pažeistas. Šiuo atveju teismas pagrįstai netaikė teisėtų lūkesčių principo, kadangi viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai, pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. Ginčo atveju UAB „SVP namai“ teisė statyti statinius kultūros paveldo objekto teritorijoje yra įgyta neteisėtų administracinių aktų, prieštaraujančių imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, pagrindu, todėl negali būti laikoma įgyta teisėtai.

Teismas, konstatuodamas administracinių aktų ir sprendimų neteisėtumą, konstatavo ir atitinkamų institucijų, priėmusių šiuos administracinius aktus, taip pat turėjusių įtakos šių administracinių aktų priėmimui, neveikimą arba veiksmų neteisėtumą. Apeliaciniuose skunduose nurodyti asmenys – architektas, pardavėjas, neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos administracinių aktų priėmimui ar jų teisėtumui, kadangi architektas rengė projektus pagal valstybės institucijų išduotas projektavimo sąlygas, o jokių šių sąlygų pažeidimų rengiant projektus teismas nekonstatavo. Priimtas teismo sprendimas ir jame konstatuotos aplinkybės ir padarytos išvados nėra susiję su Teritorijų planavimo dokumentų organizatoriais ir buvusiais sklypų savininkais, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog ginčijamu teismo sprendimu yra pasisakyta dėl šių asmenų teisių, pareigų ar interesų, ar kad ginčijamas teismo sprendimo sukėlė minėtų asmenų interesams kokius nors teisinius padarinius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į UAB „SVP namai“ ir Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus (t. IV, b. l. 1-4) nurodo, kad ir šis ginčas turėtų būti sprendžiamas aktualiai formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste.

Atsiliepime pakartoja argumentus pateiktus atsiliepime į pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, tačiau konstatavo, kad priimant ginčijamus administracinius aktus buvo padaryti teisės aktų pažeidimai, nors taip pat konstatavo, kad visų ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu Nekilnojamojo turto registre nebuvo įrašyta XIX (nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonos) specialioji žemės naudojimo sąlyga. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos tik 2009 m. balandžio 28 d. pranešimu Nr. 04-99 informavo VĮ Registrų centrą apie šias aplinkybes, kuris įregistravo juridinį faktą, kad nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), o Kultūros vertybių registras buvo įsteigtas vadovaujantis 2005 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1053 „Dėl kultūros vertybių registro įsteigimo ir kultūros vertybių registro nuostatų patvirtinimo“.

Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu konstatavo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 12 ir 13 punktai numato, kad Kultūros paveldo departamentas tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės ir jų duomenys <...>; teikia Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus. Remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 17 ir 18 punktu, nekilnojamojo daikto registro įraše daromos žymos apie juridinius faktus: nekilnojamojo daikto įrašymą į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą; nekilnojamojo daikto buvimą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje arba jų apsaugos zonoje. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio mėn. 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-3102-12). Šioje byloje teismas konstatavo, kad <...> valstybės registruose nebuvo teisiškai reikšmingų duomenų, kad žemės sklypas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinis pastatas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), todėl atsakovui nekilo pareiga remiantis Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punktu kreiptis į Kultūros paveldo departamentą dėl projektavimo sąlygų išdavimo bei vėliau gauti Kultūros paveldo departamento atstovo pritarimą parengtam statinio projektui.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. IV, b. l. 7-9) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, kad sutinka su apeliacinių skundų argumentais ir mano, kad teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, teismas nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, visus byloje pateiktus įrodymus.

Teismas nenurodė, kokiu būdu Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai galėjo būti įtraukti į išaiškinamų paminklų sąrašą Raštu Nr. 248. Teismas, teigdamas, jog Raštas Nr. 248 buvo išsiųstas ir suderintas, vadovavosi vien tik prielaidomis. Pats teismas sprendime konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad minėtas raštas buvo Kauno rajono savivaldybės valdyboje gautas, šio dokumento originalas nebuvo pateiktas ir nagrinėjamojoje byloje. Taip teismas konstatavo, kad Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentų tariamas įtraukimas į Išaiškinamų paminklų sąrašą visiškai nebuvo išviešintas, t. y. nebuvo įgyvendinta būtina sąlyga teisės aktą laikyti įsiteisėjusiu, galiojančiu ir privalomai vykdytinu.

Pirmosios instancijos teismas nors ir pripažino, tačiau visiškai ignoravo, kad už kultūros paveldą atsakingos institucijos suderino Noreikiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, Kauno rajono savivaldybės bendrąjį planą, kuriame ši teritorija priskirta prioritetinės plėtros teritorijai, kurioje galimos (ir net pageidaujamos) statinių statybos t.y. pripažino, kad kultūros paveldo reikalavimų yra laikomasi.

Visų ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu Nekilnojamojo turto registre nubuvo įrašyta XIX (nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonos) specialioji žemės naudojimo sąlyga. Kultūros paveldo departamentas tik 2009 m. balandžio 28 d. informavo VĮ Registrų centrą apie šias aplinkybes, kuris įregistravo juridinį faktą, nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija.

Atsakovas mano, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, teismas pilnai, objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, visų byloje pateiktų įrodymų, priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliantas Kauno rajono savivaldybė prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymas grindžiami tuo, kad nagrinėjamoje byloje tikslinga išklausyti proceso šalis bei išsamiai ištirti bylos aplinkybes, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo bylą.

Pagal ABTĮ 137 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taip pat nustatyta, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliantų prašymo argumentus dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme, pažymi, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek taikydamas proceso teisės normas. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis, 138 straipsnio 3 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, negalima teikti naujų įrodymų, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Atsakovas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad savivaldybės apeliaciniame skunde iš esmės nėra nurodoma jokių faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į apeliacinius skundus. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. apeliantui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, apeliantas savo poziciją yra išsamiai išsakęs apeliaciniame skunde. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Byloje kilo ginčas dėl teritorijos (duomenys neskelbtini), suplanavimo bei dėl dalyje suplanuotų sklypų išduotų statybos leidimų. Teritorijų planavimo bei statybą leidžiantys dokumentai yra ginčijami remiantis tuo, kad, priimant ginčijamus administracinius sprendimus, nebuvo atsižvelgta į tai, kad suplanuotoje teritorijoje yra nekilnojamoji kultūros vertybė – Buv. dvaro sodybos fragmentai, įregistruota Kultūros vertybių registre, unikalus objekto kodas 184.

Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. gegužės 26 d. priėmė įsakymą Nr. ĮS-682 „Dėl sklypų sujungimo ir padalijimo detaliųjų planų“ (t. I, b. l. 33,), kuriuo:

1. Patvirtino žemės sklypų, priklausančių V. A. Š. (kadastriniai adresai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), UAB „Baltų žemės“ (kadastriniai adresai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) detalųjį planą;

2. Patvirtino žemės sklypų, priklausančių UAB „Baltų žemės“ (kadastriniai adresai (duomenys neskelbtini)) detalųjį planą;

3. Pasiūlė Kauno apskrities viršininkui, nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, sujungti V. A. Š. (kadastriniai adresai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) ir UAB „Baltų žemės“ (kadastriniai adresai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) priklausančius sklypus ir sklypą padalyti remiantis detaliuoju planu;

4. Pasiūlė Kauno apskrities viršininkui, nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, sujungti UAB „Baltų žemės“ (kadastriniai adresai (duomenys neskelbtini)) priklausančius sklypus ir sklypą padalyti remiantis detaliuoju planu.

Kauno apskrities viršininkas 2006 m spalio 6 d. priėmė įsakymą Nr. 02-05-10693 „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo ir žemės naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo", kuriuo (t. II, b. l. 18, 11,):

1. Nustatė UAB „Baltų žemės“ valdomų žemės sklypų (kadastriniai adresai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), sujungtų pagal detalųjį planą, kadastro duomenis;

2. Nustatė UAB „Baltų žemės“ nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, padalytų pagal detalųjį planą, kadastro duomenis;

3. Pakeitė UAB „Baltų žemės“ nuosavybės teise valdomų žemės sklypų naudojimo būdą ir pobūdį.

Kauno apskrities viršininkas 2006 m spalio 6 d. priėmė įsakymą Nr. 02-05-10694 „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo ir žemės naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo", kuriuo (t. II, b. l. 12):

1. Nustatė UAB „Baltų žemės“ valdomų žemės sklypų (kadastriniai adresai (duomenys neskelbtini)), sujungtų pagal detalųjį planą, kadastro duomenis;

2. Nustatė UAB „Baltų žemės“ nuosavybės teise valdomų žemės sklypų žemės sklypų, padalytų pagal detalųjį planą, kadastro duomenis;

3. Pakeitė UAB „Baltų žemės“ nuosavybės teise valdomų žemės sklypų žemės sklypų naudojimo būdą ir pobūdį.

Kauno rajono savivaldybė 2006 m. gruodžio 27 d. išdavė UAB „Baltų žemės“ statybos leidimus naujų gyvenamųjų namų statybai sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini).

Kauno rajono savivaldybė 2007 m. birželio 11 d. išdavė UAB „Baltų žemės“ statybos leidimus naujų gyvenamųjų namų statybai sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini).

UAB „Baltų žemės“ statybos leidimai buvo išduoti vieno buto (110 ar 118 m2, 7 m aukščio) gyvenamųjų namų statybai.

2007 m. balandžio 23 d. UAB „Baltų žemės“ pardavė minėtus žemės sklypus UAB „Lokys“. Sutarties priede yra pažymima, kad pirkėjui perduodamas projektas su statybos leidimais dėl sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), dėl kitų minėtų sklypų ((duomenys neskelbtini)) tokios nuorodos nėra.

Kauno rajono savivaldybė 2007 m. spalio 2 d. išdavė UAB „Lokys“ statybos leidimus naujų gyvenamųjų namų statybai sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). UAB „Lokys“ statybos leidimuose statybos objektas nurodomas penkių, šešių ar aštuonių butų (141-196 m2, 11,58-11,77 m aukščio) gyvenamasis namas.

UAB „Lokys“ pavadinimas pakeistas į UAB „SVP namai“, kuri šiuo metu yra restruktūrizuojama įmonė.

Byloje nėra ginčo dėl minėtų pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių.

Kauno apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą 2010 m. liepos 7 d. dėl administracinių aktų, ginčijamų šioje byloje, panaikinimo.

Kauno apygardos prokuroras ginčija detalųjį planą bei jo pagrindu priimtus apskrities viršininko įsakymus, šių dokumentų pagrindu suformuotose sklypuose statybą leidžiančius dokumentus remiantis tuo, kad, priimant ginčijamus administracinius sprendimus, nebuvo atsižvelgta į tai, kad teritorijoje yra nekilnojamoji kultūros vertybė – Buv. dvaro sodybos fragmentai, įregistruota Kultūros vertybių registre.

Pirmosios instancijos teismas prokuroro prašymą patenkino konstatavęs, kad nei teritorijų planavimo procese, nei statybos procese nedalyvavo už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakinga institucija, kaip buvo privaloma pagal teisės aktus.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybes dėl nekilnojamajai kultūros vertybei – Buv. dvaro sodybos fragmentams – taikomos apsaugos, jos atsiradimo pagrindo bei teisingai sprendė, kad, nors Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pranešė nekilnojamojo turto registro tvarkytojui apie nekilnojamąją kultūros vertybę tik 2009 m., tik nuo šio pranešimo žemės sklypų nekilnojamojo turto registre buvo padaryti įrašai apie juridinį faktą dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), tačiau apsaugos reikalavimai turėjo būti taikomi pagal įstatymus taip pat ir ginčijamų administracinių sprendimų priėmimo metu, t. y. 2006-2007 m.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Kultūros paveldo mokslinis centras 1991 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 248 „Dėl dvarų bei palivarkų sodybų įrašymo į Išaiškinamų paminklų sąrašą" (t. III, b. l. 114-116) įrašė Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentus į Išaiškinamų paminklų sąrašą, suteikė Nr. IP299 At, nustatė šios vertybės teritoriją. Dalyvaujantys byloje asmenys kelia ginčą dėl to, kad Lietuvos Kultūros paveldo mokslinio centro dokumentas nebuvo išsiųstas savivaldybei, kuri, tvirtindama teritorijos planavimo dokumentą, negalėjo žinoti apie nekilnojamojo turto vertybės buvimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, paneigė dalyvaujančių byloje asmenų abejones, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu minėta aplinkybė dėl 1991 metų dokumento išsiuntimo institucijoms neturi esminės reikšmės šios bylos išsprendimui, nes nėra ginčo dėl to, kad Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai yra ir ginčijamų sprendimų priėmimo metu buvo kultūros vertybė, įrašyta į Kultūros vertybių registrą, todėl jos apsaugos reikalavimų turėjo būti laikomasi pagal teisės aktus.

Kultūros vertybių registre yra nurodyta, kad vertybė – kompleksas, Buv. dvaro sodybos fragmentai, unikalus objekto kodas 184, įregistruota registre 1992 m. kovo 31 d., iki 2005 m. balandžio 19 d. vertybė buvo Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše, naujai išaiškinamųjų sąraše 299, laikinosios apskaitos sąraše. Šias aplinkybes neabejotinai patvirtina ir norminiai teisės aktai, būtent Lietuvos Respublikos vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ patvirtintame privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija buvusių dvarų sodybos – istorijos ir kultūros paminklų sąraše yra Noreikiškių buvusio dvaro sodyba. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“ patvirtintame buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų, kurioms nustatomas individualus apsaugos ir naudojimo reglamentas, sąraše yra Noreikiškių buvusio dvaro sodyba.

1995 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-761 Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo 9 straipsnyje nustatyta, kad į Lietuvos Respublikos respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyti bei į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtraukti objektai, taip pat visos kartografuotos ir inventorizuotos bei įtrauktos į gamtos, istorijos ir kultūros paminklų katalogus neveikiančios kapinės, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, turi būti saugoma kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Istorijos ir kultūros paminklų bei neveikiančių kapinių apsaugos dokumentai (apsaugos ir nuomos sutartis, apsaugos sutartis, įsipareigojimas saugoti paminklą), jų apsaugos zonų nustatymo ir kiti dokumentai galioja, kol jie bus pakeisti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą. 2004 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2452 3 straipsnyje nustatyta, kad visi objektai, saugoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį, pripažįstami Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (2003 m. gegužės 27 d. įstatymo Nr. IX-1582 redakcija) 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad institucija, teisės aktų nustatytais atvejais priėmusi sprendimą nekilnojamąjį daiktą paskelbti saugomu arba Vyriausybei priėmus sprendimą gamtos ar kultūros vertybę paskelbti kultūros paminklu, per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo dienos perduoda pranešimą Kadastro tvarkytojui. Noreikiškių buvusio dvaro sodyba nėra paskelbta saugomu kultūros paveldo objektu ir Vyriausybė nėra priėmusi nutarimo paskelbti ją kultūros paminklu (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 str.). Minėta, kad Noreikiškių buvusio dvaro sodyba yra Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamoji kultūros vertybė, t. y. registre apskaityta vertybė, kuriai taikytina nekilnojamųjų kultūros vertybių pradinė apsauga (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8, 9 str.). Dėl nurodytų motyvų, nepagrįsti dalyvaujančių byloje asmenų argumentai dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 10 straipsnio 4 dalies pažeidimo.

2005 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1053 įsteigė Kultūros vertybių registrą ir nustatė jo veiklos pradžią – 2007 m. balandžio 3 d., nustatė kad duomenys, sukaupti teisės aktų nustatyta tvarka registruojant nekilnojamąsias kultūros vertybes pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą ir kilnojamąsias kultūros vertybes pagal Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, turi būti perkelti į steigiamą Kultūros vertybių registrą.

Nagrinėjamu atveju Kultūros vertybių registro duomenys dėl Noreikiškių buvusio dvaro sodybos apsaugos buvo perkelti į registrą, tai nebuvo naujai apskaityta nekilnojamoji kultūros vertybė, todėl negalima konstatuoti, kad už kultūros vertybių apskaitą atsakinga institucija turėtų atlikti visus veiksmus (susijusius su nekilnojamojo turto vertybių apsauga), kurie nustatomi naujai priimamuose ar keičiamuose teisės aktuose, jeigu nėra aiškiai nustatytas tokių teisės aktų įgyvendinimo mechanizmas, terminai.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ginčijamų administracinių sprendimų priėmimo metu, t. y. 2006-2007 m., nekilnojamajai kultūros vertybei – Buv. dvaro sodybos fragmentams – pagal minėtus teisės aktus turėjo būti taikomi apsaugos reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tokių reikalavimų nebuvo laikomasi, t. y. vykdant teritorijos planavimą ir statybos procesą, šiame procese nedalyvavo Kultūros paveldo departamentas, kurio dalyvavimas pagal teisės aktus buvo privalomas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad, tvirtinant detalųjį planą, buvo pažeistas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad teritorijų, kuriose yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, bendrieji ir detalieji planai tvirtinami pagal teritorijų planavimą tvirtinančių institucijų lygmenis: savivaldybės lygmens – kai yra Departamento ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovų pasirašytas Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kuriuo rekomenduojama planą patvirtinti. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu planuojamoje teritorijoje yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, rengiant bendruosius, specialiuosius ir detaliuosius planus turi būti konsultuojamasi su Departamento įgaliotu specialistu.

Nagrinėjamu atveju, rengiant bei tvirtinant detalųjį planą, buvo pažeisti minėti imperatyvūs įstatymo reikalavimai, todėl teismas turėjo pagrindą konstatuoti administracinio sprendimo negaliojimo pagrindo buvimą ir naikinti dalį detaliojo plano.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad detaliojo planavimo metu pažeidus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio, nustatančio Kultūros paveldo departamento atstovo šiame procese dalyvavimą, kartu buvo pažeisti ir teisės aktai, įgyvendinantys Teritorijų planavimo įstatymą – Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. Dl-262, 30 punktas bei Detaliųjų planų renginio taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. Dl-239, 44.2 punktas. Savivaldybė, detaliojo planavimo metu nesilaikė minėtų teisės aktų reikalavimų, t. y. prieš pradedant rengti teritorijos planavimo dokumentą, nepateikė paraiškos dėl planavimo sąlygų išdavimo Kultūros paveldo departamento teritoriniam padaliniui, rengiant detalųjį planą, nebuvo nustatytas vienas iš privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų – kultūros vertybių apsaugos, kartu buvo pažeistas ir Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnis, reglamentavęs teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą.

Minėtų teisės aktų pažeidimų bei administracinio sprendimo negaliojimo pagrindų buvimo nepaneigia apeliantų nurodomas UAB „Lokys“ užsakymu 2008 m. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto, urbanistinio kultūros paveldo eksperto R. M. atliktas Detalaus plano sprendinių galimo poveikio aplinkai (Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentams) vertinimas paveldosaugos požiūriu. Šios Vizualinio poveikio studijos išvadose nurodoma, kad numatoma nauja statyba turės tik nežymų poveikį buvusio dvaro sodybai, projektuojamų statinių architektūra neturėtų konkuruoti su architektūrinę vertę turinčiais dvaro pastatais.

Vizualinio poveikio studija nėra dokumentas, kuriuo būtų buvusi atlikta viena iš minėtų privalomų detaliojo planavimo procedūrų, kuriose yra nustatytas viešojo administravimo subjektų dalyvavimas, tam tikrų veiksmų atlikimas bei galimybė priimti administracinį sprendimą tik atlikus visus privalomus veiksmus. Minėtų detaliojo planavimo procedūrų pažeidimas negali būti vertinamas kaip formalus pažeidimas, kurio pasekmės gali būti pašalintos vėliau, po administracinio sprendimo priėmimo, užsakius specialisto išvadą, kuria būtų patvirtinamas ar paneigiamas viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Viešojo administravimo subjekto sprendimo pagrįstumas turėtų būti užtikrinamas vykdant teisės aktų reikalavimus, būtent atliekant visus būtinus administracinio sprendimo priėmimui, veiksmus. Nagrinėjamu atveju, negavus planavimo sąlygų detaliajam planui rengti iš Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio bei rengiant detalųjį planą, nenustačius vieno iš privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų – kultūros vertybių apsaugos, nebuvo įvykdytos nustatytos procedūros, turinčios užtikrinti kultūros vertybės apsaugą.

Nepagrįsti yra savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, jog teismas, sprendęs klausimą dėl detalaus plano, neįtraukęs asmenų, rengusių šį planą bei organizavusių jo rengimą, pasisakė dėl byloje nedalyvavusių asmenų teisių ir pareigų. Administraciniame teisme nagrinėjant bylą yra vykdoma viešojo administravimo subjektų kontrolė, todėl teismas tikrina ir sprendžia dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų ar sprendimų teisėtumo, o ne asmenų, kurie faktiškai atliko tam tikrus veiksmus, skirtus parengti dokumentus administracinio sprendimo priėmimui (ABTĮ 3 str.). Taigi administracinės bylos šalimi iš vienos pusės yra viešojo administravimo institucija, o iš kitos pusės – asmenys, dėl kurių teisių ir pareigų sprendžia viešojo administravimo subjektas. Šioje byloje, kaip minėta, kaip kita administracinės bylos šalis neturėjo dalyvauti ir plano organizatoriai (V. A. Š., UAB „Baltų žemės“), nes jie pardavė suplanuotus sklypus UAB „SVP namai“, kuris perėmė ir visas teises į žemės sklypus, t. y. įvyko dalinis teisių perėmimas, dėl kurio minėti asmenys nėra laikomi suinteresuotais šios bylos baigtimi.

Pirmosios instancijos teismui panaikinus dalį detaliojo plano, pagrįstai buvo panaikinti ir ginčijami apskrities viršininko įsakymai, kurie buvo priimti įgyvendinant neteisėtą administracinį sprendimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.).

Pirmosios instancijos teismui panaikinus dalį detaliojo plano, pagrįstai buvo panaikinti ir išduoti statybos leidimai, leidžiantys statybą detaliuoju planu suformuotose žemės sklypuose. Statybos leidimų neteisėtumas, kaip ir minėtų apskrities viršininko įsakymų neteisėtumas, yra išvestinis iš detaliojo planavimo proceso neteisėtumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Pastebėtina ir tai, kad detalusis teritorijos planavimo procesas ir statybos procesas yra tarpusavyje susiję, juos galima laikyti vientisu investiciniu procesu. Detaliojo teritorijos planavimo metu nustatomos tam tikros teritorijos užstatymo sąlygos (pvz., leistinas pastatų aukštis, statinių statybos zona, statybos riba ar linija). Dėl to, konstatavus detaliojo plano, kuriuo yra suformuoti sklypai statybai, neteisėtumą, negali būti laikomi teisėtais statybą šiuose sklypuose leidžiantys dokumentai. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad buvo pažeisti statybos procesą reglamentuojantys teisės aktai, būtent nebuvo išduotos projektavimo sąlygos, nuolatinės statybos komisijos posėdyje nedalyvavo Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio atstovas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl statybos teisės aktų pažeidimo bei sprendžia, kad nuolatinės statybos komisijos protokolai bei statybos leidimai buvo panaikinti pagrįstai (Statybos įstatymo 23 str. 9 d.).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pagrįstai konstatavo, kad prokuroro prašymas turi būti patenkintas, nes, nepanaikinus administracinių aktų, būtų pažeistas viešasis interesas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje viešojo intereso apsauga siejama su vertybėmis, t. y. viešojo intereso aksiologinė koncepcija. Tinkama saugomų teritorijų (vertingų vietovių) apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, todėl interesas, kad bet kokia veikla, galinti turėti neigiamos įtakos minėtoms teritorijoms, būtų vykdoma griežtai laikantis Konstitucijos, įstatymų ir jiems neprieštaraujančių kitų teisės aktų reikalavimų, yra laikytinas viešuoju interesu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-131/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra sprendžiama, ar administracinių aktų panaikinimas yra būtina ir proporcinga priemonė viešajam interesui apginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-198/2012, 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013).

Nagrinėjamu atveju viešojo intereso pažeidimas yra siejamas su tam tikromis visai visuomenei reikšmingomis vertybėmis – kultūros paveldo dalimi, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija. Dėl viešojo intereso, būtent su juo siejamų vertybių, apsaugos, gali būti ribojamos asmenų konstitucinės teisės – nuosavybės neliečiamumas ar ūkinės veiklos laisvė. Ginčijamų sprendimų, kuriais buvo suplanuota UAB „SVP namai“ priklausanti teritorija bei buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai, panaikinimas, siekiant apginti viešąjį interesą, yra susijęs su šios įmonės ūkinės veiklos laisvės bei nuosavybės teisės ribojimu, todėl toks ribojimas turi būti paremtas įstatymu ir proporcingas siekiamam tikslui.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, akcentavo kultūros paveldo vertybių apsaugos svarbą bei, naikindamas dalį detaliojo plano, motyvuodamas šią spendimo dalį, tuo pačiu sprendė klausimą ir dėl proporcingumo principo taikymo, t. y. sprendė, kad turi būti naikinama tik dalis detaliojo plano, tik tokioje apimtyje, kur yra suplanuoti sklypai, kuriuose nėra pradėta statyba. Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad teismas pagrįstai patenkino prokuroro prašymą dėl viešojo intereso gynimo, o administracinių aktų, kuriuos priimant nebuvo užtikrinta visai visuomenei reikšmingų vertybių apsauga, panaikinimas nelaikytinas neproporcinga priemone, pernelyg ribojančia UAB „SVP namai“ ūkinės veiklos laisvę.

Pastebėtina ir tai, kad, sprendžiant dėl viešojo intereso gynimo, negali būti supriešinami visuomenės ir privatūs interesai. Teritorijų planavimo proceso metu turėjo būti derinami visuomenės ir UAB „SVP namai“ privatūs interesai, tačiau, konstatavus šio proceso neteisėtumą, negalima pripažinti, kad toks tikslas nagrinėjamu atveju galėjo būti pasiektas.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl administraciniam ginčui taikytinos teisės, pagrįstai konstatavo administracinių sprendimo negaliojimo pagrindus, išnagrinėjo bylą nepažeisdamas proceso tesiės normų reikalavimų, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Kauno rajono savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „SVP namai“ apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė