AS-756-1281-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-1281/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04766-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 1D-7198(11) dalį, kurioje atsisakyta išmokėti pareiškėjui dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 4 485,08 Lt;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 3 715,30 Lt;

4) atnaujinti skundo teismui padavimo terminą.

Dėl skundo padavimo termino pareiškėjas paaiškino, kad pažeistos teisės gynybą apsunkino tai, jog įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos išmokėjimo klausimų, dėl apskundimo tvarkos ir terminų pasisakė tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Be to, pareiškėjas tikėjosi, kad valstybė per protingą laikotarpį ir teisingai kompensuos dėl pensijos sumažinimo patirtus praradimus. Susitikęs su buvusiais kolegomis sužinojo, kad administraciniai teismai analogiškose bylose pripažįsta, kad pareiškėjai praleido terminus kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, tačiau šiuos terminus atnaujina. Pareiškėjas remiasi LVAT praktika bylose, kuriose valstybinių pensijų gavėjams buvo atnaujinti skundo padavimo terminai, pripažinus, kad teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas buvo objektyvios kliūtys skundui laiku paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi (b. l. 13–115) pareiškėjo J. K. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Nutarčiai įsiteisėjus skundą su priedais grąžino J. K..

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, siekdamas prisiteisti ekonominiu sunkmečiu dėl Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Vienas iš tokios tvarkos reikalavimų – skundo padavimas nustatytu terminu.

LVAT, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Taip pat išaiškino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Taip pat LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad, nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas. Taigi pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus (apie valstybinės pensijos sumažinimą taikant Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų nuostatas) vėliausiai tapo žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Todėl į teismą kreipdamasis tik 2014 m. spalio 30 d., praleido skundo padavimo terminą. Pareiškėjas to iš esmės ir neginčija.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis skundui į teismą paduoti arba turėjo įtakos jo valiai ir jo pasirinktam elgesiui.

Pareiškėjas 2014 m. spalio 30 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Būtent šioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Taigi iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas. Teismas taip pat neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos. Tačiau konstatuotina, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jokia valdžios institucija nežadėjo tuoj pat kompensuoti dėl pensijų sumažinimo patirtų praradimų. Pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, po LVAT 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. išaiškinimo dėl kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų ginčo klausimu taip ilgai delsė kreiptis į teismą ir skundą teismui padavė tik 2014 m. spalio 30 d.

Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jo paties pasirinkto elgesio – delsimo kreiptis į teismą po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, po LVAT 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyse pateiktų išaiškinimų. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą. Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesinį skundo padavimo teismui terminą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (administracinio teismo teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą) atsisakytina priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Reikalavimas dėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, todėl jį taip pat atsisakytina priimti.

III. Pareiškėjas J. K. atskiruoju skundu (b. l. 17–20) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartį, atnaujinti praleistą 3 metų terminą skundui paduoti ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad sumažintos pensijos mokėjimo metu teisėje vyravo neaiškumas, nebuvo jokių aiškių taisyklių dėl kreipimosi terminų, todėl praleistas terminas turėtų būti atnaujinamas. Be to, Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalis nustato, kad pensijų išmokėjimui taikomas 5 metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartį, kuria teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr. LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį adm. byloje Nr. AS858-948/2011). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis. (pvz., LVAT 2011 m. birželio 3 d. nutartis adm. byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, (pvz., LVAT 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/13).

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Taip pat, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232-13 pasisakė, jog pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 3 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teisėjų kolegija sutinka, jog LVAT savo praktikoje atnaujindavo kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinį terminą, kurio skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Termino atnaujinimą teismas grįsdavo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų ir kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjai, 2010 m. metais gavę pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodami, ko iš jų reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.), bei aplinkybe, jog Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Nepaisant to, kiekvienoje konkrečioje byloje teismas spręsdamas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo turi termino atnaujinimo teisės normas taikyti tokiu būdu, kad nebūtų paneigtas proceso ekonomiškumo principas bei teisinių santykių apibrėžtumas ir stabilumas (LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartis adm. byloje Nr. AS602-90/2012, 2014 m. spalio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. AS858-1023-14). Teismas turi įvertinti aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką asmens realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus; turi įvertinti, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (LVAT 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA438-61-14).

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir esant teismo praktikoje administracinėse bylose, kuriose nagrinėjami aptariamo pobūdžio ginčai, pripažintiems pagrindams terminui skundui paduoti atnaujinti, šių pagrindų taikymas, taip pat, atsižvelgiant į individualias aplinkybes, apibrėžtinas protingumo principą atitinkančiu laikotarpiu.

Pareiškėjas nurodo, jog 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galimai pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, be to, turėjęs teisėtą lūkestį, kad turtiniai praradimai patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais. Tačiau pats pareiškėjas pripažįsta (b. l. 17–20), jog ginčo teisinių santykių srityje neaiškumas vyravo iki 2013 m. kovo mėnesio, t. y. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, kliudžiusių jam kreiptis dėl savo teisių gynimo į atsakovą, o vėliau ir į teismą po 2013 m. kovo mėnesio anksčiau nei 2014 m. spalio mėnesį, nepagrindė, kodėl būtent tik praėjus daugiau nei metams nuo 2013 m. kovo mėn. jis galiausiai nusprendė imtis veiksmų dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo.

Net ir laikant, jog LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 buvo galutinai suformuotos kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjo kreipimosi į teismą 2014 m. spalio 30 d. yra itin ilgas, ir kaip minėta, pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis nepateisintinas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, objektyvių priežasčių, sukliudžiusių ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenurodė. Tokį žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė paties pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė