AS-827-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-827-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01900-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas) Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl patikrinimo pažymos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2014 m. lapkričio 19 d. patikrinimo pažymą Nr. (4.65)-FR0681-76 (toliau – ir Pažyma).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi (b. l. 42-43) atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio kreiptis į teismą su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus atitinkančiu skundu, pateikiant argumentuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti terminą skundui apduoti.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas skunde ginčija Pažymą, kuria Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 130 straipsniu, nusprendė patvirtinti 2014 m. lapkričio 11 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-749, surašytą patikrinus UAB „Signum socium“ (bendrovės direktoriumi buvo A. J.).

Remdamasis MAĮ 130 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią mokesčio administratoriaus sprendimai patvirtinti mokestinio patikrinimo rezultatus pažyma neatitinka MAĮ 2 straipsnio 20 dalyje pateiktos mokestinių ginčų sąvokos, todėl skundams dėl patikrinimo pažymos netaikoma mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka, ginčai dėl tokių sprendimų nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 7 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (II dalis). Administracinė jurisprudencija. 2012, 22, p. 420-509), ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi, administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013), teismas pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas aiškaus prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti nepateikė, tačiau skunde išdėstė aplinkybes, pagrindžiančias, kodėl jis kreipėsi į teismą 2015 m. kovo 25 d. (skundas išsiųstas), t. y. 2015 m. vasario 25 d. jam, kaip buvusiam UAB „Signum socium“ vadovui, buvo įteiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo, kurio dydis grindžiamas pareiškėjo ginčijama Pažyma. Teigė, kad Pažymoje nurodyta apskundimo tvarka yra klaidinanti. Pažymėjo, kad patikrinimo aktas bendrovės atžvilgiu buvo priimtas 2014 m. lapkričio 11 d., o Pažyma – 2014 m. lapkričio 19 d., kai bendrovė jau nebeegzistavo.

Teismas pažymėjo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis skundo padavimo terminio pradžią sieja su skundžiamo akto paskelbimu arba įteikimu. Pareiškėjas skunde nenurodė objektyvių aplinkybių ir nepaaiškino, kodėl anksčiau nesikreipė į teismą ar į Inspekciją ir nepasinaudojo Pažymoje nurodyta apskundimo tvarka. Toks pareiškėjo delsimas rodo jo paties subjektyvų pasirinktą elgesio modelį. Taigi, tai, kad jis kreipėsi į teismą po ieškinio priteisti žalą gavimo, nepatvirtina, kad tik tada ir sužinojo apie Pažymą. Juolab, kad Pažyma surašyta UAB „Signum socium“, kurios vadovu buvo pareiškėjas. Vadovui keliami aukštesni apdairumo standartai. Pažymoje buvo nurodyta jos apskundimo tvarka, t. y. nurodyta, kokiam subjektui ir per kiek laiko gali būti paduodamas skundas. Šiuo atveju pareiškėjas nepaaiškino, kodėl neskundė Pažymos joje nurodyta apskundimo tvarka. Nenurodė jokių aplinkybių, kodėl, būdamas bendrovės direktoriumi, nesiekė anksčiau ginti teisių, kurios, pareiškėjo teigimu, pažeidžia šiuo metu jo, kaip buvusio direktoriaus, teises. Termino pradžia siejama ne su sužinojimu apie pareiškėjo teisių pažeidimą, o su Pažymos surašymu. Nors tokiam ginčui, kaip minėta, nėra nustatyta privaloma išankstinė ginčų apskundimo tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas negalėjo Pažymos skųsti joje nustatyta tvarka. Pareiškėjas turėjo realią galimybę įgyvendinti įstatymų suteikiamas procesines teises bei pareigas, susijusias su skundo dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo padavimu teismui. Pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, kurias teismas galėtų pripažinti objektyviomis ir vertinti, kaip sudarančias pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Nors pareiškėjas atskiro prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti nenurodė, tačiau teismas jame nurodytas aplinkybes vertino ir termino skundui paduoti atnaujinimo aspektu.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad terminas skundui paduoti praleistas ir negali būti atnaujinamas, remiantis pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, todėl atsisakytinas priimti, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

III. Pareiškėjas A. J. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą skundą priimti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, kadangi skundo padavimo administraciniam teismui terminas yra siejamas ne su žinojimu ar sužinojimu apie administracinio akto surašymą, bet su šio individualaus akto įteikimu / gavimu. Pareiškėjas administracinį aktą (Pažymą) gavo 2015 m. vasario 25 d. kartu su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Jeigu Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateiktų kitokią informaciją, t. y. įrodytų, kad Pažyma pareiškėjui buvo išsiųsta / įteikta anksčiau, tai būtų pagrindas bylą nutraukti. Tačiau kol tokia informacija nepateikta, teismas neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti skundą. Pažymi, jog pareiškėjas neturi galimybių įrodyti, kad Pažymos 2014 m. lapkričio mėnesį jis negavo, kadangi praktikoje apskritai neegzistuoja jokie dokumentai ir / ar įrašai, kurie galėtų tokį faktą patvirtinti. Dokumento negavimo faktas niekur nėra fiksuojamas, taigi šio fakto įrodyti neįmanoma. Prie skundo pareiškėjas pridėjo dokumentus, patvirtinančius, kad ginčijamą Pažymą jis gavo ieškinio įteikimo dieną. t. y. 2015 m. vasario 25 d. Kitokių įrodymų, patvirtinančių atitinkamo dokumento gavimą, nėra ir negali būti, nebent kita šalis pateiktų kitų įrodymų. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas teismo motyvas, kad pareiškėjas tariamai galėjo žinoti apie ginčijamą Pažymą dar iki ieškinio gavimo dienos.

Atkreipia dėmesį į tai, kad iš pačios Pažymos matyti, jog ji nei pareiškėjui, kaip buvusiam bendrovės vadovui, nei bankroto administratoriui, kuris administravo įmonę apytiksliai pusę metų po pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų, nebuvo išsiųsta / įteikta. Šį faktą patvirtina Pažymoje padarytas ir specialistės L. S. parašu patvirtintas įrašas, kuriame nurodoma, kad patikrinimo pažyma įteikta nebuvo, kadangi bendrovė likviduota bankrutavus ir išregistruota iš juridinių asmenų registro, o bankrutuojančios įmonės administratoriaus įgaliojimai galiojo iki 2014 m. spalio 27 d. Taip pat Mokesčių administravimo įstatyme apskritai nenumatyta galimybė bendra tvarka išsiųsti / įteikti pažymą nei buvusiam bendrovės vadovui (kuris pažymos surašymo dieną nėra bendrovės atstovas ir niekaip nėra susijęs su įmone), nei bankroto administratoriui, kai bendrovė jau yra likviduota dėl bankroto. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas apie ginčijamą Pažymą nežinojo ir negalėjo žinoti.

Pažymi ir tai, kad, kol nebuvo pateiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo, ginčijama Pažyma niekaip nebuvo susijusi su pareiškėju ir neturėjo jam jokių teisinių padarinių. Todėl netgi tuo atveju, jei pareiškėjas būtų žinojęs apie Pažymos surašymą, jis nebūtų turėjęs jokio teisinio pagrindo reikalauti Inspekcijos leisti susipažinti su Pažymos turiniu. Dar daugiau, Inspekcija net ir gavusi iš pareiškėjo tokį prašymą, nebūtų leidusi su Pažyma susipažinti, kadangi pagal MAĮ nuostatas Pažymoje esanti informacija sudaro mokesčio mokėtojo paslaptį. Pareiškėjas bendrovės (mokesčio mokėtojo) atžvilgiu laikytinas trečiuoju asmeniu, todėl jis, kaip neturintis jokių įgaliojimų, neturėtų teisės su tokiu dokumentu susipažinti bendra tvarka. Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjui ginčijama Pažyma nebuvo įteikta po jos surašymo dienos ir pareiškėjas apie šią Pažymą nežinojo tol, kol gavo ieškinį dėl žalos atlyginimo. Atitinkamai pareiškėjas, nežinodamas apie Pažymos egzistavimo faktą, negalėjo ne tik skųsti šios Pažymos joje nurodyta tvarka ir terminais, bet taip pat neturėjo galimybių ir pateikti skundo teismui iki ieškinio gavimo dienos.

Atsižvelgęs į tai, daro išvadą, kad skundo padavimo teismui terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 2015 m. vasario 25 d. (faktinio skundžiamo administracinio akto įteikimo dienos). Pareiškėjas skundą teismui pateikė laiku, nepraleidęs ABTĮ nustatyto skundo padavimo termino. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti skundą priimti, kadangi, nepraleidęs termino, pareiškėjas neturėjo pareigos prašyti termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Kaip matyti iš skundo, šiuo atveju skundžiama Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. lapkričio 19 d. patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-FR0681-76 (b. l. 25-27), kuria, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 130 straipsniu, patvirtintas patikrinimo aktas ir papildomai apskaičiuota 235 512 Lt PVM suma taip pat apskaičiuoti 14 765,32 Lt PVM delspinigių ir skirta 70 654 Lt PVM bauda. Pareiškėjas teigia, kad, remdamasi šia Pažyma (joje užfiksuotu mokesčių ir kitų sumų dydžiu), jo atžvilgiu Vilniaus apygardos teisme Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos inicijuoja civilinę bylą dėl žalos atlyginimo (b. l. 12-19).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, jog mokesčio administratoriaus sprendimai patvirtinti mokestinio patikrinimo rezultatus pažyma neatitinka MAĮ 2 straipsnio 20 dalyje pateiktos mokestinių ginčų sąvokos, todėl skundams dėl patikrinimo pažymos netaikoma mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka ir ginčai dėl tokių sprendimų nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 7 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (II dalis)). Todėl šiuo atveju pareiškėjo skundžiama Pažyma administraciniam teismui gali būti skundžiama ABTĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kadangi šiuo atveju pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2015 m. kovo 25 d. (skundas išsiųstas), todėl laikytina, kad jis praleido skundo padavimo terminą, kadangi Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinio dėl žalos atlyginimo gavimo diena nepatvirtina, kad tik tada pareiškėjas ir sužinojo apie Pažymą. Teismo nuomone, pareiškėjas skunde nenurodė objektyvių aplinkybių, kurias teismas galėtų pripažinti svarbiomis ir vertinti, kaip sudarančias pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir nepaaiškino, kodėl anksčiau nesikreipė į teismą ar į Inspekciją ir nepasinaudojo Pažymoje nurodyta apskundimo tvarka. Toks pareiškėjo delsimas, anot teismo, rodo jo paties subjektyvų pasirinktą elgesio modelį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Mokesčių administravimo įstatymo 128 straipsnio 1 dalis numato, kad mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o patikrinimo aktu įforminti mokestinio patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo arba patikrinimo pažyma (MAĮ 128 str. 2 d.). Tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 132 str. 1 d.). Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 130 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nenustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, mokestinio patikrinimo rezultatai patvirtinami patikrinimo pažyma, kurią pasirašo mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo tam įgaliotas pareigūnas. Vadovaujantis Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87, (toliau – ir Taisyklės) 104 punktu, patikrinimo pažyma taip pat patvirtinami likviduoto arba mirusio mokėtojo veiklos patikrinimo rezultatai. Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo bei patikrinimo pažyma, kuria tvirtinamas likviduoto ar mirusio mokėtojo patikrinimo, kurio metu buvo nustatyti mokesčio įstatymo pažeidimai, aktas gali būti skundžiami MAĮ IX skyriuje nustatyta tvarka (Taisyklių 141 p.). Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog nagrinėjamu atveju skundžiama Pažyma skundžiama MAĮ IX skyriuje nustatyta tvarka, t. y. mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka.

Mokestiniams ginčams pagal Mokesčių administravimo įstatymą nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą (MAĮ 145 str. 1 d.). Taigi, šiuo atveju ginčas dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. lapkričio 19 d. patikrinimo pažymos Nr. (4.65)-FR0681-76 panaikinimo teisme gali būti nagrinėjamas tik po to, kai jis (šis ginčas) bus iš esmės išnagrinėtas įstatymo nustatyta išankstine nagrinėjimo ne per teismą tvarka Centrinio mokesčių administratoriaus (Valstybinės mokesčių inspekcijos) (MAĮ 150 str.). Tai patvirtina ir nagrinėjamu atveju skundžiamoje Pažymoje nurodyta jos apskundimo tvarka.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėjo klausimą tik dėl skundžiamos Pažymos apskundimo termino ir jo atnaujinimo, nepagrįstai nustatęs, jog nagrinėjamas ginčas tiesiogiai skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Pažymai apskųsti nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra, klausimą dėl skundo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos teritorinio padalinio (šiuo atveju Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos) sprendimo (šiuo atveju Pažymos) priimtinumo, jo padavimo termino atnaujinimo ir kitus su tokio skundo padavimu susijusius klausimas sprendžia tik Valstybinė mokesčių inspekcija (MAĮ 152 str. 3 d.).

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, tačiau kitu, nei pirmosios instancijos teismo nurodytu, pagrindu, t. y. nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.). Atitinkamai keistini pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai, paliekant sprendimą iš esmės nepakeistą.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. J. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys