A-275-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-275-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00434-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 17.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Ignalinos rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl 2014 m. balandžio 22 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje skundą dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–5) į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti Ignalinos rajono savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T-83 1 punktu patvirtintos Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos (toliau – ir Verslo plėtros programa) 5 punkto atitikimą Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – ir Verslo plėtros įstatymas) 2 straipsnio 10 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 punktui, 6 straipsniui, 7 straipsnio 23, 24, 25 punktams, Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (toliau – ir Ūkininko ūkio įstatymas) 10 straipsnio 1, 2, 3 dalims, ar Verslo plėtros programos 17.1, 17.2 punktai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo (1995 m. gegužės 2 d. įstatymo Nr. I-872 redakcija) (toliau – ir Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas) 10 straipsnio 2, 3 dalims.

Pareiškėjas nurodė, jog Verslo plėtros programos 5 punkte nustatyta, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai – labai mažos, mažos įmonės ar vidutinės įmonės, atitinkančios Verslo plėtros įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, fiziniai asmenys, atitinkantys Verslo plėtros įstatymo 4 straipsnyje nustatytas sąlygas, ir įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška ūkine komercine veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymėjimą, ir ūkininkai, nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir vykdantys ūkinę veiklą Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjas teigė, kad ši nuostata neatitinka Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 10 dalies, kadangi ūkininkai negali būti laikomi smulkaus ir vidutinio verslo subjektais.

Savivaldos įstatymo 6, 7 straipsniuose, Ūkininko ūkio įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nėra numatyta, jog viena iš savivaldybės funkcijų būtų paramos teikimas ūkininkams, kad ūkininkams gali būti teikiama parama iš savivaldybės smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programos ir (ar) pagal Verslo plėtros įstatymo nuostatas.

Nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo verslo plėtros įstatymo (toliau – ir Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo verslo plėtros įstatymas) 6, 7 straipsnio matyti, kad parama ūkininkams, vykdant žemės ūkio veiklą, ir parama smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams, skatinant smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą, nėra tapatūs dalykai.

Pareiškėjas nurodė, kad Verslo plėtros programos 17.1, 17.2 punktai neatitinka Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies, kadangi minėtuose punktuose nurodyta, kad paramos gavėjų pateiktų paraiškų vertinimo kriterijai – verslo svarba rajonui, sukuriamų naujų darbo vietų skaičius, tačiau nėra detalizuota, kas yra svarbu rajonui, nenurodytas teisės aktas, kuriuo remiantis turėtų būti nustatoma svarba, nenustatyta, kiek turi būti sukurta naujų darbo vietų, kad paraiškos teikėjas įgytų teisę gauti paramą pagal Verslo plėtros programą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 45–48) prašė Verslo plėtros programą pripažinti teisėta ir netenkinti pareiškėjo skundo.

Atsakovas, remdamasis Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, 4 straipsniu, Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 22 dalimi, nurodė, kad įstatymų leidėjas imperatyviai nenurodo skirtumų tarp fizinių asmenų (verslininkų), užsiimančių ūkine komercine veikla, ir fizinių asmenų (ūkininkų), kurie verčiasi žemės ūkio veikla. Teigė, kad ūkininko žemės ūkio veikla nesiskiria nuo verslininko ūkinės komercinės veiklos, kadangi ūkininkas, taip pat kaip ir verslininkas, verčiasi gamyba, perdirbimu, realizacija, paslaugų teikimu ir pan., t. y. ūkininkas taip pat vykdo ūkinę komercinę veiklą, o bet kuris fizinis asmuo, užsiimantis ūkine komercine veikla ir atitinkantis smulkiojo ir vidutinio verslo subjektui keliamus reikalavimus, turi teisę į paramą pagal Verslo plėtros įstatymą, o žemės ūkio veiklos subjektai (ūkininkai) – dar ir į papildomas lengvatas, numatytas Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo verslo plėtros įstatyme.

Ūkininko veikla visiškai atitinka verslo sąvoką, nustatytą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje, todėl savivaldybė, vykdydama Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 23 dalyje nustatytą funkciją, ūkininkams gali taikyti paramos priemones, nustatytas Verslo plėtros programoje.

Atsakovas Verslo plėtros programą patvirtino vadovaudamasis Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 38 punktu, nes priimamu sprendimu siekė teikti paramą kaip ekonominę paskatą visiems savivaldybės teritorijoje ūkinę komercinę veiklą vykdantiems subjektams, neatsižvelgiant į tai, ar ta veikla verčiamasi žemės ūkio ar kitoje srityje. Nurodė, kad pagal Savivaldos įstatymą savivaldybės yra atsakingos už savarankiškų funkcijų atlikimą, kurias atlieka pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimų bendruomenei ir jos interesams principą. Nurodė, kad Konstitucija draudžia teisės aktais diskriminuoti tapačius savo padėtimi asmenis. Savivaldos įstatymo 7 straipsnio 23, 24, 25 punktams Verslo plėtros programa neprieštarauja, nes priimant sprendimą dėl Verslo plėtros programos jais nesivadovauta.

Atsakovas nurodė, jog Verslo plėtros programos 17 punkte nustatyti būtent tokie vertinimo kriterijai, kadangi verslo subjektai gali užsiimti labai įvairia veikla, įmonių dydis, jų apyvarta taip pat gali labai skirtis, vertinant jų veiklą gali iškilti įvairių aplinkybių, todėl iš anksto sunku numatyti konkrečius vertinimo kriterijus. Pažymėjo, kad į komisiją, kurią patvirtino atsakovas, įeina įvairių sričių atstovai, komisija, priimdama sprendimą, atvirai balsuoja. Kadangi paraiškas vertina kompetentinga komisija, ir sprendimas dėl siūlymo skirti paramą priimamas balsuojant, atsisakyta vertinimų balais, nedetalizuojami vertinimo kriterijai. Komisija savo apsisprendimą dėl paraiškų atitikties Verslo plėtros programoje nurodytiems kriterijams nurodo (pagrindžia) paramos skyrimo siūlyme.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 94–102) nusprendė, kad Verslo plėtros programos 5 punktas neatitinka Verslo plėtros įstatymo nuostatų, o administracinės bylos dalį dėl Verslo plėtros programos 17.1 ir 17.2 punktų atitikties Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymui nutraukė.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnio 2 dalimi, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2 straipsnio 13 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ( 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A403-3/2007, 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-210/2012), nurodė, kad Verslo plėtros programa atitinka norminio administracinio akto požymius, kurio teisėtumas gali būti tiriamas pagal ABTĮ II skyriaus šešioliktojo skirsnio nustatytą tvarką ir toks reikalavimas teismingas apygardos administraciniam teismui.

Remdamasis Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalimi, Savivaldos įstatymu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (2000 m. birželio 13 d. nutarimas, 2001 m. birželio 28 d. nutarimas, 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas), nurodė, kad savivaldybės yra savarankiškos, turi veikimo laisvę, tačiau jų veikla turi atitikti Konstituciją bei įstatymus, vietos savivaldybės savarankiškumo bei veiklos laisvės principas nėra absoliutus ir neatleidžia viešojo administravimo subjektu esančios vietos savivaldybės tarybos nuo pareigos laikytis ir visų kitų viešosios teisės principų.

Remdamasis Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1-44 punktais bei to paties įstatymo 7 straipsnio 1-36 punktais, Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo verslo plėtros įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Ūkininko ūkio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, Savivaldos įstatymo 6, 7 straipsniais, nusprendė, kad nėra įtvirtintų nuostatų, vietos savivaldybėms priskiriančių funkciją pagal Verslo plėtros įstatymą teikti paramą ūkininkams, nustatyta tvarka įregistravusiems ūkį ir vykdantiems ūkinę veiklą šios savivaldybės teritorijoje.

Remdamasis Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalimi, Verslo plėtros įstatymo 2 straipsniu, Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo verslo plėtros įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.4 straipsniu, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintu verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos sąrašu, Ūkininko ūkio įstatymo 2, 4, 10 straipsniais, Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo verslo plėtros įstatymo 2 straipsniu, nusprendė, kad ūkininkai nepriskirtini Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įvardinto smulkiojo ir vidutinio verslo subjekto kategorijai.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai keliamas klausimas dėl norminio administracinio akto atitikties keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminio administracinio akto teisėtumo bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu (2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-4/2005, 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-6/2009). Konstatavus Verslo plėtros programos 5 punkto dalies prieštaravimą Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 10 daliai, teismas dėl įvardintos Verslo plėtros programos 5 punkto dalies atitikties Savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 6 straipsniui ir 7 straipsnio 23, 24 ir 25 punktams, Ūkininko ūkio įstatymo 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims nepasisakė.

Konstatavo, kad atsakovui tvirtinant Verslo plėtros programą, galiojo 1995 m. gegužės 2 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas Nr. 1-872. Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas Nr. XI-2220, priimtas 2012 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėjas į administracinį teismą kreipėsi su abstrakčiu prašymu ištirti atsakovo priimto norminio administracinio akto teisėtumą. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, kad tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti ABTĮ 110 straipsnyje nurodyti subjektai, administraciniams teismams yra priskirta tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą galiojantiems įstatymams ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiams aktams (2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008). Panaikinus teisės aktą, kuriam galimai prieštarauja ginčijamo vietos savivaldybės tarybos patvirtintas norminis administracinis aktas ar jo atskiros dalys, norminio administracinio akto teisėtumo teisena tampa nebegalima, kadangi pripažinimas, jog norminis administracinis aktas prieštaravo nebegaliojančiam įstatymui, neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Nusprendė, kad administracinės bylos dalis pagal pareiškėjo prašymą tirti, ar atsakovo patvirtintos Verslo plėtros programos 17.1 punktas ir 17.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalims (1995 m. gegužės 2 d. įstatymo Nr. 1-872 redakcija), nutrauktina.

III. Atsakovas Ignalinos rajono taryba apeliaciniu skundu (b. l. 104–107) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti Verslo plėtros programos 5 punkto dalį, priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje pareiškimą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad išanalizavusi Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 22 dalį, neįžvelgė skirtumų tarp fizinių asmenų (verslininkų), užsiimančių ūkine komercine veikla, ir fizinių asmenų (ūkininkų), užsiimančių žemės ūkio veikla, nes ir vieni, ir kiti užsiima gamyba, perdirbimu, realizacija, paslaugų teikimu, t. y. ūkininkas, kaip ir verslininkas, vykdo ūkinę komercinę veiklą. Atsakovas Verslo plėtros programą patvirtino vykdydamas Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 38 punktu savivaldybei nustatytą savarankišką funkciją, o Verslo plėtros programos 5 punkte kaip verslo subjektus įrašė ir ūkininkus, nes siekė, kad priimtas sprendimas būtų pakankamai aiškus, suprantamas ir tikslus.

Atsakovas, patvirtindamas Verslo plėtros programą, vadovavosi Savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais principais. Savivaldybės taryba, tvirtindama Verslo plėtros programą, 5 punktu nustatydama smulkaus ir vidutinio verslo subjektus, veikė bendruomenės naudai, t. y. siekė tinkamai užtikrinti verslo ir ūkininkavimo sąlygas visiems gyventojams jų nediskriminuojant, nes savivaldybė privalo laikytis Konstitucijoje įtvirtintų lygiateisiškumo, nediskriminavimo principų.

Atsakovas, patvirtindamas Verslo plėtros programą, nepažeidė Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 10 dalies nuostatų, kadangi Ūkininko ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos šiuo įstatymu ūkininkams taikomos mokesčių lengvatos bei įsikūrimo ir kvalifikacijos kėlimo parama, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „ūkininkams teikiamą kitą paramą nustato Žemės ūkio ir kaimo Verslo plėtros įstatymas bei kiti teisės aktai“. Teigia, kad atsakovas vadovavosi Verslo plėtros įstatymu, kadangi ūkininkas ir verslininkas yra tokie patys verslo subjektai, užsiimantys ūkine komercine veikla. Ūkininko ūkio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 4 punktas numato, kad Ūkininkų ūkio registre nurodomas žemės ūkio ir kitokios veiklos pobūdis (pagrindinė ir papildoma veikla). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 817 patvirtintas nuostatas dėl ūkininkų ūkių registro reorganizavimo ir ūkininkų ūkių registro Ūkininkų ūkių registre pateiktas veiklų klasifikatorius apima labai daug veiklos rūšių, kurios apima ne tik žemės ūkio, bet ir kitą veiklą, susijusią su gamyba, paslaugų teikimu, prekyba. Tai įrodo, kad ūkininkas, užregistravęs ūkį registre, gali užsiimti tokia pačia ūkine komercine veikla, kaip ir bet kuris verslininkas, ir kad jo verslo skatinimui galima teikti paramą pagal Verslo plėtros įstatymo nuostatas. Nurodo, kad apie ūkininkų verslumą naujomis rinkos sąlygomis kalba ir mokslininkai (P. M., A. P., J. R.), kurie ūkininkų verslumą apibūdina kaip gebėjimą organizuoti gamybą ir komerciją.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 111–112) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad Verslo plėtros įstatyme nėra nustatyta, jog smulkiojo ir vidutinio verslo subjektas yra ūkininkas ir kad jam parama turi būti teikiama iš savivaldybės smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programos lėšų.

Teigia, jog faktas, kad atsakovas Verslo plėtros programoje ūkininkus papildomai išskyrė, parodo, jog ūkininkai nėra smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai Verslo plėtros įstatymo atžvilgiu.

Atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Ūkininko ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad ūkininkams teikiamą kitą paramą nustato Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo verslo plėtros įstatymo bei kiti teisės aktai ir todėl atsakovas, priimdamas ginčo sprendimą, vadovavosi kitu teisės aktu – Verslo plėtros įstatymu, tačiau Verslo plėtros įstatymas nėra tas kitas teisės aktas, į kurį nukreipia Ūkininko ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostata, nes ūkininkai nėra priskirtini smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų kategorijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiomis nuostatomis, patikrinęs bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Bylos ginčas yra dėl teisės akto nuostatos, kuria patvirtintina smulkiojo ir vidutinio verslo bei ūkininkams teiktina parama.

Pažymėtina, kad žemės ūkis ir verslas yra skirtingos Lietuvos ūkio sritys ir jų veikla reglamentuojama skirtingais teisės aktais taip pat ir teiktina parama. Smulkus ir vidutinis verslas grindžiamas Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymu, o ūkininkų veikla grindžiama Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymu, kurio 1 straipsniu nustatyta, kad šis įstatymas nustato ir ūkininkui teikiamą paramą.

Ginčijamu sprendimu buvo patvirtinta Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programa ir šio sprendimo preambulėje nurodoma, kad ji grindžiama Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymu, kurio 1 straipsniu nustatyta, kad šis įstatymas nustato smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų sampratą, smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams taikomas valstybės paramos formas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalį smulkiojo ir vidutinio verslo subjektas – labai maža įmonė, maža įmonė ar vidutinė įmonė, atitinkanti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, ar verslininkas, atitinkantis šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytas sąlygas. Teisės normos turinys patvirtina, kad ūkininkai į šią sąvoką nepatenka.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iš teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai teisėkūros subjektams suponuoja inter alia reikalavimą, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas).

Atsakovas, į Verslo paramos programą įtraukdamas ūkininkus, tokiu būdu išplėtė smulkiojo ir vidutinio verslo subjekto sąvoką, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos 5 punktas tokioje apimtyje prieštarauja Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 10 dalies nuostatai, kadangi buvo pažeista teisės aktų hierarchija, nes atsakovas, savo kompetencijos ribose priimdamas poįstatyminį teisės aktą, neturėjo teisės savo sprendimu keisti aukštesnės galios teisės akto.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Ignalinos rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys