A-1260-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1260-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01260-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams – atvirajai kolonijai dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4–7), prašydamas priteisti iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis 2003-2009 m. – 1 110,61 Lt.

Nurodė, kad 2003-2009 m. laikotarpiu atsakovo pareiga aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma nebuvo tinkamai įgyvendinta. Kadangi nebuvo išduotos tarnybinių uniformų dalys, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė, pareiškėjas įgijo teisę į neišduotų tarnybinės uniformos dalių ekonominės vertės dydžio žalos atlyginimą. Šiais veiksmais atsakovas pažeidė Tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatas, Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatas.

Atsakovas Pravieniškių PN – AK atsiliepime (b. l. 13–14) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad už nustatytais terminais neišduotas tarnybines uniformas ar jų dalis mokėti piniginę kompensaciją nėra pagrindo, kadangi Tvarkoje tokia galimybė nėra numatyta. Be to, pareiškėjo reikalavimams taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Jeigu teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, atsakovas prašo jo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui, kadangi atsakovas nėra finansiškai pajėgus per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems pareigūnams.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu (b. l. 22–26) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčo santykius reglamentuoja Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – ir Statutas) (teismas rėmėsi 18 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis) ir Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtinta Tvarka (teismas rėmėsi Tvarkos 1, 2, 3 ir 4 punktais).

Byloje esantys duomenys patvirtina ir atsakovas neginčija fakto, kad pasibaigus nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, pareiškėjui 2003-2009 m. nebuvo suteiktos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, nurodytos atsakovo 2014 m. rugpjūčio 14 d. pažymoje Nr. S-22152 (b. l. 8–9). Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta kompensacija už priklausančias išduoti tarnybinės uniformos dalis.

Pareiškėjas prašė teismo priteisti jo patirtą žalą dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminas nagrinėjamu atveju jau yra pasibaigęs. Žalą pareiškėjas kildino iš to, jog jis tarnybos metu turėjo nešioti savo pirktą avalynę, dėvėti savo drabužius ir patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo. Pažymėtina, jog administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 6, 7 p.). Įvertinęs pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šio reikalavimo pagrindimą, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuolat pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012; 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012 ir kt.), teismas daro išvadą, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė išlaidomis, jam savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią jis privalėjo dėvėti atsakovui neišdavus naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalims, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisyti (LVAT 2014 m. balandžio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

Vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.247 straipsniu, teismas pažymėjo, jog šioje byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad pareiškėjui nebuvo suteikta socialinė garantija nešioti tinkamą tarnybinę uniformą ir dėl to jis patyrė nuostolius. Pareiškėjas šiuo metu negali pagrįsti dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos dalių patirtų išlaidų, todėl jas vertina išmokėtinos kompensacijos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis suma. Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas užtikrinti Statute įtvirtintą garantiją ir paskaičiuoti bei išmokėti piniginę kompensaciją (b. l. 10). Sprendžiant dėl prašomos priteisti žalos atlyginimo dydžio, teismas sutinka su pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais dėl neišduotų tarnybinių uniformų dalių ir jų vertės: 2003 m. pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalių vertė – 1 192,20 Lt, 2004 m. – 86 Lt, 2005 m. – 349,75 Lt, 2006 m. – 801,74 Lt, 2007 m. – 355,80 Lt, 2008 m. – 566,56 Lt, 2009 m. – 350 Lt. Iš viso 2003-2009 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių vertė 3 702,05 Lt (b. l. 8–9).

Prašomų priteisti nuostolių rūšis yra pareiškėjo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), patirtos dėvint savo drabužius (ne tarnybinės uniformos dalis) tarnyboje (CK 6.249 str. 1 d.). LVAT formuojamoje administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, kuriam nustatyta tvarka nebuvo išduota privaloma uniforma (jos dalys) ir dėl to tarnyboje yra priverstas nešioti savo drabužius, patiria nuostolių, kurių faktas, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, turėdamas teisėtus lūkesčius gauti įstatyme numatytas garantijas, t. y. visas tarnybinės uniformos dalis, įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas, galėjo apskritai nerinkti (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Kita vertus, CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal Tvarkos 1 punktą Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas.

Atsakovas nagrinėjamam ginčui prašė taikyti 3 metų senaties terminą. LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2009 m.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš atsakovo pareigos aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 9 d. (b. l. 4), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už 2003-2009 m. laikotarpį.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino nepraleidimą, nurodo, kad įstatymo pažeidimas buvo tęstinis, o už 2010-2013 metų laikotarpį teismas jau buvo įpareigojęs atlyginti pareiškėjui turtinę žalą administracinėje byloje Nr. I-283-554/2014. Iš paminėtos administracinės bylos matyti, kad 2013 m. spalio 16 d. pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Iš šios bylos akivaizdu, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus 2003-2009 m. laikotarpyje. Be to, pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 str. 3 d.). Kadangi sprendimas administracinėje byloje Nr. I-283-544/2014 įsiteisėjo 2014 m. liepos 22 d., o skundas nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2014 m. rugsėjo 9 d., todėl trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalą už 2003-2009 m. neišduotas uniformas ar jų dalis pareikšti, pareiškėjui kreipiantis 2014 m. rugsėjo 9 d. buvo praleistas. Tai įvertinęs, teismas pabrėžia, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už 2003-2009 metų laikotarpį, todėl netenkintinas prašymas dėl patirtos žalos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis priteisimo (CK 1.131 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde (b. l. 29–32) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas nurodo, jog teismas neatsižvelgė į visas jo skunde išdėstytas aplinkybes ir motyvus, neįvertino to, kad pažeidimas šiuo atveju buvo tęstinis, todėl 3 metų senaties terminas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

Atsakovas Pravieniškių PN–AK su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 35–36) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu, remiasi jame išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią patyrė Pravieniškių PN-AK pareigūnas, dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginimo.

Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu skundžia Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą, kuriuo teismas atmetė jo skundą. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, jog pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už 2003-2009 m. laikotarpį pareikšti, kadangi jis jau yra kreipęsis į teismą dėl žalos, siejamos su neišduota tarnybine uniforma, atlyginimo; administracinėje byloje Nr. I-283-554/2014 pareiškėjas prašė priteisti kompensaciją už 2010–2013 m. negautos uniformos dalis ir jo reikalavimas buvo patenkintas, sprendimas įsiteisėjo 2014 m. liepos 22 d., o skundas nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2014 m. rugsėjo 9 d.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog Statuto 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Pagal šio straipsnio 2 dalį pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o straipsnio 3 dalis nustato, kad tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtinta Tvarka, kurios 1 punkte nustatyta, jog pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tvarkos 2 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Remiantis Tvarkos 3 punktu, Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.

LVAT formuoja nuoseklią praktiką, kurioje konstatuota, jog imperatyvu įstaigai nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis adm. byloje Nr. A520-2134/2013; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A438-1796/2013; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis adm. byloje Nr. A662-2857/2012 ir kt.).

Kalbant apie terminą reikalavimams dėl minėtos kompensacijos pareikšti, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad ieškinio senačiai taikomos CK ir Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Kadangi šiam ginčui formaliai turi būti taikomos DK numatytas senaties terminas, tačiau DK nėra nustatytos ieškininės senaties skaičiavimo taisyklės, taikytina CK 1.127 straipsnyje numatyta ieškininės senaties skaičiavimo tvarka (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1259-662/2015).

LVAT ne kartą aptarė šio termino taikymo ypatumus (pvz., administracinėse bylose Nr. A492-3379/2011, Nr. A492-1647/2013). LVAT, aiškindamas ginčo teisinius santykius tęstinumo aspektu, nurodė, kad CK 1.127 straipsnio 5 dalies taikymo požiūriu toks (šioje byloje aptartas pareiškėjo teisių) pažeidimas laikytinas tęstiniu pažeidimu. Todėl byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido (CK 1.125 str. 8 d.) nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Kolegija, pritardama tokiai, nagrinėjamai bylai taip pat aktualiai, išvadai, pažymi, kad aukščiau nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo tęstinį pobūdį nulemia ir tai, kad atsakovas kiekvienais po tam tikros pareiškėjo tarnybinės uniformos dalies nusidėvėjimo (normų taikymo prasme) metais galėjo (privalėjo) aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis (vietoje nusidėvėjusių dalių) ir taip sumažinti pareiškėjo nuostolius ir (arba) juos kompensuoti Tvarkoje nustatytu būdu. Tai reiškia, kad pareiškėjas kiekvienais ateinančiais kalendoriniais metais turėjo pagrindą tikėtis, jog jo pažeistos teisės bus atkurtos administracine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 25 d. išnagrinėjo analogišką administracinę bylą Nr. A-810-662/2015, kurioje pažymėjo, jog net tuo atveju, jei pareiškėjas teismams teikiamus teisinius reikalavimus išskaidė į atskirus teisminius procesus, negalima nukrypti nuo jau minėtos susiformavusios LVAT praktikos. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo suformuluotas pažeistų teisių gynimo mastas yra administraciniame procese taikomo dispozityvumo principo išraiška. Be to, asmenims, kurie naudojasi teisminės gynybos būdu taip, kaip nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, nei Lietuvos įstatymų leidėjas, nei teisės normas šioje srityje aiškinantys teismai nėra suformulavę jokios itin griežtai įtvirtintos pareigos pateikti visus reikalavimus vienu metu. Kitoks aiškinimas lemtų tai, kad pareigūnų pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminė gynyba būtų skirtingo masto, nelygu tai, ar žalą patyręs pareigūnas nusprendė pareikšti skundą dėl viso kilusios žalos laikotarpio, ar kreipėsi į teismą dėl skirtingų patirtos žalos laikotarpių, o tai prieštarautų lygiateisiškumo principui, kurio būtina paisyti įgyvendinant teisingumą. Be to, jei pareigūnai negalėtų tokiomis sąlygomis kaip pareiškėjas gauti žalos, padarytos veiksmais, kuriais pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, atlyginimo, būtų suabejota žmogaus teisių, susijusių su nuosavybe, apsaugos veiksmingumu bei teisinio saugumo ir teisės stabilumo principų užtikrinimu (LVAT 2015 m. vasario 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015).

Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, taip pat byloje esantys duomenys (b. l. 8–9) patvirtina, o ir atsakovas neginčija to fakto, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, pasibaigus Tvarkoje nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, jam taip pat nebuvo išmokėta kompensacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovas neatliko įstatyme įtvirtintos pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis uniformos sudėtinėmis dalimis pasibaigus pareiškėjo uniformos sudėtinių dalių dėvėjimo terminui.

Įvertinusi atsakovo neteisėtus veiksmus, t. y. tarnybinės uniformos dalių pareiškėjui neišdavimą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, laikotarpį, kurio metu pareiškėjui nebuvo išduodamos naujos tarnybinės uniformos dalys (2003 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjo skundo argumentus, tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tarnybos metu nedėvėjo tarnybinės uniformos, dėvėjo netinkamą tarnybinę uniformą ar atsisakė jam išduodamų tarnybinės uniformos dalių, vadovaudamasi protingumo, teisingumo principais, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas neabejotinai patyrė turtinę žalą, savo lėšomis įsigydamas aprangą ir avalynę, kurias jis dėvėjo vietoj jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat taisydamas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs. Atsižvelgus į tai bei vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, jog pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas užtikrinti Statute įtvirtintą garantiją ir paskaičiuoti bei išmokėti piniginę kompensaciją (b. l. 10). Atsakydamas į šį prašymą atsakovas 2014 m. rugpjūčio 14 d. pateikė atsakymą Nr. S-22152, kuriame išsamiai nurodė kokiu laikotarpiu ir kokios uniformos dalys buvo neišduotos bei kiekvienos tarnybinės uniformos dalies vertes (b. l. 8–9). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais duomenimis nustatė, jog 2003 m. pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalių vertė – 1 192,20 Lt, 2004 m. – 86 Lt, 2005 m. – 349,75 Lt, 2006 m. – 801,74 Lt, 2007 m. – 355,80 Lt, 2008 m. – 566,56 Lt, 2009 m. – 350 Lt. Iš viso 2003-2009 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių vertė 3 702,05 Lt (b. l. 8–9). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo 2014 m. rugpjūčio 14 d. atsakymo Nr. S-22152 duomenimis, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo patirtą turtinę žalą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad patirtos žalos dydį apskaičiavo kaip neišmokėtą piniginę kompensaciją už neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tuomet jų dydį nustato teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tvarkos 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 proc. nuo uniformos dalių vertės) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjų patirtiems nuostoliams dėl uniformų dalių neišdavimo. Toks pareiškėjo patirtos žalos dydžio apskaičiavimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, kad pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas įsigyjant ar taisant rūbus ir avalynę, jų patirtų nuostolių dydis lygus Tvarkos 1 punkte numatytai kompensacijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013; 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013; 2013 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1608/2013; 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas turi teisę į 1 110,61 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Jei būtų priimtas pareiškėjui palankus sprendimas, atsakovas pirmosios instancijos teismo prašė atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima.

Atsižvelgęs į tai, kad nėra finansinių galimybių per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems į teismą besikreipiantiems pareigūnams, nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teismo sprendimo vykdymą atideda vienerių metų laikotarpiui (ABTĮ 851 str., CPK 284 str. 1 d.).

Visa tai įvertinusi bei atsižvelgusi į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. sprendime analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015 nurodytą teisės normų taikymo aiškinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė senaties institutą ir netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Byloje nustatytos aplinkybės yra pagrindas pareiškėjui priteisti 1 110,61 Lt, t. y. 321,65 Eur, dydžio žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo V. S. skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjui V. S. iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 321,65 eurų (trijų šimtų dvidešimt vieno euro ir šešiasdešimt penkių euro centų) turtinės žalos atlyginimą.

Sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė