AS-602-205-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-205/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07133-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 2013 m. lapkričio 22 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo A. T. (toliau – ir pareiškėjas) skundas.

Paduotas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, todėl teismas 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2013 m. gruodžio 11 d. pašalinti skundo trūkumus išaiškindamas teisę prašyti atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teisme 2013 m. gruodžio 5 d. gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 1D-9782(11) bei priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 7 321,77 Lt neišmokėtą sumažintą pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Teismas nurodė, kad prašyme dėl praleisto termino atnaujinimo pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2007 m. dirba akcinėje bendrovėje „Kauno tiltai“ kelininku, darbas susijęs su komandiruotėmis, dirba viršvalandžius, asmeniniams reikalams tvarkyti dažnai nelieka laiko. Manė, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, yra pagrindas reikšti valstybei turtinį reikalavimą, kuriam jokie senaties terminai negali būti taikomi, atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotų asmenų teisių pažeidimas yra tęstinis bei į pačią ginčo esmę.

Teismas nusprendė atmesti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti remiantis tuo, kad jis nebuvo praleistas dėl svarbios priežasties.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Taigi 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu tam, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Teismas nurodė, kad kartu su skundu pateikta medžiaga patvirtina, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta už 2010 m. sausio mėn., į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. lapkričio mėn., jau pasibaigus nustatytam 3 metų terminui kreiptis į teismą. Aplinkybė, kad dėl pareiškėjo darbo akcinėje bendrovėje „Kauno tiltai“ jam nelieka laiko rūpintis asmeniniais reikalais, teismo laikyta pareiškėjo nerūpestingumu, aplaidumu ginant savo pažeistas teises. Pareiškėjo nurodyti termino atnaujinimo motyvai nelaikyti tinkama ir pagrįsta priežastimi terminui atnaujinti, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, todėl jo prašymas atnaujinti apskundimo terminą atmestinas.

Atmetęs prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 18 d. (pagal gavimo datą) pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį ir patenkinti pareiškėjo prašymą – atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti skundą nagrinėjimui.

Atskirajame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir pakankamu tam, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos. Iki minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo daliai pareiškėjų, kurie į teismą kreipėsi 2013 metais, šios kategorijos bylose jų reikalaujamos sumos, nesvarstant senaties termino taikymo klausimo, jau yra priteistos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose A438-1956/2013, A492 -1813/2013, A662-1992/2013 ir kt.), todėl minėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai ir skirtingas teisės aktų traktavimas analogiškose bylose reikštų konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimą.

2. Reikalavimą priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį pareiškėjas kildina iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir grindžia jį aplinkybe, kad atsakovas Lietuvos valstybė, neatsižvelgdamas į tą Konstitucinio Teismo nutarimo dalį, kuria pasisakyta dėl valstybės pareigos kompensuoti neišmokėtos pensijos dalį, nepagrįstai vilkina kompensavimo mechanizmo nustatymą. Užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, teisėtų lūkesčių paneigimą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Mano, kad Konstitucinio Teismo nutarimui įsigaliojus, yra pagrindas reikšti valstybei turtinį reikalavimą, kuriam jokie senaties terminai, atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotų asmenų teisių pažeidimas yra tęstinis bei į pačią ginčo esmę, negali būti taikomi.

3. Pareiškėjo patirti turtiniai praradimai priteistini būtent iš Lietuvos valstybės, o ne iš valstybinę pensiją mokančių institucijų, nes Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kaip institucijos, mokančios valstybines pensijas, sprendimas atsisakyti išmokėti neteisėtai sumažintų pensijų dalis negali ir negalėjo būti kitoks, kadangi tai institucija, vykdanti įstatymus ir neturinti įgaliojimų priimti savarankiškų sprendimų, todėl visa atsakomybė dėl patirtų pareigūnų praradimų kompensavimo tenka Lietuvos valstybei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 22 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo A. T. skundas, kurį vėliau teismui nustačius terminą skundo trūkumams pašalinti, pareiškėjas patikslino. Kartu su skundu pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą. Teismas konstatavo, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta už 2010 m. sausio mėn., į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. lapkričio mėn., jau pasibaigus nustatytam 3 metų terminui kreiptis į teismą. Aplinkybė, kad dėl pareiškėjo darbo akcinėje bendrovėje „Kauno tiltai“ jam nelieka laiko rūpintis asmeniniais reikalais, teismo laikyta pareiškėjo nerūpestingumu, aplaidumu ginant savo pažeistas teises, todėl praleistą terminą atsisakyta atnaujinti.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pažymėtina, jog pareiškėjui A. T. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. lapkričio mėn. (b. l. 1-4), taigi praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Išvardytuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijai daro išvadą, kad jos sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais apeliacinės instancijos teismas tenkina pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. AS502-169/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014), ir atnaujinęs jam kreipimosi į teismą terminą, perduoda skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias termino atnaujinimo klausimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis naikintina, terminas skundui paduoti atnaujintinas, o skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. T. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti, atnaujinti pareiškėjui A. T. trejų metų terminą skundui paduoti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius