A-269-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-269-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05083-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.3.1; 9.1.5; 9.8.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–8), kurį patikslino (b. l. 32–39), kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-36 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2013 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 68-104 (toliau – ir VMI sprendimas) bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. S-144 (7-147/2013) (toliau – ir Komisijos sprendimas).

Paaiškino, jog mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimais jai buvo nurodyta sumokėti 98 762 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 64 147 Lt GPM delspinigių ir 9 876 Lt GPM baudą, tačiau priimant šiuos sprendimus, nebuvo įvertintos visos apmokestinimui reikšmingos faktinės aplinkybės ir neteisingai vadovautasi apmokestinimą GPM reguliuojančių teisės aktų nuostatomis.

Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos tėvas I. B. (I. B.). Po jo mirties 3,39 ha žemės ūkio paskirties sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav. (toliau – ir žemės sklypas), ir kitą turtą pagal 2005 m. gegužės 12 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (registro Nr. 3110) lygiomis dalimis paveldėjo septyni jo vaikai (tame tarpe ir pareiškėja). Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime nustatyta, jog žemės ūkio paskirties žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 221 818 Lt (1/7 dalies vertė – 31 688,3 Lt). Jai priklausančią paveldėto žemės sklypo 1/7 dalį nuosavybės teise pareiškėja valdė, disponavo ir naudojosi nuo 2005 m. gegužės 12 d. iki 2007 m. kovo 2 d. dovanojimo sutarties Nr. 8-2503 sudarymo, kuria žemės sklypą padovanojo savo sutuoktiniui J. K. (J. K.). Dovanojimo sutartyje nurodyta, jog pagal VĮ Registrų centro duomenis žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 1 346 111 Lt (1/7 sklypo dalies vertė sudarė 192 302 Lt), tačiau pareiškėja dovanojimo sandoriu jai priklausančią dalį įvertino 771 428,57 Lt, vadovaudamasi UAB „Ober‑haus“ pateikta turto vertės nustatymo pažyma Nr. 468 V:07 GP, kurioje buvo nurodyta, kad viso žemės sklypo rinkos vertė – 5 400 000 Lt. UAB „Balt-Eagle“ 2007 m. balandžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 8-4275 iš 6 fizinių asmenų (taip pat ir iš pareiškėjos sutuoktinio), įsigijo 6/7 žemės sklypo dalis už 4 500 000 Lt, t. y. kiekvienas iš pardavėjų pardavė žemės sklypo 1/7 dalį už 750 000 Lt, pinigai buvo pervesti pareiškėjos sutuoktiniui.

Vilniaus AVMI atliko pareiškėjos gautų pajamų ir GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2007 metus ir surašė 2013 m. vasario 20 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-2, kuriuo apskaičiavo mokėtiną į biudžetą 98 762 Lt GMP. Mokesčių administratorius padarė išvadą, jog būtent pareiškėja, o ne jos sutuoktinis, buvo žemės sklypo 1/7 dalies pardavėja ir gavo pajamas už nekilnojamo turto pardavimą, taip pat konstatavo, jog paveldėjusi 1/7 dalį žemės sklypo už 91 572 Lt (641 005 Lt/7) ir pardavusi minėtą sklypo dalį už 750 000 Lt, ji privalėjo sumokėti GMP, todėl, siekdama to išvengti, sudarė dovanojimo sutartį, taip padidindama turto įsigijimo kainą.

Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamais sprendimais, nurodė, jog mokesčių administratorius netinkamai nustatė tikrąją žemės sklypo įsigijimo kainą, todėl apskaičiuota GPM suma negali būti laikoma pagrįsta bei teisėta. Pagal aktualiu laikotarpiu galiojusias Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 24 patvirtintas Paveldimo turto apmokestinamosios vertės apskaičiavimo taisykles (toliau – ir Vertės apskaičiavimo taisyklės), paveldimo turto vertė nustatoma tik gyventojo prašymu, ši vertė yra privalomam registruoti turtui įvertinti nustatyta rinkos kaina arba gyventojo pateiktais dokumentais patvirtinta turto vertė. Ši vertė nustatoma gyventojo, paveldėjusio šį turtą, prašymo apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę dienai. Tuo tarpu mokesčių administratorius ginčo turto vertę nustatė pagal VĮ Registrų centro 2013 m. sausio 11 d. raštą Nr. VILIN(12.5.13)-941, kuriame nurodyta, kad viso žemės sklypo vertė 2005 m. gegužės 12 d. sudarė 641 005 Lt. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratoriaus pripažįstama ginčo turto vertė pagal Vertės apskaičiavimo taisyklių nuostatas nustatyta neteisingai, nes ją nustatė ne atitinkama Komisija, be to, paveldėtojai neteikė prašymo apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę. Turto vertė nustatyta 2005 m. gegužės 12 d., o ne prašymo pateikimo dienai, kaip tai numato Vertės apskaičiavimo taisyklių 4.1 punktas. Be to, pagal nepriklausomo turto vertintojo UAB „Ober-haus“ pateiktą turto vertės nustatymo pažymą Nr. 468 V:07 GP, viso žemės sklypo rinkos vertė 2007 metais buvo 5 400 000 Lt, todėl kritiškai vertintina atsakovo išvada, jog prieš du metus to paties nekilnojamojo turto vertė siekė vos 641 005 Lt.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – GPMĮ) nėra nustatyta, kokiais metodais ar būdais būtina vadovautis, apskaičiuojant tikrąją rinkos kainą. Svarbu, kad apskaičiuotoji turto tikroji rinkos kaina būtų ekonomiškai pagrįsta. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) įtvirtintais principais, mokesčių mokėtojo deklaruojamą rinkos kainą laiko teisinga, kol nėra nustatoma kitaip. Pareiškėjos nuomone, VĮ Registrų centro 2013 m. sausio 11 d. rašte Nr. VILIN(12.5.13)-941 nurodyta 641 005 Lt žemės sklypo vertė neatitinka tikrosios rinkos kainos paveldėjimo metu ir jos negalima laikyti ekonomiškai pagrįsta, kadangi akivaizdu, jog 3,39 ha žemės sklypas Vilniaus miesto ribose kainuoja žymiai daugiau. Šis žemės sklypas pagal aktualiu laikotarpiu nustatytas verčių zonas yra priskirtinas prie Vilniaus m. savivaldybės 57.40 zonos. Komisijos 2007 m. spalio 22 d. nutarime dėl būsto ir žemės sklypų vidutinių rinkos kainų 2007 m. lapkričio 1 d. nustatyta, kad tokio žemės sklypo vieno aro kaina yra 22 370 Lt. Atlikus vidutinės rinkos vertės paiešką pagal unikalų numerį VĮ Registrų centro duomenų bazėje, šiai dienai buvo nurodyta 814 000 Lt viso žemės sklypo vertė ir, nors nekilnojamojo turto rinkos kainų dinamika 2005–2007 metais tikrai egzistavo, tačiau ji buvo tikrai ne tokia ženkli, kaip tai bando pateikti mokesčių administratorius. Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius nepagrindė apskaičiuotos GPM sumos, nes iš gautų pajamų, vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, nebuvo atimta tikroji turto įsigijimo kaina, o pareiškėja surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių mokesčio apskaičiavimo nepagrįstumą. Realiausią žemės sklypo kainą nagrinėjamu laikotarpiu atitinka jos ir kitų buvusių žemės sklypo bendrasavininkų užsakymu atliktas nepriklausomas ginčo turto vertinimas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 75–81) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl nurodymo pareiškėjai sumokėti papildomai apskaičiuotą GPM ir su juo susijusias sumas už 2007 metus, nustačius, jog pareiškėja sutuoktiniui padovanojo žemės sklypą, tačiau dovanojimo sandorio aplinkybės buvo pripažintos kaip mokestinės naudos siekimas, turint tikslą išvengti mokamo į biudžetą GPM. Pagal pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2012 m. lapkričio 21 d. VMI pateiktus paaiškinimus Nr. (4.65)-339-4466 ir Nr. (4.65)-339-4465, paveldėtu nekilnojamuoju turtu jie nesinaudojo, jokių veiksmų su juo neatliko, statybos darbų šiame sklype atlikti neplanavo.

Pareiškėja turtą nusprendė padovanoti sutuoktiniui dėl to, kad jis yra šeimos galva ir tvarko visus šeimos reikalus. Sutuoktiniai teigė neprisimenantys, kokiu būdu buvo nustatyta dovanojamo sklypo vertė, į vertinimo agentūrą nesikreipė ir nežinantys, kas užsakė vertinimą, kurio pagrindu nustatyta dovanojamo turto vertė. Paaiškinimuose nurodė, kad sklypą parduoti nusprendė dar 2005 metais, kai pareiškėja jį paveldėjo, nors turto dovanojimo metu dar nežinojo, kad jį parduos. Pirkėjas atsirado jau po dovanojimo sutarties sudarymo.

Pareiškėja nuo 1999 iki 2002 metų dirbo UAB „Balt-Eagle“ siuvėja. Vilniaus AVMI mokesčių mokėtoja pripažino pareiškėją, nes ji, o ne jos sutuoktinis, buvo 1/7 dalies žemės sklypo pardavėja ir gavo pajamas už nekilnojamojo turto pardavimą. Vilniaus AVMI konstatavo, jog nekilnojamojo turto likimas jau buvo pakankamai aiškus prieš dovanojimo sandorio sudarymą. Žemės sklypo pirkėjas UAB „Balt‑Eagle“ buvo surastas ir derybos prasidėjo dar iki dovanojimo sutarties (2007 m. kovo 2 d.) sudarymo. Šią faktinę aplinkybę patvirtina tai, jog žemės sklypo vertinimą UAB „Ober-haus“ tuo pačiu metu atliko tiek tuometiniai sklypo savininkai, tiek sklypo pirkėjas UAB „Balt-Eagle“.

Abu vertinimai buvo atlikti dar iki dovanojimo sutarties pasirašymo. Vienas iš sklypo paveldėtojų – S. B. 2013 m. vasario 1 d. pateiktame paaiškinime teigė, kad turto vertinimo įmonę UAB „Ober-haus“ surado pirkėjo UAB „Balt-Eagle“ atstovas, sklypo pardavimo iniciatoriai buvo visi sklypo paveldėtojai, o pirkėjo pradėta ieškoti apie 2006 m. vidurį. Nors pareiškėja teigė, jog žemės sklypo dalis buvo padovanota sutuoktiniui dėl to, kad jis turėjo nuspręsti, ką su juo daryti, tačiau tiek derybose su UAB „Balt-Eagle“, tiek pasirašant turto perleidimo sutartis dalyvavo abu sutuoktiniai ir viską sprendė kartu.

Nekilnojamojo turto perleidimas vieno asmens kitam, o po to – ir trečiajam asmeniui, vyko sparčiai: nuo nekilnojamojo turto dovanojimo (2007 m. kovo 2 d.) iki preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (2007 m. kovo 6 d.) praėjo tik 4 dienos, nuo turto dovanojimo iki jo perleidimo nuosavybėn pagal pirkimo–pardavimo sutartį (2007 m. balandžio 12 d.) praėjo 42 dienos, todėl pareiškėja, dovanodama 1/7 dalį žemės sklypo sutuoktiniui, siekė formaliai atitikti GPM įstatymo 17 straipsnio „Neapmokestinamos pajamos“ 1 dalies 26 punkto reikalavimams, nes iš sutuoktinio gautos pajamos yra neapmokestinamos.

Be to, žemės sklypo dalies dovanojimo sandoris, prieš perleidžiant ją UAB „Balt-Eagle“, buvo sudarytas siekiant padidinti perleidžiamo turto vertę ir tokiu būdu išvengti GPM mokėjimo. Žemės sklypo dalis parduota neišlaikius trejų metų, todėl gautos pajamos yra pripažįstamos GMP objektu.

Teigė, kad pagal GPMĮ 19 straipsnio 1 dalį, pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta turto įsigijimo kaina, sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susiję su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn. Atsakovo nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 patvirtintų Gyventojo turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių (toliau – Taisyklės) 3 punktu, Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymo nuostatomis bei Vertės apskaičiavimo taisyklėmis, turto įsigijimo kaina turėjo būti tapati paveldimo turto vertei, kuri nustatoma pagal Paveldimo turto mokesčio įstatymo nuostatas, neatsižvelgiant į tai, ar gyventojas, paveldėjęs turtą, privalėjo mokėti paveldimo turto mokestį ar buvo nuo to mokesčio atleistas. 2005 m. gegužės 12 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime Nr. 3110 nurodyta, kad žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 221 818 Lt (kadastro duomenų fiksavimo data 2003 m. rugpjūčio 12 d.), todėl 1/7 dalies vidutinė rinkos vertė sudarė 31 688,29 Lt. Siekiant nustatyti tikrąją nekilnojamojo turto vidutinę rinkos kainą paveldėjimo dienai, 2012 m. gruodžio 31 d. buvo užklaustas VĮ Registrų centras, kuris 2013 m. sausio 11 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13)-941 nurodė, jog viso žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2005 m. gegužės 12 d. sudarė 641 005 Lt. Mokestinio patikrinimo metu apskaičiuota, jog paveldėto žemės sklypo 1/7 dalies rinkos vertė – 91 572 Lt. Atsakovas nesutinka, kad 1/7 dalies žemės sklypo įsigijimo kaina turėtų būti laikoma UAB „Ober-haus“ preliminarios rinkos vertės nustatyme nurodyta 771 428, 57 Lt (5 400 000 Lt/7) įsigijimo kaina, nes UAB „Ober-haus“ atliko ginčijamo sklypo preliminarios vertės nustatymą 2007 m. vasario 26 dienai, o žemės sklypo 1/7 dalis buvo paveldėta 2005 m. gegužės 12 d. Be to, preliminarus turto vertės nustatymas neatitinka vertinimo dokumentų turinio, kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, tai informacinio pobūdžio dokumentas, neturintis juridinės galios ir skirtas vertinimo užsakovui.

Pažymėjo, kad pareiškėja neįvykdė prievolės deklaruoti 2007 metų pajamas, nepateikė už 2007 metus GPM deklaracijos ir šio mokesčio nesumokėjo, nors pagal pažeidimo metu galiojusio GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatas, nekilnojamojo turto pardavimo pajamos yra priskiriamos A klasės pajamoms. GPM išskaičiuojančio asmens mokestinė prievolė sumokėti GPM nuo gyventojo A klasės pajamų, gautų už 1/7 dalies žemės sklypo pardavimą, buvo perkelta gyventojai, t. y. pareiškėjai, kadangi pagal suformuotą teismų praktiką, konstatavus MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas (sudarius sandorį(-ius), kurio(-ių) vienintelis tikslas – mokestinės naudos gavimas), GPM įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad GPM nuo A klasei priskirtų pajamų sumoka mokestį išskaičiuojantis asmuo, nėra taikoma. Taigi pareiškėja piktnaudžiavo mokestiniais įstatymais, siekė mokestinės naudos, todėl Vilniaus AVMI pagrįstai ir tinkamai apskaičiavo bei nurodė jai sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 74) nurodė, jog palaiko atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus, su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 106‑115) pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, visų pirma, nustatė, kad pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu pripažino, jog mokesčių administratorius pagrįstai mokėtinus mokesčius priskaičiavo pareiškėjai, o ne jos sutuoktiniui, kuriam paveldėto žemės sklypo dalis buvo perleista dovanojimo sutartimi, todėl laikytina, kad pareiškėja priimtų sprendimų šiuo aspektu neginčija ir ginčo dėl to, jog 1/7 žemės sklypo dalies pardavimo pajamos priskirtinos pareiškėjai, nėra. Byloje taip pat nėra ginčijamas priskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos dydis. Byloje ginčas kilęs dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius padarė išvadą, jog tarp pareiškėjos ir jos sutuoktinio sudarytas paveldėtos žemės sklypo dalies dovanojimo sandoris buvo sudarytas siekiant padidinti turto vertę ir išvengti GPM mokėjimo bei, ar pagrįstai mokesčių administratorius padarė išvadą, kad parduotos žemės sklypo dalies vidutinė rinkos vertė yra ne tokia, kokia nurodyta dovanojimo sutartyje.

Teismas pažymėjo, kad nekilnojamojo turto pirkėjų ir pardavėjų paiešką, kainų derinimą, įvertinimą, dokumentų tvarkymą, nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo dokumentų tvarkymą sąlygoja objektyvios ir subjektyvios priežastys, todėl tokie veiksmai neatliekami skubotai, per labai trumpą laiką. Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuo 1/7 žemės sklypo dalies dovanojimo 2007 m. kovo 2 d. iki preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties 2007 m. kovo 6 d. sudarymo praėjo tik 4 dienos, o nuo turto dovanojimo iki jo perleidimo nuosavybėn pagal 2007 m. balandžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį – 42 dienos.

Taigi nekilnojamojo turto perleidimas po dovanojimo sandorio sudarymo įvyko itin greitai, kas, teismo vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, kad nekilnojamojo turto likimas buvo pakankamai aiškus dar prieš sudarant dovanojimo sandorį. Atliktų veiksmų seka, atsižvelgiant į kintančią turto vertę (2005 m. gegužės 12 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime Nr. 3110 nurodyta, jog žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 221 818 Lt, taigi 1/7 žemės sklypo dalies vidutinė rinkos vertė sudaro 31 688,29 Lt, o po dovanojimo sandorio šį turtą įgijęs pareiškėjos sutuoktinis jį pardavė už 750 000 Lt), leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja siekė mokestinės naudos.

Per trumpą laiko tarpą įvykę sandoriai, nesant aplinkybių, neabejotinai patvirtinančių tokių sandorių būtinumą, buvo pakankamas pagrindas mokesčių administratoriui taikyti turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 69 straipsnio 1 dalis). Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog derybos su žemės sklypo pirkėju UAB „Balt-Eagle“ prasidėjo dar iki 2007 m. kovo 2 d. dovanojimo sutarties sudarymo, o apdovanotasis asmuo buvo tik tarpininkas tam, kad būtų išvengta turto vertės padidėjimo pajamų. Šią faktinę aplinkybę patvirtina tai, jog pasitekus tą patį turto vertintoją UAB „Ober-haus“, minėto žemės sklypo vertinimą tuo pačiu metu atliko tiek tuometiniai sklypo savininkai, tiek sklypo pirkėjas UAB „Balt-Eagle“, abu vertinimai buvo atlikti iki dovanojimo sutarties sudarymo, o abejose sklypo rinkos vertės nustatymo pažymose nustatyta vienoda žemės sklypo vertė – 5 400 000 Lt.

Tą aplinkybę, jog paveldėtą žemės sklypo dalį pareiškėja nuo pat paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo momento ketino parduoti, ji nurodė VMI pateiktame 2012 m. lapkričio 21 d. paaiškinime Nr. (4.65)-339-4466, iš kurio matyti, jog pareiškėja teigė, kad paveldėtu nekilnojamuoju turtu nesinaudojo ir nuo 2005 m. ketino jį parduoti. Nors pareiškėja paaiškinimuose teigė, jog paveldėtą žemės sklypo dalį padovanojo sutuoktiniui, nes šis buvo šeimos galva ir tvarkė visus reikalus, ji taip pat nurodė, jog derybas su turto pirkėju vedė kartu su sutuoktiniu, be to, dalyvavo pasirašant preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį bei notarų biure pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį, o gautas už parduoto sklypo dalį lėšas panaudojo šeimos reikmėms.

Iš esmės analogiškas aplinkybes 2012 m. lapkričio 21 d. paaiškinime Nr. (4.65)-339-4465 nurodė ir pareiškėjos sutuoktinis. Byloje nustatytos aplinkybės leido teismui vienareikšmiai konstatuoti, jog dovanojimo sandoris tarp kartu vedančių ir tvarkančių šeimos ūkį sutuoktinių buvo sudarytas ne siekiant kokių nors kitų tikslų, o siekiant sukurti formalią sandorių grandinę ir gauti mokestinę naudą. Iš to seka išvada, jog paveldėtą turtą siekta parduoti, o dovanojimo sandoris sudarytas tam, kad pastarojo sandorio metu nurodyta ir įteisinta didesnė sklypo kaina būtų įtvirtinta ir sudarant pirkimo–pardavimo sutartį.

Pareiškėja nepagrindė ir neįrodė, jog dovanojimo sandorio tikslas buvo kitoks, nei nustatė mokesčių administratorius – išvengti GPM mokėjimo. Todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką ir atkūrė iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą. Teismas pažymėjo ir tai, kad tą pačią dieną – 2007 m. kovo 2 d. paveldėtų žemės sklypo dalių dovanojimo sandorius sudarė ne tik pareiškėja, bet ir kiti paveldėtojai, kas taip pat rodo, jog tokių pačių tikslų galimai siekė ir kiti paveldėto turto bendraturčiai.

Teismas, vadovaudamasis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punktu, konstatavo, kad pareiškėjos gautos pajamos už 1/7 žemės sklypo dalies pardavimą pagrįstai buvo pripažintos GPM objektu, kadangi rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja žemės sklypo dalį paveldėjo 2005 m. gegužės 12 d., o pardavimo sandoris sudarytas 2007 m. balandžio 12 d., tai yra neišlaikius trejus metus.

Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius ir pareiškėja skirtingai vertino 1/7 žemės sklypo dalies įsigijimo kainą: pareiškėjos teigimu, kaina turi būti prilyginama pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytai kainai, o mokesčių administratorius laikosi pozicijos, jog 1/7 žemės sklypo dalies įsigijimo kaina turi būti laikoma paveldėjimo momentu – 2005 m. gegužės 12 d. buvusi nekilnojamojo turto vidutinė rinkos kaina. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, nustatė, kad turto vertės nustatymo momentas siejamas su prašymo apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę pateikimo teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai diena.

Mokesčių administratorius paveldimo turto vertę nustatė paveldėjimo liudijimo išdavimo dienai – 2005 m. gegužės 12 d., o turto apmokestinimo klausimas buvo sprendžiamas 2013 m. vasario 20 d., surašant patikrinimo aktą, kuomet jau buvo pakeista turto vertės nustatymo tvarka. Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 161 (redakcija, galiojusi nuo 2000 m. kovo 9 d. iki 2006 m. sausio 1 d.), buvo nustatytos Komisijos funkcijos, kurios nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo susiaurintos, panaikinant Komisijai galimybę dalyvauti nustatant kainas pagal Paveldimo turto mokesčio įstatymą bei apibendrintai nustatyti vidutines rinkos kainas.

GPM apskaičiavimo pareiškėjai metu Komisija neturėjo įgalinimų nustatinėti paveldimo turto kainos, todėl turto vertė turėjo būti apskaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 989 priimtu Vertės apskaičiavimo taisyklių pakeitimu ir nustatoma arba pagal VĮ Registrų centro nustatytą šio turto vidutinę rinkos vertę, arba pagal vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą. 2005 m. gegužės 12 d. išduotame paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime Nr. 3110 nurodyta, kad viso paveldimo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 221 818 Lt.

Atlikdamas mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorius 2012 m. gruodžio 31 d. pareikalavo duomenų iš VĮ Registrų centro apie 1/7 žemės sklypo dalies vidutinę rinkos vertę 2005 m. gegužės 12 d. VĮ Registrų centras 2013 m. sausio 11 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-941 informavo, jog nesant numatyto žemės sklypo dalies vidutinės rinkos vertės apskaičiavimo, tokia informacija nėra teikiama, bei pateikė duomenis, jog viso 3,39 ha ploto žemės sklypo vertė 2005 m. gegužės 12 d. buvo 641 005 Lt. Taigi 1/7 žemės sklypo dalies rinkos vertė yra 91 572 Lt.

Individualaus turto vertinimo pareiškėja nepateikė, todėl mokesčių administratorius neturėjo galimybių jo įvertinti. Turto vertintojas UAB „Ober-haus“ atliko ginčijamo sklypo preliminarios vertės nustatymą 2007 m. vasario 26 d., tačiau pareiškėja žemės sklypo dalį paveldėjo 2005 m. gegužės 12 d. Komisija vidutinių rinkos kainų už 2005 metus nepateikė, o jos 2007 metais nustatytomis kainomis nebuvo pagrindo remtis, nes turtas įgytas 2005 m. gegužės 12 d.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja, paveldėjusi 1/7 žemės sklypo dalį už 91 572 Lt ir neišlaikiusi šio turto trejus metus bei pardavusi už 750 000 Lt, privalėjo sumokėti GPM, todėl, siekdama jo nesumokėjimo, formaliai sudarė tarpinį dovanojimo sandorį, kuriuo dirbtinai padidino paveldėto turto įsigijimo kainą, dovanojamą žemės sklypo dalį įvertindama 771 428,57 Lt suma. Pareiškėjai pardavus žemės sklypo dalį, nesudarant tarpinio dovanojimo sandorio, būtų apskaičiuota 658 428 Lt (750 000 Lt – 91 572 Lt) apmokestinamųjų pajamų suma, kuri, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies 9 punktu apmokestinama 15 proc. pajamų mokesčio tarifu. Nustačius, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas siekiant padidinti turto įsigijimo vertę ir išvengti GPM mokėjimo, 1/7 žemės sklypo dalies įsigijimo kaina pagrįstai pripažinta VĮ Registrų centro 2005 m. gegužės 12 d. nustatyta vidutinė 1/7 žemės sklypo dalies vertė, t. y. 91 572 Lt. Pareiškėja, turėdama prievolę deklaruoti 2007 m. pajamas, minėtos pareigos neatliko ir GPM deklaracijos nepateikė. Pareiškėja neginčijo nei baudos, nei delspinigių dydžio paskaičiavimo netinkamumo, o pagal byloje surinktą medžiagą teismui taip pat nekilo abejonių dėl šių sumų pagrįstumo. Taigi Vilniaus AVMI, VMI ir Komisija tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, išvadas dėl tikrojo dovanojimo sandorio turinio pagrindė tinkamu faktinių aplinkybių vertinimu ir pakankamais įrodymais, pagrįstai mokėtinų mokesčių bazę apskaičiavo vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl jų priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti pareiškėjos nurodytais ar kitais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 119–122), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Nurodo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo netinkamai nustatyta mokestinė bazė, nes paveldėto turto vertė nustatyta remiantis VĮ Registrų centro duomenimis apie turto rinkos kainą paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo datai, t. y. 2005 m. gegužės 12 d. Tačiau paveldėtas turtas palikimą priėmusiam įpėdiniui priklauso nuo palikimo atsiradimo momento, todėl 1/7 dalį žemės sklypo pareiškėja paveldėjo ne 2005 m. gegužės 12 d., o (duomenys neskelbtini). Taigi 2005 m. gegužės 12 diena negali būti siejama nei su paveldėjimo momentu, nei su mokestinės prievolės atsiradimu.

Atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas ginčą, teismas vadovavosi Vertės apskaičiavimo taisyklių redakcija, galiojusia nuo 2007 m. spalio 1 d., tačiau nenurodė, kodėl taikomas nurodytos redakcijos teisės aktas, kai bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog turtas paveldėtas (duomenys neskelbtini), paveldėjimo teisės liudijimas išduotas 2005 m. gegužės 12 d., o sandoris, kurio pagrindu atsirado prievolė sumokėti GPM, sudarytas 2007 m. balandžio 12 d. Nė vienu iš nurodytų momentų negaliojo teisės aktas, kurio pagrindu teismas pateisino rinkos vertės nustatymą remiantis VĮ Registrų centro pažymos duomenimis. Akivaizdu, jog teismas pažeidė teisės normų galiojimo laike taisykles. Visiškai nepagrįsta teismo išvada, jog turto apmokestinimo momentu turi būti laikoma data, kai mokesčių administratorius surašė patikrinimo aktą, t. y. 2013 m. vasario 20 d. Net jeigu apmokestinimo momentu ir turėtų būti laikoma teismo nurodyta data (akto surašymo data), tai teismas privalėtų konstatuoti faktą, jog apskaičiuojant mokestinę bazę paveldėto turto vertė turėjo būti nustatyta 2013 m. vasario 20 dienai, bet ne 2005 m. gegužės 12 dienai. Priešingai, teismas savo sprendimu konstatuoja, jog mokesčių administratorius visiškai pagrįstai vadovavosi turto verte, nustatyta paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienai, nors toliau teismo sprendime konstatuojamas faktas, jog pareiškėja neįvykdė pareigos deklaruoti 2007 m. pajamas.

Teigia, jog teismas konstatavo faktą, kad paveldėto turto vertė turėjo būti nustatyta tai datai, kada asmuo pateikė prašymą teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai apskaičiuoti turto apmokestinamąją vertę. Atsižvelgiant į tai, kad mokestį pareiškėja privalėjo sumokėti po sandorio sudarymo, ji turėjo pagrindą būtent 2007 m. balandžio 12 d. kreiptis į teritorinę mokesčių inspekciją dėl turto apmokestinamosios vertės nustatymo. Pareiškėja, paveldėjusi turtą ir gavusi paveldėjimo teisės liudijimą, neprivalėjo kreiptis į teritorinę mokesčių inspekciją ir prašyti nustatyti paveldėto turto apmokestinamąją vertę, nes jai tuo metu neatsirado mokestinė prievolė, todėl mokesčių administratoriaus sprendimas nustatyti paveldėto turto vertę remiantis VĮ Registrų centro pažymos duomenimis paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo datai yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, turto vertė pagal Vertės apskaičiavimo taisyklių nuostatas nustatoma tik gyventojo prašymu, ir tai yra Komisijos nustatyta rinkos kaina arba gyventojo pateiktais dokumentai patvirtinta turto vertė. Atsižvelgiant į tai, kad prieš sudarant sandorį turtas buvo įvertintas ir turto vertinimo ataskaita buvo pateikta mokesčių administratoriui, teismas privalėjo vadovautis UAB „Ober-haus“ 2007 m. vasario 26 d. pažymos duomenimis, kaip alternatyviu vertinimu, jeigu nesivadovaujama sandorio sudarymo metu Komisijos nustatytomis ir „Valstybės žiniose“ paskelbtomis turto vidutinėmis rinkos kainomis.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 129–131) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėja atsakovui 2013 m. gegužės 6 d. pateiktame skunde iš dalies pakeitė savo poziciją, teigdama, jog „aš kaip žemės sklypą paveldėjusi įpėdinė, gavau paveldėjimo teisės liudijimą ir nuo šio fakto, nepraėjus 3 metams, paveldėtą žemę turėjau teisę parduoti“. Pasak pareiškėjos, žemės sklypo įsigijimo kaina turi būti prilyginama jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn kainai. T. y. ginčas buvo kilęs dėl turto įsigijimo kainos, kuri, pasak pareiškėjos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis, turėjo būti prilyginama pardavimo kainai. Vėliau teismui pateiktame skunde pareiškėja nurodė, kad žemės sklypo dalies įsigijimo kaina turėtų būti laikoma turto vertintojo UAB „Ober-haus“ preliminarios rinkos vertės nustatyme nurodyta 771 428, 57 Lt (5 400 000 Lt/7) įsigijimo kaina. Apeliaciniame skunde mokesčių mokėtoja teigia, jog žemės sklypo įsigijimo kaina turi būti nustatyta pagal Komisijos privalomam turtui registruoti nustatytą vidutinę rinkos kainą, t. y. prašo, jog būtų laikomasi Vertės apskaičiavimo taisyklių 3.1 punkto reikalavimų (nekilnojamojo daikto vertė yra jo vidutinė rinkos vertė, buvusi turtą paveldinčio gyventojo prašymo apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę pateikimo Inspekcijai dieną. Nekilnojamųjų daiktų vidutines rinkos kainas, reikalingas paveldimo turto apmokestinamajai vertei nustatyti, kiekvieną metų ketvirtį apsvarstė, patikslino ir iki kiekvieno ketvirčio antrojo mėnesio pirmosios dienos „Valstybės žiniose“ paskelbė sudaryta Komisija). Ši nuostata pareiškėjai būtų taikoma, jeigu ji paveldėjimo momentu būtų pateikusi prašymą apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 127) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti. Pažymi, kad palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus AVMI 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-256-36 (b. l. 40–48) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusios VMI 2013 m. birželio 17 d. sprendimo „Dėl R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) skundo“ Nr. 68-104 (b. l. 51–57), kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus AVMI sprendimo nurodymas pareiškėjai sumokėti 98 762 Lt GPM, 64 147 Lt GPM delspinigių ir 9 876 Lt GPM baudą, Komisijos 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo „Dėl R. K. 2013-07-03 skundo“ Nr. S-144(7-147/2013) (b. l. 15–23) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo (b. l. 106–115) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš apeliacinio skundo (b. l. 119–122) motyvų matyti, kad pareiškėja iš esmės sutinka, jog ji turėjo pareigą sumokėti gyventojų pajamų mokestį nuo pajamų, gautų pardavus paveldėtą žemės sklypo dalį, tačiau nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatyta šios žemės sklypo dalies įsigijimo verte. Dėl kitų mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių pareiškėja ginčo nekelia, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų išsamiai nepasisako, juo labiau, kad šiais aspektais išsamiai pasisakyta Vilniaus AVMI, VMI, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose.

Bylos medžiaga nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirus pareiškėjos tėvui, septyni jo vaikai lygiomis dalimis (tame tarpe ir pareiškėja) 2005 m. gegužės 12 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pagrindu paveldėjo, be kita ko, 3,3900 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime (Komisijos bylos I t., b. l. 58). UAB „Ober-haus“ 2007 m. vasario 27 d. surašė turto vertės nustatymo pažymą Nr. 468V:07GP, kurioje nurodyta, kad žemės sklypo rinkos vertė yra 5 400 000 Lt (Komisijos bylos I t., b. l. 64), atitinkamai pareiškėjos 1/7 žemės sklypo dalies vertė – 771 428,57 Lt. 2007 m. balandžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (Komisijos bylos I t., b. l. 66–74), be kita ko, buvo parduota pareiškėjos paveldėta žemės sklypo dalis už 750 000 Lt. 2007 m. gegužės 8 d. pareiškime (Komisijos bylos I t., b. l. 74) patvirtinta, kad pardavėjas su pirkėjais visiškai atsiskaitė. 2012 m. gruodžio 20 d. pareiškėjos atžvilgiu buvo pradėtas mokestinis patikrinimas (Komisijos bylos I t., b. l. 20), kurio metu VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, atsakydamas į Vilniaus AVMI 2012 m. gruodžio 31 d. užklausą, 2013 m. sausio 11 d. rašte „Dėl duomenų ir dokumentų pateikimo“ Nr. VILIN(12.5.13.)‑941 nurodė, kad vidutinė viso žemės sklypo rinkos vertė 2005 m. gegužės 12 d. buvo 641 005 Lt (Komisijos bylos I t., b. l. 89), atitinkamai pareiškėjos 1/7 žemės sklypo dalies vertė – 91 572,14 Lt.

Pareiškėjos nuomone, nustatant gyventojų pajamų mokesčio bazę turėjo būti vadovaujamasi UAB „Ober-haus“, o ne VĮ Registrų centro nustatyta vidutine žemės sklypo verte, nes VĮ Registrų centras žemės sklypo vidutinę rinkos vertę nustatė ne tai datai (ši vertė turėjo būti nustatyta pareiškėjos tėvo mirties dienai, o ne paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą išdavimo dienai), be to, UAB „Ober-haus“ nustatyta žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra artimesnė (duomenys neskelbtini) dieną buvusiai vertei.

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2002 m. liepos 2 d. Nr. IX-1007 įstatymo redakcija) nustatė, kad pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta: 1) turto įsigijimo kaina; 2) sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susiję su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn. Šio straipsnio 3 dalis (2002 m. liepos 2 d. Nr. IX-1007 įstatymo redakcija) numatė, kad leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir, jei dokumentų blankams Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra nustačiusi atitinkamus reikalavimus,– atitinkančiais keliamus reikalavimus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Mokesčių, rinkliavų sumokėjimas turi būti pagrįstas šių sumų sumokėjimą patvirtinančiais atitinkamais dokumentais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog šio turto įsigijimo diena reikėtų laikyti palikimo atsiradimo dieną, t. y. (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamu atveju yra kilęs mokestinis ginčas, todėl jį sprendžiant yra taikytinos mokesčių teisės normos, visų pirma, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo kontekste sąvoka „turto įsigijimas“ turi būti aiškinama pagal šio įstatymo nuostatas, o ne pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 3 dalis (2002 m. liepos 2 d. Nr. IX-1007 įstatymo redakcija) nustatė, kad gyventojų pajamų mokesčių apskaičiavimui yra reikšmingos tik tos turto įsigijimo išlaidos, kurios pagrįstos dokumentais ar galiojančiais sandoriais. Teisiškai reikšmingas dokumentas, pagrindžiantis pareiškėjos paveldėjimo būdu įgytą nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį, o taip pat ir nekilnojamojo turto įgijimo kainą, yra 2005 m. gegužės 12 d. išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas. Todėl, apskaičiuojant gyventojų pajamų mokestį, kurį privalo sumokėti pareiškėja, yra reikšminga 2005 m. gegužės 12 d. (paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dieną) buvusi minėto žemės sklypo kaina, nustatyta pagal paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dieną galiojusių teisės aktų reikalavimus.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 6 dalis (2002 m. liepos 2 d. Nr. IX‑1007 įstatymo redakcija) nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę nustatyti ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisykles.

Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133, 3 punktas nustato, kad turto, įgyto paveldėjimo būdu, įsigijimo kaina laikoma ta turto vertė, kuria šis turtas būtų įvertintas paveldimo ar dovanojamo turto mokesčiui ar paveldimo turto mokesčiui apskaičiuoti.

Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paveldimo turto apmokestinamoji vertė apskaičiuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Paveldimo turto apmokestinamosios vertės apskaičiavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 24, 3.1 punktas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 874 redakcija, galiojusi iki 2007 m. spalio 1 d.) nustatė, kad Lietuvos Respublikoje paveldimo turto vertė yra nekilnojamojo daikto arba kilnojamojo daikto, kuriam nustatyta teisinė registracija,– Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti (toliau vadinama – Komisija) nustatyta šio turto vidutinė rinkos kaina. Kai paveldimo nekilnojamojo daikto arba kilnojamojo daikto, kuriam nustatyta teisinė registracija, vidutinė rinkos kaina nenurodyta Komisijos nutarimuose, pagal teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktą prašymą šio daikto vidutinę rinkos kainą nustato Komisija. Vertės apskaičiavimo taisyklių 9 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. 1351 redakcija) buvo numatyta, kad paveldimo turto apmokestinamoji vertė apskaičiuojama remiantis Komisijos nustatytomis ir „Valstybės žiniose“ paskelbtomis turto vidutinėmis rinkos kainomis, akcinės bendrovės Vilniaus vertybinių popierių biržos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai teikiama informacija, gyventojų pateiktomis pažymomis apie paveldimo turto vertę, kitais dokumentais, įrodančiais paveldimo turto vertę.

Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dieną galiojo Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti 2005 m. balandžio 25 d. nutarimas Nr. 3 „Dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 2005 m. gegužės 1 d.“ (Valstybės žinios. 2005, Nr. 54-1869; Valstybės žinios. 2005, Nr. 55). Šio nutarimo 1 punkte nurodyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymu <...>, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 13 d. nutarimą Nr. 24 „Dėl paveldimo turto apmokestinamosios vertės apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“ <...>, Komisija privalomam registruoti turtui įvertinti nutaria patvirtinti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutines rinkos kainas 2005 m. gegužės 1 d. (pridedama)“. Šiame nutarime buvo nustatytos žemės sklypų vidutinės rinkos kainos, todėl, apskaičiuojant pareiškėjos paveldėto žemės sklypo kainą, mokesčių administratoriui nereikia kreiptis į Komisiją. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog, pasikeitus turto įvertinimo procedūrai, Komisija neteko įgalinimų nustatinėti paveldimo turto vertę ir išnyko galimybė, nustatant turto vertę, remtis Komisijos nustatytomis ir „Valstybės žiniose“ paskelbtomis vidutinėmis turto rinkos kainomis, todėl turto vertė turėjo būti apskaičiuojama vadovaujantis 2007 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 989 priimtu Vertės apskaičiavimo taisyklių pakeitimu ir nustatoma arba pagal VĮ Registrų centro nustatytą šio turto vidutinę rinkos vertę, arba pagal vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą.

Taigi pareiškėjos paveldėto žemės sklypo dalies įsigijimo kaina turėjo būti nustatyta atsižvelgiant į galiojusiame Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti 2005 m. balandžio 25 d. nutarime Nr. 3 „Dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 2005 m. gegužės 1 d.“ nustatytas vidutines žemės sklypų kainas.

Kaip matyti iš Vilniaus AVMI sprendimo, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas gyventojų pajamų mokestį, pareiškėjos paveldėto žemės sklypo įsigijimo kaina pripažino VĮ Registrų centro nurodytą žemės sklypo vidutinę rinkos kainą, galiojusią 2005 m. gegužės 12 d. (b. l. 41–42). Tačiau iš vietos mokesčių administratoriaus surinktų duomenų neaišku, pagal kokių teisės aktų reikalavimus buvo nustatyta VĮ Registrų centro pateikta minėta pareiškėjos su kitais paveldėtojais paveldėto žemės sklypo vertė.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjai papildomai priskaičiuoto gyventųjų pajamų mokesčio apskaičiavimo teisingumą, privalėjo, vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis, patikrinti, ar teisingai buvo nustatyta pareiškėjos paveldėto žemės sklypo įgijimo kaina, t. y., ar VĮ Registrų centro nurodyta vidutinės rinkos kaina, kuria rėmėsi mokesčių administratorius, apskaičiuodamas gyventojų pajamų mokestį, atitinka Komisijos nutarimu nustatytą tokio turto vidutinę rinkos kainą.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, o jų nustatymui būtina surinkti papildomų įrodymų, netinkamai taikė ginčo teisinį santykį reguliuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų nustatyti, kokia buvo pareiškėjos paveldėto žemės sklypo dalies vertė paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dieną pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus ir atitinkamai patikrinti, ar pareiškėjai buvo teisingai apskaičiuotas papildomas gyventojų pajamų mokestis ir su juo susijusios sumos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys